Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

ISTORIJOS ETIUDAI (I)

Algimantas KAČIUŠKA

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorijos įdomesni faktai ir epizodai, šios hercogystės didiko Adomo Kazimiero Kosciuškos (Adam Kazimierz Kosciuszko) ir jo giminės istorija bei genealogija, kai kurie Žagarės miesto istorijos faktai, išvados, hipotezės – šių „Istorijos etiudų“ straipsnių ciklo (jį sudarys keli straipsniai) temos. Tikimės, kad kai kurie faktai, hipotezės bus naujiena ne tik Lietuvos skaitytojui. Galbūt viena kita „Istorijos etiudų“ tema ar hipotezė kitus paskatins dar išsamesniems tyrinėjimams.

Kuršo ir Žiemgalos hercogystė, jos didikas A. K. Kosciuška ir Žagarė

Kurso ir Ziemgalos hercogyste, 1740

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės žemėlapis, 1740 m.

Adomas Kazimieras Kosciuška, herbas Roch (Kolumna) – Kuršo ir Žiemgalos hercogystės didikas, miręs po 1729 metų. Antrasis jo sūnus Mikalojus Kosciuška (Mikolaj Kosciuszko) buvo vedęs Ana Umiastovską (Anna Umiastowska), kaip rašoma PSB, „Žagarės prie Kuršo sienos, seniūnaitę ir paveldėtoją“[1], kituose šaltiniuose įvardijamą kaip Ona Darata Umiastovskytė-Kosciuškienė[2].

A. K. Kosciuška 1727–1729 metais buvo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės Landtago (parlamento) pirmininkas (landhofmeister)[3], turėjo oberburggrafo ir vyriausiojo patarėjo titulus[4]. Landtagui priklausė ir aukščiausia vykdomoji bei teismų valdžia (kartu su Hercogo Taryba)[5]. Sprendimai Landtage buvo priimami balsų dauguma; jis priimdavo arba atmesdavo rezoliucijas, pateiktas hercogo; sprendė didikų tarpusavio ginčus, priimdavo politinius, ekonominius, teisinius aktus ir t. t.[6]. Nuo 1617 m. hercogystėje veikė hercogystės konstitucija ir statutai (Statuta Kurlandica)[7]. Kuršo ir Žiemgalos hercogystės Landtagas pirmąją savo darbo dieną rinkdavosi hercogystės sostinės Mintaujos (dabar – Jelgava, hercogystėje šis miestas vokiškai buvo vadinamas Mitau) Švenčiausios Trejybės bažnyčioje, dabar išlikęs tik jos bokštas[8].

Kuršo ir Žiemgalos hercogystė (lietuviškai dar įvardijama ir kaip kunigaikštystė) – valstybė, 1561–1795 metais gyvavusi šiaurės kuršių ir žiemgalių žemėse[9]. Jos pavadinimai kai kuriose kitose kalbose: Ducatus Curlandiæ et Semigalliæ – lotyniškai, Kurzemes un Zemgales hercogiste– latviškai, KsięstwoKurlandii i Semigalii – lenkiškai, Duchy of Courland and Semigallia– angliškai, Herzogtum Kurland und Semgallen – vokiškai, герцогство Курляндии и Семигалии – rusiškai. Ji apėmė dabartinės Latvijos dalį tarp Lietuvos (pietuose) ir Rygos įlankos bei Dauguvos (šiaurėje), Ryga jai nepriklausė[10]. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris (Gotthard von Kettler), kilęs iš senos Vestfalijos giminės, nematydamas galimybės savo jėgomis pasipriešinti Rusijos ir Švedijosinvazijai, susitarė su Lietuvos didžiuoju etmonu Mikalojumi Radvila Ruduoju ir Lietuvos didžiuoju kancleriu Mikalojumi Radvila Juoduoju dėl paramos ir 1561 m. lapkričio 28 d. Vilniuje sudarė sutartį, pagal kurią Livonijos dalyje buvo įkurta Kuršo ir Žiemgalos, iš pradžių tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos (1569 metais) – Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolita; lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów, Rzeczpospolita Korony Polskiej i Wielkiego Księstwa Litewskiego) vasale[11]. Vis dėlto juridiškai Kuršo ir Žiemgalos hercogystė visą savo gyvavimo laiką buvo nepriklausoma valstybė. Keletą metų hercogystės sostine buvo Sėlpilis (latv. Sēlpils, vok. Selburg)[12] , vėliau, taip pat labai trumpai – Kuldyga (Kuldinga; latv. Kuldīga, vok. Goldingen)[13]. 1568 metais Gotardas Ketleris hercogystės sostinę iš Kuldygos perkėlė į Mintaują (latv. Mītava)[14].

Kuršo ir Žiemgalos vėliava[15] – raudonos ir baltos spalvos; hercogystės herbe[16] pavaizduoti Kuršo ir Žiemgalos simboliai – atitinkamai liūtas ir elnias, hercogystės istorijoje herbas šiek tiek keitėsi[17]. 1794 metais hercogystėje buvo apie 200 tūkstančius gyventojų (tada visose valstybėse gyventojų buvo gerokai mažiau negu dabartinėse tų valstybių teritorijose), jos plotas buvo 27 283 km². Hercogystė turėjo savo piniginę sistemą, įvairiais laikotarpiais jos piniginiais vienetais buvo dukatai, taleriai, šilingai ir kt.[18]. Hercogystės sostinėje Mintaujoje veikė centrinės valstybės įstaigos: hercogo kanceliarija, teismas, iždo rūmai, konsistorija (evangelikų liuteronų bažnyčios valdymo organas). Mintaujoje buvo ir hercogo rūmai[19]. Miestuose gyveno daug vokiečių ir žydų, bet dauguma gyventojų buvo baudžiauninkai – kuršiai ir sulatvėję žiemgaliai (t. y. latviai), hercogystės pakraščiuose gyveno lietuvių. Valdžia hercogystėje priklausė hercogui, didikams-bajorams ir miestiečiams vokiečiams[20].

Kuršo ir Žiemgalos hercogystę valdė hercogų Ketlerių dinastija (1561–1737 metai), vėliau – hercogų Bironų dinastija (1737–1775 metai), išskyrus 1759–1763 metus, kai hercogu buvo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III sūnus Karolis Kristianas Jozefas Vetinis (Karol Shrystian Jozef Wettin) bei kai hercogystę valdė regentai. Hercogai turėjo savo herbus – dinastijos ir asmeninius[21]. Įdomios ir spalvingos, Prancūzijos istorijoje gerai žinomos asmenybės Morico Saksoniečio[22] (vok. Hermann Moritz Graf von Sachsen, pranc.Maurice de Saxe) 1726–1727 metų nuotykiai hercogystėje, Kuršo ir Žiemgalos hercogo titulo suteikimas jam ir to titulo atėmimas „Istorijos etiuduose“ bus apžvelgti atskirai.

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės klestėjimo laikotarpis – XVII amžiaus vidurys, kai hercogystę valdė Jokūbas Ketleris (Jakob von Kettler)[23]. Jokūbas Ketleris Kuršo ir Žiemgalos hercogu buvo 1641–1682 metais, tuo laikotarpiu hercogystė užmezgė diplomatinius santykius ne tik su kaimyninėmis valstybėmis, bet ir su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kt. Jis labai išplėtojo metalo apdirbimą ir laivų statybą[24]. Buvo įkurtas ir išvystytas įspūdingas hercogystės prekybos laivynas[25]. Pagrindiniai hercogystės uostai buvo Ventspilyje (vok. Windau) ir Liepojoje (vok. Libau)[26]. 1651 m. hercogystė įgijo pirmąją koloniją – Andrejaus salą Gambijoje (Afrikoje), 1652 m. Tobago saloje (Karibų jūroje) hercogystė įkūrė antrąją savo koloniją. Šias kolonijas hercogystė prarado 17 a. pabaigoje po Jokūbo Ketlerio mirties[27].

Abiejų Tautų Respublika Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje įvairiais laikotarpiais turėjo tai mažesnę, tai didesnę įtaką. Nuo XVIII amžiaus pradžios savo įtaką hercogystėje pradėjo didinti Rusija: per 1700–1721 metų Šiaurės karą (Švedijos karas su keletu valstybių)[28] – nuo 1710 metų[29]. Šia hercogyste labai domėjosi Rusijos caras Petras I (jis 1697 metais lankėsi Mintaujoje). Rusijos įtaka joje labai padidėjo po to, kai jaunasis Kuršo ir Žiemgalos hercogas Fridrichas Vilhelmas Ketleris (Fridrich Wilhelm Kettler)[30] 1711 metais susituokė su buvusio Rusijos caro Ivano V dukterimi, caro Petro I dukterėčia Ana Ivanovna[31]. Grįždamas iš vestuvių Sankt Peterburge į savo hercogystę, po gausių puotų, jaunasis hercogas susirgo ir kelionėje mirė. Likusi našle Ana Ivanovna, Petro I paliepimu, iki 1730 metų gyveno Mintaujoje, hercogystės reikalus aktyviai tvarkė jos padėjėjas ir Rusijos rezidentas Piotras Bestuževas (Piotr Bestužev)[32]. Pretekstu, kad reikia saugoti hercogo našlę ir Rusijos caro artimą giminaitę, Mintaujoje buvo dislokuotas Rusijos gvardijos dalinys. Hercogu buvo paskelbtas Fridricho Vilhelmo Ketlerio dėdė Ferdinandas Ketleris (Ferdinand Kettler)[33] – paskutinysis Ketlerių dinastijos atstovas. Bijodamas didikų opozicijos Ferdinandas Ketleris neatvyko gyventi į hercogystę ir ją, kartu su Ana Ivanovna, valdė iš Dancigo. 1717 metais hercogystės didikai net nutarė atimti valdžią iš F. Ketlerio ir ją perduoti hercogystės vyriausiems patarėjams. Ferdinandas Ketleris iš esmės pilnateisiu hercogu buvo tik 1730–1737 metų periodu, kai Ana Ivanovna po caro Petro II (Petro I vaikaičio) mirties buvo paskelbta Rusijos cariene ir skubiai išvyko į Sankt Peterburgą[34]. Fridrichas Vilhelmas Kettleris neturėjo palikuonių ir po jo mirties 1737 metais, tuo metu jau Rusijos carienės Anos Ivanovnos pastangomis, Kuršo ir Žiemgalos hercogu tapo jos favoritas Ernstas Johanas Bironas (Ernst Johan von Bühren)[35] – pirmasis Bironų dinastijos atstovas (Anos Ivanovnos dvariškiu jis buvo jau nuo 1718 metų). Kuršo ir Žiemgalos hercogystė Rusijos galutinai buvo paglemžta 1795 metais – kaip ir Abiejų Tautų Respublika.

Adomas Kazimieras Kosciuška buvo Abiejų Tautų Respublikos valdovo, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Augusto II[36] šalininkas, vidinėse Kuršo ir Žiemgalos hercogystės intrigose jis taip pat kai kada rėmė Ferdinandą Ketlerį. A. K. Kosciuška buvo katalikas iš esmės protestantiškoje hercogystėje, tačiau turėjo didelį autoritetą hercogystės didikų tarpe[37].

Adomas Kazimieras Kosciuška gimė prieš 1700 metus, kada tiksliai – kol kas nenustatyta. PSB pažymi, kad jis kilęs iš Lietuvos. Jau 1698-1699 metais minima A. K. Kosciuškos veikla Varšuvoje, jo dalyvavimas 1701 metų seime. Nurodoma, kad 1705–1707 metais jis buvo seniūnu/kapitonu (tai vietos bajorų vado ar/ir vietos bajorų karinės dalies vado titulas) Gruobėje (latv. Grobina, vok. Grobin)[38], 1707–1716 metais vyresniuoju seniūnu (capitaneus superior Selburgensis) Sėlpilyje (Selburge). Kaip Upytės pasiuntinys dalyvavo visuotinėje Varšuvos taryboje 1710 metais, kurios konstituciją pasirašė Selburgo seniūno ir Upytės teismo paseniūnio titulais. 1711 metais A. K. Kosciuška buvo Kuršo ir Semigalijos hercogo regento pasiuntiniu prie Rusijos caro Petro I. Kuršo ir Žiemgalos hercogystės oberburggrafo ir vyriausiojo patarėjo titulai jam buvo suteikti 1717 metais[39].

Tuo metu, kai Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje vyko kova dėl valdžios, susilpnėjo Ketlerių dinastijos įtaka, A. K. Kosciuška pasisakė už hercogystės prijungimą prie Abiejų Tautų Respublikos ir prieš Rusijos įtakos didėjimą hercogystėje. Hercogienės Anos Ivanovnos įsakymu 1719 metais jos Rusijos gvardiečiai nusiaubė A. K. Kosciuškos valdas Sėlpilyje (Selburge), o A. Repnino (A. Repnin)[40] būriai – jo valdas Lietuvoje. Tuo metu savo sūnų Mikalojų jis išsiuntė į Denhofo[41] dvarą. Adomo Kazimiero Kosciuškos nepalaužė ir areštas 1721 metų pabaigoje, kurio metu jis 4 mėnesius griežtoje izoliacijoje buvo laikomas Sankt Peterburge ir tik po Augusto II ir senatorių užtarimo buvo paleistas. Grįžęs į Mintaują jis rašė: „Visų gerovei, mielam Kuršui, ištverti galėjau viską, kad tik jis būtų atitekęs Abiejų Tautų Respublikai“. Jo nuopelnai Abiejų Tautų Respublikai ne kartą buvo pažymėti jos seime. Abiejų Tautų Respublikos Kuršo komisijos pastangomis Adomas Kazimieras Kosciuška 1727 m. gruodžio 10 d. tapo hercogystės Landtago pirmininku (lanhofmeisteriu)[42]. Tiksliai kada ir kokiomis aplinkybėmis mirė ar žuvo Adomas Kazimieras Kosciuška kol kas nežinoma (tik aišku, kad tai įvyko po 1729 metų).

