Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Našlaičių kelias į Lietuvą

Rimvydas Racėnas

Pokario metais našlaičius iš Rusijos vaikų namų pradėta grąžinti į Lietuvą.

Pirmiausia buvo grąžinami karui prasidėjus evakuoti vaikai iš Palangos pionierių stovyklos ir našlaičiai, kurių tėvai mirę evakuacijoje ar buvę kare. Čia viskas aišku, apie jų parvežimą viešai ir kalbama, ir rašoma. Bet buvo dar daugiau tremtinių vaikų našlaičių, apie kuriuos laikraščiai nerašė, radijas nekalbėjo, tačiau ir juos šiaip taip pasisekė parvežti į Lietuvą. Ši iniciatyva prasidėjo „iš apačios“, kaip tada sakydavo. Reikėjo gelbėti vaikus ir tam tyliai pritarė net Aukščiausioji Lietuvos Respublikos vadovybė, pavesdama vaikų grąžinimu rūpintis Liaudies švietimo komisariatui.

Pirmieji tremtinių vaikai buvo parvežti iš Komijos. Vėliau, gera patirtimi remiantis vykstama parvežti tremtinių vaikų iš Altajaus ir Jakutijos.

Viskas prasidėjo šitaip. Pagėgiuose gyvenusi p. Šaulienė ėmė rūpintis savo mirusios sesers Antaninos Juškevičienės vaikų, likusių našlaičiais Komių krašto Slobodos reido gyvenvietėje, likimu. Kitas pagėgiškis Petras Monstavičius rūpinosi dėl savo dukters Lidijos, kuri Komijoje, mirus motinai, liko našlaite ir kartu su Juškevičiukais glaudėsi Slobodos kaimo vaikų namuose. Šaulienės vyras tuo metu dirbo Pagėgių apskrities švietimo skyriaus vedėju. Vykdamas tarnybos reikalais į Vilnių, jis pradėjo kelti našlaičių likimo klausimą Liaudies švietimo komisariate ir rado pritarimą. Šaulys padavė pareiškimą LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Justui Paleckiui dėl A. ir Z. Juškevičių ir L. Monstavičiūtės grąžinimo. Pareiškimas buvo patenkintas, o Švietimo liaudies komisariatui pavesta juos parvežti. Tačiau Liaudies švietimo komisariate norinčių vykti į šį nelengvą žygį neatsirado, tad jį ėmėsi organizuoti patys pagėgiečiai. Nusprendė važiuoti P. Monstavičius, nors ir rizikuodamas, nes 1941 m. jis buvo pabėgęs nuo arešto, o šeima išvežta. Drauge su P. Monstavičiumi sutiko vykti Alfonsas Kuknevičius, neseniai grįžęs iš Vorkutos lagerių. Tačiau jo kandidatūros nepatvirtino vietos valdžia, o vykti pasiūlė Marcelijui Ignatavičiui.

Šaulienė paruošė maišą duonos džiūvėsių, abiem vykstantiems buvo išmokėtas dviejų mėnesių atlyginimas į priekį, duota po 1000 rub. avanso, išduotos komandiruotės, pasirašytos paties Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilo ir įteiktas J. Paleckio patvirtintas sąrašas 16 vaikų, kuriuos reikėjo parvežti. Kieno rūpesčiu sąraše atsirado 16 pavardžių, nežinoma. 1946 m. gegužės pradžioje, gavę instrukcijas, vyrai išsiruošė į lietuviams dar menkai žinomą Komijos šalį.

Syktyvkare jų atvykimas tarp lietuvių sukėlė bruzdesį. Daugelis veržėsi į viešbutį pas atvykusius, norėdami įsiūlyti parvežti ir savo vaikus. Buvo net sudaryta registruojama eilė.

Komių respublikos atitinkamos instancijos mielai sutiko atiduoti lietuviukus našlaičius, ne tik sąraše minimus, bet ir kitus, buvusius vaikų namuose, žadėjo padėti maisto daviniu ir apmokėti kelionės išlaidas. Taigi 1946 m. birželio 14 d. į Vilnių buvo parvežti 23 pagal sąrašą ir 24-as Jonas Sakelis, paskutiniu momentu „prilipęs“ prie sesutės Laimos, buvusios sąraše. Tarp kitko, Sakelių tik tėvas buvo miręs Ust Nemo apylinkėse, o motina vėliau laimingai grįžo į Lietuvą. M. Ignatavičius prisimena didelį dėmesį ir rūpestį, kurį parodė Vilniaus pirmųjų vaikų namų direktorė Vyšniauskaitė. Atvežtųjų vaikų ilgai nelaikė, stengdamiesi kuo greičiau išdalyti giminėms arba išsiųsti į periferijos vaikų namus. Toliau pateikiame tada parvežtų vaikų sąrašą, kurį išsaugojo Jonas Sakelis.

Sėkmė paskatino, todėl buvo suorganizuota panaši kelionė į Jakutiją (vadovai Bulota ir Gerulaitis) ir, atrodo, į Altajų.

Tų pačių metų rudenį M. Ignatavičius vyko į Komiją dar kartą. Tada daugiausia parvežė tokių vaikų, kurių dar vienas iš tėvų buvo gyvas. Prie važiavusiųjų prisiglaudė šešios suaugusios moterys. Joms M. Ignatavičius nupirkdavo bilietus, o tikrinant dokumentus, pristatydavo kaip vaikų prižiūrėtojas. 1946 m. spalio 23 d. jie sėkmingai grįžo į Lietuvą.

Iš karto jie buvo atvežti į Vilniaus 9-uosius vaikų namus Polocko gatvėje. M. Ignatavičiaus „saviveikla“ nepraėjo nepastebėta. 1949 ar 1950 m. jis buvo iškviestas į Šilutės liaudies švietimo skyrių, kur jo laukė saugumo leitenantas. Šis apkaltino M. Ignatavičių nelegaliai parvežus šešis suaugusius ir keletą vaikų, o jie pokalbio metu jau buvo suimti. Kad nebūtų daroma krata, teko geruoju atiduoti abu kartu parvežtųjų vaikų sąrašas, kurių ir šiandien archyvuose nepavyko rasti. Todėl antrojo, rudeninio atvežimo sąrašas yra sudarytas, remiantis surinkta informacija, greičiausiai nepilnas, o gal ir netikslus.

Įdomiausia šioje našlaičių grįžimo istorijoje tai, kad kaip paaiškėjo, M. Igatavičiaus pirmasis važiavimas buvo ne pirmas! Pavyko sužinoti, kad pati pirmoji našlaičių kelionė iš Komijos į Lietuvą įvyko 1945 m. spalio pabaigoje. Ir keisčiausia, kad apie ją nieko nežinota Liaudies švietimo komisariate ir vaikų namuose.

M. Ignatavičius su P. Monstavičiumi 1946 m. gegužės mėn. vyko kaip žvalgai, o 1945 m. lapkričio 1 d. į vaikų namus Nr. 3, Polocko 3, Vilniuje jau buvo parvežta 12 tremtinių vaikų iš Komijos. Štai kaip apie šią kelionę pasakoja jos dalyvis Karolis Avižienis.

Noras atsikratyti lietuviukais, buvusiais Komijos vaikų namuose, gal bus kilęs pačių komių vietinėse instancijose, atseit sunku su maistu. Mano motina į karo pabaigą pradėjo dirbti pagal specialybę Syktyvkaro vaistinėje. Vaistinės vedėja, Obkomo narė, vietinio didelio viršininko žmona, mano mamos paprašyta, įtakingam žmogui prasitarė, kad būtų gerai našlaičius lietuviukus išsiųsti į Lietuvos vaikų namus: gal ir giminės juos pasiimtų. Visiems bus gerai. Susidarė grupė ne vien našlaičių, nes į ją įėjome ir mudu su seseria Maryte. Buvo sudarytas išvykstančiųjų sąrašas, pasirašytas Komijos respublikos vidaus reikalų komisaro, pulkininko. Liaudies švietimo komisariatas davė palydovę, ir mes 1945 m. spalio pabaigoje išvykome į Tėvynę. Maskvoje prisistatėme į vadinamąją „detprijomniką“ Danilovo vienuolyne kaip evakuoti vaikai, grįžtantys į Lietuvą. Palydovė, komė moteris skubėjo atgal, kol neužšalusi Vyčegda, nes kito patogaus kelio į Syktyvkarą tada nebuvo. Mane paliko vyresniuoju (ėjau 16-uosius metus). Aš surinkau savo pyplius ir liepiau tylėti kas ko beklaustų, pasakiau, kad su visais kalbėsiu tik aš. Tai dariau apsidraudimui, kad mūsų neiššifruotų. Mums buvo rodomas didelis dėmesys. Iš Lietuvos atstovybės buvo atsiųsta skanėstų: šokolado, razinų, chalvos, riešutų (po daug, kaip mums tada atrodė). Traukinyje mums davė atskirą kupė, o Baltarusijos stotyje net išrikiavo eilę milicininkų, kad prasibrautume pro „Babilono spūstį“. Vilniuje mūsų niekas nekamantinėjo, tik klausė, ar turime giminių, ir skubiai visus išsiuntinėjo po kraštą. Be abejo, vaikų namų vadovybė negalėjo nežinoti tikrosios mūsų „kilmės“, bet čia, matyt, dirbo labai padorūs žmonės.

Maskvoje ragauti šokoladai atsirūgo po penkerių metų. Mūsų visa šeima 1950 m. buvo suimta ir kalėjimo etapais sugrąžinta į Komiją ir dar priedo – ne į pažįstamą Syktyvkarą, o į Korkeroso miškų kirtimo įmonę. Buvau išsaugojęs tada iš Komijos grįžusiųjų sąrašą, bet Lietuvos saugumiečiai, išvadinę jį „Filkina hramota“, atėmė. Laimė, kad mus tik ištrėmė antrą kartą, kiti tokie gaudavo po trejus metus lagerio. Sąrašas dingo, kelionės draugai išsibarstė, jų likimo nežinau.

Kas paskatino parvežti vaikus pirmąjį kartą? Be abejo, atitinkamas Komijos įstaigas turėjo paraginti įtakingos jėgos iš šalies.

Pokary Šaltinių pradžios mokykloje, Kelmės apylinkėse, mokytojavo Povilas Lideika. Šaltinių pašte jis aptiko besimėtančius laiškus, rašytus Antanui Tamošiūnui, savo pirmtakui mokykloje, pasitraukusiam į Vakarus. Laiškai buvo iš Ust Lokčimo. Likę gyvi Putvių vaikai šaukėsi giminaičio pagalbos. Laiškus P. Lideika perdavė Kelmės gyventojui Mačiuliui, taip pat Putvių giminaičiui, o šis savo ruožtu atidavė juos kauniečiams gyd. Marijai ir Juozui Nemeikšoms, Putvių šeimos draugams. Jie, pasitelkę A. Žmuidzinavičių, tuo metu jau deputatą, ir rūpinosi pirmuoju našlaičių parvežimu.

Tremtinių vaikai, parvežti į Lietuvą 1945 m. lapkričio 1 (ar 3) d.

1.      Avižienytė Marytė, iš Syktyvkaro, ne našlaitė.

2.      Avižienis Karolis Algis, iš Syktyvkaro, ne našlaitis.

3.      Butkutė Virginija, iš Slobodos reido, našlaitė.

4.      Putvytė Giedrė, iš Ust Lokčimo, našlaitė.

5.      Putvys Algis, iš Ust Lokčimo, našlaitis.

Grupėje buvo 12 vaikų, kitų pavardės neišaiškintos.

Vaikai, parvežti 1946m. birželio 14 d.

Iš Ust Kulomo vaikų namų

1.      Marcinkevičius Romas, g. 1938 m.

2.      Marcinkevičūtė Genutė, g. 1936 m.

3.      Lozoraitė Danutė, g. 1931 m.

4.      Lozoraitė Elena, g. 1937 m.

5.      Lozoraitis Rimvydas, g. 1937 m.

6.      Šetravičiūtė Berta, g. 1934 m.

7.      Šetravičius Stasys g. 1936 m.

8.      Sakelytė Laima, g. 1937 m.

9.      Sakelis Jonas, g. 1939 m.

10.  Totilaitė Anelė, g. 1934 m.

11.  Totilaitė Aldona, g. 1937 m.

12.  Dvareckas Drąsutis.

Iš Zeleneco vaikų namų

13.  Januškaitė Danutė, g. 1934 m.

14.  Januškaitė Reda, g. 1938 m.

Iš Slobodos vaikų namų

15.  Juškevičius Zigmas, g. 1937 m.

16.  Juškevičiūtė Aldona, g. 1930 m.

17.  Monstvilaitė Almutė, g. 1936 m.

18.  Monstvilaitė Nijolė, g. 1934 m.

19.  Juškaitė Vanda, g. 1933 m.

20.  Juškaitis Pranas, g. 1933 m.

21.  Juškaitis Vytautas, g. 1935 m.

22.  Gedrimaitė Aldona, g. 1936 m.

23.  Gedrimaitė Valerija, g. 1931 m.

24.  Monstavičiūtė Lidija, g. 1936 m.

Vaikai, parvežti 1946 m. spalio 23 d.

1.      Smilingytė Rita, iš Kortkeroso rajono.

2.      Aužbikevičiūtė Laima, iš Seriogovo.

3.      Botyriūtė Milda ar Nijolė, iš Slobodos reido.

4.      Kairaitytė Vida, iš Uljanovo.

5.      Kairaitis Česlovas, iš Uljanovo.

Nepatikrintais duomenimis, tada dar buvo parvežti

6.      Girzonas Chaimas, iš Zeleneco vaikų namų.

7.      Girzonaitė, iš Zeleneco vaikų namų.

8.      Gudžiūnas Algis, iš Ust Kulomo vaikų namų.

9.      Gudžiūnaitė Gražina, iš Ust Kulomo vaikų namų.

10.  Poška Pranas, iš Slobodos ar Zeleneco vaikų namų.

11.  Poška Vytautas, iš Slobodos ar Zeleneco vaikų namų.

12.  Poškaitė Vanda, iš Slobodos ar Zeleneco vaikų namų.

13.  Vaičiulis Antanas, iš Ust Lokimo, našlaitis.

14.  Kocėnas Juozas, iš vaikų namų.

15.  Kocėnas Marijonas, iš vaikų namų.

16.  Čekaitė Beatričė, iš Ust Nemo.

17.  Survila Justinas, iš Timšero-Uljanovo.

18.  Survilaitė Bronė, iš Timšero-Uljanovo.

19.  Vaišvilas Rimutis, iš Ust Nemo vaikų namų.

20.  Petryla Stasys, iš Seriogovo vaikų namų, našlaitis.

21.  Petryla Vytautas, našlaitis.

22.  Petrylytė Birutė,našlaitė.

23.  Stankevičius Povilas, našlaitis.

24.  Stankevičiūtė.

25.  Šepikaitė Morta, iš Ust Lokčimo, našlaitė.

Rimvydas Racėnas. Komių žemėje. Kaunas, 1995, p. 35–40.

One Response to “Našlaičių kelias į Lietuvą”

  • Eglė says:

    Radau čia sąrašuose savo mamą ir savo tetą. Tarp vaikų, parvežtų 1946 m. birželio 14 d., iš Zeleneco vaikų namų:
    – mama pažymėta 14 nr., Januškaitė, vardas turi būti Vida (sąraše klaida), šiuo metu jau mirusi;
    – teta pažymėta 13 nr., Januškaitė Danutė
    Ne našlaitės. Senelis tuo metu buvo lageryje Krasnojarsko krašte, močiutė kalėjo (buvo su vaikais ištremta, o jau ten gavo 10 metų už „antitarybinę veiklą“).

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas