Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Laukė nepriklausomybės – ne žemės

Jonas Juravičius

Pet­ras Bir­žys – ka­ri­nin­kas, sa­va­no­ris, li­te­ra­tas, dai­ni­nin­kas, ak­to­rius mė­gė­jas, et­no­gra­fas – Lie­tu­vai šven­čiant lais­vės de­šimt­me­tį nu­spren­dė leis­ti ap­skri­čių mo­nog­ra­fi­jas abė­cė­lės tvar­ka. Pra­dė­jo kaup­ti me­džia­gą ar­chy­vuo­se, mies­te­liuo­se, dva­ruo­se, kai­muo­se. Pir­mu­ti­nė jo kny­ga „Aly­taus ap­skri­tis“. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je bu­vo 10 ap­skri­čių. Už­ėjęs ka­ras P.Bir­žio su­ma­ny­mus nu­trau­kė, spė­jo pa­ruoš­ti ir iš­leis­ti tik 3 ap­skri­tis.

Šau­lio at­si­mi­ni­mai

Rink­da­mas is­to­ri­nę me­džia­gą au­to­rius pra­šy­da­vo, kad at­si­mi­ni­mus apie ne­pri­klau­so­my­bės ko­vas pa­ra­šy­tų bu­vę ko­vų da­ly­viai. Vie­no iš jų, Obel­nin­kų pra­džios mo­kyk­los ve­dė­jo šau­lio Vin­co Ker­šio, su­trum­pin­tus at­si­mi­ni­mus no­riu pa­ci­tuo­ti: „Bū­rys iš­si­ru­tu­lio­jo iš ne­di­de­lio, dar ne­su­sku­bu­sio pa­si­žy­mė­ti, 1919 me­tų Jo­kė­nų par­ti­za­nų bū­re­lio. Par­ti­za­no ter­mi­nas dar ne­bu­vo kai­mo žmo­nėms gir­dė­tas. Šiuos nau­jus žo­džius „par­ti­za­nai“ su drau­gu į Jo­kė­nus par­si­ve­žiau iš Ma­ri­jam­po­lės, kur 1919 me­tų rug­pjū­čio mė­ne­sio pa­bai­go­je bu­vo su­ruoš­tos mil­ži­niš­kos ma­ni­fes­ta­ci­jos prieš len­kus dėl Sei­nų už­gro­bi­mo. Ten ir bu­vo šau­kia­ma lie­tu­vių jau­nuo­me­nė spies­tis į par­ti­za­nų bū­re­lius at­rem­ti gro­buo­niš­kus len­kų aro žy­gius. Šių ma­ni­fes­ta­ci­jų įe­lek­tri­zuo­tas, su sa­vo drau­gu M.Al­do­nium par­vy­kau len­kų oku­puo­ton ma­no gim­ti­nėn – Jo­kė­nų kai­man. Par­si­ve­žėm di­de­lį kie­kį įvai­rios li­te­ra­tū­ros, at­si­šau­ki­mų, la­pe­lių, ją pa­sklei­dė­me vi­soj apy­lin­kėj ir abu karš­tai ėmė­mės par­ti­za­nų bū­rio or­ga­ni­za­vi­mo. Ro­dos, rug­sė­jo 1 die­ną pa­da­rė­me su­si­rin­ki­mą ar­ti­ma­me kai­mui miš­ke­ly­je. Da­ly­va­vo 10–12 žmo­nių: aš su drau­gu, Ma­tu­le­vi­čius, Stak­nys, drau­go bro­lis ir ki­ti. Čia su­si­rin­ku­siems iš­dės­tė­me, kas tai yra par­ti­za­nai, ko­kie jų už­da­vi­niai. Nu­tar­ta vi­siems pa­si­rū­pin­ti šau­tu­vais (o jų ne­trū­ko – nuo Di­džio­jo ka­ro jų bu­vo vi­sur pil­na) ir pri­trauk­ti į bū­rį dau­giau pa­ti­ki­mų žmo­nių. Bu­vo di­džiau­sias no­ras ką nors veik­ti, len­kams kenk­ti. Nu­ta­rė­me su­sprog­din­ti ge­le­žin­ke­lio til­tą per Mer­kio upę. Sprogs­ta­mos me­džia­gos ne­tu­rė­jo­me, to­dėl pa­siun­tė­me de­le­ga­tą į Aly­tų, kad par­ga­ben­tų sprogs­ta­mos me­džia­gos ir duo­tų nu­ro­dy­mus.

Len­kai, pa­ste­bė­ję apy­lin­kėj daug įvai­raus tu­ri­nio la­pe­lių, kurs­tan­čių prieš juos, per šni­pus-iš­ga­mas su­se­kė tų la­pe­lių pla­tin­to­jus. Taip jiems bu­vo pra­neš­ta, kad Jo­kė­nuo­se yra gin­kluo­tų žmo­nių or­ga­ni­za­ci­ja.

Gra­žią sau­lė­tą rug­sė­jo 9 die­ną va­žia­vau į Ma­tui­zų kai­mą par­ti­za­nų or­ga­ni­za­vi­mo rei­ka­lu. Va­žiuo­da­mas sa­vo so­džiaus gat­ve iš­gir­dau, kad pas­kui ma­ne vie­su­lo grei­tu­mu dun­da ve­ži­mas. Va­žia­vo trys lau­ko žan­dar­me­ri­jos žan­da­rai. Su­sto­jo ties Al­do­nies bu­tu. Du žan­da­ru puo­lė vi­dun, o tre­čia­sis pa­sto­jo man ke­lią. Čia len­kams ir pa­aiš­kė­jo, kad esu tas pats, anot jų, paukš­tis, ku­rio jie ir at­va­žia­vo.

– Iš­lipk ir čia stok! – is­te­riš­kai su­šu­ko žan­da­ras. Al­do­niui pa­si­se­kė iš len­kų na­gų pa­spruk­ti ir ne­pa­ste­bė­tas lai­min­gai miš­ke­ly pa­si­slė­pė

Iš Al­do­nies na­mų grį­žęs žan­da­rų vir­ši­nin­kas, in­te­li­gen­tiš­kas vy­ras, len­kiš­kai ma­nęs pa­klau­sė:

– Tu mo­ky­to­jas?

– Taip, – lie­tu­viš­kai at­sa­kiau.

Jis pra­bi­lo lie­tu­viš­kai, liep­da­mas ves­ti į sa­vo na­mus. Na­muo­se pra­si­dė­jo kra­ta. Pa­si­rin­kęs mo­men­tą, grie­biau kir­vį ir jį aš­me­ni­mis su­va­riau žan­da­rų vir­ši­nin­ko pe­čiuos­na. To pa­ties kir­vio pen­tim ant­ra­jam žan­da­rui smo­giau į kak­tą, stvė­riau jo šau­tu­vą ir pa­spru­kau į gi­rią. Tė­vai ma­ne pa­se­kė.

Nuo tos die­nos ir ap­mi­rė be­už­si­mez­gąs par­ti­za­nų bū­re­lis. Kai­mo gy­ven­to­jus už­puo­lė len­kai, be pa­si­gai­lė­ji­mo mu­šė, kan­ki­no, gro­bė tur­tą. Gra­si­no vi­są kai­mą su­de­gin­ti ir žmo­nes iš­šau­dy­ti, jei ma­nęs ne­su­ra­sią ir jiems ne­iš­duo­sią. To­kio­se są­ly­go­se kiek­vie­nam par­ti­za­nui rū­pė­jo tik gy­vam iš­lik­ti, o jau kur­tis, or­ga­ni­zuo­tis ne­bu­vo ka­da. Mu­du su drau­gu ap­si­gy­ve­no­me lais­voj Lie­tu­voj. Gim­ti­nė iš­ti­sus me­tus var­go ere­lio na­guo­se.

1920 me­tų ru­de­nį, iš­vi­jus pro­še­pa­nus iš mū­sų kraš­to, grį­žo­me su Al­do­nium ir ėmė­mės šau­lių bū­rį kur­ti. Pir­mie­ji par­ti­za­nai bu­vo pir­mai­siais ir šau­liais. Grei­tu lai­ku bū­rys iš­au­go iki 70–80 vy­rų. Per tris mė­ne­sius bū­rys ne­tu­rė­jo ra­my­bės: be pa­si­ruo­ši­mo, ka­riš­ko ap­mo­ky­mo ir be tin­ka­mo va­do (ne­bu­vęs ka­riu tu­rė­jau bū­riui va­do­vau­ti) die­ną nak­tį rei­kė­jo bu­dė­ti – pa­skir­tas ba­ras lai­ky­ti.

Čia pri­dė­siu, kad bū­rys, dėl at­sar­gu­mo, bu­vo pa­va­din­tas ne Jo­kė­nų, nors ir čia dau­giau­sia šau­lių bu­vo ir čia jo­jo vi­sas šta­bas lai­kė­si, o Ak­mens kop­ly­čios vie­tos var­du. Ka­riuo­me­nės, kaip ži­no­ma, vi­siems ba­rams už­im­ti bu­vo per ma­ža. Ji su­spies­ta bu­vo ten, kur karš­tos ko­vos vi­rė. Ra­mes­nio­se vie­to­se jo­sios bu­vo ma­žai. Čia ją tek­da­vo šau­liams pa­rem­ti. Ma­no bū­riui tek­da­vo lai­ky­ti ba­ras tarp Ak­mens kop­ly­čios ir Puo­džių kai­mo. Iš abie­jų pu­sių bū­da­vo ka­riuo­me­nės da­lys. Bab­riš­kių kai­me, 6 km nuo mū­sų už­ima­mų vie­tų, sto­vė­jo Prie­nų ir ki­ti šau­lių bū­riai. Jie karš­tes­niais mo­men­tais taip pat ir mus pa­rem­da­vo, per­si­kel­da­mi į Jo­kė­nus.

Dau­ge­lio bū­rio ko­vų epi­zo­dų tar­pe dau­gy­bės jų bū­tų la­bai ver­ti pa­mi­nė­ti, ta­čiau be ga­lo sun­ku vi­sus at­si­min­ti. Pa­mi­nė­siu tik vie­ną, ku­rį ge­riau pri­si­me­nu. Spa­lio 24 die­ną ga­vau iš Puo­džiuo­se sto­vė­ju­sios ka­riuo­me­nės da­lies vir­ši­nin­ko įsa­ky­mą su­de­gin­ti til­tą per Mer­kio upę, ku­rį ka­dai­se ruo­šė­mės su­sprog­din­ti. Įsa­ky­mą pa­si­ra­šęs lei­te­nan­tas Trei­ge­ris. Mes tad įvyk­dė­me. Nuo til­to len­kų sar­gy­ba bu­vo pa­ša­lin­ta ir til­tas su­de­gin­tas. Bu­vo­me įspė­ti, kad len­kai puls Bab­riš­kių–Ne­dzin­gių ba­re sto­vin­tį leit. Dauk­šį. Ne­už­il­go, tie­sa, puo­lė, ta­čiau ne Dauk­šį, o Prie­nų šau­lių bū­rį, sto­vė­ju­sį Bab­riš­kė­se. Čia bu­vo nu­kau­ti a. a. leit. A.Ma­tu­lai­tis, sun­kiai su­žeis­tas ka­rin. Šiau­dys, o leit. Ku­ku­tis su A.Žmui­dzi­na­vi­čiu­mi pa­te­ko į ne­lais­vę. Ke­lin­ton die­non juo­du, kas sau, grį­žo į Jo­kė­nus – pa­spru­ko iš len­kų ne­lais­vės. Po­nas Žmui­dzi­na­vi­čius vi­sas, li­gi pa­žas­tų, šla­pias, mat, per Mer­kį ne­bu­vo lai­ko ieš­ko­ti til­tų ar liep­tų – bri­do ap­si­ren­gęs, kad tik grei­čiau sa­vuo­sius pa­siek­tų.

Bū­rys žval­gy­bą at­lik­da­vo ga­na tiks­liai. Mat jo su­dė­ty bu­vo ke­li šau­liai iš len­kų už­im­to Smal­ny­kų kai­me­lio. Jie par­vyk­da­vo na­mo ir ge­rai žval­gy­bą at­li­kę grįž­da­vo bū­rin. Nors ir sun­kių va­lan­dų bū­rys per­gy­ve­no, bet au­kų, dė­kui Die­vui, ne­tu­rė­jo. Ko­vų me­tu bū­rys mais­tą gau­da­vo iš Aly­taus in­ten­dan­tū­ros.

Ap­ri­mus ko­voms su len­kais aš, sa­vo tie­sio­gi­nių pa­rei­gų ver­čia­mas, iš bū­rio pa­si­trau­kiau to­lė­liau ir nuo to lai­ko bū­rio gy­ve­ni­mas man ne­ži­no­mas.“

 Li­ki­mas lei­do su­grįž­ti gy­vam

Pa­si­bai­gus ne­pri­klau­so­my­bės ko­voms šau­lių bū­rio va­das V.Ker­šis pa­ski­ria­mas dirb­ti pa­gal tu­ri­mą pro­fe­si­ją – mo­ky­to­ju į Obel­nin­kų pra­džios mo­kyk­lą. Nu­ke­lia­mas mo­ky­to­jau­ti to­liau nuo sie­nos su len­kais, nes jau tu­ri­ma kar­čios pa­tir­ties. Len­kų par­ti­za­nai bu­vo nu­žu­dę Ucie­kos mo­kyk­los mo­ky­to­ją Juo­zą Bloz­ne­lį, Mer­ki­nės kle­bo­ną Juo­zą Bak­šį.

Obel­nin­kų mo­kyk­la bu­vo įkur­ta iš­par­ce­lia­vus Me­te­lių dva­ro dva­ri­nin­kės Kre­me­rie­nės Obel­nin­kų dva­re­lį. Bu­vu­sia­me jo mū­ri­nia­me pa­sta­te įkur­ta mo­kyk­la ir mo­ky­to­jo gy­ve­na­ma­sis na­mas. Mo­ky­to­jui, kaip Lie­tu­vos vals­ty­bės kū­rė­jui, pa­ski­ria­ma 8 ha že­mės va­ka­ri­nia­me Obe­li­jos eže­ro kran­te prie mo­kyk­los. Mo­ky­to­jas mo­ko vai­kus, lais­va­lai­kiu va­do­vau­ja vie­ti­niams šau­liams.

Kai­mų mo­ky­to­jai šau­liai – ak­ty­viau­si žmo­nės tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vo­je. 1930 me­tų bir­že­lio 13 die­ną gau­sus Sei­ri­jų šau­lių bū­rys šven­tė sa­vo veik­los 10-ies me­tų su­kak­tu­ves. Šven­tę ve­dė V.Ker­šis; prie sa­va­no­rio Var­ne­lės ka­po sa­kė kal­bą. Pa­ra­dui pa­si­bai­gus su ki­tais sve­čiais V.Ker­šis iš­ren­ka­mas į gar­bės pre­zi­diu­mą.

Pa­mi­nė­siu, kad tų pa­čių me­tų bir­že­lio 27 die­ną Ak­me­nio šau­lių bū­rys ir­gi šven­tė sa­vo de­šimt­me­tį. Veik­liau­si bū­rio šau­liai – or­ga­ni­za­to­riai ir nar­siau­si ko­vo­to­jai už Lie­tu­vos lais­vę. Vie­nas iš jų – Vin­cas Ker­šis iš Jo­kė­nų (ma­no mi­nė­to mo­ky­to­jo V.Ker­šio tė­vas) bu­vo pa­kel­tas į bū­rio gar­bės na­rius.

Grei­tai pra­bė­go ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos dvi­de­šimt­me­tis. Vėl Lie­tu­va pa­te­ko Ru­si­jos, tik da­bar jau ne ca­ri­nės, o ko­mu­nis­ti­nės, val­džion.

Per pir­mą­jį 1941 me­tų bir­že­lio 14 die­nos trė­mi­mą iš Mi­ros­la­vo vals­čiaus su šei­mo­mis iš­tre­mia­mi trys pra­di­nių mo­kyk­lų ve­dė­jai šau­liai: V.Ker­šis – Obel­nin­kų mo­kyk­los, Zi­zė­nų mo­kyk­los Vin­cas Juod­gu­dis ir Ta­lo­kių mo­kyk­los Jur­gis Greb­lic­kas. Du pas­ta­rie­ji mo­ky­to­jai į Lie­tu­vą ne­grį­žo, jų kū­nai ne­ži­nia kur li­ko gu­lė­ti Si­bi­ro pla­ty­bė­se. V.Ker­šiui li­ki­mas lei­do gy­vam su­grįž­ti į Lie­tu­vą. Ap­si­gy­ve­no Aly­tu­je, ne­to­li tos vie­tos, iš ku­rios bu­vo iš­trem­tas.

Šešiolika metų mynė slenksčius

Su mo­ky­to­jo sū­nu­mi Vy­tau­tu Ker­šiu te­ko su­si­pa­žin­ti dir­bant Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jos se­niū­nu. Ne­sma­giai pa­si­ju­tau, kai at­ėjęs į ka­bi­ne­tą pa­gy­ve­nęs, kres­nas vy­ras no­rė­jo iš­si­aiš­kin­ti, ko­dėl se­niū­ni­jo­je esan­ti že­mė­tvarkos dar­buo­to­ja dir­ba vi­sas dar­bo die­nas, o gy­ven­to­jus pri­ima tik per dvi? Aiš­ki­nau­si, kad ta dar­buo­to­ja pri­klau­so Aly­taus ap­skri­čiai, o se­niū­ni­ja – ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei. Po­nas Vy­tau­tas dar daug kar­tų va­ži­nė­jo iš Aly­taus į Mi­ros­la­vą no­rė­da­mas at­si­im­ti tė­vui pri­klau­san­čią že­mę gra­žio­je Obe­li­jos eže­ro pa­kran­tė­je. Po kiek­vie­no ap­si­lan­ky­mo pas že­mė­tvarkininkę už­suk­da­vo ir pas ma­ne pa­si­guos­ti. Jam il­gą lai­ką bu­vo aiš­ki­na­ma, kad se­niū­ni­jo­je daug gy­ven­to­jų, pir­me­ny­bė tei­kia­ma čia gy­ve­nan­tiems, kad mies­tie­čiai dar tu­ri pa­lauk­ti… Ir vie­ną kar­tą kaip per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus nu­skam­bė­jo: „Jū­sų tė­vo že­mės li­ko ma­žiau kaip pu­sė tu­rė­to plo­to, jau nė­ra, kur ri­bo­jo­si su eže­ru.“

Man ir šian­dien skam­ba V.Ker­šio žo­džiai: „Aš lau­kiau Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bės, bet ne že­mės. Jei jos vi­sos nė­ra, ne­rei­kia ir li­ku­sios.“ Tą pa­tį pa­sa­kęs ir že­mė­tvarkininkei.

Ma­niau, kad tie žo­džiai bu­vo pa­sa­ky­ti smar­kiai su­py­kus, ne­pa­gal­vo­jus, bet, pra­ėjus mė­ne­siui ir V.Ker­šiui ne­pa­si­ro­džius Mi­ros­la­ve, nu­vy­kau į jo na­mus. Pa­ta­riau im­ti že­mę, kiek jos li­kę, nes šio­je vie­to­je ji tu­ri ver­tę. Jau ne­pri­klau­so­my­bės me­tu ten iš­dy­go ke­le­tas di­de­lių, gra­žių so­dy­bų, ku­rių sa­vi­nin­kai gy­ve­na Kau­ne, Aly­tu­je. Ir to­liau Vy­tau­tas nuo­mo­nės ne­kei­tė. Pra­šiau jo žmo­nos, kad per­kal­bė­tų šei­mi­nin­ko už­si­spy­ri­mą, ku­ris ne­ša nau­dą ir, ma­nau, džiaugs­mą ki­tiems.

– Ma­no vy­ras la­bai nu­si­da­vęs į sa­vo tė­vą. Jei jau pa­sa­kė, tai nors tu jam gal­vą nu­kirs­ki, kaip kir­viu nu­kir­to…

Skam­bi­nau Ker­šių duk­rai, dir­ban­čiai Dau­gų se­niū­ni­jo­je. Ji ma­ne ra­miai iš­klau­sė, nors su­pra­tau, kad vi­są šį rei­ka­lą ge­rai ži­no, ir trum­pai at­sa­kė: „Aš ger­biu tė­ve­lio nuo­mo­nę.

Ži­nau de­šim­tis at­ve­jų, ka­da se­niū­ni­jo­je ar­ti­miau­si gi­mi­nės nie­kaip ne­ga­li pa­si­da­ly­ti že­mės. Daž­niau­siai il­gus me­tus ka­riau­ja abi pu­sės, nors tos že­mės ir ne­dir­ba. Kai pa­klau­siu, ko­dėl ne­pa­si­da­li­ja­te, juk nė vie­nas jos ne­dir­ba­te, at­sa­ky­mas vi­sų bū­na vie­no­das: at­eis už­sie­nie­čiai ir su­mo­kės di­de­lius pi­ni­gus.

Va­ka­ri­nia­me Obe­li­jos eže­ro kran­te sto­vi vi­los, o ry­ti­nis kran­tas dar ne­ap­gy­ven­din­tas. Va­sa­rą šio­je pa­kran­tė­je po­il­siau­to­jai pa­lie­ka daug šiukš­lių, o te­ri­to­ri­ja pri­klau­so Me­te­lių re­gio­ni­niam par­kui, ku­rio va­do­vy­bė rei­ka­lau­da­vo že­mės sa­vi­nin­kų są­ra­šo. Iš že­mė­tvarkininkų gau­da­vau at­sa­ky­mą, kad įsta­ty­miš­kai ne­ga­li­ma duo­ti ži­nių, kam pri­klau­so že­mė. Aš „ne­įsta­ty­miš­kai“ su­ži­no­jau. O su­ži­no­jęs pats rin­kau šiukš­les su vie­šie­siems dar­bams skir­tais žmo­nė­mis. Da­riau jų že­mė­je šva­rą, ne­lauk­da­mas, kol man jie įsa­kys.

Šio­je pa­kran­tė­je par­ti­za­nas Griš­ko­nis še­šio­li­ka me­tų my­nė slenks­čius, kol pri­tei­sė 2 ha… nuo­sa­vos že­mės.

P. S. Straips­nį pa­ra­šiau dau­giau­sia pa­nau­do­da­mas iš­trau­kas iš kny­gos „Aly­taus ap­skri­tis“, pa­ra­šy­tos prieš 82 me­tus. No­rė­čiau skai­ty­ti at­si­lie­pi­mus apie am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­vu­sius se­ne­lį, tė­ve­lį iš li­ku­sių Ker­šių pa­li­kuo­nių. Ne­aki­vaiz­džiai pa­ži­nau ke­tu­rias Ker­šių kar­tas. Jiems reiš­kiu di­de­lę pa­gar­bą. Tik to­kie žmo­nės ga­lė­jo Lie­tu­vai iš­ko­vo­ti ne­pri­klau­so­my­bę.

www.alytausnaujienos.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas