Jonas Baranauskas
 |
Labai puikiai prisimenu 1974 uosius metus. Mokiausi, vasaros atostogas leidau studentiškoje darbo stovykloje Alantoje. Vėliau Alantos dvare filmuos Tadą Blindą, o tuomet dvaro pastate mums rodydavo kino filmus, kaip ir kokie kultūros namai buvo. O kokie puikūs tvenkiniai tame dvare, iki šiol sapnuoju šaunius vaizdus. Ten nuostabus kraštas Molėtų rajonas, mes talkininkavome tuometiniame tarybiniame ūkyje, o vakarais, kaip ir visas nerūpestingas jaunimas linksminomės. Tuomet patyriau pirmą kartą gegužinių džiaugsmą, jaunimas sugebėdavo sveikai praleisti laiką gamtoje. Noriu pasakoti apie senyvą žmogų, kurio pasakojimas man kaskart iškildavo iš pasąmonės gelmių. Vidutiniškai atrodantis diedukas, buvo guvus ir linksmas, drauge vaišinosi su mumis, staiga tarė,- juk aš Alytuje tarnavau. Nustebome visi, laukėme ką pasakys toliau,- davėme mes tada tiems lenkams ir apskritai, mūsų kariai daug šaunesni, kaip lenkų. Įsiskverbdami į lenkų stovyklą keletas lietuvių karių sukeldavęs chaosą, priversdavęs lenkus paniškai bėgti. Tai gal, tėvuk, turite ir ulono uniformą, – turėjau, bet jau senai viskas buvo, – ir nupasakojo kokia šauni ir graži buvusi uniforma. Merginose tie vyrai būdavę šauniausi. Man ir tuomet patikdavę žmonių įvairiausi pasakojimai, todėl niekaip nesuėjo galai, kodėl Dzūkijoje galėjo būti karai. – Ša, mums liepta cylėt, viskų paslapty laiko, mes pasrašį nieko neskelbc, – jau dzūkiška šnekta, stikliuką laikantis seniokais baigė pasakojimą… Skaityti toliau »