Gintaras Lučinskas
 |
Paminklinis akmuo, pastatytas netoli žuvimo vietos 1994 m. pavasarį, minint V. ir A. Gruodžių 50-ąsias žūties metines
|
Sovietmečio laikų leidiniuose, raudonųjų (sovietinių) partizanų prisiminimuose apie Nemunaičio užpuolimą 1944 m. pavasarį ir brolių Gruodžių žuvimą gaisro metu, užsimenama tik vienu sakiniu – „Šarūno” partizanų būrys 1944 m. gegužės mėn. nuginklavo policininką ir likvidavo 2 savisaugininkus, bei paėmė tam tikrą kiekį šautuvų ir šaudmenų.
Kas gi buvo tie savisaugininkai ?
1943 m. rugsėjo 16 d. Vidaus reikalų generalinis tarėjas gen. Petras Kubiliūnas pavedė apskričių viršininkams organizuoti Vietinės Savisaugos būrius (VSB). VSB pagrindiniai tikslai: saugoti gyventojų turtą ir gyvybę, kovoti su bolševikinio elemento banditizmu, su bolševikų parašiutininkais, šnipais, teroristais, pabėgusiais karo belaisviais ir kitais diversantais. VSB komplektavimo, pareigų ir teisių instrukcijoje nurodyta, kad VSB nariais gali būti tik lietuviai, kurie visais atžvilgiais yra patikimi, rimti, politiškai nesusikompromitavę, už kriminalinius nusikaltimus nebausti, tarnavę arba netarnavę kariuomenėje, bet gerai mokantys valdyti ginklą, neturintys kūno (fizinių) ir dvasinių trūkumų, trukdančių atlikti VSB nario pareigas, bei turintys gerą vardą savo apylinkės gyventojų tarpe. Tarnyba VSB – tai garbės tarnyba. Į VSB pirmiausiai buvo skiriami pagalbiniai (garbės) policininkai, buvę šauliai, bei tarnavę kariuomenėje. VSB valsčiuose suskirstyti į skyrius ir grandis. Skyrių skaičius turėjo atitikti valsčiuje esančių seniūnijų skaičių, o kiekviename seniūnijos kaime turėjo būti ne mažiau kaip po vieną grandį, susidedančią nemažiau kaip iš penkių vyrų. Einant savisaugos tarnybą, buvo išduodami šaunamieji ginklai, o ant kairės rankovės reikėjo ryšėti raištį su raidėmis „ST“. VSB valsčiaus ribose tiesiogiai priklausė to valsčiaus viršaičiui ir vykdė jo nurodymus.