Be Mikalojaus Kosciuškos, vieno iš Senosios Žagarės dvarų savininko, Adomas Kazimieras Kosciuška dar turėjo ir kitą sūnų – Ferdinandą Stanislovą Kosciušką (Ferdynand Stanislaw Kosciuszko), kuris buvo vedęs Aleksandrą Kunigundą Malahovską (Aleksandra Kunigunda Malahowska). Yra žinoma, kad F. S. Kosciuška 1735 metais valdė Selburgo dvarą, bet jį kankino finansiniai sunkumai[43].

Adomo Kazimiero žmona (galbūt ne vienintelė) įvardijama Kotryna Kosciuško (Kotryna Kosciuszko)[44]. Yra žinoma, kad kurį laiką Adomas Kazimieras Kosciuška valdė ir Švobiškio dvarą (dabartiniame Pasvalio rajone)[45].

Adomo Kazimiero Kosciuškos biografijoje ir genealogijoje dar daug neaiškių dalykų, kuriuos bus bandoma nagrinėti, aiškintis ir vėliau, kitose „Istorijos etiudų“ dalyse. Kai kurie Lenkijos ir Baltarusijos šaltiniai nurodo Adomo Kazimiero Kosciuškos giminystę su garsiuoju Lenkijos tautos didvyriu, JAV generolu Tadu Kosciuška (Tadeusz Andrzej Bonawentura Kosciuszko)[46] – lietuviai ir baltarusiai taip pat jį laiko savo tautų didvyriu. Vienas Lenkijos šaltinis keliose vietose net nurodo giminystės laipsnį tarp Adomo Kazimiero Kosciuškos ir Tado Kosciuškos – penktą[47]. Jo sūnaus Mikalojaus giminystės su Tadu Kosciuška laipsnis, aišku, įvardijamas kaip 6. Tas pats šaltinis Adomo Kazimiero Kosciuškos tėvu įvardija Kazimierą Kosciušką (Kazimierz Kosciuszko), „vynininką iš Pinsko“, kuris nurodomas kaip Tado Kosciuškos 4 eilės giminaitis (antros eilės dėdė)[48]. Adomas Kazimieras Kosciuška, kaip Tado Kosciuškos giminaitis, minimas ir kai kuriuose Baltarusijos šaltiniuose, pvz. gana įdomioje Anatolijaus Benziariuko (Anatolij Benziariuk) knygoje[49], dažnai – „su klaustuku“.

PSB, labai rimtas šaltinis, šį daugiatomį – kol kas išleisti 47 tomai, daugiametį (1935–2011 metai) leidinį leidžia Lenkijos Mokslų akademija[50]. Bet PSB straipsnyje apie A. K. Kosciušką nieko nėra pažymėta apie jo ir T. Kosciuškos giminystę. Pagal minėtus Lenkijos ir Baltarusijos šaltinius, pradėjus lyginti konkrečias pavardes, datas – dažnai „galai nesueina“. Šaltiniai nurodo, kad XV amžiaus viduryje Kosciuškų (Kosciuszko) giminė suskilo į 4 šakas[51], garsiojo Tado Kosciuškos šaka – tik viena iš jų. Kosciuškos, paprastai, vartoja Roch III herbą (PSB prie A. K. Kosciuškos pavardės kažkodėl nurodytas herbas Roch – Roch ir Roch III yra skirtingi herbai)[52]. Pavardė Kosciuška įvairiomis kalbomis (taip pat ir skirtingais istoriniais laikotarpiais) buvo ir yra rašoma bei skamba kiek skirtingai, apie tai dar parašysime kitose „Istorijos etiudų“ dalyse.

Adomą Kazimierą Kosciušką su Žagare siejo ne tik tai, kad ten apsigyveno jo sūnus, manyčiau, jis pats dažnai buvodavo Žagarėje. Taipogi, kol kas neatmestina hipotezė, kad A. K. Kosciuška galėjo būti kilęs iš Žagarės.

Įvairūs ne lietuviški didikų Umiastovskių (Umiastowski) genealogijos šaltiniai nurodo, bet kiek skirtingai, kad Adomo Kazimiero Kosciuškos ar tai tėvo, ar senelio žmona buvo Ana Umiastovska (Anna Umiastowska)[53] – nemaišyti su A. K. Kosciuškos sūnaus Mikalojaus žmona kita Ana ar Ana Darata Umiastovska. Umiastovskių genealogijos šaltiniai, pvz. Šveicarijos[54] nurodo, kad ta Ana Umiastovska-Kosciuško buvo artima giminaitė garsiajai Barborai Žagarietei (Umiastovskai/Umiastauskaitei) ir Kazimierui Umiastovskiui (Kazimierz Umiastowski) iš Senosios Žagarės[55].

Viename lietuviškame šaltinyje[56] rašoma: „Ne pro šalį paminėti dar vietos padavimą, užrašytą Kauno gubernijos 1898 m. metraštyje. Apie Žagarės įsikūrimą ten taip sakoma: Tūlas Margiris, Didž. Lietuvos kunigaikščio Kęstučio (sūnaus Gedimino) karvedys, gindamas Lietuvos Šiaurės sienas nuo riterių užplūdimų, pavedė vienam savo kariui Kačiuškai pastatyti dviejų varstų atstume nuo dabartinės Žagarės ant plikojo kalno (lyso) stiprią pilį ir gintis nuo Livonijos ordino užpuolimų. O patsai Margiris apsistojo Pilėnų pilyje. Toji pilis (Raktuvė) ne kartą buvo kruvinų kovų tarp lietuvių ir livoniečių liudininkė. Kiek ramesniais laikais, Didž. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladas Jogaila Raktuvės pilį padovanojo jo statytojui Kačiuškai. O vėliau nuo Kačiuškos valdymas perėjo artimam giminaičiui Umestauskui, kuris ir pradėjo netoli nuo pilies ant kairiojo Švėtės kranto statyti Žagarės miestelį. Ta pilis įpėdininkystės keliu perėjo Umestauskų dukteriai Barborai.“

Ši citata irgi kelia ne mažiau neaiškumų negu minėti Lenkijos ir kiti šaltiniai. Vis dėlto dar būtų galima pridėti, kad ir kiti Rusijos bei Lietuvos šaltiniai patvirtina, kad žmonės prie Žagarės esantį kalną vadino Katsčuska/Kosciuszko (ar pan.) kalnu, bet tik, matyt, ne Raktuvės, bet taip vadinamą Žvelgaičio (nors jokio Žvelgaičio ten, matyt, nebuvo – bet tai jau atskira tema – oficialiai dabar tas kalnas įvardijamas Žagarės II piliakalniu)[57]:

1. 1892 metais Sankt Peterburge išleistame moksliniame veikale yra minimas prie Žagarės esantis piliakalnis: „Katschuska-kalns (Kosciuszko-berg)“[58].

2. Lietuvos mokslininko E. Vasiliausko straipsnyje šalia kitų, dabar labiau žinomų, irgi figūruoja šis pavadinimas: „Žagarės II piliakalnis (Žvelgaičio, kitaip dar vadintas Aukštadvariu (1647 m. inventoriuje), Plikuoju, Kosciuškos kalnu) įrengtas kairiajame Švėtės krante, kelio Žagarė-Naujoji Akmenė kairėje  pusėje, šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi besidriekiančioje aukščiausioje ozo dalyje“[59].

Senosios Žagarės dvaras, jo savininkai, M. Kosciuška

Žagarė (Sagera – manoma, žiemgališkai, pirmasis Žagarės paminėjimas 1253 metų dokumente; Żagory – lenkiškai; Žagare – latviškai; Zhager/Zhagore – angliškai; Жагаре – rusiškai) – miestas su turtinga istorija[60]. Dabartinės Žagarės vietoje iki XIX a. pabaigos buvo du savarankiški miestai – Senoji Žagarė ir Naujoji Žagarė. Senoji Žagarė, esanti kairiajame Švėtės upės krante, minima jau nuo XIII a. vidurio, Naujoji Žagarė, esanti dešiniajame Švėtės upės krante, įsikūrė XVI a. pirmoje pusėje. Nepaisant to, kad tai buvo du savarankiški miestai, jie sudarė gana vientisą kompleksą, o kartu paėmus XVII a. viduryje Senoji ir Naujoji Žagarė atrodo buvo reikšmingesnis miestas negu Šiauliai ar Joniškis, nes turėjo muitinę (ji minima jau 1595 metais, per šią muitinę vyko gyva prekyba su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste[61]), dvi bažnyčias, du turgus[62]. Miestelių inventoriuose nurodoma, kad juose gyveno amatininkų (kalvių, batsiuvių, siuvėjų, puodžių, malūnininkų, skerdikų, kepėjų)[63].

Senoji Žagarė – vienas iš Žiemgalos[64] miestų, iš pradžių vadintas tiesiog Žagare[65] (pavadinimas Senoji Žagarė atsirado, kai įsikūrė Naujoji Žagarė), kaip ir visa pietinė Žiemgala (pietinėje Žiemgaloje – dabartinėje Lietuvos teritorijoje be Žagarės yra tokie Lietuvos miestai ir miesteliai kaip Joniškis, Naujoji Akmenė, Akmenė, Pakruojis, Žeimelis, Linkuva, Pasvalys, Saločiai ir kt. Manoma, kad žiemgalių pietuose buvo gyventa iki dabartinių Šiaulių[66]), likęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikšystės sudėtyje, kai 13 a. pabaigoje kita Žiemgalos dalis atiteko Livonijai, o vėliau tapo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės dalimi. Taigi Senoji Žagarė XVI-XVIII a. – Abiejų Tautų Respublikos miestas (iki 1569 metų – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės), esantis pačiame Kuršo ir Žiemgalos hercogystės pasienyje. Senąją Žagarę 1708 metais nusiaubė maras ir badas; 1710–1715 metais Šiaurės karo metu (taipogi, ir kiek anksčiau), į Senąją Žagarę kelis kartus įsiveržę švedai[67]. 1712 metais Senojoje Žagarėje kilo gaisras, sunaikinęs ištisas gatves[68]. Dėl viso to išmirė daug Senosios Žagarės gyventojų, todėl tuo metu čia pradėjo kurtis žydai[69]. Reikšmingas Senosios Žagarės akcentas – Senosios Žagarės Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, pastatyta apie 1495 metus (jos fundatorius – Mikalojus Syrevičius), kuri ne kartą degė ir vėl buvo atstatoma (dabartinė senosios Žagarės bažnyčia pastatyta 1712 metais)[70]. Tarp Senosios Žagarės bažnyčios įvairių laikotarpių fundatorių (Syrevičių, Umiastovskių ir kt.) minimas ir Kociuška[71]. Bažnyčia garsėja Barboros Umiastauskaitės(1628–1648)[72] atminimu.

Įvairiuose šaltiniuose nurodoma kiek skirtinga Senosios Žagarės dvaro lokalizacija Senojoje Žagarėje, iš kai kurių šaltinių galima susidaryti klaidingą nuomonę, kad Senosios Žagarės dvaras visą laiką buvo vienoje vietoje.

Remiantis paskutiniųjų metų archeologiniais radiniais ir kitais E.Vasiliausko tyrinėjimais aišku, kad Senosios Žagarės dvaras XVI–XVIII amžiuose buvo ant Žagarės II piliakalnio (tam tikrą periodą vadinto tik Žvelgaičio piliakalniu, kitaip dar vadinto Aukštadvariu, Plikuoju, Kosciuškos kalnu) aikštelės[73].

Toliau E. Vasiliauskas rašo:

„Žagarės II piliakalnis datuojamas 2 horizontais. Pirmasis horizontas, tradiciškai datuojamas 12–14 a., siejamas su 1271 m. statyta vokiečių pilimi (buvusia iki 14 a.(?). 12–13 a. piliakalnyje buvo vienos Žagarės žemės pilies apygardos centras. Radinių (nors ir nedaug) pobūdis liudija, kad Žagarė buvo vienas svarbesnių Vakarų Žiemgalos centrų, kur kirtosi prekybiniai keliai.

Antrasis horizontas pagal radinius turėtų būti datuojamas 16 a. pabaiga (po 1584 m. ir 1586 m. miestelio ir dvaro sodybos gaisrų perkeltu dvaru) – 18 a. ir sietinas su Senosios Žagarės savininkų Syrevičių, Umiastauskių, Kosciuškų dvaru“[74]. Išliko detalus ant piliakalnio buvusio dvaro 1647 m. inventoriaus apyrašas[75].

Taigi remiantis labai rimtais argumentais, įvardijama, kad iki XVI a. pabaigos Senosios Žagarės dvaras buvo ne ant Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio, o XVI a. pabaigoje – XVIII a. Senosios Žagarės dvaras jau buvo ant Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio.

Kituose šaltiniuose daroma prielaida, kad iki XVI a. pabaigos, iki tol kol Senosios Žagarės dvaras buvo perkeltas ant Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio, jis buvo ant Veidės kalnelio[76] (būtent ant Veidės kalnelio dabar yra Senosios Žagarės Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia bei senosios kapinės). Per Veidės kalnelį eina Žagarės ozas[77]. Anot kraštotyrininko J. Šliavo, Veidės piliakalnyje stovėjo 1271 m. rašytiniuose šaltiniuose netoli Žagarės minima žiemgalių Syrenės pilis. XV a. pabaigoje rašytinuose šaltiniuose minimi dvarininkai Syrevičiai, manoma, buvo minėtos pilies valdovų savininkų palikuonys, o jų įtvirtinta dvaro sodyba XV–XVI a. stovėjo buvusios pilies vietoje Veidės klanelyje[78].

Kur tiksliai įsikūrė Senosios Žagarės dvaras, kai jis XVIII a. II pusėje ar pabaigoje buvo nukeltas nuo Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio, detalizuoti sunku, tik minima, kad jo vieta Senojoje Žagarėje keitėsi[79]. Senosios Žagarės dvaro pastatų nėra išlikę.

Neatmestina hipotezė, kad Senojoje Žagarėje kuriuo tai laikotarpiu galėjo būti ir keli dvarai skirtingose Senosios Žagarės vietose (arba dvaras turėjo kelias valdas, apie ką nurodo vienas iš šaltinių, žr. žemiau).

Daugiau yra aprašyti (daugiau apie juos žinoma) Naujosios Žagarės dvarai, dešiniajame Švėtės krante. Žygimanto Senojo valdymo laikais (1506–1548) dešiniajame Švėtės krante jau stovėjo Vilniaus vyskupo Jono dvaras, kuris davė pradžią naujai gyvenvietei šiame upės krante[80]. Labiausiai žinomas, aišku, taip vadinamas Naryškino dvaras (pastatytas XIX a. I pusėje)[81]. Be to, Naujojoje Žagarėje būta dar vieno dvaro – Raudondvario (jis buvo suformuotas XIX a. pabaigoje ir priklausė Makaveckų giminei)[82]

Senosios Žagarės dvaro savininkus K. Misius, remdamasis archyviniais šaltiniais, įvardija taip:

„Senoji Žagarė, buvęs dvaras į šiaurę nuo miestelio. LDK laikais buvo privati valda. Iš pradžių vadinta Žagare. 1529–1541 galutinai nustačius sieną su Livonija, kairiojoje Švėtės pusėje esantis miestelis ir dvaras pavadintas Senąja Žagare ir priskirtas Beržėnų valsčiui. 1495-07-06 valdovas leido Mykolui Syrevičiui Žagarės dvare rengti turgus. Po 1548 našlė Jadvyga Syrevičienė ištekėjo už Vaitiekaus Šemetos, o šiam mirus, iki 1591 tapo Umiastovskio žmona. Senosios Žagarės dvaras atiteko Umiastovskių giminei. 1593 valdovas leido Umiastovskiui statyti vandens malūną. 1650 šalia dvaro sodybos su 6 pastatais buvo ir palivarkas su gyvenamuoju namu bei ūkiniais pastatais. Jau 1683 buvo 2 senosios Žagarės valdos. 1775 Ona Darata Umiastovskytė – Kosciuškienė savo senosios Žagarės dvarą pardavė Jonui Fridrikui Medemui, kuris 1776 jį pardavė Kuršo kunigaikščiui Petrui. Šis 1784 Senąją Žagarę pardavė Magnusui Butleriui. Iki 1854 atiteko Karoliui Medemui. 1854 valdoje gyveno 422 pavaldiniai, dvarui priklausė 4015 dešimtinių žemės, kurios 1050 skirta naudotis valstiečiams. Iki 1887 Senosios Žagarės dvarą nupirko Aleksandras Geimanas. Jo našlė Felicija Geimanienė 1901 pardavė Eugenijai Adamavičienei. (…). Dalijantis seserims motinos palikimą Senoji Žagarė 1910 atiteko dukrai Elžbietai Gudimienei, apie 353 ha parduota valstiečių bankui, vandens malūnas parduotas Jurgiui Naryškinui. (…) 1923 iš Senosios Žagarės dvaro valstybės žinion paimta 199 ha žemės ir 628 ha miško, E. Gudimienei palikta 81 ha. Už paimtą žemę savininkei 1937 atlyginta. 1940 dvaras su visa žeme nacionalizuotas“[83].

E. Vasiliauskas Senosios Žagarės savininkus įvardija taip: „Senosios Žagarės dvarvietę 16–17 a. valdė Syrevičiai, Umiastauskiai, 18 a. viduryje – Kosciuškos, nuo 18 a. vidurio su pertraukomis – Kuršo kunigaikščiai (1756–1767, 1776–1784 m.) bei dvarininkas Johanas Fridrichas Medemas (iki 1775 m.) ir galiausiai nuo 1784 m. – Butleriai.“[84]

Kitas šaltinis teigia:

„1740–1744 m. Senosios Žagarės dvarą valdė M. Kosciuška, kuris 1761–1764 m. dvarą praskolino ir įkeitė Kuršo kunigaikščiui. 1756 m. Senojoje Žagarėje iš 43 šeimų 35 buvo žydų, veikė 19 žydų krautuvių, sinagoga ir pirtis, dirbo 2 stikliai, 3 kepėjai, keli aludariai, mėsininkai, siuvėjai. Žydai nuomojo muitinę ir dvaro krautuves. 1766 m. gyventojų surašymas rodo, kad Senojoje Žagarėje gyveno 840 žydai. 1775 m. Senoji Žagarė atiteko J. Medemui. Tuo metu čia gyveno 40 miestelėnų šeimų, iš kurių 33 buvo žydų, o turgaus aikštėje veikė 3 karčemos, 8 amatininkų dirbtuvės, 21 krautuvė, iš kurių tik 2 buvo dvaro, o likusios priklausė žydams, buvo statomas kahalo namas. Tais pačiais metais miestą nuniokojęs gaisras sunaikino 75 gyvenamuosius pastatus, apie ketvirtadalį krautuvių, 22 žydų ir 7 krikščionių namus, rabino biblioteką, o 1784 m. kilęs gaisras sudegino 4 krikščionių ir 31 žydų namą turgaus aikštėje, kahalo namus ir sinagogą. 1785 m. Senosios Žagarės dvarą ir miestelį nupirko M. Butleris. 1816 m. čia žydai jau turėjo mokyklą ir apie 30 krautuvių. 1822 m. duomenimis Senojoje Žagarėje gyveno 227 šeimos, iš jų 157 žydų ir 70 krikščionių. Nuo 1824 m. Senąją Žagarę valdė grafas Pliateris, o nuo 1868 m. ji priklausė grafui K. Medemui. Tuo metu mieste buvo 1629 gyventojai, iš jų – 1540 žydų (beveik 95%), 45 liuteronai, 41 katalikas ir 3 stačiatikiai“[85].

Reikšmingesnių duomenų (be čia aukščiau jau paminėtų) apie Syrevičių giminę aptikti nepavyko. Umiastovskių (Umiastowski, Umiastauskių) giminė – labai garsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Abiejų Tautų Respublikoje[86]. Kitas Senosios Žagarės dvaro savininkas Jonas Fridrikas Medemas (Johan Fridrik fon Medem), 1722–1785 – grafas (bet ne kunigaikštis, kaip kai kur įvardijama) – labai žymus Kuršo ir Žiemgalos hercogystės didikas, aršus Rusijos šalininkas, daug nusipelnęs Rusijai (gavęs Rusijos armijos generolo laipsnį), viena iš jo dukterų ištekėjo už paskutiniojo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės valdovo, hercogo Peterio (Piotro) Birono (Peter von Biron)[87]. Vienas J. F. Medemo sūnus, grafas Kristofas Johanas Fridrikas Medemas, 1763–1838, dar vadintas Žanu, užėmė aukštus postus Rusijos imperatoriaus Pavlo I rūmuose, buvo pirmuoju Rusijos ambasadoriumi JAV[88]. Kitas J. F. Medemo sūnus buvo grafas Karlas Johanas Fridrichas Medemas, 1762–1827. Beje, kai Senosios Žagarės dvaras pakartotinai XIX a. II pusėje atiteko Medemams, jis atiteko vienam iš jų palikuonių, kitam K. Medemui, nes ir Kristofas Johanas Fridrihas Medemas ir Karlas Johanas Fridfichas Medemas jau buvo mirę. Medemai ilgą laiką valdė Elėjos[89] dvarą Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje, vėliau – Rusijos imperijoje (dabar – Latvijos teritorija), jų giminės istorija labai įdomi[90]. Kitų Senosios Žagarės dvaro savininkų Butlerių šeima taip pat labai žymi[91].

Mikalojus Kosciuška ir/arba jo šeima Senosios Žagarės dvarą valdė 1740–1775 metais (kai kurių šaltinių duomenimis – iki 1764 metų). Apie Mikalojų Kosciušką kol kas duomenų rasta nedaug. Jau minėjome, kad jo tėvas, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės burggrafas ir vyriausias patarėjas, Adomas Kazimieras Kosciuška, persekiojamas rusų, savo sūnų jo vaikystėje kurį laiką slėpė žymių didikų Denhofų dvare; taip pat, kad Mikalojaus Kosciuškos žmona buvo Ona Darata Umiastovska. Knygoje „Žagarės dvaro teismo knygos“[92] ne kartą minima, kad Mikalojus Kosciuška buvo kapitonas, t. y. pavieto bajorų rinktinės vadas[93]. Taip pat net keli šaltiniai nurodo, kad XVIII a. viduryje Abiejų Tautų Respublikos seime kai kurie jo nariai reikalavo apdovanoti Mikalojų Kosciušką už jo tėvo nuopelnus Abiejų Tautų Respublikai, nes nors jo tėvas Adomas Kazimieras Kosciuška savo laiku už nuopelnus Abiejų Tautų Respublikai ir buvo gavęs dideles valdas, bet būtent dėl jo veiklos Abiejų Tautų Respublikai labui jos žymiai nukentėjo, o tai nebuvo kompensuota[94].

Apie Bironų karališkosios šeimos/namų istoriją po Kuršo ir Žiemgalos hercogystės žlugimo

1776–1784 metais Senosios Žagarės dvaro savininku buvo paskutinysis Kuršo ir Žiemgalos valdantysis hercogas (jis hercogystę valdė 1769–1795 metais, iki hercogystės atitekimo Rusijai) Peteris (Piotras) Bironas (Peter von Biron), 1724–1800[95]. Kol kas nerasta duomenų/nepatvirtina (bet ir nepaneigta), kad hercogas Peteris Bironas lankėsi savo valdose Senosios Žagarės dvare. Jeigu tai būtų patvirtinta, būtų galima teigti, kad tuo metu Senosios Žagarės dvaras buvo tapęs karališkuoju dvaru. Hercogų Bironų giminė (kaip ir kitų Kuršo ir Žiemgalos valdovų – hercogų) priskiriama karališkosioms šeimoms/karališkiesiems namams, be to, Bironų giminė šiuo metu tęsia Kuršo ir Žiemgalos karališkosios šeimos/namų tradiciją. Tai nurodo ir garsusis, labiausiai vertinamas Almanach de Saxe Gotha[96], taip pat visi kiti panašūs šaltiniai[97].

Bironų karališkosios šeimos pradininkas Ernstas Bironas (Ernst Johann von Bühren), Peterio Birono tėvas, vertinamas labai nevienareikšmiškai, jo biografija labai turtinga: Kuršo ir Žiemgalos hercogienės, vėliau – Rusijos carinės Anos Ivanovnos favoritas, ją atlydėjęs iš hercogystės i Rusiją; nors Rusijoje aukštų pareigų ir neužėmė, bet faktiškai valdė Rusiją ir tas Rusijos laikotarpis vadinamas „birovščina“, reiškęs vokiečių įsigalėjimą Rusijos politiniame gyvenime; po carienės Anos Ivanovnos mirties – 22 metų trukmės (1740–1762) jo ir jo šeimos (tame tarpe ir jo sūnaus Peterio Birono) tremtis Sibire ir Rusijos gilumoje; vėliau – amnestija, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės atgavimas[98]. Ernstas Bironas pavaizduotas (pernelyg neigiamai – kaip dabar pažymi net rusų šaltiniai) istoriniame V. Pikulio romane „Slovo i dielo“[99]. Ernstas Bironas Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje pasistatė ištaigingus rūmus Mintaujoje (Jelgavoje)[100] ir Rundalėje[101].

Hercogas Peteris Bironas buvo mažiau kontraversiška asmenybė. Jo politinė ir valstybinė veikla didele sėkme nepasižymėjo, jis labiau domėjosi menu. Mintaujoje 1775 metais pastatė ir įkūrė Academia Petrina (pavadintą jo vardu) – mokymo įstaigą pagal aukštosios mokyklos modelį (pvz. joje buvo ir observatorija), kai kuriuose šaltiniuose ji ir įvardijama kaip aukštojo mokykla, tik vėliau Rusijos imperijos laikais caro nutarimu priversta tapti gimnazija (aukštesniąja mokykla), kurioje vėliau mokėsi ir daug lietuvių (tame tarpe būsimieji prezidentas Antanas Smetona, vyskupas Kazimieras Paltarokas, profesoriai Petras Avižonis, dailininkai Petras Kalpokas, Justinas Vienožinskis, garsūs politikai Mykolas Sleževičius, Vladas Požela, Ernestas Galvanauskas, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė ir kt.)[102]. Peteris Bironas savo valdymo laikotarpiu įsigijo daug nekilnojamojo turto užsienyje – dabartinėse Vokietijos, Lenkijos, Čekijos teritorijose[103]. Peteris Bironas turėjo 3 žmonas, bet pirmosios dvi negalėjo turėti vaikų ir jis su jomis išsiskyrė. Trečią kartą Peteris Bironas vedė (1779 metais) grafo Fridriko Medemo (kuris į Bironų šeimą ilgą laiką žiūrėjo kaip į išsišokėlius, bet pakeitė savo nuomonę, kai jo abi dukterys tapo artimos hercogo dvarui) dukterį Aną Dorotėją Šarlotą fon Medem (Anna Charlotte Dorothea von Medem), 1761–1821[104], kuri tapo populiari ir mėgiama tiek hercogystėje, tiek Europos diduomenės tarpe. Jie susilaukė 7 vaikų, iš kurių 3 mirė vaikystėje.

Visi Bironų karališkosios dinastijos nariai po Kuršo ir Žiemgalos hercogystės žlugimo 1795 metais (jos prijungimo prie Rusijos) atspindėti minėtame Almanach de Saxe Gotha[105] ir kituose šaltiniuose[106]. Bironų palikuonys yra susigiminiavę su kitomis Europos karališkosiomis šeimomis. 1990 metais, švenčiant Bironų giminės 300-ąsias metines, į Rundalės rūmus buvo susirinkę 12 jų palikuonių iš įvairių šalių[107].

Šiuo metu Bironų karališkosios šeimos/namų galva yra princas Ernstas Johanas Bironas (Ernest-Jean Biron de Courlande; kitaip Prince Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Biron of Courland arba Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Prince Biron von Kurland), gimęs 1940 metais.[108]. Jo žmona yra grafienė Elizabeta Viktorija (Elisabeth Victoria Raimonda zu Ysenburg-Büdingen in Philippseich), gimusi 1941 metais, jie susituokė 1967 metais Miunchene. Ernstas Johanas Bironas turi 2 dukteris, princeses Aną (Anja Prinzessin Biron von Curland), gimusią 1975 metais, ir Kristianą (Christiana Prinzessin Biron von Curland), gimusią 1977metais. Ernstas Johanas Bironas yra fizikas, ilgą laiką dirbęs Makso Planko institute[109].

Princas Ernstas Johanas Bironas yra pretendentų į Didžiosios Britanijos karūną sąraše (jame – virš 2500 pavardžių[110]), pagal vienus šaltinius jis 417 vietoje[111], pagal kitus – 403vietoje[112], dar pagal kitus – 384[113] (tai suprantama – mirštant ir gimstant naujiems palikuoniams, ne visi sąrašai vienodai operatyviai atnaujinami).

Taip yra todėl, kad princo Ernsto Johano Birono prosenelis pagal motiną yra paskutinis Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (Friedrich Wilhelm Viktor Albert von Preußen), 1859–1941[114]. Jo senelis yra vienas iš Vilhelmo II sūnų Oskaras (Oskar von Preußen), 1888–1958, jis buvo politinis nacistų oponentas, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, turėdamas generolo laipsnį, išėjo į atsargą[115]. Jo senelė – Ina Marija (Ina-Marie Helene Adele Elise von Bassewitz, Princess Ina of Prussia), 1888–1973.[116]. Jo motina – princesė Heizerelde (Herzeleide Ina Marie Sophie Charlotte Else Prinzessin von Preußen)[117] buvo 3 vaikas šeimoje, gimė netrukus po to, kai jos senelis Vilhelmas II buvo priverstas atsisakyti Vokietijos kaizerio sosto, todėl buvo pavadinta Heizerelde („širdies skausmas“). Ernsto Johano Birono tėvai, princesė Heizerelde ir Bironų šeimos palikuonis princas Karlas Bironas (Karl Biron von Curland, Prince of Courland), susituokė 1938 metais Potsdame, yra šaltinis apie jų vestuves (su pora nuotraukų ir trumpu vestuvių aprašymu)[118].

Dabartinis Bironų karališkosios šeimos/namų galva princas Ernstas Johanas Bironas yra lankęsis ne tik Latvijoje, bet ir Lietuvoje. Vilniaus universiteto bibliotekos gidė Lilija Karželienė prisimena: „Nedidelė vokiečių grupė: pagyvenusi pora ir keli lydintys asmenys. Tas vokiečių būrelis iš karto „krito į akis“: svečiai tobulai kalbėjo angliškai, puikiai orientavosi knygos istorijoje, daug klausinėjo, jautėsi, kad ir Lietuvos istorijos bei kultūros dalykuose nėra naujokai. Po ekskursijos taip mane sužavėjusi žiniomis pora maloniai atsisveikino, įteikė vizitinę kortelę. Galite įsivaizduoti, kaip apstulbau joje perskaičiusi: Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Biron von Courland, Prince Biron von Courland ir jo žmona Elisabeth Victoria Raimonda Grafin zu Isenburg-Budingen in Philippseich. Štai tokia netikėta, pasakiška ekskursija Kuršo kunigaikščių palikuoniui“[119].

Резюме

Исторические очерки (I)

Более интересные факты и эпизоды истории герцогства Курляндии и Семигалии, история и генеалогия  дворянина этого герцогства  Adam Kazimierz Kosciuszko (Adomas Kazimieras Kosciuška, Адам Казимир Костюшко/Косцюшко) и его семейства, некоторые факты, выводы и гипотезы истории города Žagarė (Жагаре) – темы цикла статей«Исторические очерки» (цикл будет состоять из нескольких статей).

 Герцогство Курляндия и Семигалия (ее столица Митава, нынешняя Елгава) – в 1561–1795 годах юридически независимое государство на территории нынешней Латвии,  имевшее дипломатические отношения с многими странами, свои заморские колонии, но являвшееся вассалом Речь Посполитой, а в 18 веке также все больше зависимое от России; история герцогства насыщена интересными фактами и эпизодами, некоторые из них – малоизвестны и мало исследованы.

 Adam Kazimierz Kosciuszko, умерший после 1729 года – ландхофмейстер (председатель ландтага/ парламента) Курляндии и Семигалии (1727–1729 г.), обербургграф и старший советник (с 1717 г.), в 1711 г. был послом герцога регента при дворе царя Петра I, собственник нескольких поместий на территории этого герцогства и на территории Речи Посполитой; во внутренних конфликтах и противоречиях герцогства – сторонник Речи Посполитой, из – за этого пострадавший от русских (по приказу вдовы герцога Анны Ивановны, будущей царицы России, в 1719 г. российскими гвардейцами были опустошены его поместья в герцогстве и в Литве, в 1721 г. он 4 месяца содержался под арестом и строгой стражей в Санкт Петербурге); он имел авторитет среди дворянства герцогства, хотя и был католиком в преимущественно протестантском герцогстве. Его сын Mikolaj Kosciuszko (Mikalojus Kosciuška, Николай Костюшко/Косцюшко), женился  на дочери дворянина из видного рода Речи Посполитой Umiastowski (Умястовские) и он/его семья в 1740–1775 годах (по некоторым данным – до 1764 г.) владел поместьем в г. Senoji Žagarė (Старая Жагаре, Старые Жагоры), который, находясь на территории Речи Посполитой, был пограничным городом с герцогством Курляндии и Семигалии (это город литовской части Семигалии, нынче небольшой городок Литвы), в нем жило и больше родственников A.K.Kosciuszko. История и генеалогия семейства Adam Kazimierz Kosciuszko, также и его биография – мало известны и мало исследованы, некоторые польские и белорусские источники указывают на его родство с известным героем трех народов (польского, белорусского и литовского), генералом армии США  Tadeusz Andrzej Bonawentura Kosciuszko (Тадеуш Анджей Бонавентура Костюшко/Косцюшко, Tadas Kosciuška, А́ндрэй Тадэ́вуш Банавенту́ра Касцю́шка), но это спорно и пока до конца не доказано (род Kosciuszko – эта фамилия на разных языках и в разных периодах времени пишется/писалась и звучит чуть по разному – в середине 15 века раскололся на 4 ветви, ветвь T. A. B. Kosciuszko – только одна из них).

История поместья Senoji Žagarė (её постройки до наших дней не сохранились) начинается с 1495 года (сам город известен с 1253 года), в разные годы среди его владельцев были очень знатные дворяне, в 1776 – 1784 годах его владельцем был последний герцог Курляндии и Семигалии Peter von Biron (Петер/Петр Бирон, 1724–1800, управлявший герцогством в 1769–1795 годах), сын и преемник Эрнста Иогана Бирона, который стал герцогом Курляндии и Семигалии, когда закончилось правление герцогов Кетлеров (последний из которых Ferdinand Kettler не имел детей). Королевский дом Биронов указывается во всех нынешних списках королевских домов мира, нынешний глава королевского дома Биронов Ernst-Johann Karl Oskar EitelFriedrich Peter Burchard Biron von Courland, Prince Biron von Courland (р.1940, физик, правнук по материнской линии последнего кайзера Германии Wilhelm II, Вильгельма II) и его жена Elisabeth Victoria Raimonda Grafin zu Isenburg-Budingen in Philippseich гостили не только в Латвии, но посетили и Литву, Вильнюс.


[1] PSB –Polski Slownik Biograficzny, Krakow (Krokuva), 1968-1969, tomas ХІV/3, psl. 428-429.
[2] Misius K. Vietovės. Joniškio kraštas (enciklopedinis žinynas), Kaunas, 2011, psl.107-108.
[3] Žr. 1 išnašą; taip pat http://www.worldstatesmen.org/Latvia.htm (žiūrėta 2013-05-05); http://www.portalestoria.net/lettonia%20curlandia.htm (žiūrėta 2013-05-05).
[4] Žr. 1 išnašą.
[5] VLE-Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, tomas XI, psl.329 (žiūrėta 2013-05-05).
[9] Žr. 5 išnašą.
[20] Žr. 5 išnašą.
[24] Žr. 18 išnašą.
[27] Žr. 18 išnašą.
[29] Žr. 5 išnašą.
[37] Žr. 1 išnašą.
[39] Žr. 1 išnašą.
[42] Žr. 1 išnašą.
[43]Žr. 1 išnašą.
[49] Бензярук Анатоль. Касцюшкі-Сяхновіцкія. Гісторыя старадаўняга роду. — Брэст: «Акадэмія», 2006; taip pat http://brestobl.net/virtur/05kost/223.html (žiūrėta 2013-05-19); http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:raH-y7IdL9QJ:brestobl.com/kostush/muzej06.html+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt (žiūrėta 2013-05-19). 
[50] http://www.psb.pan.krakow.pl/ (žiūrėta 2013-05-09).
[54] http://umiastowski.org/gen/ (žiūrėta 2013-05-09).
[56]Mažylis P. Žagarės praeitis ir dabartis. Knyga Žagarės vidurinė mokykla. Žagarė, 1944., psl. 18.
[58]Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert : ein Beitrag zur ethnologischen Geographie und Geschichte Russlands : (mit einem Atlas von 7 Blätter). Sankt Peterburg, 1892, psl. 110.
[59]Vasiliauskas E. Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio ir kapinyno radiniai (kai kuriais Žagarės XIII-XVIII a. istorijos klausimais). Lietuvos archeologija. 2008. T. 33, psl. 153.
[60] http://www.zagare.lt/istorija.html (žiūrėta 2013-05-19); taip pat http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDagar%C4%97 (žiūrėta 2013-05-22).
[62] Žr. 60 išnašą.
[65] Žr. 2 išnašą.
[70] Cibulskas Valentinas. Žiemgala. Senosios Žagarės bažnyčia. 2001, Nr. 2; taip pat http://lt.wikipedia.org/wiki/Senosios_%C5%BDagar%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia (žiūrėta 2013-05-22); http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDagar%C4%97s_%C5%A0v._apa%C5%A1tal%C5%B3_Petro_ir_Povilo_ba%C5%BEny%C4%8Dia (žiūrėta 2013-05-22).
[72] Motuzas Alfonsas. Barbora Umiastauskaitė – Žagarietė – Žiemgalos krašto palaimintoji. Žiemgala. 2007, Nr. 1; taip pat Motuzas Antanas. Umiastauskaitė – Žagarietė. Joniškio kraštas (enciklopedinis žinynas), Kaunas, 2011, psl. 424; http://www.bernardinai.lt/archyvas/straipsnis/56738 (žiūrėta 2013-05-22); https://lt.wikipedia.org/wiki/Barbora_Umiastauskait%C4%97 (žiūrėta 2013-05-22); http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2008~ISSN_1392-7450.N_27_55.PG_143-164/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2013-05-22).
[73] Vasiliauskas Ernestas. Archeologiniai paminklai ir radiniai. Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnis su papėdės gyvenviete ir dvarviete. Joniškio kraštas (enciklopedinis žinynas), Kaunas, 2011, psl. 40-41.
[74] Žr. 73 išnašą.
[75] Žr. 59 išnašą.
[78] Žr. 76 išnašą (žiūrėta 2013-05-24).
[79] Labanauskas Kęstutis. Žagarės dvaro parkas. Žiemgala. 1998, Nr. 1.
[80] Žr. 60 išnašą.
[83] Žr. 2 išnašą.
[84] Žr. 59 šaltinį.
[92] Raudeliūnas Vytautas, Firkovičius Romualdas, Baliulis Algirdas. Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751). Vilnius, 2003.
[94] Žr. 49 išnašą; taip pat 1 išnašą.
[96] http://www.almanachdegotha.org/ (žiūrėta 2013-05-23).
[100] Žr. 19 išnašą.
[103] Žr. 95 išnašą.
[113] Žr. 108 išnašą.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas