Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Ne tik prisiminimai, bet ir pamoka

Šarūnas Šimkevičius

6 - F. K-1, ap. 58, b. P-17607, l. 2Kraštotyrininkas, 2012-ųjų Alytaus miesto kultūros premijos laureatas Gintaras Lučinskas paprašė parašyt atsiliepimą apie jo parengtą spaudai Vinco Abramavičiaus knygą „Gyvenimo užrašai“, skirtą Lietuvos kariuomenės 95-mečiui, o tuo pačiu ir knygos autoriaus 95-osioms gimimo metinėms. Gintaras dažniausiai labai tiksliai parenka savo knygų išleidimo laiką, norėdamas skaitytojams priminti primirštus įvykius. Neabejoju, kad taip yra ir šį kartą. Žinoma, man norėtųsi diskutuot, kiek metų iš tikrųjų turi Lietuvos kariuomenė. Ar tik 95 metus? O gal 950 metų? Nuo kada turėtume pradėt skaičiuot: ar nuo tada, kai ši grėsminga kariuomenė pradėjo veržtis iš viduramžių miglų į istorinę viešumą, ar kalbėt tik apie vėlyvus laikus?

Kadangi „Gyvenimo užrašai“ – politinio kalinio Vinco Abramavičiaus (1918–1992) atsiminimai apie 1940–1941 ir 1944–1954 metų įvykius, išgyvenimus ir vargus Lietuvos kariuomenėje, vokiečių nelaisvėje, Raudonojoje armijoje, kalėjime bei lageryje, tai geriau kalbėsime apie vėlesnius įvykius. Užrašus sudaro du didelio formato sąsiuviniai, kurie pavadinti: „Užrašai iš karo ir belaisvės“ ir „Stalino kulto aukoms atminti“. Rankraštinio teksto – 160 puslapių.

„Užrašai iš karo ir belaisvės“ rašyti 1941 m. birželio 22 – rugsėjo 24 dienomis dienoraštyje, kai fiksuoti kiekvienos dienos svarbiausi įvykiai. Originalus dienoraščio sąsiuvinis iki mūsų dienų neišliko. Prasidėjus Atgimimui – 1988 metais – V. Abramavičius dienoraštį perrašė į kitą sąsiuvinį – į bendrus atsiminimų užrašus. Jis iš senojo dienoraščio net iškirpo vietą su raudono antspaudo pavyzdžiu „Kriegsgefangen / Dienststelle 19312“ (Karo belaisvis / Įstaiga 19312) ir įklijavo naujuose užrašuose. Todėl ši atsiminimų dalis labai svarbi istoriškai, nes dienoraštyje užfiksuoti tuo metu vykę įvykiai, o ne chronologiškai nutolus nuo jų 40–50 metų.

Vincas Abramavičius gimė 1918 m. gegužės 5 d. Alytaus apskrityje, Alytaus valsčiuje, Jacunskų kaime (Rumbonių parapijoje). Jis mokėsi ir baigė Dubėnų pradinėje mokykloje (Alytaus vls.) 4 skyrius. Vėliau Alytaus pradinėje mokykloje Nr. 1 (Pirmajame Alytuje) baigė 5-ąjį ir 6-ąjį skyrius. Seserys ir brolis mokėsi Alytuje.

Tėvas Izidorius dirbo Alytaus valsčiaus įstaigoje sekretoriumi ir dar turėjo nedidelį ūkį Bakšių kaime (Alytaus vls.) – savo tėviškėje. Po 1930-ųjų Abramavičių šeima persikėlė gyventi į Alytų.

Tėvas Izidorius dirbo buhalteriu Alytaus elektros stotyje, vėliau Alytaus miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriuje tinkuotoju, papildomai uždarbiavo mūrydamas krosnis. Jis išmokė ir sūnų Vincą mūryti krosnis bei kitų statybos darbų. Prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje Vincas dirbo tinkuotoju ir dažytoju.

1938 m. V. Abramavičius įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, priklausė XIX Alytaus šaulių rinktinės Alytaus šaulių būriui.

1940 m. kovo 1 d. V. Abramavičius Alytaus apskrities komendantūros pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavo Kaune, 5-ame pėstininkų DLK Kęstučio pulke, 2-oje kulkosvaidžių kuopoje.

Nuo 1940 m. rudens V. Abramavičius tarnavo Raudonosios armijos 29-ojo šaulių teritorinio korpuso 184-os šaulių divizijos 262-ame šaulių pulke, kuris iš Kauno perkeltas į Vilniaus kraštą ir dislokavosi Trakuose bei Valkininkuose. 1941 m. gegužės 22–23 d. iš nuolatinės dislokacijos vietos pulkas išvestas į vasaros stovyklą Varėnos poligone, kuriame liko iki karo pradžios.

V. Abramavičius labai įdomiai aprašo karo pradžią. „Pulko teritorijoje išsidėsčius kariams, nuo persigandusių politrukų daug mūsų pulko vyrų žuvo, kurie jiems atrodė nepatikimi. Bijojo politrukai vokiečių, bijojo ir lietuvių“. Kad vokiečių bijota, žinome gerai, bet pasirodo – ir lietuvių prisibijota. Tikėtina, kad sovietų žvalgybai lietuvių rengiamas sukilimas nebuvo paslaptis. Gal tik nebuvo galimybės įvertinti būsimus įvykius. Aišku, net kur kas aiškesnį vaizdą prieš akis turintys vokiečiai neįvertino savo potencialių sąjungininkų – lietuvių galimo indėlio į karo įvykius. Ir labai klaidingai vertino ateitį – net labiau bijota persirengėlių sukilėliais rusų partizanų, nei manyta išplėšt naudą iš sukilėlių, kurie ne tik apsaugojo kai kuriuos strateginius objektus ar nuo sovietinių plėšikavimų civilius, bet galėjo nuveikt žymiai daugiau. Reali rusų partizanų grėsmė atsirado žymiai vėliau, ir būtent dėl vokiečių klaidų ir nesėkmių kare. Diversantų buvo palikta ir 1941-aisiais, bet jų veikla dar nebuvo tokia pavojinga.

Vokiečių kariuomenę V. Abramavičius aprašinėja panašiai, kaip ir kiti amžininkai. „Vos išėjome iš miškelio prie Varėnos, tuoj mus apsupo vokiečiai. Jie visi motorizuoti. O, kokie vyrai! Visi aukšti, stambūs, gerai aprengti, drąsūs, matosi – tikrai galingi. Štai, kur armija! Tai ne mes – raudonarmiečiai. Palyginus su vokiečiais, esame nususę, suvargę. Ir jokios kario išvaizdos nebėra“. Čia reikėtų pasakyt, kad 1944 m. besitraukianti vokiečių kariuomenė atrodė jau kitaip. Ji tikrai skyrėsi nuo gerai aprūpintų, amerikietišku maistu primaitintų sovietinių karių. Jau nekalbu apie amerikietiškomis mašinomis paskui juos traukiančius enkavedistus, pistoletų šūviais pribaiginėjančius atsiliekančius karius. Tačiau dar 1944 m. besiginanti beviltiškam kare vokiečių kariuomenė buvo išlaikiusi savo kovinę dvasią, tas pabrėžtina, lyginant su sprunkančia 1941-aisiais 10 kartų didesne už tuometinį vermachtą „nenugalimąja“.

Beskaitydamas knygą, radau dar vieną įdomią užuominą. „Taip mums besitvarkant, staiga atvažiavo vokiečiai. Patikrinę mus, liepė kartu su jais pulti Raudonąją armiją. Kada mes atsisakėme eiti kovoti kartu su vokiečiais prieš raudonarmiečius, liepė atiduoti ginklus ir eiti ieškoti savųjų“. Šis liudijimas tarsi teigtų, kad vokiečiai buvo linkę naudot lietuvių karius, net ir buvusius sovietų kariuomenės sudėtyje. Tačiau entuziazmo nesulaukta, tai liko kitas kelias.

1941 m. birželio 25 d. V. Abramavičius, kartu su kitais 262-ojo pulko 4 karininkais, 4 puskarininkiais ir 77 kareiviais, buvo internuotas Alytaus belaisvių stovykloje. Liepos 7 d. dauguma internuotųjų išvežti į Suvalkų (okupuota Lenkija) karo belaisvių stovyklą, vėliau į belaisvių stovyklas Rytprūsiuose – Lyck, Prostken ir kt.

Nuo 1941 m. lapkričio 31 d. V. Abramavičius tarnavo Alytaus apskrities savivaldybėje Pramonės skyriuje, o nuo 1942 m. kovo 1 d. – Simno valsčiaus savivaldybėje raštvedžiu.

Nuo 1944 m. rugsėjo 8 d. V. Abramavičius tarnavo Raudonosios armijos 5-oje atsargos šaulių divizijoje: Jarceve (Smolensko sr.), Pabradėje (Vilniaus r.), nuo 1945 m. sausio 6 d. pulkas buvo dislokuotas Kalugos srityje, Kazelske. Radau labai įdomius aprašymus, kaip „rekrūtai“ buvo vežami į tarnybos vietą, saugomi beveik kaip kaliniai. Todėl norėčiau tart keletą žodžių tiems karo istorikams, kurie nežinia kodėl carinės Rusijos rekrūtų kariuomenę laiko profesionalų kariuomene. Geriau pasiskaitykit V. Abramavičių, jei jau neužtenka sukaustytų grandinėmis rekrūtų. Atsakykit sau į klausimą, kodėl iki pat Pirmojo pasaulinio karo šaukiamieji vyrai bėgdavo į Ameriką, net jau žymiai sumažėjus tarnybos laikui? Galų gale, jei jau tai būtų buvusi tikra profesionalų kariuomenė, tai į ją būtų veržęsi ir tie patys amerikiečiai, o gal net egzotiškesnių šalių atstovai. Niekada Rusijos kariuomenė nebuvo profesionali.

Siūlau atkreipt dėmesį ir sovietų kariuomenės į maitinimo aprašymą: „Maitino kaip kokius belaisvius ar kalinius. Iš bado pradėjo vyrai graibstyti kas pakliūdavo ir valgė. Net žoles ir medžių lapus skindavo, ir valgydavo. Nuo tokio maisto ir gyvenimo paplito epidemija – dizenterija. Pradėjo vyrai kristi. Nueis į tualetą ir jau nebegrįžta. Randa ten jau mirusį“. Tai liudija, kad amerikietiškas maistas buvo ne visiems. Jo užteko tik fronto priešakinėms linijoms, nes taktika buvo pasirinkta labai tinkamai – išbadėjęs sovietų karys vokiečių neįveiks – todėl ne visi buvo sotūs.

Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje, V. Abramavičius 1945 m. kovo 8 d. buvo Smerš“ kontržvalgybininkų areštuotas. Jis išgalvotų ir neteisingų kaltinimų, net ir kankinamas, nesutiko prisipažinti. Po keliolika parų trukusių kankinimų ir tardymų buvo „sufabrikuota“ baudžiamoji byla ir 1945 m. kovo 28 d. Maskvos karinės apygardos 5-os atsargos šaulių divizijos Karo tribunolo teismo nuosprendžiu pagal RSFSR BK 58-1 „b“ str. (už tėvynės išdavimą su ginklu) V. Abramavičius nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams atimtos pilietinės teisės, be turto konfiskavimo. Kalėjo Kalugos srityje, Kuibešovo rajone, Feliksovo pataisos darbų kolonijoje. Nuo 1945 m. rudens kalėjo Archangelsko srityje, Molotovsko pataisos darbų kolonijose Nr. 201 ir 203. Dirbo įvairius darbus statybose.

Galima būtų baigt ir tokia Vinco Abramavičiaus mintimi: „Laisvėje buvo tik tie, kurie Stalinui buvo ištikimai atsidavę. Nors vargo ir kentė, bet jį garbino“. Bet čia norėčiau tart keletą žodžių apie „kūnomechaniką“. Nes Sovietų Sąjunga savo pergales pasiekė ne tik kariuomenės dėka, bet ir dėl tūkstantmetės „kūnomechanikos“ sistemos. V. Abramavičius buvo enkavedistų kankintas palygint neilgą laiką, bet aprašo tai, kaip neištveriamą dalyką. Galima būtų pacituot pavyzdžių iš enkavedistų mokymo programos, kad nesuvokiantiems būtų aiškiau: „Žmogaus kūno oda – teorijos 4 valandos“, „Nervų sistema ir jos funkcijos – teorijos 8 val.“, „Jautriausios žmogaus kūno vietos – praktikos 36 val., teorijos 8 val.“ „Pradiniai veiksmai, bandant subjektą – praktikos 26 val.“, „Žmogaus organizmo fizinis ir psichinis patvarumas – praktikos 20 val., teorijos 6 val.“.

Grįžtu prie V. Abramavičiaus minties, kuri aktuali ir šiandien, kadangi stalininis paveldas pasirodė labai gajus, sąjūdžiai prašvilpė pernelyg švelniai, kad kažką rimčiau išrautų. Dažnai girdžiu mintis, kad stalininis režimas nevykdė jokių genocidų, kad represuoti buvo ne visi, daliai buvo galimybė laisviau kvėpuoti, o vėlesniais laikais jau ir užsidirbt. Bet čia pasinaudosiu pačių enkavedistų žargonu ir pasakysiu, kad „padgatovkė“ ir vyko būtent su visais šitais „kvėpuojančiais“. Kad jei ir kvėpuotų, tai su baime, mokytųsi prisitaikyt, gyvent melu ir vogt, nerodyt iniciatyvos. To pasekmes turime ir šiandien Lietuvoje. Svarbiausia palaidot protą ir kad būtų kuo daugiau tamsesnių, neišsilavinusių, nesidominčių nei politika, nei svarbesniais įvykiais, bet noriai ryjančių jiems pateikiamą „dzinguliukų“ patiekalą. Tokius lengviau valdyt.

Todėl rekomenduoju šią knygą, kuri bent jau pasakoja apie tikrą, realų, tikrai ne televizijos šou gyvenimą. Plius vienoje vietoje skaitysit apie dviejų grobuonių lagerius – ir nacistų, ir sovietų, tai bus galimybė palygint. Gaila tik, kad apie nacistų lagerį gal tiek mažokai detalių, platesni aprašymai apie sovietų, kuriame V. Abramavičiui teko ilgiau kalėti. Kai kam prisiminimai, o kai kam ir pamoka.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas