Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Kodėl šarka vagilė?

Lina Butkienė

2014 04 14

Atskrido į kiemą šarka-vagilė,
Lyg iš rago gausybės naujienas išpylė:
Čirškė, straksėjo, uodegą kraipė,
Nors sakė šnekėti neturinti laiko.
 
Nežinia ar melavo, ar tiesą sakė –
Ji valdžios vyrus liežuviu plakė;
Sakė, kad veržias diržus be saiko,
Net tvirtos kėdės jų nebeišlaiko.
 
Senukai ir senės ilgai gyvena,
Nieko neveikia, tik serga ir stena,
Iš kirvio košę skanią gamina,
Už gautą pensiją anūkus maitina.
 
Jaunimas rūko, alutį gurkšnoja,
Kas nori dirbti – pasaulin važiuoja.
Mūsų šalelė – bedarbių kraštas,
Niekam nerūpi kultūra ir raštas.
 
Šarka – vagilė čirškė, šnekėjo
Kol raiboji vištelė kiaušinį padėjo,
Tuoj čiupo kiaušinį, bematant išgėrė,
Sparnais suplasnojo ir iš kiemo išnėrė.

Šarka – gerai pažįstamas ir dažnai sutinkamas Lietuvos paukštis. Tačiau kuo jis minta, kur suka lizdą ir kuo yra ypatingas? Kodėl sakome „šarka vagilė“? Arba „šarka patarška“? Ar žinome, kad Italijos kompozitorius Gioacchino Rossini (1792–1868) 1817 metais sukūrė operą ,,La gazza ladra“ (liet. „Šarka vagilė“), kurioje atliekama šmaikšti arija apie paskalas?

SarkaŠarka (lot. pica pica Linnaeus, 1758) – varninių šeimos paukštis. Lietuvoje gana įprastas, kuosos dydžio ir turintis ilgą uodegą paukštis. Apdare vyrauja balta ir juoda spalvos. Sparnai ir uodega turi metališką žvilgesį, kuris matomas iš arti. Šie apdaro ypatumai ir ypač ilga uodega leidžia nesunkiai atpažinti rūšį. Patinas truputį stambesnis už patelę ir ilgesne uodega, bet gamtoje juos atskirti galima tik matant greta. Galva, kaklas, uodega, sparnai ir nugara juoda, žvilganti, likusi kūno dalis balta. Jauniklių apdaras be metalo blizgesio. Išsirita pliki.

Šarka – sėslus paukštis, gyvena poromis beveik ištisus metus paupių, paežerių krūmynuose, pamiškėse, daubų ir griovų želdiniuose, parkuose, soduose, medelynuose, kapinėse, sodybų, gyvenviečių, geležinkelių ir kelių apsauginiuose želdiniuose. Kovo mėn. renkasi lizdui vietą.

Sarkos lizdasLizdus dažniausiai krauna beržuose, karkluose, žilvičiuose, pušyse, šermukšniuose, slyvose 2–6 m aukštyje, iš stambių sausų medžių bei krūmų šakelių, kurias laužo nuo to paties arba greta augančio medžio. Dalį šakų renka nuo žemės. Iš šakų padaro ne tik lizdą, bet ir stogą. Lizdo sieneles iškloja drėgnomis žemėmis, kartu su žolių stiebeliais ir lapeliais iš šakų padaro stogelį. Vidų iškloja smulkiomis žolelėmis, šaknelėmis, žvėrių plaukais. Kartais tame pačiame lizde peri kelerius metus. Vietoje sunaikinto krauna naują lizdą. Ta pati pora gali sukrauti 2–3 lizdus. Lizdo stogas retas, permatomas, iš įvairiai sukryžiuotų šakų, su angomis priešingose pusėse.

Šarka žeme šokinėja savotiškai kilnodama uodegą. Sparnai trumpi, todėl polėkis negreitas. Giesmė nemelodinga. Sudaryta iš įvairių šūksnių ir tylių švilpčiojimų. Bendravimo, nerimo, pavojaus ir kitokią funkciją turintis balsas primena frazę „čėk-čėk-čėk…“, veisimosi laikotarpiu – tylus klegesys su švilpiamais garsais.

Balandžio pradžioje šarka deda 6–8 žalsvus, išmargintus rudomis, pailgos formos dėmelėmis kiaušinius. Peri patelė 17–20 dienų. Jaunikliai iš lizdo išskrenda po 20–24 dienų, gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Jauniklius maitina abu paukščiai. Pirmomis dienomis mažus jauniklius patelė šildo, o patinas neša maistą jai ir jaunikliams. Šiems išskridus iš lizdo, šeima keletą dienų gyvena netoli lizdo. Minta įvairiais vabzdžiais, jų lervomis ir vikšrais, kuriuos renka nuo žemės, medžių lapų bei šakų. Lesa sliekus, moliuskus, paukščių kiaušinius ir jauniklius, peles, pelėnus, uogas, vaisius. Žiemą maistą renka šiukšlynuose, pakelėse, lesa žuvusius gyvūnus.

Šarkos žalingos yra tada, kai augina jauniklius: naikina be išimties visus smulkių paukščių jauniklius, ypač perinčių atviro tipo lizduose. Todėl nuo šarkų kenčia smulkioji fauna.

Šarkos labai pastabios ir budrios. Jos lengvai skiria aplinkinius gyventojus nuo svetimų, todėl sumedžioti šarką gana sunku. Pamačiusios žmogų, plėšrūną ar šiaip stambesnį žvėrį, pradeda triukšmauti. Šarkos gana įkyriai ir ilgai aprėkia pastebėtus plėšrius žinduolius (kates, lapes, kiaunes), kol šie pasislepia. Lizdo teritorijoje tylios. Žmonių vengia. Gana daug šarkų lizdų žūva, nes daugiausiai jų sunaikina žmogus.

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris apie šarkas vagiles nebūtų girdėjęs pasakojimų. Nėra jos jau tokios vagilės, bet kaip ir dauguma paukščių žiemą tai pat aktyviai ieškosi maisto. Dažnai aplanko lesyklas ir maistui nėra išrankios. Lesa ir riešutus ir saulėgrąžas, smaguriauja taukais ir lašiniais, paskanaus ir jūsų paruoštomis uogomis. Tiesa, jei lašinių gabaliukas prasčiau pritvirtintas, tai šarka tikriausiai jį nusineš ir su niekuo nepasidalins. Iš arti stebėti šarkas tikrai malonumas – savimi pasitikinti eisena, vikrūs šuoliukai, kartkartėmis išskleidžiama uodega sudaro egzotiškesnio paukščio įvaizdį.

Sarka vagile, monetaSarka vagile, moneta (2)Ar tiesa, kad šarkos vagia blizgius daiktus?

Šarkas dar vadina vagilėmis, nes labai mėgsta blizgančius daiktus. Jeigu pametei žiedą, blizgančią sagą ar ką nors panašaus, tikėkis, kad juos surado šarka, ir jie jau puikuojasi jos lizde. Šarkos labai pastabios ir budrios.

Raktai, monetos ir papuošalai. Pasak legendos, šarkos šiems daiktams negali atsispirti. Tačiau šarkų pomėgis gvelbti blizgius daiktus greičiausiai tėra miesto folkloras.

Moksliniais tyrimais dar nėra įrodyta, kad šarkos itin mėgtų blizgučius. Knygoje „Šarkos“ britų biologas Timas Birkheadas teigia, kad gamtoje šarkos nevagia ir neslepia nieko, išskyrus maistą.

Apie šarkų vagiliavimą kalbama tikriausiai todėl, kad ypač praeityje šie paukščiai neretai pridarydavo rūpesčių kaimo žmonėms, nes vogdavo vaisius nuo vaismedžių, maistą, kiaušinius ir kartais viščiukus iš atvirų vištidžių.

Kitas blogos reputacijos paaiškinimas gali būti tai, kad gamtoje šarkos yra protingos ir entuziastingos kolekcionierės. Jos ilgai ir atidžiai renka plonus pagaliukus savo dideliems lizdams, kurie turi stogą, o viduje – gausu spygliuotų šakų, kad vidun nepatektų plėšrūnų. Ištyrę lizdus, ornitologai suskaičiavo, kad juos sudaro ne mažiau kaip 1 500 plonų pagaliukų. Be to, šie paukščiai lizdus iškloja minkšta medžiaga, pavyzdžiui, samanomis ar žinduolių plaukais.

Šarkos įvaizdis lietuvių tautosakoje

Liaudies pasakos

  1. Kėkštas ir šarka

Sykį kėkštas iškeliavo į Prūsus ir sutiko ten šarką. Juodu labai susidraugavo. Šarka vedžioja kėkštą po visus Prūsus ir vis rodo: čia pilis, čia miestas, čia dvaras, čia palivarkas – lyg visa tai būtų jos! Kėkštas atsidžiaugti negali, kad su tokia ponia susipažino. Tiktai valgyti ponia mažokai beturinti, stačiai badmiriauti gaunanti, betgi dideli ponai daug nė nevalgo.

Į pavasarį kėkštas ėmė galvoti apie namus. Pačiam visą žiemą Prūsuose svečiavusis, reikia šarką į Vidžemę pasikviesti. Šarka net pašoko – jai labai patinką po svečias šalis keliauti. Į Vidžemę juodu atsidangino per pat sodų žydėjimą. Šarka negali kėkštui atsidėkoti, kad ją atvedė į tokią gražią šalį, kur tiek pievų, miškų ir laukų. Tas tai taip, bet netrukus visuose laukuose ėmė javus kirsti. Šarka išsigando ir šaukia:

– Kėkšte, kėkšte, javus kerta!

Kėkštas atsiliepia:

– Nieko, sustatys į gubas, bus lengviau lesti.

Neilgai laukus, ateina kūlimo metas, gubas ima vežti iš laukų, ir šarka vėl šaukia:

– Kėkšte, kėkšte, gubas veža!

Kėkštas atsiliepia:

– Tegul veža, pabiros juk rugienose lieka.

Bet va atkriuksi kiaulės ir ima ėsti tas pabiras. Šarka išsigandusi rėkia:

– Kėkšte, kėkšte, kiaulės visas pabiras suės!

Kėkštas ramiai atsako:

– Tegul ėda, žiemą mes šen ten po grūdelį prisilasiosim.

Tada šarka papyko ir lekia pas kitus paukščius skųstis: ją, tokią ponią, kėkštas apgavęs, atvedęs iš turtingų Prūsų į tokį bado kampą. Ten jos dvaras, ten jos palivarkas, valgyk, ką nori, gerk, ką nori! O čia kas? Juoda duona, ir tos neduoda!

Paukščiai sušaukė teismą: strazdą pirmininku, kranklį ir varną tarėjais, teterviną raštvedžiu. Varna tik vieną žodį težinojo: „Kart, kart!” Kaip mokėjo, taip ir rėkė. Kranklys drūtu balsu pritarė: „Griebt, griebt!” Tetervinas, apykurtis būdamas, nė nesusigaudė dorai, ką jie šneka, tik įsiteikiamai niurnėjo:

– Bus gerai, bus gerai, bus gerai!

O strazdas pasakė:

– Taip nebus gerai! Negi dėl tokios pagyrūnės karsime dorą Vidžemės vyrą! Va kaip mes nuspręsim: šarka ir žiemą tegul lieka Vidžemėje – tegul pripranta prie mūsų šalčių ir užmiršta savo pagyras. O kėkštą kasmet prieš šalčius vysim į svečias šalis – tegul išmoksta gerus draugus pasirinkti.

Taip ir ligi šios dienos tebėra. Sako, kėkštui mokslas į gerą išėjo, o šarka – kas gi ją išmokys! Kokia buvo, tokia ir liko!

  1. Pilkoji medšarkė ir gegutė

Kartą girios pakrašty gyveno didelėje santarvėje pilkųjų medšarkių pora. Lizdas jau seniai buvo sukrautas, atėjo metas kiaušinius dėti ir vaikelius perėti. Medšarkė kantriai tupėjo ant kiaušinių, o josios pats skraidė aplinkui ir smagino ją, kad nebūtų nuobodu perėti. Vieną rytą medšarkei šūktelia jos pats:

– Metas valgyt! Metas valgyt!

Ir nuskrido abudu pusryčiauti – skuba knabtelėti kokį kąsnelį, kad kiaušiniai neatšaltų.

Ir atsitik tu man šitaip – jiedviem skrendant per kiemą, šeimininkė gena vištas iš daržo ir šaukia:

– Stiš perėt, štiš perėt, tinginės!

Tokią bylą išgirdusios, medšarkės pamanė, kad tai jas bara šeimininkė, ir trūkčiagalviais į savo lizdą nulėkė. Ir ką gi pamatė?

Tuo laiku gegutė lizde ėmusi šeimininkauti. Toji begėdė atsitūpusi medšarkių vietoje ir deda kiaušinį kaip savo namuose!

Medšarkė ėmė aimanuoti, o josios pats baisiai papyko, užpuolė besarmatę ir kad šaukia, kad šaukia:

– Štiš perėt! Štiš perėt pati!

O gegutė tik purto uodegą ir išdidžiai savo varo:

– Kas gi kukuos? ‘Kas gi kukuos?

Paskui nuskrido ieškoti kito lizdo, kur savo kiaušinį padėti. Nuo to laiko, kai medšarkė pusrytį valgo, jos pats visada lizdą saugoja ir šalin gena gegutę, tarydamas:

– Štiš perėt! Štiš perėt, tingine!

3. Kregždė, varna ir šarka

Viena mergaitė ganė pas senelį karves. Gale metų jai dovanojo pilką apsiaustėlį, žirkles, kaltą, auksinį kumeliuką ir paleido namo.

Mergaitė ėjo ėjo ir pavargo. Atsisėdo pailsėti. Pasidėjo ant žemės savo daiktus. Skrido pro šalį šarka ir pagriebė apsiaustėlį. Paskui skrido kregždė – nutvėrė žirkles. Šarka pačiupo kaltą, kielė – auksinį kumeliuką. Varna pagriebusi apsivilko apsiaustėlį – nuo to laiko varnos pilkai apsirėdžiusios. Kregždė žirkles įsikišo į uodegą – nuo to laiko kregždė su žirklėm uodegoj. Šarka įsikišo į uodegą kaltą – nuo to laiko jos uodega kaip kaltas. Kielė nujojo auksinį kumeliuką – ir dabar jos papilvė geltona.

Pailsėjus mergaitė ėjo per mišką ir užkliuvo jos baltiniai už beržo – nuo to laiko beržo balta žievė.

4.      Šarkos lizdas

Seniai seniai, labai seniai,
Kai kiaulės skraidė padebesiais,
Tabaką kramtė beždžionytės,
O vištos lesė jį po lapą
Ir narsios jos nuo šito tapo,
O antys garsiai kry-kry krykė!

Paukščiai iš visų kraštų suskrido pas šarką pasimokyti, kaip reikia lizdus sukti.

Juk šarka iš visų gražiausiai suka lizdą!

Sušaukė ji aplink save paukščius ir pradėjo rodyti, ką ir kaip reikia daryti. Pirmiausiai ji paėmė bent kiek purvo ir nulipdė apskritą dubenėlį.

– Ė, štai kaip reikia daryti, – pasakė strazdas giesmininkas ir nuskrido sau.

Nuo to laiko strazdai giesmininkai taip ir lipdo lizdus.

Paskui šarka pasirinko šakelių ir išdėliojo ant dubenėlio kraštų.

– Dabar aš viską supratau, – pasakė juodasis strazdas ir nuskrido sau.

Šitaip juodieji strazdai ir šiandien tebesuka savo lizdus.

Paskui šarka ant šakelių užkrėtė dar kiek purvo.

– Viskas aišku, – pasakė išmintingoji pelėda ir nuskrido sau.

Nuo to laiko pelėdos ir neišmoko sukti geresnių lizdų.

O šarka paėmė kelias šakeles ir apipynė jomis lizdą iš lauko.

– Kaip tik toks, kokio man reikia! – nudžiugo žvirblis ir purptelėjo į šalį.

Todėl ir po šiai dienai žvirbliai suka savo lizdus taip nerūpestingai.

Na, o šarka pasirinko plunksnelių, skuduriukų ir patogiai išklojo lizdą.

– Tas man patinka! – sušuko varnėnas ir nuskrido sau.

Ir tikrai varnėnų labai patogūs lizdai.

Taip buvo ir toliau: paklausys paklausys paukščiai, iki galo neišklauso ir nuskrenda vienas po kito. Tuo tarpu šarka vis dirbo ir dirbo, nė į ką nežiūrėdama, kol beliko vienas vienintelis paukščiukas – purplelis. O tas purplelis nė akių nebuvo pakėlęs, nepasižiūrėjo, ką šarka daro, tik nieko negalvodamas vis kartojo:

– Reikia dviejų, reikia dviejų-ų-ų…

Galų gale šarka jį išgirdo – kaip tik tada, kai dėjo skersai lizdo šakelę, – ir tarė:

– Užteks ir vienos.

Bet purplelis vis kartojo:

– Reikia dviejų, reikia dviejų-ų-ų…

Šarka supyko ir pasakė:

– Užteks ir vienos, aš tau sakau!

O purplelis vis savo:

– Reikia dviejų, reikia dviejų-ų-ų…

Tada šarka apsidairė aplinkui ir žiūri – šalia nieko nebėra, tik tas kvailas purplelis. Šarka smarkiai supyko ir nuskrido sau. Ir daugiau niekad nebenorėjo mokyti paukščių, kaip lizdus sukti.

Todėl kiekvieno paukščio lizdas vis kitoks.

5.      Šarka ir kuosa

Šarka pavydėjo kuosoms, kad jos turi daug draugų, kad jos laikosi būreliais, o ji, šarka, vis pati viena.

Ateina pavasaris. Atskrenda kovai – baltasnapiai. Rėkia, džiaugiasi, skraido dideliais būriais, stato sau medžiuose sodybas, kaimus, ištisus miestus…Varnos susirenka pasidžiaugti kovų statyba. Čia pat ir kuosos. Ir jos čiauška, ir jos sukasi, ir jos dideliu būriu skraido draug su kovais, ir jos padeda kovams pavasariu džiaugtis.

Ateina vasara. Kuosos, išsiperėję kuosiukus, visos drauge moko savo vaikus skraidyti ir lesti. Įtaiso dideles paukščių mokyklas. Pačios, sutūpusios ant šakos, gėrisi savo jaunikliais.

Rudenį, kai medžiai geltonuoja ir krinta lapai, paukščiai vėl renkasi būriais. Prieš išskrisdami į kelionę, kovai pakelia riksmą. Ir čia sukasi kuosos ratu, skraido, išlydi į šiltus kraštus kovus. Tilvikai būreliais laksto, gyvu tinklu aptraukdami dangų. Ir čia kuosos atsilanko: čiauška, kalba, lenktynėse dalyvauja…

Žiemai atėjus, kuosos dar labiau susispiečia į būrius. Visos kartu šalčius kenčia, vienos kitas paguodžia, visos draug maisto ieško. Visoms drauge ir lengviau, ir drąsiau, ir linksmiau. O ji, šarka, vis pati viena. Atskrenda kartais į sodą, pradeda iš nuobodumo čerkšti, o vaikai tuoj subėga, žiūri, rodo šarką, rėkauja, pirštais bado. Supyksta šarka ant išdykėlių ir nuskrenda sau į beržyną…

Kartą šarka, sutikus alksnyne kuosą, sako jai:

– Kuosa, kuosa, aš noriu su tavim draugauti.

– Labai malonu, – atsako kuosa.

– Kuosa, kuosa, bet kad aš nemoku draugauti. Išmokyk mane.

– Mielu noru, – sutinka kuosa.

– Ką reikia daryti, kad turėtum daug draugų? – vėl įkyriai teiraujasi šarka.

– Nagi, skrisk, kada kiti skrenda. Lesk, kada kiti lesa. Čiauškėk, kada kiti čiauška. Kai rasi ką geresnio, pašauk ir drauges; kai matysi kitą pavargusią, padėk jai… Pamatysi katę ar lapę – pakelk triukšmą, kad kitos draugės pasisaugotų. Pulk su kitais kartu savo priešą, drąsiai kirsk kad ir pačiai lapei į snukį, tai būsi ir narsi, ir gera, ir drąsi. Tave gerbs ir mylės draugės.

– Aa, – sako šarka, – dabar tai gal jau žinosiu.

– O tu būk vis netoli manęs, – pataria kuosa, – tai aš tave pamokysiu, kur kaip reikia elgtis.

Šarka padėkojo kuosai ir nuskrido į krūmus.

Buvo šiltas pavasaris. Kuosos suko sau lizdus: vienos pašiūrėj, kitos senam kamine, trečios medžio drevėj.

Išėjo moteriškė į kiemą. Išnešė stalą. Patiesė ant stalo didelę paklodę. Ant paklodės išdėstė, iškedeno vilnas ir džiovina saulėje.

Pamatė kuosa vilnas.

– Ai, kaip čia gera būtų! Tai minkštas patalėlis būtų kuosiukams, – sučirškėjo, suriko kuosa.

Išgirdo ją kitos kuosos. Susirinko juodu debesiu. Nutūpė ant paklodės. Kiekviena po žiupsnelį, po kuokštelį, pagrobė ir nuskrido kiekviena su savo nešuliu. Po valandėlės vėl sugrįžo, vėl puolė vilnų grobti.

Tupėjo šarka ant tvoros. Uodegą sukiojo, galvą kraipė. Kai trečia kartą kuosos suskrido, šeimininkė pamatė, suplojo rankom, išvaikė kuosas. O šarka padeda jai barti kuosas:

– Čia čia čia! Jūs išdykėlės! Ką jūs čia darote? Vilnas grobiate. Aš jums! Čia čia čia!

Nustebo kuosa ir sako šarkai:

– Taip, tu taip su mumis draugauji? Ar aš tau taip patariau?

– O kam jūs vilnas nešiojate? – iškalbinėja šarka.

– Žinai gi, kad į lizdus nešamės. Mums visoms vilnos reikalingos!

Šarka nieko neatsakė.

Sarka vagile, ziedasNupirko motina mergaitei šokoladinį kiaušinį. Mergaitė nešiojasi, džiaugiasi. Paskui sulaužė kiaušinį ir jo vidury rado aukso žiedelį su žydra akyte. Žiedeliu mergytė dar labiau džiaugėsi, negu šokoladu. Žiūrinėja, derina prie piršto, rodo visiems. Pagaliau nusimovė žiedelį nuo pirštelio ir padėjo sode ant suolo – norėjo iššveisti smėliu akytę, kad labiau žibėtų. Tik staiga ją pašaukė broliukas. Mergytė, palikus žiedelį, nubėgo.

Šarka pripuolė, pagrobė žiedą ir nusinešė.

Mergytė grįžo prie suolo, nerado žiedelio ir pradėjo balsiai verkti. O šarka nešasi savo grobį, o šarka skuba! Skrenda priešais kuosa ir sako šarkai:

– Sveika gyva, draugele!

Šarka nieko neatsakė ir nusinešė žiedą.

Kuosai gaila mergaitės, ji nori ją nuraminti. Tupinėja priešais, šoka ant vienos kojos, kol mergaitė užmiršo žiedelį ir pradėjo pro ašaras juoktis:

– Broliuk, broliuk, žiūrėk, kaip kuosa vikriai šokinėja. Pamėginkim ir mes taip pašokinėti.

Vaikai pradėjo šokinėti, kaip kuosa šoko, ir linksmai, ir garsiai juokėsi.

Pralinksminus mergytę, kuosa nuskrido sau ir atsitūpė ant slyvos šakos. Mato – gi vėl skrenda šarka ir šaukia iš tolo:

– Sveika gyva, kaimynėle!

Kuosa pasipūtė ir nieko neatsako.

– O ko tu man nieko neatsakai į pasisveikinimą? Tu nemandagi, nemandagi, nemandagi! – užsipuolė šarka.

– Tu man pirma neatsakei, kai aš tave sveikinau.

– Aš negalėjau atsakyti, aš nešiau žiedą, būtų iškritęs! – aiškinasi šarka.

– Tu blogai padarei, kad nuskriaudei mergytę. Kam tau žiedas?

– O kam jūs vilnas grobėt? – prikaišiojo šarka.

Jos pradėjo bartis.

Pagaliau kuosa supyko, nusibodo jai bartis su šarka. Ir ji nuskrido į aukštą topolį. Šarka susigėdo ir taip pat pasitraukė į mišką.

Švietė pavasario saulė. Išginė pirmą kartą bandą. Karvės ganėsi, veršiukai šokinėjo, ėriukai linksmai bėgiojo, šokinėjo po kimselius. Piemenėlis dūdavo karklo vamzdeliu.

Atskrido į ganyklą kuosos. Jos, nutūpusios ant karvės nugaros, išpeša plaukų žiupsnį ir nešasi kuosiukams patalui. Karvės nepyksta: joms ir taip plaukai slenka, pavasariui atėjus. Nereikalingi joms žiemos kailiniai. O kad kuosos išpeša nereikalingus plaukus, karvės patenkintos: joms rodosi, kad jas kas pakaso, paglosto. O karvės mėgsta būti glostomos.

Pamatė kuosas šarka ir pyksta:

– Kam tu, kuosa, karves pešioji?

O kuosa aiškinasi:

– Man karvytė leidžia – ji gerutė.

Neturi šarka už ką dar pulti kuosą ir dar labiau pyksta, barasi. Vėl jos pradeda dėl menkniekių bartis. Primena viena kitai senus nusikaltimus. Barasi, kol pagaliau nuvargę išsiskiria.

Taip ir negali šarka su kuosa susidraugauti.

Išsiperėjo višta viščiukus. Išsivedė juos ant atšlaimo ir vedžiojasi, kapsto žemę, moko snapelius valyti. Visai šeimynėlei malonu drauge ir jauku. Viščiukai mažyčiai, geltoni kaip burbulų žiedai, minkštučiai kaip vatos gumuliukai…

Striuoksėjo šarka. Nuo tvoros ant šulo, nuo šulo ant vartų, nuo vartų ant žolės. Pagaliau tik capt vieną viščiuką ir nusinešė. Višta ėmė rėkti – raudoti, viščiukai išsigando, susitraukė, dreba kaip epušės lapeliukai.

Visas linksmumas kieme dingo.

Pamatė kuosa. Jai gaila buvo vargšės vištos ir jo vaikučių.

Ji nuskrido, nusivijo šarką, atsitūpė priešais ir linguoja galva:

– Šarka, šarka, tu negera paukštė! Kam tu tuos viščiukus žudai? Jie tokie geri ir niekuo tau nenusikalto. Tave vištos prileidžia žiemą prie savo lesalo, o tu už gera blogu užmoki. Tu nemoki būti gera draugė ir vis būsi pati viena!

Šarka užsigavo, bet negalėjo pasiteisinti. Ji tik sučerškė:

– Kas tau darbo! Žiūrėk savęs!

Pasėjo žmogus miežius. Ištisą didelį plotą užsėjo.

– Tai laimė! – nudžiugo kuosa. – Išbarstė pusę pasaulio rugių, bus mums visa puota.

Ir ji nuskrido, šaukdama visas savo drauges. Visoms pasakoja tą linksmą naujieną.

Sutiko kely šarką ir vedasi ją:

– Einam, kaimynėle, ką tau parodysiu: turėsime ir mes, ir tu ko lesti. Nereikės viščiukų vaginėti!

Šarka nuskrido su kuosa. Nusileido jos į apsėtą dirvą. Kuosa lesa visu snapu. O šarka nenori sau nė kojų purvinti. Ir pyksta šarka ant kuosos, kam ta ją suvedžiojo. Vėl barasi, koliojasi:

– Tu šiokia, tu tokia, tu dar kitokia… Kam tu, girdi, mane išjuoki? Argi mano darbas knistis požemę? Čia kiaulių amatas, o ne dailiųjų šokėjų – šarkų.

Kuosa supyko ant šarkos, kam ta už jos gerą norą dar barasi. Ji nusigręžė nuo šarkos ir nutilo..

Taip joms vis nesiseka susidraugauti…

Kuosa visai susitvarkė savo lizdą seno medžio drevėje. Išvalė drevę, išmėtė skiedreles. Išklojo samanomis, vilnomis, karvės palukais ir pūkais. Sudėjo kiaušinius ir džiaugiasi išsiperėsianti kuosiukų…

Vieną rytą išskrido kuosa su draugėmis į paukščių susirinkimą ant seno uosio, pamiškėje. Ilgai jie ten tarėsi, rėkdavo, sparnais mosavo, ginčijosi ir geruoju kalbėjosi. Vieną valandą traukėsi paukščių posėdis.

Pargrįžta kuosa namo kiaušinių perėti. Gi žiūri – šarka, ta jos tariamoji draugė, pralesė jos patį didžiausią kiaušinį. Ne tik pralesė, bet baigė gerti. Atsitūpusi ant drevės krašto, patenkinta laižosi, snapą valo. Jau rengiasi ir prie kito kiaušinio. Jau siekia snapu, pradeda mėginti kevalo kietumą…

Kad išsigando kuosa! Ko tik neapalpo. Surėkė, sučirškė nesavu balsu. Suskrido kitos kuosos visas didžiausias būrys. Juodu debesiu uždengė dangų. Tamsia skraiste apgulė medžius. Pakėlė riksmą ant visos apylinkės. Net medžių lapai sušlamėjo, net šakos subarškėjo. Kad puolė visos šarką, ėmė ją barti, kolioti:

– Tu galvažudė! Eik sau iš čia! Nėšinkis ko toliausia iš mūsų draugystės, kad tavo nė žymės čia nebūtų!.. Kad tu tokia, tai mes tavęs nė žinoti nebenorime. Tu skriaudi savo gimines artimiausias – kuosas juodgalves. Tu pikčiausia paukštė. Tu galvažudė! Galvažudė! Skrisk į kitą šalį! Skrisk greičiau, nes mes tave čia pat vietoje visos užkaposim!

Šarka susikūprino, ištiesė sparnus ir kaip orlaivis pasileido į žiemius…

Taip ir nepavyko šarkai susidraugauti su kuosa…

6.      Šarkų bažnyčia

Šokau per tvorą – užmyniau bajorą. Tas bajoras rėkt, aš – bėgt, mane vytis. Nulėkiau į kiaulių migį, žiūriu – kiaulei į šoną įkišta bigė. Aš tą bigę trukt, ta kiaulė – riukt, aš bėgt, mane vytis. Nulėkiau ant kalno, pamačiau šarkų bažnyčią. Skryliais dengta, virtiniais lotota, sviesto durys, lašinių altorius! Užėjo saulė, ištirpo durys, sulėkė katės ir šunys, suėdė altorių. Kunigas laiko mišias su smetonuota galva. Aš Smetoną lyžt, man per snukį tykšt, aš ant lango, man – už sprando, aš – ant viškų, man – už kiškų, aš – ant vargonų, man – už šono.

7.      Melų pasaka „Šarkų bažnyčia“

Seku seku pasaką, vilks iššika ašaką. Un tos ašakos pastatė bažnyčio. Sviesta durys, lašinių altorius, žvirblių vargonai. Užėje saulė, ištirpė duris. Atlėkė šuo, suėdė altorių, atlėkė katins, suėdė vargonus. Barbora rėkti, zakristijonas bėgti. Bėga bėga, nulūža pakalnėj kojela. Parėje namo, rada žąselį. Pradėje to žąselį raikyt, visiem po šmotelį dalyt. Tiem juokinga prova buva, kad maiše dešra pražuva.

Eilėraščiai

Tupi šarka (autorius Maironis)

Tupi šarka ant tvoros,
Nenuvaldo uodegos,
Riečia, kraipo mandagiai.
Po dvarus visur lakioji,
Tai atspėk gi man, margoji:
Kokio vėjo bus piršliai?
 
Uodegytę pakraipyk,
Visą tiesą pasakyk:
Iš rytų ar vakarų?
Va, į kairę! Ten Batūras;
Fi, ne ponas,– juodas būras!
Bet daug turi pinigų.
Oi šarkyte, tu kvaili!
Kam į dešinę suki?
Tas be grašio, nors gražus!..
O į vakarus, margoji,
Uodegytės ar nemoji?
Ar nuo mylimo nebus?

Trumpi eilėraščiai

Pirko šarka vakar,
Švarką šakar makar,
Varna šarką kai išvydo,
Vos neplyšo iš pavydo.

*****

Tupi šarka vidury,
Vidury, vidury.
Lesa grūdus pradalgy.
Tu šarkele, į porelę
Ir aplinkui per tvorelę.

*****

Šimtas šarkų prie pušyno
Šimtą šaukštų išdalino
Iš špinatų virė košę
Šernės ruošė lėkštę tošies.
Kepė šašlykus šeškai…
Šėls šešias dienas miškai!

Lietuvių liaudies dainos

Šarkelė varnelė

Šarkelė varnelė užlipo ant mūrelio.
Vakarienę virti ruošias
Verda vaikams puodą košės.
Maišo košę samteliu,
 
Dangsto puodą sparneliu.
„Duosiu tam ir duosiu tam,
Duosiu tam ir duosiu tam,
O šitam neduosiu.
 
Šitas dykas gulinėjo,
Malkų nešti nenorėjo.
Nesugrūdo anei grūdo,
Neužmaišė nei ragaišio,
Krosnies iškūrenti nėjo,
Su vaikais nevaikštinėjo – tinginio pantis.

Šarkelės vaikai

Štai šarkelė varnelė
Išskrido pro langelį
Ir savo vaikus
Kviečia dirbt darbelius:
 
Šitas vaikas girnas kalė,
Šitas vaikas grūdus malė,
Šitas vaikas tešlą minkė
Šitas vaikas blynus kepė,
 
O mažiausias, tas lėčiausias,
blynelius dalino:
Tau blynelis, tau blynelis…
Nemokyta pelėda

Ėmė pelėda šarkos prašyti:
– Šarka, išmokyk mane rašyti.
Šarka melagė jai pažadėjo –
Melagė žodžio neištesėjo.
 
Dabar pelėda, reikia nereikia,
Ką tik sutikus, šarką vis peikia:
– Oi, ta melagė! Kaip jai negėda!
Šitaip apgauti dorą pelėdą!

Šarkos vaikeliai

– Šarkele varnele,
Keli tavo vaikeliai?
– Du namuos, du kapuos,
Du duoną raiko,
Du sėja, du akėja,
Du pinigus skaito,
Du galvełį kraipo,
Du laukuose aria,
Du tvorą tveria,
Du kulia, du guli,
Du miežius paiso.
Du miške kiškius gaudo,
Du šunis šaudo,
Du prigėrė ežere,
Du ant kranto rauda.

Lopšinės

Šarkos varnos

Šarkos varnos pušyje
Mūs vaikelis lopšyje.
 
Šarkos varnos nuliūdo,
Mūs vaikelis apsnūdo.
 
Šarkos varnos pušyje
Mūs vaikelis lopšyje.
 
Šarkos varnos krykščia
Mūs vaikelis šnypščia.
 
Šarkos varnos pušyje
Mūs vaikelis lopšyje.
 
Šarkos varnos nuskrido,
Mūs vaikelis užmigo.

Skaičiuotės

Skrido šarka pas vaikus

 Skrido šarka pas vaikus
Ir skaičiavo juos visus.
Viens du trys keturi penki:
– Tu išeiti jau turi.

 Skrido šarka per giraitę

 Skrido šarka per giraitę,
Nešėsi ji kepuraitę.
Kas kepurę tą suras?
Tas ir tas.
 
Skrido šarka per giraitę,
Nešėsi ji kepuraitę.
O kepurėje kiaušinį
Kas kiaušinį tą suras?
Jis ir jis.

Vaikų žaidimai

Žiemos diena pamiškėje

Vieną baltą žiemos dieną

Skrido šarka per miškus (Sukryžiuotos rankos per riešus rodo sparnus)

Ir pamatė genį vieną, (ir rankyčių padaro žiūronus ir žiūri arba viena ranka imituoja medį, o dešinės rankos visi pirštai sujungiami su nykščiu. Imituojame kalimo judesį į kairės rankos pirštus arba dilbį.)

Kalantį aukštai medžius:

– Tak tak taku

– Medį plaku,

– Kai paplaksiu, kirminėlių rasiu.

– Kam tu tuos medžius kali,

– Ką gi tu juose randi?

– Randu pusryčius, pietus, (ištiesia po vieną rankytę, o su kita rankyte tarsi kažką ima iš delniuko ir dalina draugams)

– Pavaišint galiu ir jus.

Bet šarkutė išdidi, (sukryžiuoja rankutes ir imituoja skridimą)

Jau nuskridusi toli.

Mato miško pakrašty (iš rankyčių padaro žiūronus ir žiūri, gali pasukioti galveles)

Kiškiai sniego sūkury. (rankytes iškelia virš galvos ir vaizduoja kiškio ausis)

Šokinėja, nardo sniege

Dūksta, šėlsta kaip pašėlę.

Bet už krūmo vilkas tyko, (galima rankute imituoti krūmą, o mes tiesiog staiga visi pavirstam vilkais ir tarsi slapčia stebėtume kas vyksta rankomis iš šonų uždengiam veidą)

Kaip čia tuos kiškius pagauti? (trina rankom)

Pasigauti ir į pilvą susikrauti.

Šarka viską pastebėjus, (vėl žiūronai iš rankyčių)

Ėmė rėkaut kaip pašėlus

– Čirikšt-ka-ka-ka, čirikšt-ka-ka! (visi garsiai šaukia ir kartu rankomis ploja į kelius)

– Bėkit kiškiai greit iš čia.

Kiškiai piškiai strykt pastrykt (iš rankyčių padaro kiškiukų ausis)

Ir nurūko – nematyt.

Vilkas piktas staugia likęs: (vaikai demonstruoja veidą piktą)

– Ū-a-ū, koks aš netikęs. (staugia kaip vilkas)

– Ū-a-ū likau be pietų. (glosto pilvelius)

Šokamas ratelis „Šarka“ (5 min.):

      Šarka, šarka!

      Ko? Ko? Ko?

      Kur tu buvai?

      Vilkijoj.

      Ką ten veikei?

      Batus siuvau.

      Su kuo siuvai?

      Šilko dratu batus siuvau…

Vaikai šokinėja atsitūpę, kol šarka, esanti rato viduryje, kurį nors nustumia.

Mįslės

1. Šarka linų lauke braido? (Ats.: žirklės kerpa).

2. Pusiau juoda, pusiau balta ant berželio šakos tarška.(Ats.: šarka)

3. Šarka šiene krykščia? (Ats.: dalgis )

4. Už žemę juodesnis, už sniegą baltesnis, už slenkstį žemesnis, už stogą aukštesnis. (Ats.: šarka)

5. Šoka kaip mergelė, žvengia kaip kumelė. (Ats.: šarka)

6. Šarka krykščia, žarnos tįsias (Ats.: šaudyklė: šeiva ir siūlas)

7. Koks paukštis vagilis? (Ats.: šarka).

Patarlės, priežodžiai

1. Šarka ant stogo, svečias – į namus.

2. Šarka be uodegos – kurčias kiemas, akla troba.

3. Džiaugiasi kaip šarka, pagavus gaspadinės sūrį.

4. Šarka medy, o jau iešmą drožia.

5. Drožk iešmą, šarkai medy tebesant.

6. Dainuoja kaip šarka pušies viršūnėje.

7. Straksi kaip šarkos per veseliją tvoromis.

8. Tupi šarka ant tvoros, nenuvaldo uodegos.

9. Paguoda kaip šarkos uodega juoda.

10. Kur dideli dyvai, pakark šarką negyvą.

11. Apšukuos skūpą varnos, šarkos kai nudvės.

12. Išėjo miškan šarkų kaustyti.

13. Šarkelė juodutė, papilvėlė gludutė.

14. Pėsčiam vanagui ir šarka mėsa.

15. Kaip šarka žarde kregžda.

16. Šarka ant uodegos nuneš.

17. Šarka ne paukštis, merga ne žmogus.

18. Šarka nuo mieto – kita į vietą.

19. Šarkelė varnelė – abi labi toki.

20. Kaip namie, tai geras, kaip žmonėse, tai loja – į šarką ir varną. 

21. Šokinėja kaip šarka prieš svečius.

22. Gina kaip šarka lizdą.

23. Juokias kaip varna, žiūri kaip šarka.

24. Žiūri kaip šarka į baravyką.

25. Krykščia kaip šarkos ant vanago.

26. Šarka paslapties neišlaiko.

27. Smagi kaip šarkos koja.

28. Šarka ant uodegos nuneš.

29. Eiti į šarkų bažnyčią.

30. Sudžiūvusi kaip šarka.

31. Šokinėja kaip šarka.

32. Kaip šarkų lizdą krauna.

33. Vikri kaip šarka

34. Gudri kaip šarka.

35. Mandra kaip šarka

36. Čerška kaip šarka prieš lietų.

37. Čerška kaip šarka ant tvoros.

38. Kaip šarkos riksmas.

39. Kaip su šarkos koja.

40. Su šarkom neišlėksi.

41. Numargavęs kaip šarkų liga. 

42. Plepa kaip šarka.

43. Kaip šarka be uodegos.

Spėjimai, burtai susiję su vedybomis

Apie būsimą jį jaunikį buvo sprendžiama iš šarkos elgsenos: Mergaitės ieško šarkos ir žiūri, kurion pusėn jibus atsigręžusi. Antrą Kalėdų dieną laukia iš ten piršlių. Jei šarka tūpia ramiai,tiesiai – jaunasis bus lėtas, o jei kraipo uodegą į šalis – bus smarkus, drąsus.

Šarka, šokinėjanti apie namus, sako, kad tuose namuose bus vestuvės.

Jei šarka krykštaudama šokinėja, kur yra mergaičių, tai bus piršliai.

Jei šarka atlėkusi nutupia arti namų, bus svečių arba tikrai atvažiuos piršliai.

Jei atskridusi šarka kraipo uodegą, tai ji laukia piršlių.

Jei šarka tupi ant tvoros – piršliai atvažiuos, jei ant sauso medžio – kas nors mirs.

Tautosaka. Garsų pamėgdžiojimas

ŠARKA ČIRIKT, ČIRIKT, ČIRIKT, BUS SVEČIŲ

 

Literatūra:

  1. K. Grigas. Smulkioji lietuvių tautosaka. Vilnius, 1971.
  2. A. Kazanavičienė. Pajūrio pasakos. Vilnius, 1976.
  3. A. Knystautas. Šarkos. Vilnius, 2010.
  4. R. Kundrotienė. Kodėl šarka vagilė, o gandras neša vaikus. Kaunas, 1998.
  5. V. Logminas. Lietuvos paukščiai. Vilnius, 1979.
  6. V. Logminas (sud.). Lietuvos fauna. D. 2. Paukščiai. Vilnius, 1991.
  7. A. Navasaitis. Lietuvos miškų paukščiai. Vilnius, 1983.
  8. P. Sasnauskas. Lietuvių patarlės ir priežodžiai. Kaunas, 1998.
  9. J. Stukas (sud.). Zuikių pasakos. Vilnius, 1974.

Strf_fondasProjektą „Dainavos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas