Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Sukilimo atgarsiai

Juozas Jegelevičius

1863 m. sukilėliai laikėsi Alovės apylinkėje, Vabalių miškuose,– apie Lašiniaraistį, Gulbinę, Vinkšninę ir kitur. Prie Lašiniaraisčio yra Aukštutės sala. Anksčiau ta sala buvo apsemta vandeniu, ir sunku buvo į ją įeiti. Ta sala – geras stebėjimo punktas, nes yra aukštai iškilusi. Tamošius Gegužis pasakojo, kad ten daugiausia ir laikėsi sukilėliai. Lašiniaraistyje buvo dvi didelės tankios eglės, kuriose jie slėpė savo produktus. Daugelis žinojo, jog jie tenai slapstosi, bet kas ten eis prie jų. O sukilėliams išsikėlus, kiekvienam parūpo pažiūrėti, ar neliko jokių ginklų… Taigi, nuėjęs ten Simas Bucevičius rado eglėje pakabinta pusantros palties lašinių. Todėl ir praminė tą raistą Lašiniaraisčiu.

Važiuojant tuo keliu Merkinės link, netoli nuo kelio miške yra Vinkšninė. Toji Vinkšninė prieš penkiasdešimt metų buvo gražus ežeriukas, kuriame veisėsi daug karosų. Seniau jis buvo nemažas ir gilus, bet ilgainiui sumažėjo. Vincas Vitkauskas, būdamas mažas, labai mėgęs žuvauti ir vis nešęs į Vinkšninę statyti bučius, o rytais ėjęs žiūrėti, ar yra žuvų. Kartą sukilėliai pamatė jį ir sulaikė. Klausė, ką čia dirbąs. Vitkauskas parodė bučius ir išaiškino jiems. Paskui pasakė, jog nežinąs, kas jie būsią. O tie paėmė virvę, užrišo Vitkauskui ant kaklo ir veda karti. Jis pradėjęs verkti ir prašyti, kad paleistų. Tada liepė klauptis, sudėt kryžium pirštus ir prisiekti, kad niekam nepasakysiąs, kol gyvas būsiąs. Kiek rado žuvų, atidavė sukilėliams, o, parėjęs namo, mažai ir kalbėjo ne tik su svetimais, bet ir su savais. Tik praėjus kokiai trisdešimčiai metų, Vitkauskas viską kaimynams papasakojo.

Kitas toks atsitikimas.

Seniau, kai gyveno vabališkiai sodžiuje, bendrai ganė gyvulius. Vieną sekmadienį susitarė visi, kad rytoj vesią į Gulbinę arklių ganyti. O ta Gulbinė – tai paukščių karalystė, nes ežeras apaugęs nendrėm ir visokiom žolėm. Seniau joje daug gulbių veisėsi, todėl ežeras ir gavo tokį vardą. Gulbinė yra prie miško, netoli kelio, einančio į Alytų. Prie jos ra daug pievų. Arklius suvedė ganyti paaugliai ir, žinoma, kad būtų nenuobodu, tuojau užkūrė ugnį. O tada ir kokį užsiėmimą jau reikia sugalvoti. Pirmiausia prisinešė akmeninių plytų, paskui – lygių akmenų. Ant plytos prispjauna seilių, ant seilių uždeda žariją ir tuo lygiu akmeniu rėžia per žariją. Šūvis kaip iš šautuvo. Tuo laiku keliu nuo Alytaus jota kazokų. Išgirdo šaudant, ir atjojo į tą garsą. Piemenys, kurie greit juos pamatė, pasislėpė – sulindo į švendrynus. O Pranas Gegužis ir Šimas Bucevičius nesuspėjo pasislėpti. Kazokai juos klausia: „Kas čia šaudė, čia, tur būt, metežninkai?“ Jie prisipažino, kad jie. „Tai kaip jūs šaudėt, kur jūs šautuvai?“ – klausia. Pranas Gegužis sako kazokams, kad jie jokių šautuvų neturintys. Kazokai klausia: „Tai kuo jūs šaudėte?“ Tada Gegužis prispjovė ant akmens, uždėjo žariją ir, paėmęs kitą akmenį, rėžė žarijon. Ir pasigirdo šūvis. Kazokas paėmė iš Gegužio akmenį ir padarė taip, kaip Gegužis. Ir jam pavyko gerai iššauti. Paskui kazokai pradėjo klausinėti, ar nematė kur metežninkų, ar negirdėjo, kur jų daugiausia yra. Nieko nepešę, Gegužį ir Bucevičių apdovanojo po porą bizūnų ir nujojo. O Julius Maslauskas ir Ignotas Jegelevičius, išlindę iš nendrių, juokėsi, kad Bucevičius ir Gegužis gavo „dovanų“.

„Kraštotyra“, Vilnius, 1975, p. 172–173.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas