Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Išniekinti Dainavos paminklai: griovimų istorijos

Bronius Kašelionis

Jauni žmonės, girdėdami senus dzūkus porinant apie savo jaunystę ir keliones į Kryžius, pagalvoja argi Dzūkijoje yra tokia vieta? Iš tikrųjų, ši vieta žemės vardyne nepažymėta, ji yra tiktai dzūkų atmintyje: „Borūnų kryžiai“, „Trys kryžiai“, „Kryžiai“. Ne vietovardis davė Kryžių vardą, bet legendiniai XVIII a. kryžiai pietiniame Dusios ežero krante davė šitai vietai vardą. Šita vieta ne tiktai geografinė. Dzūkui svarbiau būdavo Kryžių sulaukti, negu į juos nueiti, nes ne kasdieną ši vieta turėjo savo stebuklingą gydomąją galią. Visi Dainavos dzūkai, sulaukę Sekminių ar Šv. Petro, į Kryžius keliaudavo prie Marijos su kūdikiu paveikslo ir šaltinio gydomojo vandens. Tada Kryžių bažnytėlė (oficialiai rašoma Sutrės Kryžių) skęsdavo žmonių jūroje. O dabar tame pačiame ežero krante paklaustas poilsiautojas apie Kryžius, kraipo galvą. Neskaitęs apie Kryžius ir nematęs jų atvirukų iš kur gali žinoti, kas už penkių žingsnių tame brūzgyne. Tame dilgėlėtame brūzgyne prie uosių ir tuopų kamienų randame kažkieno rankų pakabintus, žolynais papuoštus kryželius, šventus paveikslėlius, šulinėlį su indu vandeniui atsigerti, žemėn susmegusius bažnyčios pamatus spygliuota viela apraizgytame ir galvijų sutryptame jos šventoriuje.

Istorinė legenda daugybę kartų kartojo (rašė A. Polujanskis, Č. Jankovskis, J. Totoraitis, P. Klimas, S. Kolupaila, J. Reitelaitis ir daugelis kitų), kad šioje vietoje 1702 m. karo vado M. Vyšnioveckio kariuomenė, prie jo karių čia pastatytų trijų kryžių ir Marijos su kūdikiu paveikslo (nutapyto pagal Borūnų bažnyčios to paties pavadinimo paveikslo pavyzdį), klausėsi šv. Mišių. Kariuomenė, netikėtai švedų užklupta ir nesusivokdama, kur pulti ir ko griebtis, paveikslą paliko. Dabar tas paveikslas Metelių bažnyčioje, kurį valstybė saugo kaipo kultūros paminklą. Tai nedidelio formato, tapytas ant skardos ir schematiškos tapybos su užrašu paveikslas: „Obraz Na Panny Borunskiej r. 1702“ su A. Žmuidzinavičius pripieštu fonu. Toliau istorinė legenda sako, kad po karo paveikslą, atrastą piemenų, pasiėmė kaimietis. Po daugybės metų per kaimą ėjęs elgeta, kitoje legendoje – tose apylinkėse pasirodęs senelis neregys, dainuojantis, pritariant lyrai, karo dainas. Išgirdęs pasakojimus apie kryžius, jis supratęs, apie ką žmonės šneka. Neregys, žmonių nuvestas į tą vietą, šaltinio vandeniu nusiplovė akis ir praregėjo. Ilgainiui žmonės išmūrijo iš akmenų šulinėlį ir pradėjo tą vietą lankyti. Prūsų valdžia pasipiktino jų stabmeldiškomis apeigomis ir 1804 m. įsakė paveikslą perkelti į Metelių bažnyčios šventorių, lankyti Kryžius uždraudė. Bet žmonės lankė slapta. 1810 m. valdžia leido čia pastatyti koplyčią ir po prancūzmečio, 1816 m. ji buvo pastatyta, o 1822 m. jos vietoje pastatė bažnyčią. 1823 m. Rumbonių girininkas Kryžių bažnyčiai padovanojo Marijos su trimis kryžiais paveikslą, nutapytą dailininko Šmulgevičiaus iš Kauno. Po 1863m. sukilimo caro valdžiai kėlė nerimą čia gausiai atsilankantys maldininkai ir knygnešiai. Todėl neleido koplyčios remontuoti. Žmonės miške sukirto naują bažnyčios pastatą ir 1902 m. slapta pastatė. XIX a. spaudoje apie Kryžiuose vykstančias šventes rašoma: „Ubagų tų ubagų… Vieni atsiklaupę skaito pamoksliniu balsu apie menkystes šios žemės turtų ir kietas širdis turtuolių. Kiti ištiesę ant pievos kojas, pasistatę šalia savęs iš medžio išdrožtą kokio nors šventojo atvaizdą. Būdavo čia ir keliaujančių dainininkų, kurie, apstoti minios, dainuodavo graudžias dainas“. Labiausiai žmones traukė gydomasis vanduo. Iki 1950 m. Metelių bažnyčios archyve buvo dvi knygos, susiųtos ir antspauduotos, kuriuose buvo surašyta Kryžių istorija ir pagijusių ligonių paliudijimai. Šiomis knygomis naudojosi lenkų poetas ir kultūros istorikas Česlovas Jankovskis, rašydamas 1898-1904 metais savo veikalą „Powiat Oszmianski“.

1963 m. liepos 3 d. Lazdijų rajono vykdomasis komitetas raštu, kurį pasirašė pirmininko pavaduotojas L. Vanagas, apylinkės tikintiesiems pranešė, kad bažnyčios pastatas perduotas „Dusios“ kolūkiui, kuris įpareigotas jį pritaikyti kultūriniams reikalams. Prieš tai žmonės prašė Religinių kultų ministrą tokiais žodžiais: „Pagerbdami mūsų brolius su švedais kovose žuvusius, pagerbdami istorinę vietą ir mūsų tėvų ir senelių prisiminimą, mes prašome daryti žygių, kad ši istorinė ir šventa vieta nebūtų išniekinta, bažnyčia nebūtų sugriauta. Mes tikimės, kad mūsų nuoširdus prašymas bus išklausytas“. Kai atėjo diena bažnyčią sunaikinti, vietiniai žmonės griauti atsisakė. Tada buvo pasiųsti Lazdijų areštantai ir prižiūrimi milicijos bažnyčią sugriovė. Traktorių sutriuškino pastato liekanas nuvežė į Dusios kolūkį „kultūriniams reikalams pritaikyti“, bet nieko iš to neišėjo.

Šitie kultūros perstatinėjimai Lazdijų rajone primena ne ką kitą, o carizmo laikus. Šitaip anais laikais buvo perstatinėjamas Merkinės miestas. Kokiam tikslui rajono valdžiai prireikė nugriauti evangelikų bažnyčią Seirijuose, vienintelį evangelikų paminklą šiame krašte, kur prabėgo M. K. Čiurlionio motinos vaikystė, kunigavo Samuelis Minvydas, vienas iš „Knygos nobažnystės“ pamokslų, maldų ir katekizmo parengėjų. Šioje bažnyčioje buvo pakrikštytas vienas iš 1831 m. sukilimo vadų Simonas Konarskis, joje išgyveno pirmąsias siaubo valandas Sibiro tremtiniai, prieš išvežant juos į Šeštokų geležinkelio stotį. Į ką pavirtusios evangelikų kapinės, kuriose pokario metais stribai slėpė partizanų kūnus. Kokios graudžios, dykyne pavirtusios Seirijų senosios katalikų kapinės, kuriose palaidotas vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Povilas Suzinas. Kapčiamiesčio kapinės, kur medžių paunksmėje Emilijos Pliaterytės kapas, pavirtino dirvonėliu, nes nėra jų kam aptverti. Šalia E. Pliaterytės kapo sunykęs kapas Helmano – kunigo, atlikusio jai paskutinį patarnavimą. Čia apleistas ją slėpusių A. Ablamavičių kapas. O kiek išnyks ilgainiui kapinių ir nusineš užmarštin čia gyvavusių dvarų ir kaimų, religijų ir tautų vardus. Kitos tautos kultūros naikinimo tradicija, bolševikų perimta iš carų, gyva ir šiandien. Dabartinis naikintojas nusudrebės prieš šv. relikviją, kaip nesudrebėjo jo pirmtakas. Lazdijuose, Nepriklausomybės aikštėje, 1940 metų rudenį bolševikinio apskrities vykdomojo komiteto pastangomis buvo sugadintas Lietuvos Nepriklausomybės paminklas, nukertant jo viršų, ant kurio visų keturių šonų buvo Vyčio kryžiai, Seinų gatvėje nukirto medinį paminklinį kryžių, kurį buvo pastačiusi Seinų „Žiburio“ gimnazija. Vilkininkų kaime bolševikai sugadino kryžių, nuplėšdami Nukryžiuotąjį ir ornamentus, sudaužė geležinį su akmens postamentu kryžių Ančios kaime, sudaužė kryžių Šilalio miške, Kapčiamiestyje nupjovė paminklinį kryžių, kuris buvo pastatytas Šventiesiems Kristaus jubiliejiniams metams atminti. Raudonarmiečiai, rengdami įtvirtinimus Rudaminos piliakalnio vakarinėje dalyje, iškasė dviems bunkeriams duobes ,o šiaurinėje dalyje iškasė per pylimą kelią įvažiuoti. Po karo buvo nugriauti Nepriklausomybės paminklai Leipalingyje ir Veisiejuose. Vienaip ar kitaip paminklai buvo naikinami visą pokarį. Lazdijų rajono valdžia turi tokį menką kultūros supratimą, jog ir dabar sėdi sudėjus rankas ir kaip niekur nieko. Žmonėse vis tebekeroja senas įprotis: kokia valdžia, tokia ir jos liaudis. Tai du veidrodžiai, sustatyti vienas prieš kitą, kuriuose atsispindi nusileidusios Stalino saulės žaros. Tegul jos spindi jų kabinetuose ir jų namuose. Neleiskite, žmonės, kad ji šviestų į jūsų širdis, nelaidokite savęs savo užmaršume, o padarykime tai, ką sąžinė sako, nes be moralinio atsinaujinimo nieko nebus švento.

„Lietuvos paminklai“. 1989 m. spalis, p. 4–5.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas