Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

„Vargo mokyklą“ prisiminus

Adolfas Nezabitauskas

Po nepasisekusio 1863metų sukilimo caro valdžia uždraudė Lietuvoje spaudą lotynų raidėmis. Taip lietuviams buvo keršijama už dalyvavimą sukilime. Spaudos draudimas tęsėsi 40 metų. Tas laikotarpis yra vienas juodžiausių mūsų istorijoje. Tuo tarpu Lietuvoje negalėjo išeiti joks spaudos leidinys. Griežta ir žiauri carinė cenzūra budriai saugo dvigalvio erelio galybę. Be savosios spaudos Lietuva labai atsiliko švietimo-kultūros, politinio subrendimo, nacionalinės sąmonės susiformavimo ir ekonominio pakilimo srityje. Tik po 1905 metų revoliucijos, subraškėjus carizmo pamatams, didelių liaudies pasiryžėlių ir nelygioje kovoje sudėtų nemažų aukų pastangomis vėl buvo atgauta lietuviškoji spauda. Tiesa, dar stipriose cenzūros replėse. Tuo laiku nebuvo savame krašte nė vienos mokyklos gimtąja lietuvių kalba.

Bet žmonės linko į šviesą, šviesa juos traukė, nors keliai į ją buvo sunkūs, su dideliais pavojais. Štai ką apie to metu liaudies švietimo padėtį Lietuvoje pasakoja Alytaus miesto gyventojas Kazys Baliulevičius.

Aš, neturtingos ir skaitlingos valstiečių šeimos 8 metų kaimo berniukas, 1904 metais sunkiomis sąlygomis pradėjau mokytis. Pirmąją žiemą pažinti raides prie verpimo ratelio mane mokė motinos sesuo. Kitą žiemą jau mokiausi pas kaimo „daraktorių“ Praną Parulį Kelmanonių kaime, netoli Balbieriškio. Mokė grupelėmis, po 10-12 vaikų. Mokėsi tik berniukai, nes mergaičių tuo metu kaimo žmonės dar nemokė. Mokymo programa buvo trumpa – mokė tik skaityti ir rašyti. Jokių vadovėlių nebuvo. Kas kokią knygelę namie slaptai turėjo ir atsinešdavo. Dauguma mokėsi iš maldaknygių, mat, jas visų vaikų tėvai turėjo. Rašydavome ant lentelių, nes popieriaus nebuvo. Geriau pramokę, vėliau rašydavome ant visokio vyniojamojo popieriaus. Mokėmės slaptai ir, kad nesusektų žandarai, rinkdavomės po savaitę pas kiekvieną vaiką. „Daraktorius“ valgydavo ten, kur mokė. Už mokslą jam apmokėdavo pinigais ir grūdais.

Kartą buvo toks įvykis. Į kaimą atvažiavo stražnikas, kurį pamatę vaikai išlakstė, keli net knygas pamiršo. Gi „daraktorius“ Parulis nuėjo į kamaraitę ir mala grūdus. Įėjęs stražnikas paėmė knygas ir, radęs pora vaikų, paklausė kur jų mokytojas. Bet vaikai savo mokytojo neišdavė. Visus mokslus išėjau per dvi žiemas.

1911 m. pažinojau kaimo „daraktorių“, kuris mokė skaityti ir rašyti ne tik berniukus, bet ir mergaites. Žinoma, mergaičių buvo daug mažiau. Tai buvo Jonas Tunyla iš Takniškių kaimo Alovės valsčiuje. Už mokymą jam taip pat mokėdavo pinigais ir grūdais. Mokymas taip pat buvo slaptas, todėl reikėjo laikytis visų atsargumo priemonių. J. Tunyla vasarą ruošdavo lazdynų sluoksnių ir vytelių – medžiagos pintinėms pinti, o žiemą iš tos medžiagos pindavo ir mokydavo vaikus. J. Tunyla buvo lengvai sužeistas rusų-japonų kare.

Visi „daraktoriai“ mokydavo nuo vėlyvo rudens iki pavasario, t. y. tol, kol nereikėdavo ganyti.

Tokie buvo vargo keliai į mokyklą. Sinonimas „Vargo mokykla“ šių dienų jaunimui gali atrodyti iš senų pasakų ar legendų pasaulio, bet tai dar visai netolimos praeities istorinis terminas.

K. Baliulevičiaus pasakojimą užrašė J. Krasuckas

„Komunistinis rytojus“. 1968 m. liepos 30 d. Nr. 88.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas