Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Iš Leipalingio praeities

Lina Butkienė

2013 10 22

1912-1914 m. Leipalingio ir apylinkių plano schema

1912-1914 m. Leipalingio ir apylinkių plano schema

J. Totoraičio nuomone, Leipūnų (Leipunikų, Lepunikų) arba Leipalingio dvarelis įkurtas didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiu, o pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1503 m. kadangi netoliese yra du piliakalniai (Leipalingio ir Druskininkėlių), tad vietovė neabejotinai buvo apgyvendinta baltų genčių dar prieš kryžiuočiams sunaikinus Užnemunę, galėjo turėti ir gynybinio punkto reikšmę.

Pabėgėliui iš Smolensko Ivanui Pliuskovui 1503 m. duotas dvarelis 1508 m. atiteko LDK raštininkui Jonui Sapiegai. Nurodoma, kad jau 1516 m. prie dvarelio minimas ir Leipalingio miestelis, tačiau kol kas neaptikta šį teiginį galinčių paremti kokių nors ūkinės veiklos dokumentų. Težinoma, jog 1506 m. Leipalingio kaimo laukuose gyveno 21 valstiečio šeima, o 1523 m. „prie dvaro“, t. y. gyvenvietėje, kuri galbūt sudarė vėlesnio miestelio užuomazgą, buvo 15 šeimų.

Apie Leipalingio gyvenvietę XVI a. antroje pusėje duomenų beveik neaptikta. Tenurodoma, kad 1567 m. miesteliu vadintoje gyvenvietėje veikė dvaro karčema. Matyt, Leipalingis išaugo tik XVI a. pabaigoje, nes tuo metu (minima 1580 m. data) pagal Petro Sapiegos fundaciją jame galbūt pradėta statyti, o 1611 m. baigta katalikų bažnyčia.

1580 minima cerkvė, kuriai dar ir 1616 m. reikėję remonto.

Iki XVII a. vidurio Leipalingis ne tik išaugo, bet ir tapo miesteliu. 1658 m., kaip ir anksčiau, jame veikė karčema, kurią kartu su visu miesteliu nuomojo žydas Jokūbas Solomonovičius.

1685 07 20 inventorius surašytas Sapiegai įkeitus Leipalingio dvarą su miesteliu Gedeonui Chaleckiui. Dokumente Leipalingis vadinamas miestu, kuriame buvo turgaus aikštė ir 4 gatvės. Viename aikštės šone stovėjo bažnyčia, kitame – priešais bažnyčią du sklypus užėmusi dvaro karčema. Be šių statinių, prie aikštės buvo 6 miestelėnų sodybos (tarp jų mokytojo – „bažnyčios bakalauro“ Pranciškaus Bukovinskio ir žydo). Merkinės gatvėje surašyti 24 valdų savininkai, turėję 35,66 sklypo, Gardino – 29 savininkai (34,5 sklypo; pavaitis ir 3 žydai), Veisiejų – 9 savininkai (12,25 sklypo; žydas ir malūnininkas) ir „gatvėje už bažnyčios“ – 10 savininkų (11 sklypų; kalvis). Miestelyje nurodyta buvus „75 apgyvendintus dūmus 107 valdose“; miestelėnai dirbo 35 valakus ir 18 margų žemės.

Nėra tikslesnių duomenų apie Leipalingio nuostolius per XVIII a. pradžios karą. Težinoma, kad XVIII a. antroje pusėje atgijus daugelyje LDK miestų bei miestelių prekybai ir amatams, Leipalingio miestelėnai katalikai (jų buvo 30 dūmų) 1755 m. mokėjo 180 auksinų mokesčių, o pagal 1765 m. liustraciją miestelyje buvo 99 pagalvės mokesčio mokėtojai.

1747 m. pusė Leipalingio valdos, o 1752 m. – visa (su miesteliu) iš Sapiegų atiteko Masalskiams.

1752 m. iš Gumbinės į Gardiną keliavęs Vilhelmas Šlemyleris buvo sustojęs Leipalingyje; savo užrašuose jis mini medinę bažnyčią, dvaro karčemą, didelį „sugriuvusį Masalskio dvarą“ ir gausų grybų prekymetį Šv. Simono Judo atlaidų dieną.

1771 m. vienbokštė medinė bažnyčia buvo sena, jos būklė bloga. Nuo 1774 m. vėl veikė parapijinė mokykla; tais metais ją lankė 9, o 1782 m. – 3 vaikai.

Po 1775 m. liustracijos Leipalingyje pastatyta pašto stotis, o tai liudija, jog miestelis buvo pašto trakte, kuris galėjo skatinti ir jo ūkinę veiklą.

1784 m. Vilniaus vyskupui Ignui Masalskiui priklausiusiame Leipalingyje surašyti 35 žemės ūkiu besivertę miestelėnai (iš jų 5 žydai). 1785 m. miestelyje buvo 46 dūmai (13 žydų), bažnyčia, žydų maldos namai, pašto stotis.

1785 m. Leipalingio miestelį (dvaras priklausė Ksaverui Masalskiui) ištiko gaisras. Iš 46 sodybų sudegė 25 (10 žydų ir 15 krikščionių), pašto stotis; nuostoliai siekė 83800 auksinų.

Pagal 1786 03 07 iždo komisijos nutarimą nukentėję per gaisrą miestelėnai trejus metus buvo atleisti nuo mokesčių. Po gaisro miestelyje padaugėjo vargšų: 1788 m. špitolėje jų gyveno net 28.

1792 09 17 per Leipalingį pravažiavęs Kazimieras Konstantinas Pliateris apibūdino jį kaip „visai nuskurdusį ir neminėjo rūmų, matyt, sunaikintų gaisrų ir nebeatstatytų savininkams keičiantis“. Skurdžiu privačiu miesteliu su 250 gyventojų Leipalingis pavadintas ir 1808 m. Varšuvos kunigaikštystės statistiškame aprašyme.

Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo, kai Užnemunė atiteko Prūsijai, 1795-1800 m. Tekstoro-Šteino sudarytame Naujosios Prūsijos žemėlapyje užfiksuotas ir Leipalingis. Prie miestelio pavadinimo užrašyta 30 medinių namų, bet nepažymėtas paštininko trimito ženklas. Iš to sprendžiama, jog pašto stotis neveikė (turbūt neatstatyta po 1785 m. gaisro).

1806 m. Leipalingyje pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia, tačiau iki fundatoriaus – miestelio bei dvaro savininko A. Kruševskio mirties 1820 m. jos nespėta baigti; darbai vyko ir 1821 m.

A.Kruševskis nespėjo pastatydinti numatyto atskiro mokyklos pastato laikinų žydų maldos namų vietoje; matyt, nuo 1817 m. klebonijoje veikusią mokyklą 1819 m. lankė 26 vaikai.

1815 ar 1818 m. Leipalingis tapo valsčiaus centru. Nurodoma, kad XIX a. pradžioje dvare veikė geležies liejykla.

1866 m. Leipalingyje surašyta 413 gyventojų: miestelyje – 347 (293 žydai) ir dvaro sodyboje – 66. 1870 m. įsteigta valdiška mokykla dėstomąja rusų kalba. 1873 m. dvaras parduotas iš varžytinių – jį įsigijo grafas Aleksandras O‘Rurkė.

1874-1880 m. pastatyti nauji klebonijos trobesiai, vikariatas, kapinės aptvertos mūrine tvora. Nuo 1886 m. bažnyčioje pradėta giedoti lietuviškai.

Iki XIX a. pabaigos miestelis išaugo: 1897 m. jame nurodyti 703 (182 žydai) gyventojai. Maždaug tuo metu Leipalingio dvarą, kurį po A. O‘Riurkės valdė Kašicas ir Kovalevskis, įsigijo inžinierius Balinskis, prie rūmų rytų pusėje pristatęs oranžeriją ir grūdų sandėlį.

XIX a. devintajame dešimtmetyje pradėjus Alytaus tvirtovės statybą, dėl kurios XIX a. pabaigoje Užnemunėje buvo nutiesta naujų ir pertvarkyta senųjų kelių, 1899 m. šiaurinėje Leipalingio dalyje suformuota nauja kryžkelė: atvesti iš Seirijų ir Merkinės plentai suėjo ties keliu iš miestelio į dvaro sodybą ir, jau viena trasa kirsdami Seiros upelį, suko Seinų kryptimi.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Leipalingio dvarą įsigijo Dorn Dornalovičius; karo metu dvaro sodyba apniokota. Keliolika namų sudegė miestelyje, tarp jų klebonija ir vikariatas. Vokietijos kariuomenė Leipalingį užėmė 1915 m. liepos mėn. beveik iki 1919 m. vidurio valsčių valdė okupacinės kariuomenės valdininkas; 1916 m. leista atidaryti mokyklą.

Prieš karą parengtame Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žemėlapyje užfiksuotoje Leipalingio schemoje matyti į miestelį sueinantys bei dvi radialinio pobūdžio sankryžas sudarantys keliai. Prie Leipalingio pavadinimo užrašyta jame buvus 110 medinių namų.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybe ir vykstant kovoms už ją, Leipalingis buvo pafrontės miesteliu; lenkų kariuomenė jį buvo užėmusi 1920 09 23, o lenkų partizanai apylinkėse siautė net iki 1923 m.

Paminklo "Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės" atidengimas Leipalingyje. 1928 m.

Paminklo „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“ atidengimas Leipalingyje. 1928 m.

Prieš karą išsikėlęs į Lenkiją Leipalingio dvaro savininkas po karo negrįžo. 1924 m. dvaro žemės išparceliuotos, paliktas ir išnuomotas 80 ha plotas. Dvaro rūmai perduoti švietimo ministerijai, juose 1923 m. įsikūrė progimnazija.

1923 m. miestelyje ir dvaro sodyboje surašyti 873 gyventojai; buvo 22 krautuvės ir smuklės.

1928 m. netaisyklingos formos aikštės rytinėje dalyje priešais varpinę ir šalia Šv. Agotos koplytėlės pastatytas „žuvusių dėl Lietuvos laisvės“ paminklas (autorius Becalelis Malchis-Solnickis). Aptvėrus skverelį su paminklu ir koplytėle bei tarp jų iškilusį kryžių, prekybai naudota aikštės dalis įgijo aiškesnius kontūrus. 1930 m. šiaurinėje kryžkelėje, tarp Merkinės ir Seirijų kelių pastatytas Marijos su kūdikiu Jėzumi paminklas.

1940 m. Leipalingyje buvo apie 1000 gyventojų.

Sovietinės okupacijos metu 1941 06 14 iš miestelio išvežti 32 žmonės.

1941 09 11 vokiečiai sušaudė per 150 miestelio žydų.

1944 m. iš Rytų artėjančiam frontui sustojus Leipalingyje, kur Vermachto daliniai atkakliai gynėsi (buvo įrengtos trys apkasų linijos), miestelis beveik sunaikintas: keletas senųjų trobesių liko centre, daugiau – pakraščiuose. Beveik nenukentėjo tik bažnyčia ir dvaro sodyba.

Pokario metais (1945-1955 m.) Leipalingis prarado beveik 50 % gyventojų: apie 200 represuota ir išvežta, dalis žuvo rezistencijos kovose (apylinkėse buvo vienas iš Užnemunės partizanų kovos centrų).

1959 m. miestelyje surašyti 1234 žmonės. 1970 m. buvo 1403, 1979 – 1631 gyventojas.

1988-1989 m. atstatytas „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“ paminklas.

1996 m. atlikus Leipalingio urbanistinius architektūrinius tyrimus (architektas R. Jurgilas) konstatuota, kad, nepaisant pokariu įvykusių pokyčių, miestelio pietinės dalies planas (iki XIX-XX a. riboje suformuotos kryžkelės) – gatvių tinklas ir aikštė yra pradinių nepakitusių formų, o kartu su centre išlikusiais, nors ir negausiais senaisiais statiniais – vertingi kultūros paveldo požiūriu. Nustačius vertingos teritorijos ribas (miestelyje ir dvaro sodyboje), užfiksavus vertingus statinius, pasiūlyta suteikti Leipalingiui jo vertybių rangą atitinkantį savivaldybių reikšmės kultūros vertybės juridinį statusą.

Parengta pagal: Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, I tomas. Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius, 1999.

Strf_fondasProjektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas