Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

A. Patackas: lietuviškasis „time of heroes“. Varviškės karinės operacijos pamokos

Anglų istorikas Arnoldas Toynbee taip aprašo valstybės ar civilizacijos gimimą – pradžioje patiriamas „time of trouble“, rūpesčių metas, o po jo seka „time of heroes“ („karžygių metas“), kuris šiuos rūpesčius ar negandas įveikia. Tokiu terminu drąsiai galime vadinti 1918-23 m., kai tautos valia ir jos vadų ryžtas buvo kaip vienas kumštis.

Šiais, 2013-siais metais, minėjome svarbią sukaktį – 95 m. nuo Klaipėdos sukilimo, tiksliau – karinės-politinės kampanijos. Tačiau liko primiršta dar viena karinė operacija, įvykdyta tik porai mėnesių praėjus nuo kovų Klaipėdoje, per kurią žuvo ne ką mažiau Lietuvos karių-savanorių. Tai vadinamosios Varviškės „respublikos“, lenkiško anklavo Lietuvos valstybės pietuose, likvidavimas. Kas sieja šiuos du įvykius, ko jie mus moko, kokias išvadas galime padaryti, palyginę anų laikų vyriausybę su dabartine, 2013 m. mus valdančia. Tačiau pradžioje – kiek plačiau apie Varviškės karinę ekspediciją.

*

Varviškė – pats piečiausias Lietuvos bažnytkaimis prie Nemuno, netoli Druskininkų. Jame 1920-23m. gyvavo keistai susiformavęs lenkiškas anklavas, pasivadinęs Samorząd Warwiszki, išleidęs, kaip savo savarankiškumo įrodymą, netgi savo pašto ženklą.

Šio darinio susiformavimo istorija yra paini, lieka neatsakytų klausimų. Aiškinama, kad pietinė Dzūkija buvo gerokai sulenkinta – bet juk aplinkui Varviškę esantys kaimai ir gyvenvietės, nors ir aplenkinti, ne tik kad liko ištikimi Lietuvos valstybei, bet ir daugelis vyrų, kilusių iš jų, padėjo už Lietuvą galvas.

Įtikinamesnė, svariai dokumentuota yra nuomonė, kad lemiamą vaidmenį suvaidino lenkų kariuomenė, suorganizavusi šį „Samorząd“, aprūpinusi jį ginklais ir faktiškai jam vadovavusi. Politinis šio projekto tikslas buvo įkurti Litwa Srodkowa (Litwa Kowienska). Štai dokumentas (gautas kai tapo prieinami Lenkijos kariuomenės archyvai), patvirtinantis šį teiginį:

Organizacji Milicji Obywatelskiej w pasie neutralnym polsko-litewskim.

A. Cel

1/ W pasie neutralnym polsko-litewskim powołaną zostaje do życia Milicja Obywatelska w celu samoobrony ludności przeciwko gwałtom popełnianym przez tak zwane oddziały powstańcze litewskie. Oficjalna nazwa tej organizacji jest: Milicja Obywatelska w pasie neutralnym Polsko-Litewskim.

B. Rejon działania

2/ Rejonem działania Milicji Obywatelskiej jest pas neutralny między wojskami polskimi i litewskimi.

C. Organizacja

3/ Dowódcą Milicji Obywatelskiej naznacza się ppor. ZABŁOCKIEGO Kazimierza.

4/ Zastępcą dowódcy naznacza się ppor. KARPA Franciszka.

5/ Dowództwo Milicji Obywatelskiej uzależnione jest pod każdym względem od Szefa Oddziału II Dztwa 3 Armiji.

6/ Miejsce postoju Dztwa M.O. – Sejny.

7/ Dowództwo pracuje w ścisłym porozumieniu z miejscową policją, żandarmerią, posterunkami defensywnemi i ofensywnemi.

8/ Na wszelkie ważniejsze zarządzenia Dowództwo M.O. obowiązane jest otrzymać zgodę od najbliższego dowództwa pułku.

[…]

Widziałem przed aprobatą – [podpisano] ŻYMIERSKI płk

Aprobuję – [podpisano] OSIŃSKI gen. por.

/-/ BOKRNER

Mjr i Szef Oddz. II Dow. 3 Armji

[Archiwum Akt Nowych w Warszawie (dalej: AAN), sygn. 6103, s. 201–202.]

Šiame dokumente svarbiausias yra 4-sis skirsnis, atskleidžiantis, kad Varviškė buvo Lenkijos kariuomenės štabo projektas, turintis tikslą realizuoti pilsudskinę „Vidurio Lietuvos“ idėją, jį aprobavo aukščiausi Lenkijos kariuomenės 3-sios armijos vadai:

4) Piliečių milicijos vadovybė yra visiškai pavaldi 3-sios Armijos vadovybės II-jo departamento šefui (t.y. kontržvalgybai).

Taip pat žinomas yra faktas, kad Varviškės ginkluotosiose pajėgose (apie 300 vyrų) buvo ne tik vietiniai gyventojai, bet ir įvairaus plauko dezertyrai, avantiūristai ir kriminalinis elementas. Tačiau netenka abejoti, kad daugiausia tai buvo vietiniai gyventojai – tuo remdamasi lenkiška propaganda teigė, kad Varviškės žmonės patys sukilo ir išsirinko vadus iš savo tarpo, iš sulenkėjusių dvarininkų. Tačiau šitai paneigia aukščiau cituotas dokumentas, atskleidžiantis, kad Milicja Obywatelska buvo tiesiogiai ir nedviprasmiškai pavaldi Lenkijos kariuomenės vadovybei. Įdomus faktas, kad toji vadovybė nepasitikėjo Varviškių partizantka, nes pabėgę po sutriuškinimo jie buvo internuoti, o kai kurie net teisiami. Štai ką liudija tūlas Sergiusz Piasecki knygoje „Żywocie człowieka rozbrojonego“ („Nuginkluoto žmogaus gyvenimas“):

Ostatecznie partyzantkę polską zlikwidowano. Ale po likwidacji aresztowano jej dowódcę — podchorążego D., mego sąsiada z celi szóstej, sierżanta O., oraz kilku innych partyzantów. Oskarżono ich o pospolity bandytyzm. Czy zamierzano w ten sposób wyprzeć się ich akcji, czy były to rozgrywki polityczne — nie wiem. Ale komuś były potrzebne kozły ofiarne. Taką historię opowiedział mi sąsiad z szóstki.”

(„ Galiausiai lenkų partyzantka buvo likviduota. Bet po likvidacijos areštuotas jų vadovybė – podchorunžis D., mano kaimynas iš šeštosios celės, seržantas O., ir keletas kitų partizanų. Apkaltinti jie eiliniu banditizmu. Ar ketinta tokiu būdu apkaltinti jų veiksmus, ar tai buvo politiniai žaidimai – sunku pasakyti. Matyt, kažkam buvo reikalingi atpirkimo ožiai. Tokią istoriją man papasakojo kaimynas iš šeštosios kameros“).

Ant tiesaus kelio gali užvesti kraštotyrininko-istoriko Gintaro Lučinsko, daug rašiusio apie Varviškės kautynes, pastebėjimas, kad Varviškės kraštas buvo gyvenamas „miškinių“, kaip aplinkiniai juos vadino.

Šis atkampus, Nemuno kilpos apribotas senovinių pirmykščių girių kraštas, mažai pažįstamas likusiai Lietuvos daliai. Šių eilučių autoriui teko dažnai viešėti pas bičiulį Juozą Prapiestį (1947-2013), antisovietinio pogrindžio žmogų, savo krašto metraštininką („Pasaulė prasideda sodzun, 1998, leidykla „Aidai“), kilusį iš Gerdašių sodžiaus netoli nuo Varviškių. Vietiniai dzūkai apibūdina anų laikų Varviškės žmones kaip labai savotiškus, nepripažinusius ne tik naujai susikūrusios kauniškės valdžios, bet ir apskritai jokių valdžių, nemokėjusius mokesčių, kirtusius miškus pagal senovinius papročius, pardavinėjusius medieną ir iš to gyvenusius. Taigi varviškėnų „antilietuviškas“ nuotaikas galima aiškinti prisirišimu prie senovinės, įprastos gyvensenos, o dar tiksliau būtų laikyti juos girios žmonių – jotvingių palikuonimis, pasižyminčius istoriniuose metraščiuose aprašytomis jotvingių, tų šiaurės iranėnų, savybėmis – užaštrintu laisvės jausmu, nebijant už ją atiduoti gyvybę, aržumu bei karingumu. Juk praėjus nuo tų įvykių tik dvidešimt su trupučiu metų, vėl tuose kraštuos užvirė nuožmios kovos – tie patys „miškinių“ palikuonys stojo į kovą su okupantais, tik šįkart jau Lietuvos pusėje. Apie tų kovų mastą ir tragiką galime pasiskaityti Juozo Prapiesčio studijoje „Pūsčios slėpiniai“ („Naujasis Židinys“, 2011 nr.1, p.41-50, http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ-A%202011%201.pdf ; 2011m. nr.2, http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ-A%202011%201.pdf ; 2011m. nr.3 http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ-A%202011%20nr%203.pdf ).

*

Tačiau grįžkime prie karinės operacijos. Jauna Lietuvos Respublika negalėjo taikstytis, kad jos teritorijoje jau penkeri metai yra susiformavęs pūlinys, terorizuojantis aplinkinių lietuviškų kaimų gyventojus, kur nesilaikoma Lietuvos įstatymų, kuris yra remiamas Lenkijos politikų bei pavaldus Lenkijos kariuomenei,. Kaip rašo jau minėtas Gintaras Lučinskas („Žuvę už Lietuvą“, 2010, Alytus), nuo 1919 m. liepos mėn. iki 1923 m. kovo mėn. lenkai įvykdė 152 agresijos aktus – žudynes, plėšimus, kankinimus, areštus. Buvo nužudyti ar mirė nuo sužeidimų ar sumušimų 43 asmenys, daugiausia lietuviai, tarp nužudytųjų buvo ir keletas žydų.

Tačiau buvo kantriai laukiama, kol suveiks tarptautinė teisė, Tautų Sąjunga (TS) ir kitos tarptautinės organizacijos (1922 10 07 į Punską buvo atvykusi TS delegacija – TS tarybos komisaras P. Saura (Ispanija) ir jo sekretorius Lasič (Serbija). Jiems buvo įteikti 18 lietuviškų kaimų protestai su parašais ir 11 skundų prieš lenkų žiaurumus, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Buvo keletas bandymų likviduoti šį enklavą lietuvių partizanų ir šaulių pastangomis, bet nesėkmingų, nes, kaip žinia, lenkus rėmė jų kariuomenė, o Lietuvos kariuomenė juose nedalyvavo. Ar kad po Klaipėdos operacijos trūko pajėgumų, ar dėl kitų priežasčių.

Kantrybė trūko, kai 1923 m. kovo 19, per Šv. Juozapą 180 lenkų kombatantų Paliepio kaime (Kapčiamiesčio valsčius) nužudė 5 Lietuvos kariuomenės Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – puskarininkį Joną Taurį, eilinius Vladą Verpetą, Joną Jaruckį, Abraomą Štramą, Mordchelį Kacą, o Benadą Rimšą sunkiai sužeidė (Mordcheliui Kacui užpuolikai įkišo kardą į burną ir taip pasuko, kad dešiniajame žande liko skylė).

Kaip atsakas į šį ribas peržengiantį įvykį Lietuvos prezidento Antano Smetonos bei vyriausybės įsakymu buvo suplanuota karinė operacija, šį kart jau Lietuvos kariuomenės pajėgomis. Štai ką rašė 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko 1-jo bataliono vadas H. Songinas:

„[…] Tuo laiku buvęs 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko vadas pulk. leit. Jackus, pranešdamas divizijos vadui pulk. Žukui apie įvykį (penkių lietuvių karių nužudymą – aut. pastaba), pranešė apie visa tas kančias, kurias kenčia žmonės nuo lenkų partizanų. Divizijos vadas kalbėjo tuo reikalu su kariuomenės vadovybe, o taipogi su Jo Eks. Respublikos Prezidentu ir gavus sutikimą kovo mėn. 21d. pašaukė pas save 11-jo pėst. pulko vadą ir mane ir pranešė, kad kariuomenės vadovybė leido likviduoti Varviškėse esančius lenkų partizanus, […]ir pareiškė, kad tam tikslui jis išrinko mane su man pavestu I-mu batalionu, taipogi pareikalavo tuojaus pristatyti planą likvidavimui lenkų partizanų […]“.

*

Įsakymas buvo įvykdytas. 11- jo Vilniaus pėstininkų pulko I-sis batalionas naktį iš kovo 22d. į 23d. išžygiavo neva pakeisti dislokacijos vietą, tačiau vėliau slapta buvo pakeista žygio kryptis, apeitos lenkų sargybos, ir paryčiais, pasiskirsčius trimis grupėmis, smogta. Mūšis buvo trumpas ir karštas, be perstojo kalė kulkosvaidžiai, neapsieita be durtuvų kautynių. Maištininkų štabas buvo užimtas, sugriauti įtvirtinimai, paimta daug ginklų bei amunicijos, likę gyvi plaukė per Nemuną į lenkų pusę, kur, beje, buvo lenkų kariuomenės vadovybės įsakymu nuginkluoti bei internuoti. Mūšio metu sudegė koplyčia, žuvo keletas vietinių gyventojų.

Kautynės lietuvių kariuomenei kainavo brangiai. Jose žuvo šie 11-jo Vilniaus pėstininkų pulko kariai:

leitenantas Aleksandras Urbelis

leitenantas Aleksandras Beras

eilinis Juozas Reveikis

eilinis Juozas Grabauskas

eilinis Kostas Repečka

eilinis Mikas Giedra

šaulys Feliksas Kuckailis

šaulys Viktoras Kuckailis (Felikso sūnus)

šaulys Juozas Kvedaravičius

šaulys Vaclovas Jurkonis (mirė nuo žaizdų)

Lenkų pusės nuostoliai – apie 30 nukautų bei sužeistų.

*

Varviškės karinėje operacijoje dalyvavo apie 300 Lietuvos kariuomenės karių bei jiems talkinusių šaulių. Priešo pajėgos buvo panašios – apie 250 pėstininkų ir 50 raitelių. Iš lietuvių pusės žuvo palyginti daug vadų (leitenantai Urbelis ir Beras, sunkiai sužeistas buvo vyr. leitenantas Vladas Opulskis). Mat, 11-jo Vilniaus pulko 1-jame batalione tarnavę kariai buvo naujokai, tik porą mėnesių apmokyti, tad labiau patyrę vadai rodė pavyzdį ir pirmieji ėjo į ugnį. Beje, kautynėse pasižymėjo leitenantas Jokūbas Gotlibas, žydas, Karo mokyklos auklėtinis, kuris vėliau sovietų buvo ištremtas į Sibirą.

*

Ko galėtume pasimokyti iš anų laikų? Tuomet, 1923-siais, galutinai paaiškėjo, kad ilgam netekome Vilniaus ir galime netekti ir Klaipėdos. Pagaliau buvo susivokta, kad esame „vienų vieni“, ir kad tik mes patys savo rankomis galime apginti tėvynę, patys išsivaduoti iš grėsmių ir negandų.

Buvo apsispręsta rizikingam visomis prasmėmis žingsniui, Klaipėdos karinei-politinei kampanijai. Šiai pavykus – vėlgi visomis prasmėmis, vos už poros mėnesių buvo ryžtasi perkirsti ir Varviškės mazgą, gal ne tokio masto kaip Klaipėdos, bet ne mažiau svarbų tautinio orumo bei vidinės tvirtybės prasme. Ir tai buvo padaryta ne tik vadovaujantis tautos nuotaikomis, ne tik „iš apačios“, bet ir iš viršaus, įsakius Lietuvos Respublikos Prezidentui, vadovaujant vyriausybei, priimant rizikingus, bet atsakingus politinius sprendimus, užsikraunant ne tik politinę, bet ir organizacinę naštą.

Dar viena pamoka – gabalėlis Lietuvos, viso tik 30 kvadratinių kilometrų, kainavo 15 karių gyvybių – 10 žuvusių kautynėse ir 5 saugant sienas. Kas nori, gali užsiimti žiauria matematika – viena gyvybė už du kvadratinius kilometrus.

Ar tėvynės žemė turi kainą? Litais? Doleriais? Eurais? Ne.

Žemė yra tautos kūnas. Tėviškės žemės valiuta yra kraujas, už ją išlietas. Ir todėl tie, kurie rinko parašus tėviškės žemei apginti, lietui lyjant ir darganoms, tame tarpe ir politinėms siaučiant, yra šių laikų savanoriai, yra kariai už žemę, nepaisant visų suktų išvedžiojimų. Garbė ir padėka jiems.

*

Tas laikotarpis, 1918- 1923 metai, iš tiesų buvo „time of herojes“, į herojų tarpą įrašant ne tik karius-savanorius, bet ir to meto valdžią, nepabijojusią stoti prieš šio pasaulio galinguosius. Kaip šitame didvyriškame fone atrodo dabartiniai valdantieji, kai iškilo nauji iššūkiai, naujos grėsmės, gal net pavojingesnės nei karinės? Ar vėl nesame „vienų vieni“, tik kitame, moraliniame fronte, kai ne tik tautos kūnui, bet ir jos savimonei grasina tautinės savasties ir žmogaus prigimties žagintojai?

Algirdas Patackas yra Seimo narys

www.alfa.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas