Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Kraštotyros draugijos Alytaus apskrityje 1927-1940 m.

Sigitas Jegelevičius

Dar 1927 m. pradžioje Alytuje kilo mintis įsteigti vietinį muziejų. Tų pat metų viduryje jau buvo parengtas muziejaus statutas – nedidelis, vos 20 paragrafų dokumentas, nusakantis numatomo steigti muziejaus veiklą. Tačiau dėl kažkokių priežasčių muziejaus steigėjai – gana marga visuomenės atstovų iniciatyvinė grupė – nuo 1927 m. liepos mėn. iki 1928 m. pradžios delsė oficialiai įforminti numatytą steigti muziejų.

Ir tik 1928 m. vasario 29 d. steigėjai padavė Alytaus apskrities viršininkui prašymą įregistruoti Alytaus muziejaus (taip buvo pavadintas steigiamasis muziejus) statutą. Apskrities viršininkas muziejaus statutą įregistravo 1928 m. balandžio 24 d. Todėl vasario 29 d., nežinant steigiamojo susirinkimo datos, ir galima laikyti Alytaus muziejaus steigimo data.

Pagal statutą, „Alytaus muziejaus tikslas yra rinkti ir apsaugoti lietuvių kultūros liekanas nuo visiško jų išnykimo.“ Statutas numatė, kad muziejus tam tikslui turi palaikyti santykius su įvairiomis kitomis organizacijomis, draugijomis, o taip pat savivaldybėmis bet atskirais asmenimis – moksleiviais, mokytojais ir kt.

Aukščiausiuoju muziejaus reikalų tvarkytoju statutas skelbė senatą, susidedantį iš įvairių organizacijų, draugijų ir sąjungų atstovų, pirmųjų muziejaus organizatorių, garbės narių ir asmenų, „daug pasidarbavusių muziejaus labui.“ Kasdieniniam muziejaus darbui turėjo vadovauti senato renkama valdyba iš 5 asmenų. Valdyba, be kitų pareigų „ruošia paskaitas, pranešimus, vakarus, koncertus, rinkliavas ir rūpinasi kitomis muziejaus lėšomis“, taip pat „daboja bendrą muziejaus tvarką“.

Įsteigtoji organizacija, nors iš pavadinimo ir nematyti, matyt, kartu buvo ir kraštotyros draugija arba bent atliko jos funkcijas, nes žiniose apskrities viršininkui valdyba nurodė, kad naujoji organizacija veikia Alytaus apskrities ribose.

Pilnesnių žinių apie Alytaus muziejaus veiklą nėra išlikę, tad lieka tenkintis tik šaltiniuose aptinkamomis nuotrupomis.

Ir pagal turimas žinias atrodo, kad Alytaus muziejus, veikdamas kaip savarankiška organizacija, į aktyvesnę veiklą nesubūrė netgi moksleivių ir mokytojų, tuo labiau įvairių kitų organizacijų, draugijų ir pan.

Atrodo, kad ypatingo aktyvumo neparodė ir vadovaujantieji muziejaus organai. 1930 metais muziejus turėjo senatą, susidedantį iš 10 asmenų, tačiau nei tais, nei sekančiais metais senatas nebuvo susirinkęs, nors pagal statutą senato posėdžiai turėjo vykti bent dukart per metus. 1930 m. buvo tik du valdybos posėdžiai.

1933 metais, paskutiniais savarankiškos veiklos metais, Alytus muziejus turėjo tik 7 narius, ir tais metais įvyko tik vienas valdybos posėdis.

Toliau Alytaus muziejaus veikia susilieja su kitų kraštotyros organizacijų Alytuje veikla.

1934 m. sausio 13 d. iniciatyvinė 8 asmenų steigėjų grupė padavė Alytaus apskrities viršininkui prašymą įregistruoti Dzūkų kraštotyros draugijos įstatus, kurie tų pat metų sausio mėnesį ir buvo įregistruoti, tad, pagal ano meto įstatymus, draugija gavo teisinį pagrindą.

Pagal įstatus, draugija galėjo veikti Alytaus ir gretimose apskrityse; būstinė – Alytuje. Pirmajame įstatų paragrafe nusakyti naujos draugijos tikslai: „…pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jo senovės liekanas ir istorinę medžiagą.“

Dzūkų kraštotyros draugija buvo paketinusi tirti gimtojo krašto istoriją, gamtą, geografiją, etnografiją, rinkti archeologines iškasenas, senovės dokumentus, atsiminimus, pinigus, graviūras ir šiaip „visa, kas gali būti ateity medžiaga gimtojo krašto istorijai“, užrašinėti pasakas, dainas, burtus, mįsles, liaudies meno dalykus, rinkti ir gaminti „atvaizdus, pavyzdžius, modelius, schemas, diagramas, planus, kurie charakterizuoja vietos gyventojus, jų papročius, būklę, verslą, statybą, užsiėmimus, vietos pramonę ir prekybą.“

Rinkiniams laikyti ir apsaugoti buvo numatyta steigti muziejus, rengti parodas, supažindinti su sukaupta medžiaga visuomenę. Buvo net užsimota rengti ekspedicijas ir leisti savo leidinius.

Draugijos įstatai gana smulkiai nagrinėja narystės, draugijos lėšų, valdymo klausimus. Įstatuose taip pat buvo numatyta teisė steigti draugijos skyrius kitose vietovėse, jeigu ten atsirastų bent 5 steigėjai. Skyriams buvo numatyta veiklos autonomija. Atskiroms draugijos įstaigoms ar veiklos sritims globoti galėjo būti kuriamos sekcijos.

Šiuos įstatus buržuazinės Lietuvos Vidaus reikalų ministras patvirtino tik 1936 m. spalio 27 d. Prieš patvirtinimą įstatai buvo gerokai pertvarkyti pagal Draugijų įstatymo reikalavimus.

Įregistravus įstatus, 1934 m. vasario 25 d. įvyko Dzūkų kraštotyros draugijos steigiamasis susirinkimas.

Per 1934 metus buvo keturi naujosios draugijos valdybos posėdžiai. Metų pabaigoje draugija jau turėjo 20 narių (16 vyrų ir 4 moterys).

Vadinasi, 1936 metais Alytuje lygiagrečiai veikė dvi kraštotyros pobūdžio organizacijos. Tačiau Alytaus muziejus, kaip kraštotyros organizacija, tuo metu egzistavo tik popieriuje. 1934 m. muziejaus valdyba nebuvo sušaukusi nė vieno posėdžio.

Alytaus apskrities viršininkas, kuris nuolat sekė kiekvienos legalios organizacijos veiklą apskrityje, gana greit susipainiojo šių dviejų kraštotyros organizacijų reikaluose. Pasirodė, kad tiek Alytaus muziejaus, tiek Dzūkų kraštotyros draugijos steigimo iniciatoriai buvo beveik vieni ir tie patys asmenys, jie ir sudarė abiejų draugijų valdybų branduolį. Kadangi Alytaus muziejus veikla negalėjo pasigirti, tad Dzūkų kraštotyros draugija nusprendė Alytaus muziejų kaip atskirą organizaciją likviduoti.

„…Kadangi Alytaus muziejus… aktyvumo darbe neparodė ir jokių eksponatų neturėjo, o turėjo vos apie 200 litų kasoje, be to, ir tų dviejų draugijų (Alytaus muziejaus ir Dzūkų kraštotyros draugijos – S. J.) tikslas buvo vienodas ir net valdomieji organai buvo beveik tie patys, tad nutarta Alytaus muziejų panaikinti ir prijungti prie Dzūkų kraštotyros draugijos…“

Dzūkų kraštotyros draugijos teigimu, tai įvyko 1934 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais. Tikslesnės muziejaus prijungimo prie Dzūkų kraštotyros draugijos datos nustatyti nepavyko, nes dar ir tais laikais nei buvusioji Alytaus muziejaus vadovybė, nei naujosios draugijos vadovybė negalėjo nurodyta tikslesnės datos. Šiuo klausimu net tarp jų pačių būta nesutarimų.

Nurodytąją datą 1935 metais pateikė tuometinis Dzūkų kraštotyros draugijos pirmininkas, o 1935 m. spalio 31 d. buvęs Alytaus muziejaus valdybos pirmininkas pareiškė: „Nuo įsikūrimo ligi š. m. pavasario Alytaus muziejus veikė savistoviai. Šiais metais Alytaus muziejus susijungė su Alytaus Kraštotyros draugija. Kuomet įsisteigė Kraštotyros draugija, ir ji siekė tų pačių, kaip muziejus, tikslų, tad, nenorėdami skaldyti inteligentinių jėgų, šias dvi draugijas sujungėme į vieną ir visus aktyvus ir pasyvus perdavėme Kraštotyros draugijai…“

Susidarius tokiai padėčiai, 1935 m. gruodžio pabaigoje Alytaus apskrities viršininkas savo nutarimu Alytaus muziejų uždarė post factum ir išbraukė iš draugijų rejestro.

Tačiau Alytaus muziejus buvo likviduotas tik kaip atskira organizacija. Dzūkų kraštotyros draugija, kaip 1935 m. lapkričio 6 d. paaiškino jos valdybos pirmininkas, Alytaus muziejaus bazėje „įsteigė Dzūkų muziejų, kuris veikia ir turi apie 1000 eksponatų“.

Kas privertė šitaip manevruoti Alytaus muziejaus valdybą ir Dzūkų kraštotyros draugijos steigėjus? Matyt, nepavykus reikiamai organizuoti ir išplėsti Alytaus muziejaus veiklos, buvo sumanyta įsteigti platesnę kraštotyros draugiją. Vienintelis kelias buvo likviduoti vieną draugiją ir steigti kitą. Tačiau tikriausiai buvo pagrindo būkštauti, kad apskrities viršininkas, sužinojęs apie tokią vienos draugijos pabaigą, antros panašaus pobūdžio draugijos steigti neleis. Be to, likvidavus draugiją, nežinia kam atitektų jos kapitalas, nors ir toks kuklus. Ir išeitis buvo rasta.

Palyginus su buvusiu Alytaus muziejum, Dzūkų kraštotyros draugija, nors ir lėtai, bet augo. 1934 m. draugijoje buvo 20 narių (16 vyrų ir 4 moterys), 1935 m. jau 60 narių (vien vyrai), t. y. į draugiją per tuos metus įstojo ne mažiau kaip 44 nauji nariai. 1936 m. draugija turėjo 100 narių (71 vyras ir 29 moterys); 1937 m. – 103 narius (74 vyrai ir 29 moterys); 1938 m. narių skaičius kiek sumažėjo – liko tik 92 (66 vyrai ir 26 moterys). Draugija, matyt, ir šį kartą neišnaudojo savo galimybių padidinti narių skaičių iš gimnazijos moksleivių. Tai rodo 1938 m. narių skaičiaus analizė pagal amžių: 18-21 m. – nebuvo nė vieno nario; 22-24 m. – 1 vyras ir 3 moterys; 25-30 m. – 14 vyrų ir 7 moterys; 31-45 m. – 35 vyrai ir 9 moterys; vyresni kaip 45 metų – 16 vyrų ir 7 moterys. Tų pat metų duomenimis galima pailiustruoti ir nacionalinę draugijos narių sudėtį: lietuvių – 81 (57 vyrai ir 24 moterys), žydų – 11 (9 vyrai ir 2 moterys).

Finansinę draugijos būklę galima pailiustruoti tik 1938 m. duomenimis. Tais metais visas draugijos kilnojamasis turtas, t. y. eksponatai ir baldai, buvo įvertinta 25 000 lt., per metus surinkta 247 lt. 82 ct. nario mokesčio ir gauta 4 300 lt. pašalpų. Aukų, į kurias draugija dėjo daug vilčių, 1938 m. neįplaukė į kasą nė vieno cento. Nekilnojamo turto draugija neturėjo. Dzūkų muziejus savo reikalams turėjo „vieną didelę patalpą“. Muziejaus metinė apyvarta – 5 000 lt. Tais pačiais metais draugija, propaguodama savo veiklą, surengė tik vieną paskaitą, kurios klausė 37 žmonės.

Dzūkų kraštotyros draugija sugebėjo geriau, negu Alytaus muziejaus, organizuoti ir išplėsti savo veiklą, tačiau ir ji netapo masine organizacija ir plačiau Alytaus miesto neišsiplėtė, nors įstatuose veikimo plotas buvo nustatytas „Alytaus ir gretimų apskričių sienose“. Per visą savo veiklos laikotarpį neįsteigė ji nė vieno skyriaus, nors tam galimybių, bent jau Varėnoje, ir buvo. Skyrius Varėnoje, matyt, nebuvo įsteigtas vien dėl asmeninių nesutarimų. Draugijos narių dauguma, atrodo, buvo tik Alytaus m. inteligentai ir vienas kitas valdininkas. Matyt, ir nebuvo stengiamasi į ją pakviesti žmonių iš kitų visuomenės sluoksnių, kas neabejotinai būtų pagyvinę draugijos veiklą. Tačiau draugija Dzūkų muziejuje sukaupė didoką skaičių eksponatų, ir gana vertingų. Dzūkų muziejaus rinkiniai žymiai nukentėjo hitlerinės okupacijos metais. Išlikę eksponatai sudarė pokario metais įkurto Alytaus Kraštotyros muziejaus pagrindą.

Dar prieš įsteigiant Dzūkų kraštotyros draugiją Alytuje, Varėnoje I (tuo metu buv. Alytaus aps.) buvo kilusi mintis įsteigti savo kraštotyros draugiją. 1933 m. spalio 18 d. iniciatyvinė grupė pateikė Alytaus apskrities viršininkui prašymą užregistruoti Varėnos kraštotyros draugijos, kuri veiktų „Varėnos ir gretimųjų valsčių sienose“, įstatus. Šios draugijos taip pat buvo užsibrėžta „pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jos senovės liekanas ir istorinę medžiagą“. Šie įstatai beveik sutapo su Dzūkų kraštotyros draugijos įstatais.

Varėniškių pateiktas prašymas, matyt, pagreitino ir Dzūkų kraštotyros draugijos Alytuje įsteigimą. Gana keistokai atrodo tai, kad Alytaus aps. viršininkas, turėdamas dar spalio mėnesį pateiktą prašymą įregistruoti Varėnos kraštotyros draugijos įstatus, ne tik kad delsė tai padaryti, bet užregistravo ne ją, o analogišką draugiją – Dzūkų kraštotyros draugiją, – kuri tokį pat prašymą pateikė tik 1934 m. sausio 13 d.

Varėnos kraštotyros draugijos organizatoriams 1934 m. vasario 21 d. buvo atsakyta neigiamai ir paaiškinta, kad „šių metų sausio 13 dieną… yra įregistruota Dzūkų kraštotyros draugija su teise steigti Alytaus apskrityje savo skyrius ir kad dėlei to steigti atskirą kraštotyros draugiją Varėnoje, šalia tokios pačios jau veikiančios draugijos, būtų netikslu.“

Varėniškiams buvo pasiūlyta steigti Varėnoje ne atskirą draugiją, bet Dzūkų kraštotyros draugijos skyrių. Po to varėniškiai dar kartą mėgino prašyti apskrities viršininką, kad jiems būtų leista veikti atskirai nuo Alytaus kraštotyros draugijos, motyvuodami tuo, kad „susirišusi su Alytaus kraštotyros draugija, mūsų draugija bus dalinai suvaržyta, o materialinės naudos nebus; būnant mums mažumoje, Alytaus draugija galės panaudoti mūsų būsimo muziejaus geresnius eksponatus, ko steigėjai visiškai nenorėtų.“ Šiame prašyme steigėjai taip kitko paminėjo, kad, jei gaus neigiamą atsakymą, „dauguma steigėjų atsisako pradėto darbo“.

Klausimą galutinai išsprendę Draugijų registravimo komisija 1934 m. birželio 19 d. posėdyje, taip pat nutarusi Varėnos kraštotyros draugijos įstatų neregistruoti, nes analogiška draugija, turinti teisę steigti savo skyrius, jau Alytaus apskrityje egzistuoja.

Vėliau Dzūkų kraštotyros draugijos vadovams taip ir nepavyko susitarti su varėniškiais ir įsteigti Varėnoje I savo skyrių.

Pagrindinis šaltinis, rašant šį straipsnį, buvo minėtų draugijų stebėjimo bylos, saugomos Lietuvos TSR Centriniame valstybiniame archyve. Panaudotos medžiagos pobūdis ir nulemia šio straipsnio vienapusiškumą. Yra žinių, kad šios draugijos tikrai turėjo protokolų knygas, o taip pat narių registracijos knygas, tačiau šitie šaltiniai, atrodo, neišlikę.

„Kraštotyra“. 1969 m., p. 280–285.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas