Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1863-1864 m. sukilimas: Statiškės mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 18

Kopija iš 1

Paminklas Statiškės mūšio vietoje. V. Dunderio nuotr.

Balandžio, gegužės mėnesiais Prienų apylinkėse veikė Povilo Suzino būrys. Rusų kariuomenei pradėjus persekioti sukilėlių būrį, P. Suzinas nutarė pereiti prie partizaninės kovos, pasidalinti į mažesnius būrelius ir traukti į Seirijų apylinkes. Birželio mėnesį sulaikęs kariuomenės vijimąsi ir vėl susijungęs su Vladislovo Branto ir Viktoro Hlaskos būriais, P. Suzinas per Mankūnus (dab. Alytaus r.) pasuko Seirijų link. Birželio 21 d. visa rinktinė sustojo prie Metelio ežero, netoli Statiškių (dab. Lazdijų r.).[1]

„Žmogus juos vedė per Mankūnus, pakraščiu Obelijos ežero per klampųjį Maušiabalės raistą ir čia jau buvo Staciškės miškai. Sukilėlių vadas žmogui davė tris rublius, ir nuėjo valstietis namo, o sukilėliai į mišką. Begrįždamas sutiko rusų kareivius, kurie iškvotę, kad jisai nuvedė „lenkus“, paliepė ir juos tuo pačiu daiktu vesti. Ir kai atvedė pro Obelijos ežerą į Mockonis, gavo ir iš rusų vado tris rublius. Sukilėliai virėsi pusryčius Bračiulių kaimelyje, o rusai prislinko iš Gervėnų pusės. Rusų žvalgas užkopė ant girininko rūmų stogo ir prie kamino užsiglaudęs stebėjo sukilėlius. Kažkuris sukilėlių tai pastebėjo ir taip taikliai pukštelėjo iš medžioklinio, kad rusas, kol nukrito nuo stogo, pasidarė visai negyvas“[2].

Sukilėlius atsivijo, per Nemuną persikėlęs, kapitonas Štern fon Gviazdovskis, kuriam į pagalbą atskubėjo pulkininkas  Skordulia. Pasirodžius kariuomenei, sukilėlių avangardas, pasislėpęs smuklėje, apšaudė ją. Sukilėlių šauliai, vadovaujami P. Suzino, puolančią kariuomenę sutiko ugnimi. Dalgininkai turėjo apeiti iš užnugario, bet, smarkiai apšaudomi, pasitraukė. Norėdamas paskatinti sukilėlius, P. Suzinas pats vedė dalgininkus į ataką, bet buvo mirtinai sužeistas. Kai vyriausias laipsniu Tadas Šeligovskis, perėmęs vadovavimą būriui, paklausė P. Suzino, į kurią pusę trauktis, šis atsakė: „Nėra kur trauktis, pirmyn!“ ir po kelių minučių mirė. Birželio 21 d. kautynės prie Statiškių dar truko beveik valandą ir, joms pasibaigus, T. Šeligovskis nuvedė būrį pas Konstantiną Ramotovskį, kuris veikė Seinų apskrityje. Buvusio P. Suzino būrio vadu K. Ramotovskis paskyrė inžinierių iš Vilkaviškio Čempinskį (Lipčinskį).[3]

 „Buvo saulėtas rytas. Šv. Petro ir Povilo šventė. Girininko rūmai tik už 200 m nuo Bračiulių kaimelio. Sukilėliai suprato, kad rusai juos puola. Metė pusryčius ir išsirikiavo kautynėms. Penkiasdešimtčiai dalgininkų vadas įsakė susislėpti rugiuose, o kas turėjo kardus ir šautuvus per rugių lauką nubėgo miško link. Dalgininkams vadas įsakė ramiai gulėti rugiuose, kol pro juos praslinks rusai. Rusų kuopa iš girininko rūmų metėsi pro smuklę, stovėjusią prie kryžkelės, miškan vytis nubėgusius „lenkus“. Ir kai jau jie slinko pro dalgininkus, vadas sukomandavo „Kosinieži“, reiškė „dalgininkai pirmyn“. Ir jie turėjo dalgėmis pulti rusus ir būtų, nelauktai puldami, daug jų išpjovę ar sužeidę. Bet į paraginimą tik vienas su dalge atsistojo ir vieną ar du rusus nudėjo. Rusai ir jį nudūrė, o kiti dalgininkai bijodami susirėmimo, anksčiau nubėgo į mišką ir dingo iš būrio. Likusieji sukilėliai pasitiko miške rusus kardais ir šautuvais, bet apvilti dalgininkų negalėjo atlaikyti viso smarkaus puolimo. Mažai kas jų liko gyvi. Krito ir pats vadas Suzinas. Bračiulų (Statiškės) kaimelis visas liko sudegintas, girininko raštinė išdrabstyta ir sunaikinta.[4]

2

Statiškės mūšyje žuvusių sukilėlių kapas. V. Dunderio nuotr.

Savo įvykių versiją pateikia Volungevičius iš Barzdžiūnų. „Kadangi rusai gulte gulė lenkams ant kulnų, Suzina(s) nutarė duoti kautynes. Vieta susitikimui buvo čia labai tinkama. Ant aukšto kalnelio Staciškės sodžius – Bračiuliais vadinamas. Iš tos šalies, iš kurios rusai turėjo ateiti – buvo plati pakalnė, o iš trijų sodžiaus šalių buvo miškas. Būrį Suzina(s) sutvarkė taip: sodžiuje tarp triobų pastatė 60 vyrų, mokančių tiksliai šaudyti. Netoli girininko triobų, ant kalno, kame keliai susikryžiuoja, buvo smuklė. Smuklėje pastatė 14 šaulių, bet tokių, kurie niekada veltui šūvio nepaleisdavo. Sodžiaus grioviuose suguldė 300 vyrų su tam tikslui įtaisytomis dalgėmis. Dalgininkus komanduoti pristatė Hlaską. Likusius vyrus visus sustatė visais kraštais miške, kaip rezervą. Ir įsakė: sodžiuje ir smuklėje esantieji šauliai turi ramiai sėdėdami laukti, kol rusai prisiartina du – tris šimtus žingsnių, tada šaudyti stengtis ir kaip galima geriau pataikyti. Kai jau rusai taip arti prieis, kad šaudyti bus negalima, šauliai turi bėgti vakarų pusėn į mišką. Rusai vysis ir užbėgs ant dalgininkų grioviuose. Jei dalgininkams bus persunku, tai jiems į pagalbą ateis rezervas. Rusai kažin kaip sužinojo, kad Staciškėje sukilėliai rengiasi juos pasitikti. Nežinojo tik tikrai, kurioje vietoje. Ėjo atsargiai, tačiau vis dėlto lenkai savo planą būtų įvykdę. Bet lenkų šauliai, palikti smuklėje, nusigando. Jiems pasirodė, kad rusai juos pastebėjo ir eina tiesiai į juos, norėdami padegti smuklę. Dėl to jie pradėjo šaudyti anksčiau nei rusai priėjo Suzino paskirtą vietą. Rusai stabtelėjo ir dar atsargiau pradėjo eiti į triobas. Šaulių šūviai kliudė rusus, bet daug mažiau, nei tikėtasi. Rusų vadas, kurį paskui vadino pulkininku, užkopė ant girininko triobos ir prisiglaudęs už dūmtraukio, žvalgėsi per žiūroną į lenkų pozicijas. Pastebėjo jį vienas lenkų šaulys, paleido kulką ir numušė. Rusai liko be vado. Jų tarpe lyg pradėjo darytis sumišimas, tačiau jie ėjo priekin. Kai jau rusai buvo visai arti sodžiaus triobų, šauliai, pagal įsakymą, pametę savo vietas, šoko bėgti į mišką. Tą pastebėją rusai, visu urmu metėsi vytis. Kai jau buvo prabėgę griovius, Suzina(s) šūktelėjo stoti į mūšį dalgininkams. Tačiau šie dar anksčiau gulėdami grioviuose ir girdėdami smarkų šaudymą, pabūgo ir iš pradžių baikštesnieji metė dalges ir pakniobštomis per rugius pabėgo į mišką, o paskui ir visi išbėgiojo. Kai Suzina(s) šūktelėjo, tai tik vienas dalgininkas atsistojo, net ir Hlasko buvo kažkur dingęs. Įniršęs Suzina(s) pats griebė dalgę ir metėsi kapoti rusus. Nukirto apie aštuonis, bet ir pats krito peršautas ruso kulkos. Išbėgiojus dalgininkams ir kritus vadui, buvusieji atsargoje vyrai nieko neįstengė padaryti. Pašaudė jie kiek į rusus, kelis užmušė, o paskui ir patys išbėgiojo. Rusai jausdamiesi iš visų pusių apšaudomi ir pabūgę pinklių, metėsi atgal. Staciškėje ir pasibaigė šių būrių karas“.[5]

Juozas Tomkevičius iš Paserninkų: “Kelioms savaitėms jie iš mūsų apylinkės buvo dingę, tik Šv. Petro ir Povilo dieną, išgirdome, kad Staciškė dega, kad ten eina kova lenkų su rusais. Pačios kovos aš nemačiau. Man ją pasakojo mačiusieji. Sukilėlių vadas Suzina(s) atsibastęs su saviškiais nuo paprienės ir Hlasko iki tol bastęsis mūsų apylinkėse, rusų vejami, pasiryžo Staciškės miške jiems pasipriešinti. Vadovavo Suzina(s). Jo nurodymu visi sukilėlių kareiviai užėmė nurodytas vietas. Nuo Gervėnų kalno pasirodė raitų kazokų būrys. Juos pamatę, sukilėliai per anksti pradėjo šaudyti. Išgirdę šūvius, kazokai susilaikė. Paskui juos tuoj atėjo pėstininkai ir pradėjo su sukilėliais susišaudymą. Kazokai įsiveržė sukilėlių užnugarin ir apstoję mišką nuo miesto ir Akuočių, pradėjo skverbtis į mišką. Hlasko būrio dalis, buvusioji atsargoje pietinėje miško dalyje, pabėgo pas savo draugus žiemių (į šiaurę – V. D.) pusėn. Pats Hlasko matydamas, kad rusų didesnės jėgos, pametė Suziną ir Metelio ežero pakraščiu pabėgo į Simno apylinkes. Rusams iš trijų pusių apsupus lenkus Staciškėje, šie neišlaikė ir pradėjo bėgti į mišką. Kazokai nusivijo. Suzina(s) šaukė į mūšį Hlaską, bet jo jau nebuvo. Besiginantį Suziną rusų kareiviai durtuvais subadė. Daugelį Suzino būrio vyrų rusai sugavo, kiti iškriko. Rusai toliau jų nesivijo“.[6]

„Jonas Jacevičius su Statkevičiumi buvo sukilėlių būriuose, kuriems vadovavo Suzinas (P. Suzinas – V. D) ir Glazka (V. Hlazka – V. D). Ponai sukilėliams padėdavo: iš dvarų į miškus nešdavo kubilus sriubos, duonos, degtinės. Sukilėliams kasdien duodavo po puoduką degtinės. Žmonės ėjo į sukilėlių būrius, apsiginklavę tuo, ką turėjo: dalgėmis, šakėmis, kirviais ir kt. Sukilėlius sumušė ties Bračiuliais (Statiške – V. D.) prie Seirijų. Kur sukilėliai stovėjo, buvo tik vienas praėjimo takas, aplink buvo pelkės, miškai. Sukilėliai laukė ateinant pagalbos iš Lenkijos – laukė didelio būrio, bet jis neatėjo. Kai sukilėlius sumušė, J. Jacevičius pasislėpė pelkėje, iki kaklo įlindęs į vandenį, tik galva kyšojo. Paskui jis slapstėsi, o kai sužinojo, kad valdžia dovanos, jei ateis ir prisistatys, tai jis taip ir padarė. Bet kai atėjo, nuo kazokų ir žandarų gavo daug rykščių. Jį mušė ir vis sakė: „будешь помнить 63 год“ („ilgai prisiminsi 1863 metus“ – V. D.)[7]

Pora liudininkų savo prisiminimuose nurodo, kad mūšis įvyko Šv. Petro ir Povilo dieną, t.y. birželio 29 d. (Juozas Tomkevičius iš Paserninkų, Jonas Gegužinskas iš Seirijų).  Literatūroje taip pat kartais nurodoma, kad Statiškės mūšis įvyko birželio 29 diena.[8] Manytina, kad tai klaidinga data. Liudininkai pateikia skirtingas P. Suzino žuvimo aplinkybes. Jonas Gegužinskas ir Juozas Tomkevičius nurodo, kad P. Suziną nudūrė rusų kareiviai. Volungevičius nurodo, kad P. Suzinas buvo nušautas.

Juozo Tomkevičiaus iš Paserninkų kaimo prisiminimuose, teigiama, kad po mūšio buvo palaidoti 35 žuvusieji. „Kai kautynės pasibaigė ir aš nuėjau į Staciškę. Šiapus Staciškės miške radome kelis mirštamai sukapotus lenkus, keli dar dejavo. Staciškės sodžius ir smuklė baigė degti. Man su kitais vyrais teko surinkti lenkų lavonus ir palaidoti bendroje duobėje miške už Staciškės, pakeliui į Mockonis. Lavonų palaidojome 35. Jų tarpe ir Suziną“.[9] Tokį pat žuvusių skaičių nurodo ir Volungevičius iš Barzdžiūnų. „Kautynėse lenkų krito 35 žmonės. Juos, rusų įsakymu, sodžiaus žmonės palaidojo bendroje duobėje miške prie kelio iš Staciškės į Mockonis. Ir šiandien ten jų kapas žymu. Tik vado Suzino ten nėra. Atvažiavusi jo žmona, padedama vietinių gyventojų, naktį išsikasė vyro lavoną ir nusivežė. Krito rusų mūšyje daugiau negu lenkų, bet jų čia nelaidojo. Juos draugai išvežė nežinia kur, tai ir nežinoma kiek jų čia buvo užmuštų“.[10] Juozas Gegužinskas iš Seirijų nurodo, kad buvo palaidota virš 60 žuvusių. „Sekančiomis dienomis suraginti kaimiečiai už Bračiulių miško iškasė didelę duobę ir surinkę į ją sukilėlių daugiau kaip 60 lavonų, užkasė. Vėliau ten buvo pastatytas kryžius. Po kelių mėnesių atvyko ponia Suzinienė ir suradusi savo vyro lavoną nusivežė“[11]

Literatūroje nurodoma, kad P. Suzino ir dar 32 sukilėlių palaikai buvo palaidoti mūšio vietoje. Vėliau P. Suzino žmona jo palaikus perlaidojo. Manytina, kad Seirijų kapinėse. Šiek tiek skiriasi nurodomas žuvusių ir sužeistųjų skaičius. Majoras Aleksandras Ružancovas nurodo, kad mūšyje žuvo P. Suzinas ir 32 sukilėliai, 30 sužeisti.[12] Bronius Kviklys teigia, kad mūšyje žuvo P. Suzinas ir „abiejų pusių žuvo nemaža vyrų“.[13] Ona Maksimaitienė taip pat nurodo,kad  mūšyje žuvo P. Suzinas ir 32 sukilėliai.[14] Stanislavas Zielinskis – žuvo P. Suzinas ir 32 eiliniai sukilėliai, 30 sužeistų, bei 80 rusų karių, 2 karininkai ir 2 karininkai sužeisti.[15]


[1] Literatūroje P. Suzino būrio sustojimo vieta klaidingai nurodoma Straigiškės, prie Dusios ežero. V. D.

[2] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 266.  Jono Gegužinsko iš Seirijų prisiminimai. Kalba neredaguota.  Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[3] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. V. 1969 m. P.179.

[4] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 266, 267.  Jono Gegužinsko iš Seirijų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[5] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 270, 271. Volungevičiaus iš Barzdžiūnų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[6] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 273, 274. Juozo Tomkevičiaus iš Paserninkų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[7] J. Neverauskaitės ~1965-1970 m. užrašytas Jono Jacevičiaus (1902-1979) pasakojimas apie savo tėvą Joną Jacevičių (?-1929). Kalba neredaguota.

[8] Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XV. Vilnius. 2009. P. 702. Ona Maksimaitienė. Vaclovas Akordas.

[9] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 274. Juozo Tomkevičiaus iš Paserninkų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[10] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 271, 272. Volungevičiaus iš Barzdžiūnų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[11] J. Reitelaitis. „Seirijų istorija“. P. 267.  Jono Gegužinsko iš Seirijų prisiminimai. Kalba neredaguota. Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[12] Mjr. A. Ružancovas. Kautynės prieš 75 m. (1863 m. sukilimo kalendorius). Trimitas. 1938 m. Nr. 30. P.727.

[13] Mūsų Lietuva. Sud. B. Kviklys. III T. V. 1991. P.558, 559.

[14] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m. V. 1969 m. P.179.

[15] S. Zielinski. Bitwy i potychki 1863-1864. Raspperwil. 1913. S.262.

Strf_fondasProjektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas