Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Bazės Alytuje

Jonas Miškinis

1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo.

Lietuvos gyventojai, o ypač mokyklinis jaunimas žinią apie Vilniaus grąžinimą sutiko labai džiaugsmingai. Kremliaus sąlygų dėl Vilniaus grąžinimo daugelis nežinojo. Tačiau Alytaus šviesuomenė gan greit Vilniaus grąžinimo sąlygas sužinojo. Mat, Alytuje dažnai lankydavosi dr. L. Bistras, tuo metu buvęs švietimo ministras. Tad jis kaip tik ir painformavo apie labai nemalonų „vekselį“, kad reikia leisti sovietams įsteigti Lietuvoje karines bazes ir apgyvendinti apie 20 000 bolševikų ginkluotų karių.

Vilniaus grąžinimą Alytaus miesto pradžios mokyklos, gimnazija, specialios mokyklos ir visuomenė minėjo bažnyčioje pamaldomis. Po pamaldų, dedant prie Nepriklausomybės paminklo vainikus, buvo pavesta man, kaip ilgamečiam Vilniaus Vadavimo S-gos Alytaus apygardos pirmininkui, tarti žodį. Minėjimo dieną sužinojau, kad yra susidaręs iš vietinių komunistuojančių asmenų komitetas, kurio priešaky buvo pensininkas mokytojas K. Klimavičius ir kooperatininkas K. Šaltenis. Juodu kreipėsi į vietos administracijos viršininkus reikalaudami, kad kalboj prie paminklo būtų tinkamai pagerbta Sovietų sąjunga ir pareikšta nuoširdi padėka Stalinui, o jei to nebus padaryta, jie viešai demonstruosią ir trukdysią mano kalbą. Tas jų reikalavimas buvo man perduotas.

– Prieš Lietuvos vyriausybę lenkiu galvą ir jai reiškiu savo, mokyklinio jaunimo ir visuomenės vardu padėką už pastangas Vilniaus atgavimo reikalu, – pasakiau jiems.

Taip ir pasielgiau, bet vėliau dėl to įvykio turėjau didelių nemalonų.

Spalio mėn. į Alytų bildėjo jau barškančiais, girgždančiais tankais Stalino Raudonoji armija. Šaunusis ulonų pulkas iš Alytaus staiga buvo iškeltas neva į Vilnių, o gražiosios ulonų kareivinės, iš kurių vakarais skambėdavo ulonų kareivių sutartinės, buvo užleistos sovietų kariuomenės bazei. Per dvi paras Raudonoji armija traukė į minimąsias kareivines. Visos kareivinės ir sandėliai bei kitokie pastatai buvo užkimšti kareivių, o gremėzdiškais tankais nustatytos aikštės. Atrodė, kad čia privažiavo daugiau sovietų kareivių, negu Alytuj tuo metu buvo gyventojų.

Pradžioje retai kur mieste tekdavo pamatyti sovietų karį, tačiau po keliolikos dienų jie pripildė viso miesto gatves ir krautuves. Jų dėmesį labai traukė visa kuo perpildytos krautuvės. Vieni dideliu smalsumu žiūrėjo į vitrinas, o kiti eidavo į krautuves, siūlydavo sovietiškus červoncus ir prašydavo už jus parduoti prekių.

Kadangi kariai už rublius nieko negalėdavo pirkti, tai po keleto dienų jie turėjo jau ir lietuviškų litų. Tada prasidėjo krautuvių tuštinimas. Iš pradžių jie klausėsi, ar gali pirktis didesniais kiekiais. Kai jiems paaiškėjo, kad nėra jokių kliūčių, tai pradėjo pirkti, ką tik pamatydavo. Pirkinius komisarai ir aukštesnio laipsnio karininkai iš miesto nešė į kareivines ne pundais, bet vilko maišais ant pečių užsidėję. Per dvi dienas laikrodžių parduotuvėse visi laikrodžiai buvo išpirkti. Be to, nebeliko nė vienoj krautuvėj lagaminų. Tik maisto parduotuvių niekaip negalėjo ištuštinti. Supirktąsias prekes siųsdavo į Sovietų Sąjungą savo žmonoms ar namiškiams.

Iš pirmųjų dienų daugelis raudonarmiečių susidomėjo gausia Alytaus gimnazijos moksleivija, ypač kai gimnazistai bei gimnazistės išeidavo aikštėn sportuoti. Labai juos domino mokinių elegantiškos uniformos, todėl sakydavo, kad čia tik buržujų vaikai mokosi.

Alytaus gimnazijoj susirado vienas kitas mokytojas, kurie ėmė girti mokiniams „šauniuosius“ raudonarmiečius ir juos dievinti. Tačiau mokiniai tuo piktinosi ir giriamuosius vadino tikraisiais jų vardais.

„Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 104–107.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas