Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Dešimties plytų „paminklas“ Lietuvos laisvės kovotojams

Monika Midverytė OFS

Laisves kovotoju atsiminimaiKnygų mugėje buvo pristatytas aštuntasis „Laisvės kovotojų prisiminimų“ tomas. Išties tai jau dešimtoji serijos knyga, nes 2 ir 7 tomai turėjo po dvi dalis. „Šios dešimt „plytų“ šiandien gali pastatyti labai gražų paminklą Lietuvos laisvės kovotojams“, – sakė viena iš knygos sudarytojų Aistė Čepulytė-Petrauskienė. Iš tiesų knyga kaip plyta – net 632 puslapiai su 253 archyvinėmis nuotraukomis. Klausiausi pristatymo ir galvojau, kad ši knygų apie partizanų kovą serija ir konkrečiai šis tomas yra gyvoji tautos atmintis, estafetė ir kartu iššūkis.

Gyvoji tautos atmintis, nes padeda išsaugoti amžininkų lūpomis ištartus žodžius ir leisti jiems pasiekti ateinančią kartą. Istorija, kaip ir tautosaka bei folkloras, gyva tol, kol kas nors ją pasakoja. Istorija, gulinti apdulkėjusiose knygose, yra mirusi. Tokių knygų viršeliai primena apleistų kapų plokštes, kurių įamžinamųjų niekas nebeprisimena ir nebelanko…

Dabar toks etapas, kai iš laisvės kovotojų amžininkų lūpų išėję žodžiai sklando ore ir dar nėra pasiekę kitų žmonių lūpų, kurie šį pasakojimą perimtų ir perduotų savo aplinkiniams, savo vaikams. Galima sakyti, „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygų serija yra laikina užuovėja ir pastogė šiems ore tvyrantiems pasakojimo žodžiams, kol juos pagaus kažkieno kito ausys ir lūpos.

Romas Kaunietis ir jo komanda spėjo pakalbinti garbingo amžiaus žmones, spėjo pagauti jų žodžius, atsiminimus, patirtį, kuri nugulė į daugelį puslapių. Dešimtyje knygų išsaugota šiaurės rytų Aukštaitijos krašto partizanų istorija, liudininkų pasakojimai, patikrinti neseniai atsivėrusiuose KGB archyvuose, nuotraukos. Tačiau šios knygos gali būti tik laikinas gyvo pasakojimo prieglobstis. Sparčiai išmiršta tie, kurie perdavė Lietuvos pasipriešinimo okupacijai istoriją, kurie ilgais rudens ir žiemos vakarais savo vaikams ir anūkams pasakojo apie „miškinius“, platinusius pogrindinę spaudą, gynusius kaimo gyventojus nuo kolektyvizacijos ir kito sovietų teroro, gyvenusius po žeme.

Tikiu, kad ne dokumentai ir knygos, o šie vaizduotę ir tautinę savimonę ugdantys pasakojimai paliko didžiausią įspūdį ir užaugino pokario metu gimusią ir vėlesnes kartas. Dabar, kai mus palieka pirmieji prisiminimų pasakotojai, kyla rizika, kad ši istorijos dalis kartu su jais nugrims į užmarštį, po žeme, kur slapstydavosi ir atgulė patys tautos laisvę gynę partizanai. Taip nutiks, jei neateis gausi naujų pasakotojų karta ir neperims šitos estafetės.

Būtent dėl to, per pristatymą klausydamasi knygos sudarytojo Romo Kauniečio ir jo komandos, galvojau, kad laisvės kovos įamžinimas yra estafetė. Jie, surinkdami ir užrašydami atsiminimus bei liudijimus, perėmė šią estafetę iš tų, kurie greitai jau nebegalės kalbėti. Jie sugaudė tuos ore tvyrančius žodžius ir sudėjo į užuovėją, kad šis kartų pasikeitimo laikotarpis nenugramzdintų istorijos į negrįžtamą tylą. Tačiau jų didelis darbas toli gražu nėra rungties pabaiga ir pergalė – estafetės lazdelę, o gal greičiau plytą, jie perduoda tiems, kurie susirinko į knygos pristatymą ir visiems, kuriuos domina ši gyvosios istorijos tema. Jeigu nebus žmonių, ypač jaunimo, kuris norės pažinti ir pratęsti gyvą pasakojimą toliau, su laiku visi šie atsiminimų tomai taps nelankomų kapų plokštėmis, rezistencinės kovos istorijos antkapiu.

Gyvename įdomiu virsmo laiku, nuo kurio priklauso, ar praėjus dar šešiasdešimčiai metų kas nors Lietuvoje prisimins, jog šalis ne visada buvo laisva, prisimins bent vieną kitą pavardę ar faktą. Nuo dabarties priklausys, ar vaikai, leisdami laiką pas senelius, girdės kvapą gniaužiančias kovos, pasiaukojimo ir vilties istorijas. Be jų vargu, ar kas nors ateity sugalvos atsiversti lentynoje užkištus „Laisvės kovotojų prisiminimų“ ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamas knygas. Ir pats „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygos turinys sudarytas iš pasakojimų – ne apžvalgų, interviu ar kitaip pavadintų užrašytų istorijų. Tai pasakojimų pirmuoju asmeniu rinktinė, pasakojimų, kuriems, atrodo, ankšta būti įspraustiems tarp kietviršių, kurie tartum nenoromis nugulę į lapus. Išlaikytas šnekamosios kalbos stilius, kai kur ir tarmės. Kad ir ši ištrauka iš partizano Broniaus Kemeklio – Keršto prisiminimų:

„1948 m. už kiekvieno sunaikinto partizano galvą išdavikui buvo mokama 3000 „judo grašių“. Erelis žuvo kartu su išduotaisiais Girininko bunkeryje. Pirmas bandymas išsiveržti iš bunkerio buvo nesėkmingas. Žentui, pakėlus išeinamojo liuko dangtį, kulkosvaidžio serija iš labai arti nutraukė abi rankas. Paskui čekistai į bunkerį įgrūdo atsitiktinį žmogų ir ragino pasiduoti. Tas žmogus matė, kaip Žilvinas degino dokumentus ant stalo. Erelį nušovė lomelėj, apie 50 m nuo bunkerio. Tai reiškia, kad iš bunkerio buvo išsiveržta jau po atsisakymo pasiduoti. Girininkas taip pat žuvo virš bunkerio. Tik Žentas turbūt susisprogdino viduje, nes buvo sunkiai sužeistas…

Nemunas po išsiveržimo įlipo į eglę, tačiau, kaip pasakojo žmonės, jį surado šuo pagal iškritusį prie eglės veidrodėlį. Ten žuvo ir Nemuno sesuo Šulckutė Levutė. Išvakarėse ji atėjo pas brolį prašyti surasti vietą, kur gyvent, nes žmogus, pas kurį ji dabar esanti, bijantis ilgiau ją laikyti. Pasitaręs su Girininku, Nemunas pažadėjo kitą vakarą nuvesti ją į naują vietą. Deja, jai buvo skirta kita lemtis: brolis atsivedė pas save, kad praleistų dieną kartu, ir abu padėjo galvas drauge. Kaip vėliau pasakojo žmonės, stribai pasityčiojimui ant Levutės lavono buvo paguldę jos brolį.“

Nesinori per daug nusaldinti ir idealizuoti Lietuvos partizanų judėjimo, stengiantis išsklaidyti menkiausią šešėlį ar nutylėti skaudžius faktus. Tą patį tvirtino ir knygos sudarytojas Romas Kaunietis, teigęs, kad liudininkai, ypač prisidėję prie partizaninio judėjimo, linkę pasakojimus pagražinti, padailinti, išryškinti savo ir kovotojų nuopelnus. Kad knygose atsispindėtų kuo patikimesnis vaizdas ir objektyvesni faktai, R. Kaunietis ir jo darbo grupė tikrino pasakojimus lygindami juos su KGB operatyvinėmis bylomis, apklausdami keletą skirtingų liudijimų, gretindami faktus. „Kas vaikščiojo miškuose? Tai eiliniai kaimo berneliai, o kai buvo išžudyti vadai, tada ir prasidėjo suirutė, kai už pastatytą butelį kai kurie galėjo nušauti nurodytą kaimyną. Visko buvo, aš to neneigiu. Buvo ir pavienių žmonių, kurie slapstėsi miškuose, bet nesidėjo prie partizanų struktūrinių vienetų ir nepakluso vadams, tačiau jų įvykdyti nusikaltimai taip pat nepelnytai priskiriami visam pasipriešinimo judėjimui“, – pasakojo R. Kaunietis.

Ir iš tiesų pačiuose Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo bendražygio Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiuose atsispindi, kad dauguma partizanų žuvo ne tikroje kovoje, o išduoti pačių tautiečių ar dezertyravusių partizanų. Būdavo tokių, kurie neatlaikydavo sunkių sąlygų, pasirinkdavo kolaboruoti su valdžia. Tačiau tos istorijos dėmės visgi neužgožia viso rezistencijos paveikslo. Vien „Laisvės kovotojų prisiminimų“ rinktinėje minimi 30 tūkstančių Aukštaitijos partizaninės kovos dalyvių, pačių partizanų ir jų ryšininkų bei pagalbininkų vardai. O tai tik vienas Lietuvos regionas.

Nepaisant visuose karuose pasitaikančių neteisybių ir dėmių, gyvas pasakojimas apie Lietuvos laisvės kovas gali padėti kelti sumenkėjusią lietuvių savimonę, išbristi iš nevisavertiškumo komplekso kemsynų. Šie pasakojimai gali ugdyti ir dėkingumo kultūrą. Juk taip dažnai skubame kritikuoti ir „bambėti“, o gerokai rečiau mokame padėkoti už tai, ką turime: už laisvę, galimybę reikšti savo įsitikinimus, turėti namus, su kuo apsiprantame ir kas atrodo natūralūs dalykai.

Ir galiausiai šis aštuntasis „Laisvės kovotojų prisiminimų“ tomas ir visa knygų serija yra didelis iššūkis, tarytum mesta kovos pirštinė mums, jauniems žmonėms. Paimti į rankas ir atsiversti 632 puslapių „plytą“ dabartiniam žmogui, pripratusiam prie greitos ir lengvos informacijos, tikrai nelengva. Įdėmiai perskaityti ir pamėginti įsiminti pagrindinius įvykius bei pavardes yra ne mažiau sunkus darbas nei knygos sudarytojams juos surašyti. Išleisdami tokią knygą autoriai rizikuoja. Rizikuoja, kad ji, gražiai apdainuota ir išgirta, liks dulkėti lentynoje, kad jaunimas nepakels tokio svorio „plytos“. Tačiau jaunimas mėgsta iššūkius ir čia yra vienas iš tokių – patikrinti save, kiek dar turime valios sutelkti dėmesį į ilgą informaciją, kiek sugebame įsiminti ir perpasakoti. Tad tenka apsispręsti, ar perimsime iš knygos sudarytojų šią estafetės lazdelę ir padėsime partizanų pasakojimams vėl išsilaisvinti iš varžančių kietviršių būsto.

www.bernardinai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas