Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Iš Simno praeities

Lina Butkienė

2013 10 24

1912-1914 m. Simno ir apylinkių plano schema

1912-1914 m. Simno ir apylinkių plano schema

Pagal turimus duomenis Simnas būtų viena anksčiausiai atsiradusių lietuviškosios Užnemunės gyvenviečių, nes rašytiniuose šaltiniuose vietovardis pirmą kartą paminėtas 1494 06 22 ir 10 16 didžiojo kunigaikščio Aleksandro raštuose: prie kelio iš Alytaus į Simną buvo šio dvaro žemės (dirvos, ganyklos). Dokumente apie patį dvarą neužsimenama, tačiau pagal rašto potekstę galima suvokti jį buvus. Neabejotinai egzistavo kelias iš Alytaus į Simną, nes rašte jis įvardintas. Greičiausiai tai buvo kelias iš Alytaus dvaro sodybos kairiajame Nemuno krante – tos girios apgyvendinimo bazės – į Simno dvaro sodybą.

Visuotinai prigijusi nuomonė, jog pirmoji Simno dvaro sodyba buvo pastatyta vėlesnių kapinių vietoje, t. y. kairiajame Spernelės krante, kiek atokiau į pietus nuo Simno ežero kranto; šalia dvaro sodybos buvęs įrengtas tvenkinys ant Spernelės, pastatytas vandens malūnas.

1503 m. rašytiniuose šaltiniuose Simno vietovardis vėl paminėtas: dešimtinė Punios bažnyčiai ir klebonui aprūpinti pagal didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegiją buvo skirta iš „Punios ir Birštono dvarų, Duselių kaimo bei Simno“. Toks apibendrintas vietovės įvardijimas galbūt liudija, jog, be dvaro sodybos, jau galėjo būti ir gyvenvietė.

1506 m. Simnas jau ne kartą minimas. Pagal vieną iš dokumentų, 1506 07 05 didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo Alytaus ir Simno dvarus su žmonėmis ir visais turtais krašto maršalkai Jonui Zaberezinskiui, o 1507 m. šį dovanojimą patvirtino. 1506 m. rašte paminėtas Simną su Nemunaičiu jungęs kelias, o tai liudija, kad jau pradiniu Užnemunės apgyvendinimo laikotarpiu plėtojosi kelių tinklas tarp neseniai įsikūrusių ar dar tik besikuriančių gyvenviečių. J. Zaberezinskį per Mykolo Glinskio maištą prieš Žygimantą Senajį 1508 m. nužudžius, Simnas atiteko jo sūnui, taip pat Jonui.

J. Reitelaitis teigia, kad „Simno miestą įkūrė Jonas Zaberezinskis prieš 1520 m.“, o „kai Jonas Jono Zaberezinskis 1520 m. pastatė Simno bažnyčią, tai Simno miestas jau buvo nustatytuose pleciuose“.

Simnas figūruoja 1529-1567 m. neprivilegijuotų LDK miestų sąrašuose. Tai iš dalies liudija, jog jis tuo metu buvo labiau miestelis, negu kaimas.

1536 ar 1537 m. Simnas (valsčius ir dvaras su miesteliu), Alytus ir Nemunaitis buvo užrašyti Žygimantui Senajam ir jo žmonai Bonai Sforcai. Po šio valdovo mirties Simnas atiteko Žygimantui Augustui, kuris 1549 05 01 jį kartu su Metelių dvaru ir daugeliu kitų valdų užrašė Barborai Radvilaitei. Šiame dokumente prie Simno, Lazdijų ir Seirijų dvarų sodybų susidariusios gyvenvietės vadinamos miestais. 1551 05 08 karalienei Barborai mirus, visos jai užrašytos  valdos, iš jų ir Simnas, grįžo Lietuvos – Lenkijos valdovui Žygimantui Augustui; jo vietininku Simne tais metais buvo Povilas Turas.

1557 m. Žygimantas Augustas raštu įpareigojo Alytaus, Simno ir Nemunaičio laikytoją Stanislovą Raiskį skirti Alytaus šauliams Blažiejui ir Simonui Mackevičiams žemės prie Bambenos („Bombinos“) upelio.

1567 m. Simno valsčius su „miestu“ išnuomotas Jokūbui Zaleskiui, pradžioje trims metams, o po to nuomos sutartis pratęsta iki 1586 m.; atrodo, kad nuomininkas valsčių buvo pernuomojęs ir kitiems feodalams (Mykolui Naruševičiui, Laurynui Vainai). 1568 03 20 J. Zaleskis skundėsi Žygimantui Augustui, kad daugelis dvarininkų aplink Simną savo valdose be leidimo laiko karčemas, dėl to „Simno miestelis turi nemažai nuostolių“, tuo remdamasis, valdovas uždraudė laikyti Simno apylinkėse nelegalias karčemas.

1586 m. J. Zaleskiui mirus, Lietuvos – Lenkijos valdovas Steponas Batoras išnuomojo Simno valsčių (ir Metelius) su „miesteliais“ Pranciškui Veselinui. 1588 m. po Stepono Batoro mirties, kai valstybės valdovu tapo Žygimantas Vaza, P. Veselinas turėjo dokumentais įrodyti savo teises į Simną.

Dažniausiai nurodoma, kad 1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją, Simnas su Meteliais atsidūręs jos sudėtyje; ekonomijai priklausiusi ir Simno giria. Tačiau pagal A. Tylą nei Simnas, nei Meteliai į Alytaus ekonomiją nebuvo įjungti: ekonomijos ribos pietuose vėliau siekė Metelių, Kalvarijos ir Vištyčio seniūnijų ribas.

1600 m. Simno laikytoja O. Veselinienė ir dvaro nuomininkas Jonušas Eperjašas trukdė Alytaus ekonomijos valdytojui Naugarduko vaivadai T. Skuminui patvenkti Peršekės upelį, kuriame reikėjo suformuoti Alytaus palivarkui būtiną vandens telkinį. O. Veselinienės dukteriai Elžbietai ištekėjus už LDK arklininko Ašmenos seniūno Povilo Sapiegos, jis gavo kraičio Simno ir Metelių valdas su ežerais. 1603 03 20 ir 04 03 Žygimantas Vaza patvirtino abiejų seniūnijų pardavimą P. Sapiegai.

Simno ir Metelių miesteliai pirmą kartą užfiksuoti 1613 m. LDK žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae“ (parengė įžymusis LDK grafikas ir kartografas Tomas Makovskis; darbo iniciatorius ir fundatorius – LDK didikas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis).

P. Sapiega, 1625 08 25 būdamas „karo ekspedicijoje“, užrašė Simno ir Metelių valdas savo antrajai žmonai Kotrynai Goslavskytei, o Žygimantas Vaza šį įrašą patvirtino.

1625-1626 m. P. Sapiega išsirūpino Simnui magdeburgines teises. Gana standartiniame Žygimanto Vazos 1626 01 02 pasirašytos privilegijos tekste minimas laisvas nuo vaivadų, kaštelionų ir seniūnų teismas; miestui leista turėti rotušę, krautuves, duonos, žuvų ir mėsos „jatkas“, vaškinę lajaus ir vaško gamybai, svarstykles, Krokuvos pavyzdžio saiką javams seikėti, užeigą, pirtį ir malūną. Miestui suteiktas antspaudas su Šv. Povilo atvaizdu (pagal fundatoriaus vardą), faktiškai – herbas.

1626 03 23 Žygimantas Vaza pakartojo LDK vicekanclerio P. Sapiegos teisę laikyti Simno dvarą ir miestą, kuriam „šio didiko rūpesčiu“ buvo suteikta magdeburginė teisė.

XVII a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Užnemunę vėl užklupo nederlius ir maras; žmones vargino ir kare dėl Livonijos dalyvavusi sava kariuomenė.

1633 02 10 Vladislovas Vaza pasirašė privilegiją, pagal kurią LDK vicekancleris P. Sapiega užleido Simno ir Metelių valdą savo trečiajai žmonai Sofijai Danilavičiūtei. 1635 m. P. Sapiegai mirus, Simno vaitystė su „miesto magdeburgine jurisdika, valakais, sklypais, ganyklomis, pastatais ir karčemomis“ duota Jurgiui Lokickiui.

1636 04 15 miestiečiams prašant, Lietuvos – Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza patvirtino Simno magdeburgines teises.

1637 09 26 Simno vaitas J. Lokickis užleido vaitystę krašto maršalkai Lukui Opalinskiui, o pastarasis 1639 11 19 – Jonui Donovojui. Nurodoma, kad 1638 m. Varšuvos seimas skyrė Simno ir Metelių dvarus, kaip stalo valdą, Vladislovo Vazos žmonai Cecilijai Renatai.

1654 m. prasidėjus Lietuvos – Lenkijos karui su Rusija, o 1655 m. – su Švedija, didžioji LDK teritorija labai nukentėjo. Nurodoma, kad 1655 m. Rusijos kariuomenė užėmė, nusiaubė ir sudegino Simną. Gana detaliai bažnyčios būklę 1660 06 15 išėjus priešo kariuomenei aprašė kartu su Janina ir Stanislovu Zdanavičiais Simne apsilankęs Kauno pavieto dvaro generolas Laurynas Obiecanovskis. Bažnyčią jam aprodė Simno klebonas Smolensko archidiakonas kun. Vaitiekus Izdebskis; visos „keturios mūrinės bažnyčios sienos“ buvo apgriautos; kad zakristija nesugriūtų ir nesutriuškintų po ja rūsyje buvusių ten palaidotų bajorų karstų, šie buvę išnešti; visur mėtėsi Rusijos kareivių iš apiplėštų karstų išbarstyti žmonių kaulai.

Dokumente paminėtas buvęs Trakų miesto pavietininkis, o apsilankymo metu – Simno raštininkas ir mokytojas Augustinas Obryckis. Tai ankstyviausia užuomina apie Simne greičiausiai dar prieš karą veikusią, tačiau nežinia kada įsteigą mokyklą.

1664 06 18 Lietuvos – Lenkijos valdovas Jonas Kazimieras patvirtino savo pirmtakų suteiktas bei konfirmuotas Simno magdeburgines teises, taip pat 1647 07 08 privilegiją, kuria leista miestiečiams imti miško iš Alytaus girios miesto gatvėms grįsti, tiltams statyti bei remontuoti, taip pat – 1643 01 28 komisarų sprendimą dėl miestui priteistos žemės, mokesčių už ją ir žuvies gaudymo ežeruose.

1677 m. pagal Trakų vaivadijos mokesčių rinkėjo Aleksandro Sysinskio duomenis, Simne buvo 33 dūmai (be žydų, bajorų, klebono ir seniūno jurisdikų), taigi šiek tiek daugiau negu 1667 m.

1679 02 07 Lietuvos – Lenkijos valdovas Jonas Sobieskis konfirmavo Simno magdeburginių teisių privilegiją

Simno seniūniją perimant valdyti Mykolui Venclovskiui, o Metelių seniūniją „pagal paprotį“ atiduodant iždui, 1730 01 11 sudarytas abiejų valdų inventorius. Seniūnijos aprašymas pradėtas nuo dvaro sodybos: „ten, kur anksčiau buvo Simno dvaras, stovi šiaudais dengta kepykla ir klojimas“. Apie palivarko sodybą visai neužsimenama.

Mieste buvo 21 apstatytas sklypas: Turgaus gatvėje – 13, Dvaro gatvėje – 5,5, Gardino – 3. Visi kiti sklypai buvo tušti, jų surašyta: Kauno gatvėje – 43, Gardino – 20, Tvenkinio – 16, Užnugario gatvėje bei kitose vietose – 19, iš viso 98.

Iš šių duomenų galima spręsti, kad dar ir 1730 m., t. y. praėjus 9 metams po karo baigties ir maždaug 20 metų po bado bei maro epidemijos (kai dalis sodybų jau galėjo būti atstatyta), miestas vis dar buvo sunykęs, dvaro trobesių šalia miesto faktiškai neliko.

1744 11 14 Augustas III suteikė Simnui magdeburginų teisių konfirmacinę privilegiją. Po Simno ir Metelių seniūnės Teklės Sapiegaitės – Radvilienės mirties 1747 m., abi valdos 1748 07 24 perduotos Ovruckio ginklininkui Jonui Chmielevskiui.

1754 11 13 J. Chmielevskis perleido Simno vaitystę savo sesers vyrui Adomui Jonui Todvenui, o Augustas III šį aktą patvirtino. Apie tai seniūnas 1756 08 17 prisipažino Alytaus magdeburgijoje.

1765 m. Simne (magdeburginio miesto dalyje) buvo 25 žydų namai (170 žmonių), taigi, šiek tiek daugiau negu 1735 m.; abiejose seniūnijose (su Meteliais) surašyti 339 žydai.

1776 m. Simno, kaip ir daugelio kitų LDK miestų, magdeburginės teisės panaikintos. Motyvuojant šį veiksmą, nurodyta, kad savivaldos teisėmis besinaudojantys miestai neturi „miesto išvaizdos“, juose mažai gyventojų, o namai panašūs į kaimo trobas. Taip galėjo atrodyti ir Simnas, nes, sprendžiant vien pagal 1778 m. klebono jurisdiką, kurioje gyveno 4 valstiečiai ir 3 daržininkai, ten buvo „begriūvanti karčema“ (nuomojo žydas už 200 auksinų), o klebono trobesiai taip pat „begriūvantys“.

Nėra žinių, ar panaikinus magdeburgines teises, nustojo veikęs magistratas, nes „teismai iškelti į Trakus“. Teigiama 1781 m. Simne buvus 1537 gyventojus, tačiau tai veikiausiai ne vien mieste, bet visoje parapijoje gyvenę žmonės.

Po ilgesnio laiko vėl minima Simno mokykla. Gal miestui XVIII a. pirmojoje pusėje sunykus, mokyklos nebuvo, o atsidūrė ji vėliau. 1782 m. mokyklą lankė 10 vaikų (po vieną iš bajorų ir valstiečių, 8 – iš miestiečių).

1791 04 18 Ketverių metų seimas priėmė Miestų įstatymą, o 1791 05 03 – Konstituciją; pagal šiuos dokumentus miestiečiai tapo laisvi, o žemė – miestų nuosavybe. 1792 06 15 savivaldą atgavo ir Simnas; jam suteiktas „Dyploma confirmationis miastu wolnemu Simnowi…“ ir herbas su apaštalų Šv. Petro ir Povilo figūromis bei „jiems būdinga apranga ir atributika“. E. Rimšos nuomone, taip buvo atkurtas herbas, kurį Simnas „iš seno turėjo, t. y. su šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atvaizdais“, tačiau neaišku, kodėl pradžioje jame vaizduotas tik Šv. Povilas. Tyrėjo nuomone, Simno herbas neheraldiškas ir gana prastai atrodo.

1795 m. trečiąjį kartą ir galutinai padalyta Lietuvos – Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti, o Simnas kartu su visa lietuviškąja Užnemune iki Nemuno atiteko Prūsijai. 1797 03 18 Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II dovanojo Simno (Kalesnykų) dvarą kunigaikščiui Karoliui Bekui Holšteinui, o 1799 12 26 Vilhelmas III šį dovanojimą patvirtino. Miestas ir giria liko valstybės nuosavybe; iždui miestas įpareigotas mokėti činšą ir propinacijos mokestį – po 150 talerių kasmet.

Prūsijai pradėjus valdyti, Simno, kaip ir kitų miestų gyventojams, dar 1796 08 09 nustatyti gyvenimo, elgesio, ūkininkavimo ir kiti reikalavimai, įvairiai paveikę skirtingus visuomenės sluoksnius ir sukėlę daugumos žmonių nepasitenkinimą. Be to, 1797 04 17 išleistas specialus žydų reglamentas, kuriuo suvaržytas ne tik jų asmeninis gyvenimas, bet ir prekyba, kitokia veikla.

1800-1801 m. Simno dvarą su jo pajamomis, kaip ir Gižus bei Metelius K. Bekas Holšteinas perleido Bogumilui Mikuličiui iš Igliškių. Pastatasis 1804 m. dovanojo Simną savo dukteriai Aleksandrai, paskirdamas jai globėją Kazį Daunoravičių.

1806 m. prasidėjusį karą tarp Prancūzijos ir Prūsijos, o vėliau ir šiai padėjusios Rusijos, Prancūzijai laimėjus, 1807 06 25 Tilžėje pasirašyta taikos sutartis tarp Napoleono ir Aleksandro I. Pagal šią sutartį visa lietuviškoji Užnemunė atskirta nuo Prūsijos ir prijungta prie prancūzų suformuotos Varšuvos kunigaikštystės. Pagal Napoleono pasirašytą šios kunigaikštystės konstituciją panaikinta baudžiava, visi gyventojai įstatymiškai sulyginti, o teritorija padalyta į 6 departamentus. Kalvarijos pavietas su Simnu priskirtas Lomžos departamentui.

Pagal 1808-1809 m. Varšuvos kunigaikštystės statistinį aprašymą Simne nurodyta buvus 750 gyventojų, kurie gyvenę „skurdžiai“. Pagal kitus duomenis 1810 m. mieste buvę 126 namai su 770 žmonių.

1815 m. Varšuvos kunigaikštystę pertvarkius į Rusijai pavaldžią Lenkijos karalystę, kurios sudėtyje buvo Kalvarijos apskritis, tad ir Simnas, tuometinis Kalesnykų dvaro valdytojas K. Daunoravičius pradėjo bylą siekdamas įrodyti, kad miestas priklauso dvarui, tačiau prokuratūra nusprendė, kad Simnas yra valdiškas miestas.

1816 m. Simno parapijoje nurodyta gyvenus 190 žydų ir 70 totorių; 1818 m. buvęs įsteigtas Simno valsčius, žydai turėję sinagogą.

Iki 1820 m. Simno dvarą valdė K. Daunoravičius, o po to – Aleksandra Mikuličiūtė – Ušinskienė ir jos vyras Tomas Ušinskas. A. Ušinskienei mirus, jos brolis, B. Mikuličiaus sūnus, 1827 10 29 pardavė valdą T. Ušinskiui.

Nors lietuviškoje Užnemunėje 1830-1831 m. sukilimas vyko gana aktyviai, kol kas nežinoma, kad Simne ar jo apylinkėse būtų veikę sukilėlių būriai ar įvykę jų susirėmimai su Eusijos kariuomene.

1856 m. Simne nurodoma buvus 1492 gyventojus (736 žydai); konstatuota, jog tai „viena iš vietovių, kur žydams nuo seno netrukdoma gyventi“. 1858 m. mieste surašytas 151 medinis namas, 1552 gyventojai (767 žydai).

Pagal 1860 m. Augustavo gubernijos miestų sąrašą Simne buvo 1458 gyventojai (153 mediniai namai).

1863m. sukilimas paveikė ir Simno miestą bei apylinkes. Kai Rusijos kariuomenės papulkininkis Manockis 1863 05 11 prie Balbieriškio sumušė Kaminskio sukilėlius, o 05 15 Aguonpievėje ties Rudėnais – dar ir kitą būrį, tai Prienų miškuose veikęs Povilas Suzinas su 800 vyrų persikėlė per Nemuną ties Nemunaičiu ir, susijungęs su Hlaskos būriu (tuomet jau 400 vyrų), 06 29 puolė Monockio dalinį prie Staciškės miško. Puolimas nepavyko, nes Hlaska, priešingai išankstiniam susitarimui, nepadėjo P. Suzinui, o Metelių ežero pakrante pasitraukė į Simno apylinkes. Mūšyje žuvo P. Suzinas ir 35 jo būrio sukilėliai.

Nurodoma, kad dar 1863 06 02 apie 20 sukilėlių buvo užėmę Simną; tuometinis burmistras apie tai pranešė Augustavo gubernatoriui, paminėdamas, jog į miestą įžengę sukilėliai sunaikino herbą. Vieną sukilėlių dalinį ties Simnu 1863 08 10 sumušė generolas majoras Baratinskis. P. Suzino ir Hlaskos būrių likučiai to paties Baratinskio buvo išblaškyti 1863 09 29; susirėmimai vyko tarp Seirijų ir Veisiejų. Manoma, kad „sukilėliai… net iki 1864 m. pavasario bastėsi po miškus, kol rusai jų neišgaudė ir neiškorė“.

Po sukilimo numalšinimo Lietuvoje dar ilgai vyko represijos, o 1864 m. uždrausta lietuviška spauda. Nurodoma, kad 1863 m. konfiskuota Simno bažnyčios žemė, o 1864 m. – uždaryta parapijinė mokykla; jos vietoje „tuoj pat“ atidaryta valstybinė rusiška pradžios mokykla.

1866 m. panaikinus Lenkijos karalystę, o 1867 pakeitus lietuviškosios Užnemunės administracinį suskirstymą, Kalvarijos apskritis sumažinta, bet Simnas joje išliko. 15 valsčių turinti apskritis priskirta Suvalkų gubernijai.

1876 m. užnemunėje pertvarkius teismus, Simne įsteigta teismo įstaiga, skirta Krosnos, Krokialauko, Kirsnos ir Simno valsčiams. Be to, miestelyje veikė policijos nuovada Simno, Krokialauko ir Balkūnų valsčiams, dirbo notaras. 1878 m. atidaryta vaistinė.

1883 m. Simne surašyti 229 namai su 1722 gyventojais; buvo valsčiaus valdyba, mokykla, paštas, vaistinė, notaro įstaiga, grūdų magazinas.

1895 m. nurodoma miestelyje buvus 1870 gyventojų (iš jų žydų – 944, o lenkais užsirašiusių – 926). XIX a. pabaigoje rusiškąją pradžios mokyklą Simne lankė apie 120 vaikų.

1901 m. surašyta 1870 gyventojų, iš jų buvo 944 žydai ir 926 lenkai; apie lietuvius neužsimenama; pagal tikėjimą buvo toks pat judėjų ir katalikų skaičius; lenkiškai kalbėti mokėjo visi, skaityti – 111, rusiškai skaityti – 52 vyrai.

Vokietijos žvalgybos duomenimis, Simne 1914 m. gyveno 1979 žmonės (786 žydai); nurodyta miestelyje buvus mūrinę bažnyčią su mūrine šventoriaus tvora, paštą, telegrafą ir 16 m ilgio tiltą per Spernelę; į miestelį suėję keliai iš Alytaus, Kalvarijos ir Seirijų.

1918 02 16 paskelbus atkurtąją Lietuvos Nepriklausomybę, Simne pradėti formuoti vietos valdžios organai; pradžioje suorganizuota 48 narių parapijos taryba, kuri 1918 11 07 išrinko 7 asmenų vykdomąjį komitetą. Vėliau komitetas papildytas dar trimis nariais, o veikė iki valsčiaus valdybos suformavimo ir pirmojo viršaičio išrinkimo (juo tapo Aleksandras Buzas iš Kalesnykų).

Per 1920 m. kovas su lenkais Augustavo – Seinų ruože Simne stovėjo Lietuvos kariuomenės štabas, kelios karių kuopos, o geležinkelio ruože ties miesteliu 1920 m. lapkritį veikė šarvuotas traukinys „Gediminas“.

Simno mstl. aikštė, apie 1922 m.

Simno mstl. aikštė, apie 1922 m.

1923 m. surašant Lietuvos gyventojus, Simne buvo 193 kiemai su 1519, o geležinkelio stotyje – 3 kiemai su 30 žmonių. Evangelikų surašyta 44, žydų – apie 520.

1931 m. Simne surašyta 30 didesnių krautuvių. Iki 1935 m. krautuvių ir kitų verslovių skaičius beveik nepakito, o palyginus su 1933-1935 m. duomenimis, matyti, kad ir kiti pasikeitimai minimalūs: 1933 m. praktikavo gydytojas Š. Freidas, o nuo 1935 m. – jau ir I. Angienickis. 1935 m. įsteigta venerinių ligų ambulatorija.

1940 06 15 Lietuvą okupavo Raudonoji armija. Miestelyje stovėjo Raudonosios armijos 533 Šaulių pulkas, gyveno šio dalinio karininkų šeimos.

1941 06 22 prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, vokiečiams užimant Simną, jų žuvo 14, raudonarmiečių – 19, vietos gyventojų – 27. Nuo vokiečių lėktuvų bombų dalis centro pastatų sugriauta ar sudeginta..

Pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis miestelyje sušaudyti vietinių kompartijos ir sovietinės valdžios vadovai. Žydai, kurių Simne liko apie 600, pradžioje buvo suvaryti į vietoje suformuotą getą, o netrukus sušaudyti: Vidzgirio miške prie Alytaus – 182 vyrai, o Kalesnykų giraitėje – 412 moterų, senių ir vaikų.

Raudonoji armija Simną užėmė 1944 07 30. Dar 1944 m. pabaigoje pasirodė pirmieji partizanų būriai. Nuo 1945 m. partizanų veikla tapo itin aktyvi. 1945 02 21 Simne įsikūręs kariuomenės garnizonas su stribais užklupo partizanus Liepakojų kaime; nukautuosius nugabeno į miestelį ir ‚ išvertė ant Simnytės upelio kranto prie kultūros namų“. Tai buvo pirmieji Simne viešai išniekinti žuvę partizanai.

1945 m. gegužės viduryje iš Simno išvykęs NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 22-asis pulkas apsupo Kalniškės miške Jono Neifalto – Lakūno partizanų stovyklą; 05 16 mūšyje žuvo keli šimtai enkavedistų bei stribų ir 44 partizanai, kurių kūnai taip pat buvo suguldyti Simno aikštėje, o po to užkasti paežerėje. Aktyvus pasipriešinimas okupantams vyko visą pokarį.

1950 m. pertvarkius Lietuvos administracinį suskirstymą, Simnas tapo vieno iš naujų rajonų centru. Tai paskatino miestelio atkūrimą ir augimą.

1959 m. surašant Lietuvos gyventojus, Simne jų buvo 1661, o 1969 01 01 gyveno 1435 žmonės. 1976 m. Simne buvo jau 1800 gyventojų.

1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mieste likviduotas vykdomasis ir partijos komitetai, suformuota seniūnija, gražinti anksčiau pakeisti prieškario gatvių pavadinimai. 1989 m. mieste buvo apie 2300 gyventojų.

1990 m. į miesto kapines perlaidoti 1945 m. Kalniškės miške žuvusių, o paežerėje užkastų partizanų kūnai; jiems pastatytas paminklas, kuris 1991 05 21 susprogdintas, tačiau netrukus atstatytas.

1996 m. buvo atlikti Simno tyrimai, kuriais išaiškinti nuo 1968-1969 m. urbanistikos paminklo teritorijoje – plane ir apstatyme – įvykę pasikeitimai (atliko archit. R. Jurgilas). Tyrimų rezultatai leido šiek tiek patikslinti urbanistikos paminklo ribas, saugotinus plano ir apstatymo elementus. Konstatuota, kad dėl kai kurių neigiamą poveikį miestui padariusių statinių jo vertė kultūros paveldo požiūriu šiek tiek sumažėjo, tačiau vis dar atitinka valstybės reikšmės kultūros vertybės objekto statusą.

Parengta pagal: Algimantas Miškinis. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės, I tomas. Užnemunės miestai ir miesteliai. Vilnius, 1999.

Strf_fondasProjektą „Pažinkime Dzūkijos praeitį interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas