Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Smėlėtosios Dzūkijos sostinė – Alytus

A. Židanavičius

Alytus turi garbingą istoriją

Alytus yra išsistatęs abiejose Nemuno pusėse. Pats Nemunas, tekėdamas tiesiai į šiaurę, netoli miesto daro didelį vingį ir apsupa Alytų. Nuo Alytaus ir prasideda didžiausi Nemuno vingiai. Nemuno krantai ties Alytum pilni aukštų, išsikišusių iš viso miško, pušų, senoviškų šimtamečių ąžuolų ir plačiašakių skroblų. Nemuno pakrantės čia įvairios. Lygių vietų beveik visai nėra. Tai aukšti kalneliai, tai dauba, vėl kalnelis, apaugęs žaliais krūmais, tai vėl koks įlinkimas, visa tai derinasi prie senelio Nemuno ir prie viso Dzūkijos veido.

Alytaus vardas jau minimas kunigaikščio Algirdo laikais, 1536 metais Zigmantas Augustas Alytų su visais šalia esančiais kaimais atidavė Lietuvos maršalkai. Vėliau Alytus perėjo Barborai Radvilaitei. Alytus daug kartų buvo valdomas vis kitų, bet pagaliau 1581 m. Alytui buvo suteiktos miesto teisės ir trijų lelijų herbas. Įvykus Lietuvos padalinimui, viena Alytaus pusė atiteko Vokietijai, o kita Rusijai. Vėliau ir kita pusė atiteko rusams. Nors dabar jau ir abi puses valdė rusai, tačiau Nemunas vis liko siena tarp abiejų miesto pusių, šį kartą rusų gubernijų. Tų gubernijų vardai liko dar iki šiandien. Vilniaus ir Suvalkų pusių vardai dar ir dabar vartojami. Didžiojo karo metu rusai paliko Alytų ir pagaliau jis liko jau savųjų lietuvių rankose. Čia tuojau buvo organizuotas pirmasis lietuvių pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo kar. A. Juozapavičius. Nuo bolševikų kulkų ant Alytaus tilto, begindamas miestą, jis žuvo. Nuo to laiko Alytus pradėjo tikrą savo augimą, nes jis jau buvo valdomas savųjų rankų.

Alytus Nepriklausomoje Lietuvoje

Nepriklausomoje Lietuvoje Alytus visai pasikeitė. Jis jau pasidarė ne tik apskrities miestas, bet ir visos Dzūkijos centras. 1931 metais jam buvo suteiktos pirmaeilio miesto teisės, o1932 m. jau ir kurorto. Nuo to laiko Alytaus nepažinsi. Naujos, gražios gatvės, senosios irgi gražiai atremontuotos, parke išvestos tiesios, dailios alėjos ir visur pilna naujų, puikių tiek viešų, tiek privačių namų. Miestas labai greit išaugo. Miesto savivaldybės biudžetas 1934 m. siekė 110 000 lt. 1935 m. 194 000, o 1938 m. jau net 437 200 lt. Toks biudžeto augimas aiškiai parodo, kaip miestas išaugo per paskutiniuosius metus. Per paskutinius metus miestas ir pagražėjo. Namai visur gražiai nudažyti, šaligatviai sudėti, gatvės švarios ir tvarkingos. Prie šios tvarkos daug prisidėjo ir miesto savivaldybė ir patys namų savininkai. Pats miestas užima 675,19 ha. Iš to ploto 107,2 ha tenka parkams ir sodams ir apie 40 ha vandenims. Mieste dabar yra apie 11 000 gyventojų. Daugumą sudaro prekybininkai, pramoninkai ir amatininkai.

Dzūkijos švietimo įstaigos

Alytus yra vienintelė vieta, į kurią dzūkai gali leisti savo vaikus mokytis. Dzūkų jaunimas nėra labi turtingas, todėl dauguma jų eina amatų mokyklon, kad vėliau galėtų būti gerais amatininkais. Tačiau netrūksta moksleivių ir kitose mokyklose. Valstybinė gimnazija visa perpildyta. Tenka samdytis net atskirus namus gimnazijai. Būtų gerai, kad Merkinėje būtų įrengta progimnazija, nes to krašto žmonėms į Alytų yra gan toloka. Įsteigus tokią progimnaziją, kuri jau Merkinėje seniau buvo, sumažėtų moksleivių skaičius Alytaus gimnazijoje. Merkiniečiai tuo rūpinasi. Daug dzūkų leidžia vaikus žem. žemės ūkio mokyklon, kurioje mokinių irgi yra daug. Iš viso mokyklose per mokslo metus susirenka apie 2 500 moksleivių. Mokytojų Alytuje yra apie 95, o visoje Dzūkijoje per 400.

Dzūkų kraštotyros muziejus

Dzūkų kraštotyros muziejus buvo įsteigtas jau senokai. Per ilgą laiką muziejus pririnko gana senų ir vertingų senienų. Visos senienos buvo sutvarkytos, tačiau joms padėti trūko gerų patalpų. Pats muziejus buvo labai skurdžiose patalpose, o dalis senienų pelijo sandėlyje. Neseniai muziejus persikėlė į naujas kiek geresnes patalpas Suvalkų pusėje. Dabar muziejus pasidarė pasiekiamas didesnėms masėms. Muziejus turi namų apyvokos, ūkio padargų ir įrankių, archeologijos, numizmatikos ir istorijos skyrius. Jį galima lankyti tik sekmadieniais. Ekskursijos įleidžiamos ir šiaip dienomis. Nors muziejus sutvarkytas ir gerai, tačiau lankytojų lanko nedaug.

Alytaus kurortas

Miesto kurorto rajonas apima apie 180 ha ploto pušyno, prieinančio miestą iš pietų pusės. Jame išvesta visai naujų, labai ilgų gatvių ir pristatyta dailių vasarinių. Aplink vasarines pilna priaugusių pušų, kurios savo ilgomis šakomis siekia vasarinių langus. Pušynai čia labai atgaivina vasarotojus, kurių vasarojimo sezonu privažiuoja kasmet vis daugiau. Kurorto rajone yra du parkai, vienas miesto savivaldybės tvarkomas, kitas Mokomosios Miškų Urėdijos. Parkuose išvestos alėjos, įrengti suoliukai. Čia labai malonu pasivaikščioti ir jauku pasėdėti. Įdomus yra Sudvajų miškas, kuriame dar ir dabar yra išsilikę labai senų ąžuolų. Tame miške auga net 25 rūšių medžiai. Tame miške yra ir garsusis „Karlsbado pušynas“, kuriame stovyklavo Alytaus skautai. Šioje vietoje sutinkama labai reta gamta. Vasarojantieji Alytuje laiką praleidžia gana maloniai. Patys alytiečiai stengiasi, kad vasarotojams čia būtų mieliau ir jaukiau.

Alytaus Šaulių namai

Alytaus paminkliniai kar. Juozapavičiaus šaulių namai yra vieni iš gražesniųjų miesto namų. Jie stovi dailiame K. Petrausko miesto parke. Namai statyti du metus, nes trūkdavę vis lėšų. Jų pastatymas atsiėjo apie 200 000 litų. Pirmame aukšte įrengtos priėmimų patalpos, didelė scena su gražia sale ir veranda. Priėmimų patalpos dabar naudojamos kurhauzui. Visą antrą aukštą užima šaulių klubas. Rūsyje yra įrengta irgi salė. Ji dabar vartojama drabužinei. Vėliau ten bus sporto salė. Be to, šiuose namuose yra įrengtas kar. A. Juozapavičiaus vardo kambarys, kurį šiais metais jo žuvimo dieną atidarė 1-ojo pėstininkų pulko karininkai. Šiame kambaryje vaizduojamas kar. A. Juozapavičiaus asmuo ir žygiai.

„Lietuvos aidas“. 1939 m. spalio 11 d., Nr. 604.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas