Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1863-1864 m. sukilimas: Krikštonių mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 20

Vilniaus karo apygardos karinių veiksmų žurnale, įrašyta, kad vasario 2 dieną gautos žinios iš Trakų apskrities apie sukilėlių būrių organizavimąsi prie Jiezno ir Butrimonių[1]. Kitų šaltinių duomenimis, vasario 8–10 dienomis sukilėlių būriai kūrėsi Butrimonių, Jiezno ir Punios apylinkėse. Vienas iš jų ties Stakliškėmis atmušė rekrūtų būrį[2].Balandį tarp Jiezno ir Butrimonių veikė poručiko Aleksandro Strabovskio (slap. Liubičius)[3], atsargos kariūno Felikso Kolyškos[4], atsargos rotmistro Julijono Čiudovskio (slap. Zbogemskis)[5], kapitono Vilčinsko būriai. Apie jų kūrimosi pirmąsias dienas tardyme parodė Vilniaus apskrities valstietis Jonas Volkas: 1863 metais po Velykų (balandžio mėnesį) jis išvykęs į sukilimą su valdininku Šachovskiu ir 7 klasės mokiniu Jonu Žilinskiu; Butrimonyse prie jų prisidėjęs vaistininkas bei dvarininkas Beinoravičius ir penkiese jie atvykę į dvarininko Odynco mišką, 7 km nuo Butrimonių; ten jau radę apie 30 susirinkusių vyrų ir nuolat atvykdavę naujų; po savaitės būrys padidėjęs iki 350 žmonių. Atskiroms dalims vadovavę – Vilčinskis, F. Kolyška, Liubičius, kavalerijai – Čiudovskis. Tuos visus būrius sujungė Kazimieras Dalenas, paskirtas Trakų apskrities kariniu viršininku. Dėl nesutarimų su Liubičiumi K. Dalenas greit išvykęs į Augustavo guberniją. Jį pakeitė Maksimilijonas Černiakas (slap. Lada). Kitais duomenimis, balandžio mėnesį Liubičiaus būryje buvo 240 pėstininkų ir 30 raitelių[6]. M. Černiakas iš šių būrių suformavo rinktinę, su kuria gegužės–birželio mėnesiais kovėsi Trakų ir Lydos apskrityse[7]. Patyrusi keletą pralaimėjimų, rinktinė buvo išblaškyta.   

Nuo birželio 16-osios iki liepos 13 dienos Liubičiaus ir Sendekos būriai, Trakų apskrityje patyrę keletą pralaimėjimų, patraukė į pietus[8]. Liepos 15 dieną atvykę į Pamusių kaimą (dab. Varėnos r.) paskelbė Nacionalinės vyriausybės manifestą, paėmė rekrūtus. Šiame kaime juos pasivijo papulkininkio Kovalevskio vadovaujamo Gatčinos pulko 2 kuopos pėstininkų ir kazokų dalinys. Po kautynių Liubičius ir Sendekas nutarė pasitraukti į Augustavo guberniją. Netoli Nemunaičio sukilėlius pasivijo Trakų apskrities karinis viršininkas pulkininkas Polis. Sukilėlių būriai jau buvo persikėlę per Nemuną ir užėmė Krikštonių kaimą (dab. Lazdijų r.), todėl rusų dalinys skubėjo persikelti į kairįjį krantą. Po atkaklių kautynių Sendeko būrys buvo priverstas pasitraukti iš Krikštonių. Daug sukilėlių mėgino perplaukti Nemuną ir nemažai jų paskendo. Vienų šaltinių duomenimis, kautynės įvyko liepos 22 dieną[9], kitų – liepos 23-iąją[10]. Nesutampa šaltinių duomenys ir apie mūšio pabaigą. Pasak vienų, po atkaklių kautynių Liubičiaus ir Sendeko būriai iš Krikštonių buvo išvyti[11], kiti teigia, kad į pagalbą iš Stračiūnų stovyklavietės atskubėjo Glebo ir F. Kolyškos būriai[12].

Adomas Padegimas iš Bugonių k. „O, pavstonią (sukilimą – V. D.), tėvuk, ar pameni? Pavstonia? Tai kur gi nepaminsi. Aš jau buvau vyrukas, jau ariau. Ir rusai, ir sukilėliai praeidavo ir patruliai susišaudydavo, bet žymios kautynės tai buvo anapus Nemuno Krikštonyse. Rusų kariuomenė stovėjo Merkinėje. Sužinojus, kad Krikštonyse yra sukilėlių, atjojo per Ryliškius, ties Dundziu persikėlė per Nemuną ir Krikštonyse sumušė sukilėlius.[13]

Antanas Bražinskas, kaime vadinamas Balabačka, iš Krikštonių k. „Pavstonią ar pamenate? Sako, čia Krikštonyse didelės kautynės buvusios? Pavstonią? A pavstonią, tai pamenu. Aš jau suaugęs piemuo buvau. Visas pavasaris lenkų vežimai važinėdavo po kaimus ir rinkdavo maistą, audeklus ir pinigų reikalaudavo. Mūsų ūkis buvo nuošaliai nuo didelių kelių, tai ir sukilėlius rečiau matydavome, bet į Krikštonių dvarą, tai jie dažnai užsukdavo. Vidurvasaryje sukilėlius maskoliai labai sumušė Staciškėje šalia Seirijų ir nuo to laiko jie pradėjo didžiųjų kelių vengti ir slankiodavo miškeliais, krūmais. Tada jų keli būreliai buvo užėję ir į mūsų ūkį. Jau buvo taip į rudenį. Vieną dieną ganėme pavakare gyvulius prie Makariškės laukų. Tik klausome, čia kažkame Pabeliniuose šaudo. Ir taip šaudo, tarsi kas druskos būtų į ugnį pripylęs: tik spraga, tik spraga. Nagi žiūrim: dvaro laukais, pakrūmiais, tik bėga, tik bėga lenkai, o paskui juos raiti ir pėkšti maskoliai. Jau saulė leidosi. Dalis lenkų susimetė į Žilionio triobas ir paleido ugnį į besivejančius rusus. Rusai susimetė į Bražinsko triobas ir taip iš triobų ėmė vieni kitus pilti. Tačiau šitas mūšis tęsėsi neilgai. Iš vakaro nebuvo mėnulio, dangus apsiniaukė ir saulei nusileidus labai greitai sutemė ir taip pasidarė tamsu, kad toliau kautis nebuvo galima. O visas dalykas tai buvo taip. Kažkur anapus Prienų sumuštas sukilėlių pulkas slinko į Gardino miškus. Tai buvo rugsėjo mėnesis. Kai atslinko į Krikštonis, tai vadai nutarė duot kariams pailsėti. Išsklaidė juos Krikštonių apie Šimkonį laukų šlaituose, o patys vadai, išstatę sargybas ir liepę išsivirti valgyt, nuėjo į Tuksilos dvarą Račkaučiznoje (dab. Juozapavičių k., Noragėlių sen., Lazdijų r. – V. D.) pas poną pietų. Ir Tukaila buvo žymus sukilėlių vadas. Rusai ir rusų šnipai sukilėlius sekė. Rusų kariuomenės įgula stovėjo Merkinėje ir dar kažkame kitur. Merkinės rusai, sužinoję, kad per Krikštonis eis sukilėliai, atjojo ties Dundziais, persikėlė per Nemuną ir apsupo sukilėlius Pabalinių šlaituose. Pabiro jų ir pietūs, ir vadai iš Tukailos spruko. Prasidėjo kautynės. Rusų buvo šiek tiek daugiau nei sukilėlių ir buvo geriau apsiginklavę. Sukilėliai buvo užklupti beveik be vadų ir greitai nesuvokdami, kaip gintis, buvo maskolių išsklaidyti ir šoko bėgti, gelbėtis. Metėsi pušynėliais ir stengėsi pasprukti į Živulčiškės mišką, ir bėgo pietų kryptimi. Maskoliai juos vijo ir šaudė. Ir bebėgančių sukilėlių ir besivejančių rusų tuoj pasidarė pilni Krikštonių kaimo laukai. Ir jei nebūtų užėjusi tamsi naktis, tai rusai būtų išmušę visus sukilėlius. Bet kai sutemė, tai sukilėliams rados galimybės pasislėpti, o rusai nebemato, ko gaudyti, nes sukilėliai neturėjo uniformos ir susimaišė su kaimo gyventojais, o kiti nubėgo į Živulčiškės miškus ir iš ten nakčia nubėgo į Stračiūnus. Tuo pat metu būta sukilėlių kuopelės Živulčiškės dvare, o kitos kuopelės būta Stračiūnuose, bet anos dvi kuopelės apie šituos Krikštonyse užkluptus lenkus nieko nežinojo. Žilvyčių lenkai, išgirdę kautynes Krikštonyse, pabėgo į Stračiūnus, o kai ir iš Krikštonių pakrikdytieji atbėgo, tai visi iš pradžių tarėsi nakčia užpulti rusus ir juos sumušti. Matai, vėliau atbėgusieji iš Krikštonių pranešė, kad maskoliai visa jėga sustojo pas Matukonį, o rusų patruliai daro kratas po visą kaimą. Tačiau pasitarę, nutarė puolimo nedaryti, o tik laukti Stračiūnuose ateinant rusų ir čia, juos apsupus, gerai sukulti.

Kai sutemus, kautynės Krikštonyse buvo nutrauktos, tai rusai darė kratą pas visus gyventojus, ieškodami užsislėpusių lenkų. Jei tik rado kurį vyrų sėdintį be darbo ir apsirengusį, tai įtarę besantį sukilėliu ir gabeno pas viršininką Matukoniuose ištirti. Gi sukilėliai tą dalyką iš anksčiau žinojo. Metę savo ginklus kur pakluonėje ir įpuolę ūkininko triobon, tuoj nusimesdavo drabužius, liepdavo žibinti ugnį ir vienmarškiniai imdavosi bet kokio darbo: šakalius skaldyti, ką nors tašyti, pančius sukti ar nereikalingą lopą ant nebesamos skylės siuti, kad tik išrodytų tikrą darbą dirbą ir tų namų žmonėmis besą. Ne vieną ir vietinį gyventoją tuo būdu išgelbėjo nuo įtarimo, nes patys griebęsi darbo ir namiškiams liepė trūsliai dirbti. Daugelyje vietų rusų patruliai tik pro langus pažiūrėjo vidun ir įsitikinę, kad čia visa šeima ramiai dirba, pasitraukė nė kratos nedarę. Keliose vietose rasti be darbo įtarti vyrai vos išsiteisino nesą sukilėliai.

Buvo ir nuotykių. Kai tik prasidėjo Pabaliniuose šaudymai, tai panemunės linijos Petrausko vyrai bėgo pažiūrėti kautynių. Atbėgo ant Žemaičiakalnio ir sustoję ėmė stebėti. Pamatė juos rusai ir danu vytis. Petrauskai bėgti namų link. Prisiviję rusai vieną mirtinai durtuvu nudūrė, kitą gi, dabartinio, Antano Petrausko tėvą, vos nenužudė: durtuvu pervėrė ranką ir šoną, ir jis nuvirto. Kraujo daug nutekėjo, bet kadangi durklas nebuvo kliudęs žarnų, tai rusams prasišalinus, pasisekė pagyti. Tačiau sveikatos jis visas gyvenimas neturėjo. Pramezio dvaro ponaitis buvo šito būrio kasininkas. Ir jisai spruko iš Pabalinių su kitais lenkais. Kadangi pas jį buvo pulko pinigai ir jisai poniškai išrodė, tai viešai pasirodyti ir nuduoti vietinį žmogų darbininką, jis nerizikavo. Sutemus, kol rusai jį prisivijo, spėjo nubėgti į Živulčiškę ir matydamas, kad neišspruks, panemunėje įlindo į karklų krūmus. Pastebėjęs ties savim nemažą krūmą Nemuno vandenyje, persikėlė į jį pasislėpti. Už tamsos patruliai būtų jo ir neįžiūrėję ir taip jis jiems būtų iš akių ir pranykęs, bet su rusų patruliais buvo šuva. Tas šuva, jausdamas žmogų krūme, ėmė loti ir išdavė. Rusai radę jį parsigabeno pas Matukonį ir iškratė. Rastais pas jį popieriniais pinigais keturis stalus nuklojo. Jį patį rusai su savimi nusivežė. Sako, kad sušaudė.

Rytojaus dieną rusai paliepė Krikštonių vyrams surinkti nukautus sukilėlius ir palaidoti. Surado keturis ir palaidojo. Ir maskolių buvo nukauta, bet jie pasitraukdami nusivežė užmuštuosius. Taip ir nežinia tikrai, kiek čia krito rusų. Visi tada spėjo, kad daugiau, kaip lenkų. Rusai iš Krikštonių pasitraukė į Merkinę atgal. Pasprukusių sukilėlių nesivijo, nors tikrai žinojo, kad jie susirinko Stračiūnuose. Išlikuosieji, niekada nesugaudyti lenkai, kai rusai apsiramino į nakties pabaigą, susirinko savo išmėtytus ginklus, kurių dauguma buvo tik atitiesti ir ypatingu būdu prie kotų prikalti dalgiai, nuėjo paskui savo dar iš vakaro nubėgusius draugus į Stračiūnus.[14]


[1] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. V. 1969. P. 97.

[2] S. Zielinski. Bitwy i potychki 1863–1864. Raspperwil. 1913. S. 276.

[3] Aleksandras Strabovskis. Gimė 1839 m. Minsko gub., bajoras, mokėsi Bresto kadetų korpuse ir Konstantino karo mokykloje. 1863 m. balandžio mėn. pakeltas podporučiku. Pašalintas iš karininkų už prisidėjimą prie sukilėlių.

[4] Feliksas Kolyška. Gimė 1837? m. Lydos apskr. 1851 m., būdamas Vilniaus gimnazistas, suimtas ir atiduotas į disciplinarinįbatalioną. Po sukilimo emigravo į Prancūziją. Mirė 1889 m. Prancūzijoje.

[5] J. Čiudovskis. Gimė 1832 m. Gardino gubernijos bajoras. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. Dalyvavo Krymo kare. 1862 m. suteiktas rotmistro laipsnis. Tais pačiais metais, kaip nepatikimas, atleistas iš kariuomenės.

[6] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. V. 1969. P.157–159.

[7] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. V. 1969. P. 159–162.

[8] S. Zielinski. Bitwy i potychki 1863–1864. Raspperwil. 1913. S. 284, 285.

[9] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. V. 1969. P. 162, 163.

[10] S. Zielinski. Bitwy i potychki 1863–1864. Raspperwil. 1913. S. 266, 267.

[11] O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863–1864 m. V. 1969. P. 163.

[12] S. Zielinski. Bitwy i potychki 1863–1864. Raspperwil. 1913. S. 267. Mjr. A. Ružancovas. Kautynės prieš  75 m. (1863 m. sukilimo kalendorius). Trimitas. 1938 m. Nr. 34. P. 826.

[13] Reitelaitis. Seirijų istorija. P. 275. Adomo Padegimo iš Bugonių k. prisiminimai. Kalba neredaguota.  Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

[14]Reitelaitis. Seirijų istorija. P. 276-278. Antano Bražinsko iš Krikštonių k. prisiminimai. Kalba neredaguota.  Monografija saugoma Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejuje.

Strf_fondasProjektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas