Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1863-1864 m. sukilimas: Alytaus mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 16

MSH 2229 - Kopija

Povilas Suzinas (1837-1863). Fotografija iš Suvalkų regioninio muziejaus rinkinio.

Nuo 1863 m. balandžio pradžios Prienų miškuose būrį suorganizavo Povilas Suzinas.[1] Kovotojų P. Suzino būryje daugėjo, ypač valstiečių, kurie ir be raginimo ėjo į sukilėlių eiles. Prie P. Suzino būrio jungėsi taip pat ir kiti būriai. Gegužės viduryje prisijungė Valero Mročkovskio ir Vaclovo Akordo[2] būriai. Rinktinė išaugo iki 300 kovotojų. Stovyklą sukilėliai įsirengė prie Būdos (dab. Prienų r.). Norėdamas padidinti kovotojų skaičių, P. Suzinas buvo išsiuntęs savo padėjėjus į Zapyškio ir Šakių apylinkes verbuoti savanorių.[3]

Po kautynių gegužės 2 d. prie Būdos V. Mročkovskis būrį perdavė P. Suzinui. Prienų miške prie P. Suzino prisijungė atvykę iš Augustavo miškų Vladislovo Branto[4] ir Viktoro Hlaskos būriai. Sužinojusi apie kariuomenės artėjimą, sukilėlių rinktinė išsiskirstė. P. Suzinas manė, kad partizaniniame kare geriau veikti nedideliais būreliais, alsinant priešą, todėl buvo nuspręsta, kad V. Hlaska su V. Brantu vyks į Staciškius (Statiškes – V. D.), prie Seirijų. P. Suzinas spaudžiamas kariuomenės, pasuko Kauno link. Birželio 6-7 d. apsistojo Birštone.[5] Kadangi prieš jį ir iš Kauno buvo pasiųsta kariuomenės, todėl, norėdamas išvengti susirėmimo su ja, P. Suzinas su savo būriu perėjo per Nemuną ties Punia ir prie Alytaus vėl sugrįžo į Augustavo guberniją, vejamas Trakų apskrities karinio dalinio, vadovaujamo kapitono Štern fon Gviazdovskio. Birželio 20 d. prie Alytaus įvyko susišaudymas iš abiejų Nemuno pusių.[6] Po valandą trukusio mūšio sukilėliai buvo priversti pasitraukti.

Apie 1970 m. alytiškis Jonas Jacevičius pasidalino savo prisiminimais, apie savo tėvo Jono Jacevičiaus gyvenimą ir dalyvavimą 1863 m. sukilime.

„Tėvas labai nekentė ponų, todėl, kai tik išgirdo, kad į miškus traukia jauni vyrai ir ginkluojasi, ir jis nuėjo. Iš Alytaus kartu su juo buvo Statkevičius, kurio seserį tėvas vėliau vedė. Tėvas tada buvo jau paūgėjęs vyriokas, gal 17-18 metų. Sukilėliai Antrajame Alytuje padarė medinę patranką, bet koks stalius ją darė, nežinia. Apkaustė ją geležimi, padarė kaip reikiant. Pastatė ją užmiestyje, smėlyne maždaug dabartinėje Simno gatvėje. Patranką pašventino kunigas, atėjęs su bažnytine procesija – vėliavomis ir žibintais. Susirinko daug žmonių ir nutarė išbandyti kaip veikia ši patranka. Prikimšo parako, gelžgalių, pakūlų ir uždegė. Tačiau, deja, sviedinys neiššovė, o susprogdino visą patranką į šipulius. Pasigirdo baisus trenksmas. Kitoje Nemuno pusėje už bažnyčios stovėjus kazokų šimtinė, išgirdusi sprogimą, taip išsigando, kad kiek kojos įkerta, pabėgo į Takniūnų (Takniškių – V.D.) kaimą. Tada tarp Pirmojo ir Antrojo Alytaus tilto nebuvo, buvo tik keltas, bet keltą sukilėliai suardė ir atsipeikėję kazokai negalėjo persikelti į šitą pusę. Pagaliau kazokai ties Šileliu perplaukė per Nemuną, atėjo pas vaitą (burmistrą – V.D.), valsčiaus valdyba tada buvo Kostro namuose prie Nemuno – dabartinėje Nemuno gatvėje, namas tebestovi, užsipuolė jį, davė, berods rykščių, kam leido suardyti keltą. Paskui pataisė keltą, persikėlė į Pirmąjį Alytų, sudėjo visus balnus. Nešioti balnus liepė vaitui (burmistrui – V.D.), kai tik jis paima balną, jam pliaukšt botagu. Prikrovė balnų pilną keltą, arklius pririšo prie kelto, ir kazokai persikėlė į šią  pusę.[7]

Alytaus mūšis iš visų Lietuvoje vykusių mūšių išsiskyrė, tuo, kad jo metu buvo panaudotos medinės patrankos. Lenkijoje vykusiuose mūšiuose tokia artilerija dažniau buvo naudojama. Prieš Alytaus mūšį prie P. Suzino būrio prisijungė buvęs Rusijos armijos artilerijos karininkas Apolinaras (Juozapas?) Košanskis (slap. Glebas)[8]. Glebas atsigabeno dvi ąžuolines patrankas, apkaustytas geležiniais lankais. Po pirmojo šūvio patrankos susprogo.[9] Kai kurių amžininkų prisiminimuose nurodoma, kad Dzirmiškių miške (dab. Alytaus r.) buvo įsikūrusi sukilėlių kalvė, kurioje buvo gaminamos medinės patrankos. Jonas Gegužinskas iš Seirijų: „Dzirmiškės girioje 1863 metų pavasaryje sukilėliai įsitaisė kalvę, kurioje darydavo patrankas. Parinkdavo ištekinį alksnį ar drebulę, atpjaudavo tam tikro ilgio liemens gabalą, išgręždavo išilgai skylę, apkaldavo geležiniais lankais ir būdavo patrankos vamzdis. Paraką irgi patys pasigamindavo ir šaudydavo.[10] Minima patrankų dirbtuvė ir greta Alytaus, dešiniajame Nemuno krante. Apie šią dirbtuvę prieš aštuoniasdešimt metų papasakojo alytiškis Galeckas: „Alytaus miškuose, Vilniaus pusėje viename tankiame ąžuolyne sukilėliai įsitaisė „armotų fabriką“.  Ten slapta buvo liedinamos varinės armotos, bet sukilėliai neturėjo pakankamai vario, tai armotas pradėjo daryti ir iš medžio. Būdavo nupjauna didelį, sveiką ąžuolą, jo vidų išdegina, o paskui šitą medinę tūtą apkausto geležiniais lankais. Po sėkmingo išmėginimo tomis medinėmis armotomis sukilėliai šaudė rusų kazokus. Neilgai teko šaudyti medinėmis armotomis, nes keletą kartų iššovus jos sprogdavo ir užmušdavo pačius šovikus. Bet rusams tos armotos nemažai įvarė baimės. Vilniaus generalgubernatorius įsakė kazokams gerai apieškoti Alytaus apylinkes, kur turėjo būti armotų dirbtuvės. Rusų kazokai darydavo kratas pas dvarininkus ir juos baisiai mušdavo, reiklaudami parodyti, kur yra armotų dirbtuvės. Vis tik kazokams nepasisekę surasti to paslaptingo „fabriko“.[11]


[1] Povilas Suzinas (1837-1863) gimęs į Sibirą, už dalyvavimą 1831 m. sukilime, ištremto gydytojo šeimoje. Mokėsi karinėje mokykloje, tarnaudamas Kaukaze gavo artilerijos  karininko laipsnį. 1861 m. su kariuomene atvyko tarnauti į Lietuvą. Paveiktas manifestacinio judėjimo metė karo tarnybą, išvyko į užsienį. Genujoje, Italija dėstė lenkų karo mokykloje. Prasidėjus sukilimui, buvo paskirtas į Augustavo guberniją.

[2] Vaclovas Akordas. 1863 m. kovo mėnesį Kalvarijos apskrityje suorganizavo sukilėlių būrį. Prisijungė prie P. Suzino būrio. Buvo P. Suzino adjutantas. Dalyvavo mūšiuose prie Būdos, Alytaus ir Statiškių. Po sukilimo emigravo.

[3] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. V. 1969 m. P.177.

[4] Vladislovas Brantas (1836-1912)  kilęs iš Švenčionių apskrities. Mokėsi Molodečne (dab. Baltarusija). 17 metų įstojo į kariuomenę, kur išbuvo iki 1863 m. kovo 19 d. Turėdamas  kapitono laipsnį paliko dalinį, kuris stovėjo Balstogėje, nuvyko į Belovežo girią, į O. Duchinskio būrį. Po kautynių prie Vavilų, perėjo į Augustavo guberniją. Dalyvavo mūšiuose prie Kadišo (dab. Lenkija),  Alytaus, Statiškių, Gruškų (dab. Lenkija). 1863 m. pabaigoje su savo būriu pasitraukė į Rytų Prūsiją, iš kur 1864 m. pavasarį nesėkmingai mėgino įsiveržti į Lietuvą. Po sukilimo emigravo, gyveno Paryžiuje, vėliau Galicijoje.

[5] V. Kuzmickas. Laiko atodanga-1863 m. sukilėliai Birštone… http://kvitrina.com/?p=29975 Žr. internete 2013-06-26.

[6] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. V. 1969 m. P.178.

[7] J. Neverauskaitės ~1965-1970 m. užrašytas Jono Jacevičiaus (1902-1979)  pasakojimas apie savo tėvą Joną Jacevičių  (?-1929). Kalba netaisyta.

[8] Artilerijos karininkas Apolinaras  (Juozapas?)  Košanskis – Glebas (g. 1840 m.) 1863 m. su kariuomene stovėjo Augustavo gubernijoje. Prasidėjus sukilimui, pasitraukė iš kariuomenės ir įstojo į P. Suzino būrį. Pakeltas į majorus, veikė kaip savarankiško būrio vadas.

[9] H. S. Zawadsky. Polskie armaty drewniane w Powstaniu Styczniowym. Žr. internete 2013-08-09. http://www.konskie.org.pl/2013/01/polskie-armaty-drewniane-w-powstaniu.html

[10] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 266.  Jono Gegužinsko iš Seirijų prisiminimai. Kalba neredaguota.  Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[11] Putinėlis. Kai dzūkai medinėmis armotomis šaudė rusų kareivius. Vienybė. 1935 m. gruodžio 13 d. Nr. 94. P.3.

Strf_fondasProjektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas