Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Varviškės „respublika“

Jonas Juravičius

Iš kairės: Gintaras Lučinskas ir Jonas Juravičius

Iš kairės: Gintaras Lučinskas ir Jonas Juravičius

Kovo 22 dieną grupė žmonių susirinko Leipalingio kapinėse prie paminklo Lietuvos kariams ir šauliams, žuvusiems 1923 metų kovo 23 dieną. Uždegę žvakutes, pagerbę minute tylos iš kapinių visi nuvyko į Kapčiamiesčio mokyklos muziejaus salę. Čia buvo pristatoma Gintaro Lučinsko knyga „Varviškės „respublika“. Šioje knygoje aprašoma Varviškės „respublika“, atnešusi Dzūkijos kaimų žmonėms daug nelaimių. Nemažai jų buvo nužudyta, tapo invalidais, likusius palikta gyventi be paskutinio kąsnio duonos. Praėjo lygiai 90 metų nuo šios „respublikos“ panaikinimo. Bet apie viską iš pradžių.

Tautų Sąjunga 1919 metų birželio 18 dieną tarp kariaujančių Lietuvos ir Lenkijos nustatė demarkacinę liniją, o 1920 metų lapkričio 29 dieną abiem jos pusėms nustatė 12 km pločio neutraliąją zoną. Varviškės kaimas atsidūrė neutraliojoje zonoje prie demarkacinės linijos. Lietuvos pasienį saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau sargybos postai buvo išsidėstę retai, kas 7-8 km.

1919–1920 metais šiame tolimiausiame Lietuvos kampe pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai. Remiami Lenkijos vyriausybės, siekiančios prie Lenkijos prijungti visą neutraliąją zoną, paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldybę. Šį kaimą su jo apylinkėmis pavadino Varviškės „respublika“. 1920–1923 metais Varviškės „respublika“ garsėjo ne tik Seinų krašte, bet ir tolimesnėse apylinkėse. Į ją atbėgo visokio plauko piktadariai, dar nuo karo pabėgę dezertyrai, grįžtantys iš vokiečių nelaisvės, norintys gyventi kitų sąskaita, nieko nedirbdami. Manoma, kad patį didžiausią skaičių kovotojų sudarė perrengti lenkų kariuomenės kareiviai. Pradžioje lenkų partizanų buvo nedaug, jie plėšikavo tik neutraliosios zonos kaimuose. Bet laikui bėgant susitelkė 300-400 ginkluotų vyrų. Ši „respublika“ skelbėsi nepriklausoma nei nuo Lietuvos, nei nuo Lenkijos, bet siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurio Lietuvos“.

„Respublika“ turėjo savo „komendantą“, antspaudą su Lenkijos valstybės ženklu, kaukole su dviem sukryžiuotais žmogaus kaulais. Kelių šimtų vyrų jau negalėjo išmaitinti žmonės, gyvenantys neutraliojoje zonoje, todėl plėšikauti naktimis traukta į Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Liškiavos, Punsko, Rudaminos, Veisiejų valsčių kaimus.

„Komendantas“ Chmūra paprastai per pasiuntinius raštiškai pranešdavo kaimo seniūnui, ką gyventojai turi pristatyti į Varviškę. Pavyzdžiui, Leipalingio seniūnui buvo nurodyta pristatyti 4 kiaules, 2 karves, 3 pabalnotus arklius, 6 kailinius ir kt. Pabaigoje pranešimo gąsdinimas, kad „komendantas“ neatsako už tai, jei nepaklausius kaime bus nužudyti žmonės, sudeginti namai ar pan. Tokie grasinimai būdavo įgyvendinami.

Perskaičiau knygą ir suskaičiavau, kad „respublikai“ gyvuojant lietuviški kaimai buvo užpulti ir apiplėšti 157 kartus. Kiekvienas užpuolimas lietuviams reikšdavo mirtį, suluošinimą, paskutinio gyvulio atėmimą, palikimą be duonos kąsnio. Punsko valsčiaus kaimų žmonės buvo užpulti ir nukentėjo 29 kartus.

1923 metų kovo 15 dieną Tautų Sąjungos paskirtos konferencijos nutarimu buvo panaikinta 12 km pločio neutralioji zona, nustatyta Lietuvos ir Lenkijos valstybinė siena. Tada Punskas, Seinai liko Lenkijos teritorijoje, o Varviškė atiteko Lietuvai… su „respublika“.

Kyla klausimas, kodėl Lietuvos vyriausybė leido beveik ketverius metus kankinti ir apiplėšinėti savo žmones? Keliasdešimt milicininkų ir nedaug kareivių nebuvo pajėgūs pasipriešinti kelis kartus gausesniam priešų būriui. Be to, Varviškėje įsitvirtinę turėjo daug ir gerų ginklų: kulkosvaidžių, šautuvų, granatų, juos rėmė Lenkijos valdžia. Varviškės kaime buvo įrengti kulkosvaidžių lizdai, kuriuos jungė apkasai. Visi šie kariniai įrengimai buvo atlikti vadovaujant tikram karo specialistui. Lietuvos vyriausybė aiškiai matė, kad Santarvės valstybės yra Lenkijos pusėje, todėl visą laiką stengėsi besąlygiškai vykdyti Vakarų valstybių nurodymus.

Leipalingio, Kapčiamiesčio ir kitų valsčių žmonės rašė prašymus Lietuvos vyriausybei Kaune, valstybės prezidentui, prašydami juos apginti nuo žvėriškų lenkų puolimų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 metų kovo 19 dieną, per Juozapines, 17 val. apie 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio kaime (Kapčiamiesčio valsčiuje) ir žiauriai nužudė Seinų karo lauko sargybos penkis kareivius, o šeštąjį sunkiai sužeidė. Apiplėšė Paliepio kaimo gyventojus, dar užpuolė Šutronių kaimą.

Žuvusiuosius parvežta į Alytų ir kovo 22 dieną iškilmingai palaidota. Laidotuvėse dalyvavo labai daug žmonių. Toks barbariškas elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Pagaliau Lietuvos karinė vadovybė nutarė likviduoti Varviškės „respubliką“. 1923 metais prieš šv. Velykas Vilniaus pulko I batalionas gavo įsakymą pakeisti II batalioną, kuris saugojo pasienio bazę Leipalingis-Lazdijai, bet prieš tai dar nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Kovo 23-iosios ankstų rytą per naktį atžygiavusios 3 grupės užėmė pozicijas prieš lenkų partizanus. Priartėjus prie Varviškės kaimo susidurta su lenkų partizanų žvalgyba. Subėgę į apkasus, lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuviai kovotojai puolė į apkasus. Užvirė durtuvų mūšis. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti. Varviškė užimta. Nepadėjo nei priedanga iš anapus Nemuno. Kovos lauke liko 30 nukautų ir sužeistų lenkų partizanų. Bėgdami lenkai uždegė kaimo trobesius, sudegė koplyčia, kurioje laikyta amunicija.

Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi. Kad daugiau tai nepasikartotų, ten palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, iš jų pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo du karininkai ir keturi kareiviai, du dingo be žinios. Dar žuvo trys šauliai, penki kovotojai buvo sužeisti.

Taip sunaikintas šis lenkų karinis forpostas, turėjęs ir politinį tikslą prijungti Varviškės apylinkes prie Lenkijos. Lenkų partizanų vadai tikėjosi, kad aplinkiniai gyventojai lietuviai, nepakęsdami teroro ir nesulaukdami pakankamos pagalbos iš Lietuvos valdžios, patys prašysis prijungiami prie Lenkijos.

„Aušra“ (Punskas). 2013 m. Nr. 8.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas