Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Bolševikų siautėjimai Lietuvoje

Mykolas Krupavičius

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Vykd. Taryb. pirmininkas Mykolas Krupavičius 1949 m. spalio 3 d. memorandume Jungtinių Tautų organizacijai be kitų dalykų rašė:

„Žmoniškumas ir teisingumas įpareigoja mus pateikti papildomos informacijos apie žmogaus teisių laužymo ir intensyvinamo genocido reiškinius, Sovietų Sąjungos vykdomus okupuotoje Lietuvoje.

1948 m. ypačiai padidėjo akcija prieš dvasininkus ir ūkininkus. Ūkininkai persekiojami ir likviduojami keleriopu būdu:

1. Taikant individualinio persekiojimo metodą, atskiri ūkininkai apkaltinami palankumu partizanams, giminyste su partizanais ar pabėgusiais į vakarus ir deportuojami, o jų ūkiai sudeginami arba perduodami bolševikiniam aktyvui. Nėra kaimo, kad nebūtų tokiu būdu likviduoto ūkininko, kurio sodybos langai ir durys užkalti lentomis.

2. Apdedant ūkininkus nepakeliamais mokesčiais ir pyliavomis. Nustatytas bendras normas pristačius, atskiri ūkininkai apdedami dar papildomomis pyliavomis. Pyliavų nepristačius ar nesumokėjus mokesčių, keliamos teismuose bylos už sabotažą. Įprastinis sovietinio teismo tokiose bylose sprendimas – šešeri metai ištrėmimo. Tik vienoje Marijampolės apskrityje tokiu būdu likviduoti 153 ūkininkai. 1946 m. rugpjūčio 2 d. komunistų partijos organe „Tiesoje“ teisingumo ministeris Domaševičius paskelbė nutarimą, kuriuo „už atlaidumą” ūkininkams pašalintas iš pareigų teisėjas Bareišis, „jo sprendimai atitinkamose bylose panaikinami ir perduodami spręsti kitiems teisėjams, kurie paskirs buožėms pelnytą bausmę“. („Tiesa“, 1946.8.2). Kai kurie ūkininkai, negalėdami išsimokėti mokesčių ar pristatyti pyliavų, palieka savo ūkius ir pasišalina į miškus.

3. Perkeliant atskirus ūkininkus iš jų ūkių į tuščius ūkius. Atvyksta pas ūkininką MGB pareigūnai ir įsako per vieną valandą palikti savo ūkį ir nieko iš jo nepasiimant persikelti į jų nurodytą ūkį, deportuotojo ar pabėgusiojo. Nuvykęs perkeltasis ūkininkas nurodytą ūkį randa tuščią, be inventoriaus, be gyvulių. Turi pradėt kurtis iš nieko. Pyliavos ir mokesčiai jam privalomi. Praktiškai toks perkėlimas reiškia ūkininko sunaikinimą.

4. Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją. Kolchozų organizavimas yra radikaliausia ūkininkams likviduoti priemonė. Lietuvoje sparčiu tempu pradėta vartoti nuo 1948 m. pradžios. Komunistų partijos CK sekretoriaus Sniečkaus pranešimu partijos suvažiavimui (1949.2.6) 1948 m. pradžioje Lietuvoje tebuvę 20 kolchozų, tų pat metų pabaigoje jau 524 kolchozai, o suvažiavimo dienai (1949.2.6) turėjo būti jau 926. 1949 m. liepos mėn. Lietuvoje kolchozų jau buvo per 4.000, arba, kaip yra pareiškęs ministeris pirmininkas Gedvilas, trečdalis ūkių jau suvaryti į kolchozus.

Žemės ūkio kolektyvizacija nėra tik ūkinės socialinės reformos reiškinys, turįs tikslą likviduoti vieną socialinę klasę ir sumechanizuoti produkciją. Žemės ūkio kolektyvizacija yra genocidinė priemonė.

Vykdomas Lietuvoje genocidas apima visokiausių sluoksnių žmones. Iš Leipalingio deportuotas Jonas Kasperavičius. Lietuvos nepriklausomybės laikais jis buvo kumetis (žemės ūkio darbininkas). Vokiečių okupacijos metu jis buvo gatvių šlavikas. 1949 m. kovo 24-27 d. d. masinės deportacijos vien iš to paties Leipalingio palietė tris kumečių šeimas: Elzę Čerškienę, Bukausko šeimą ir Sukackienę su 5 mažais vaikais.

Individualiniu būdu suimtųjų likimas dar baisesnis, kaip masiniu būdu deportuojamųjų. Individualiai suimtieji dar daugiau kankinami ir niekinami. Suimtojo marinimas badu ir troškuliu, neleidimas miegoti, mušimas ir visoks kitoks rafinuočiausias moralinis ir fizinis prievartavimas yra kasdieniniai reiškiniai.

Kauno kalėjime Nr. 1 (Mickevičiaus gatvė Nr. 9) kamerose, kuriose nepriklausomoj Lietuvoj buvo po 7 kalinius, dabar talpinama po 65 ir daugiau. Kamerų grindų ploto neužtenka naktimis kalinamiesiems sugulti. Dalis jų turi stovėti arba tupėti. Dieną gulėti neleidžiama. Bet ir taip kalinamuosius sukemšant trūksta kalėjimų. Todėl miestuose ir miesteliuose įtaisyta žemėje bunkerių arba namų rūsiuose pritvarstyta celių. Kalėjimuose, bunkeriuose ir namų požemiuose pūsta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Vien Daugų valsčiuje nuo 1944 m. rugpjūčio 14 d. iki 1947 m. buvo kalinami 417 žmonių. Iš jų į laisvę išėjo 162 (124 vyrai, 29 moterys ir 9 seniai bei vaikai), kurių 47 kalėjime padaryti invalidais (38 vyrai, 7 moterys ir 2 vaikai).

Kada kas bus suimtas, niekas nežino. O ir suimtieji, tariamai laisvėje gyveną, nesaugūs nuo teroro, niekinimo ir žudymo. Plėšikaujančių sovietų karių, MGB ir NKVD pareigūnų, besislapstant nuo deportacijų, stengiantis išvengti mobilizacijų ar tardymų, nuo 1944 m. iki 1946 m. rugsėjo mėn. viename valsčiuje (Šilavotas) buvo nužudyti 79 asmenys. Nuo 1944 m. iki 1947 m. dėl tų pat priežasčių Onuškio valsčiuje buvo nužudyti 103 žmonės, Merkinės valsčiuje – 108 žmonės. Žudymų, plėšimų ir niekinimų aplinkybėms pailiustruoti leidžiame sau pateikti keletą iš daugybės turimų faktų.

–  1946 m. balandžio mėnesį Jiezno valsčiuje Jonas Zenkevičius ir dar keli asmenys surištomis rankomis buvo įmesti į padegtą namą;

– 1947 m. rudenį Pakuonio valsčiuje, Lukiškių kaime raudonosios armijos vietinio aerodromo viršila atėjo pas ūkininką Drulią. Pamatęs šeimininko dukterį Anelę, pareikalavo su juo gulti. Merginai nesutikus ir pradėjus bėgti, rusas nušovė ūkininkę, ūkininko brolį, 4 metų vaiką ir sužeidė jaunesniąją dukterį Mariją, kurią sužeistą išprievartavo ir po to pribaigė šūviu į galvą. Dėl tų nelaimių po 4 dienų Drulia pasikorė. Visi žuvusieji palaidoti Išlaužų parapijos kapinėse.

–  1946 m. spalio 28 d. Kaune areštuotas teisininkas A. G. Po kankinimų Kauno MGB įstaigoje buvo pervežtas į Vilniaus kalėjimą. Kelionė iš Kauno į Vilnių (110 km arba 69 mylios) truko 5 dienas. Vilniaus kalėjime suimtasis neteko proto.

 – 1945 m. birželio 15 d. Aukštosios Panemunės valsčiuje Šilėnų kaime pas vieną ūkininką atėjo NKVD pareigūnai, padarė kratą ir, nieko reikiamo neradę, norėjo išprievartauti ūkininko dukterį. Tėvai norėjo dukterį apsaugoti. Rusai tėvą įmetė į šulinį, motiną ir dukterį išprievartavo ir po to nušovė.

–  1946 m. rugpiūčio 15 d. Kalvarijos valsčiuje Susnykų kaime pas vieną ūkininką MGB dalinys nakties metu darė kratą, ieškojo „banditų“ (partizanų). Visą ūkininko šeimą suguldė ant grindų ir įsakė nejudėti, priešingu atveju grasino nušauti. Nieko neradę, tik surinkę geresnius daiktus, į atskirą kambarį išsivedę ūkininkę ir jos 14 metų dukterį išprievartavo. Nuo to smurto mergaitė neteko proto.

 – 1947 m. birželio 24 d. Igliškėlių valsčiuje, Marijampolės aps. istrebiteliai, eidami plentu, sutiko elgetaujančią moterį. Patikrinę jos dokumentus ir patyrę, kad ji yra vokietė, šautuvų buožėmis ją užmušė ir vietiniam ūkininkui įsakė užkasti.

 – 1945 m. balandžio pabaigoje Simno valsčiuje, Ochotkos vienkiemy pas ūkininką Žilinską atsilankė 2 NKVD pareigūnai tikrindami, ar nėra į kariuomenę nestojančių vyrų. Ūkininkas Žilinskas tuo metu vedė iš tvarto karvę girdyti. Vienas NKVD pareigūnų pareikalavo jį asmens dokumentų. Ūkininkas pareiškė dokumentus turįs, bet jie kambaryje ir, karvę paleidęs, pasuko į kambarį dokumentų paimti. Vienas NKVD pareigūnas ėjo su juo drauge, antras, pasilikęs užpakalyje, paleido iš automato seriją į galvą ir ūkininką nušovė. Po to paskubomis padarė kratą ir, nieko neradę, skubiai pasišalino.

Aukščiau išdėstytų faktų akivaizdoje išryškėja ypatinga prasmė lietuvių laiško, atvežto iš okupuotos Lietuvos ir 1948 metų rudenį įteikto Popiežiui Pijui XII. Tame lietuvių laiške rašoma:

–  Laimingi tie, kurie mirė ir nemato, kas dabar tėvynėje vyksta… Mes, gyvieji, pavydim mirusiems. Ką mes išgyvename, jokia žmogaus vaizduotė nėra to sukūrusi ir negali sukurti. 1941 metų deportacijos ir naikinimas, –  kalbama toliau tame laiške,  – buvo tik gaivališkas siautimas. Dabar gi jau planingas tautos naikinimas, surusinimas“.

Juozas Prunskis. Lietuva bolševikų okupacijoje. Chicago, 1979, p. 7–10.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas