Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1812 metai Užnemunėje (I dalis)

Virginijus Oželis

2014 05 26

Neseniai perskaičiau straipsnelį „ Napoleonas Seinų karčiamoje“, publikuotą čia: http://gintarinesvajone.lt/?p=15461 . Galima teigti, kad tai tik mažas epizodas iš prelato Bonaventūro Butkevičiaus (1795-1871 ) atsiminimų.

B. Butkevičius gimė 1795 metų liepos 12 dieną Kretingoje. Po keturmetės Kretingos parapijinės mokyklos baigimo 1811 metais jis išvažiavo į Rudaminą pas savo dėdę Polikarpą Augustiną Marcijauską, tuometinį Seinų ir Rudaminos parapijų kleboną. Dėdės globojamas B. Butkevičius 1811–1816 metais mokėsi Seinų licėjuje. 1817 metų pabaigoje jis įstojo į Tykotino kunigų seminariją. 1819 metų gruodžio 8 dieną įšventintas į kunigus. Teologijos magistro laipsnį gavo 1821 metais. Nuo 1824 metų klebonavo Lomžoje, nuo 1827 m. – Suvalkuose, nuo 1832 m. – Kudirkos Naumiestyje, nuo 1861 m. – Vilkaviškyje (kur ir parašė savo atsiminimus apie 1812 metų įvykius). 1871 metais perkeltas klebonauti į Prienus, ten ir mirė tų pačių metų spalio 8 dieną choleros epidemijos metu.

B. Butkevičiaus prisiminimai dalinai ir su interpretacijomis buvo publikuoti 1875 metais leidinyje „Russkaja starina“ ir 1885 metais „Pamiatnaja knižka Suvalkskoj guberniji“.

Aš pabandysiu apžvelgti B. Butkevičiaus prisiminimus, praėjus 202 metams nuo jo aprašytų įvykių.

1812 m. vasara

Generolas Emanuelis de Gruši

Generolas Emanuelis de Gruši

Tuo metu visa Užnemunė buvo Varšuvos kunigaikštystės Lomžos departamento dalis. Departamento administracijai vadovavo prefektas, o pavietams (apskritims) paprefekčiai. Aprašomi įvykiai daugiausiai nutiko Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių (centras Seinai) pavietuose. Seinų paprefektis Liudvikas Ivaškevičius čia bus paminėtas dar ne vieną kartą.

Prasidėjus Prancūzijos kariuomenės judėjimui link Rusijos sienų, Seinų apylinkėse pasirodė III kavalerijos korpusas vadovaujamas generolo Emanuelio de Gruši. Bavarų daliniams, apsistojusiems pačiuose Seinuose, vadovavo grafas Karlas Filipas fon Vredė. Savo „vrednumą“ minėtasis grafas pademonstravo uždėdamas Seinams 24 000 frankų kontribuciją. Tokį savo poelgį jis motyvavo tuo, kad nebuvo sutiktas prie miesto vartų, tai yra nesulaukė savo asmeniui deramos pagarbos. Nesumokėjus minėtos sumos iki vakaro, grasino leisti savo kareiviams apiplėšti ir sudeginti Seinus.

Paprefektis L. Ivaškevičius sureagavo greitai ir efektyviai: apskundė tiesioginiam Vredės vadui Gruši tokį jo pavaldinio reketavimą. Jo šviesybė reketyras buvo pastatytas į vietą. Jam buvo paaiškinta, kad čia yra ne priešo, o sąjunginės valstybės teritorija. Išskirtinės pagarbos čia gali tikėtis tik Varšuvos kunigaikštis ir Saksonijos karalius Fridrichas Augustas bei pats imperatorius Napoleonas. Kažkokio grafo iš Bavarijos vieta, lyginant su jų didenybėmis, tik prie vienos nemaloniai kvepiančios būdelės.

Grafas Vredė

Grafas Karlas Filipas fon Vrede

Netekęs galimybės pasipinigauti, Vredė vis tiek iškrėtė Seinams nemenką kiaulystę. Jis liepė kareiviams plėšti nuo stogų šiaudus arklių paklotui ir pjauti javus jų pašarui, nors šieno ir šiaudų atsargos buvo paruoštos iš anksto. Maža to dar surengė dviejų dragūnų pulkų apžiūrą ir mokymus daržuose ir soduose. Po kelių valandų, kai daržovės ir pasėliai buvo ištrypti, o vaismedžiai stipriai apkapoti ir aplaužyti, Vredės dragūnai paliko Seinus. Kaip „kompensacija“ seiniškiams jų daržuose ir soduose liko kelios dešimtys nudvėsusių arklių. Vis tik birželio mėnesį nupjauti žali javai nėra pats sveikiausias pašaras dragūnų žirgams, įpratusiems prie avižų ir šieno.

Po bavarų Seinuose pabuvojo ir kiti Napoleono armijos pulkai. Jie skyrėsi vieni nuo kitų savo mundurais, vėliavomis ir kalba. Tiktai požiūris į vietinių gyventojų nuosavybę buvo vieningas: „kas tavo, tai ir mano“. Plėšė ir atiminėjo viską, ypač maistą. Nepaslėpti pinigai sėkmingai rasdavo prieglaudą kareivių kišenėse.

Seinų žemėlapio fragmentas, iki 1807 m.

Seinų žemėlapis, iki 1807 m.

Pražygiuojant pro Seinus italų raitųjų jėgerių divizijai, jos štabas kelioms dienoms įsikūrė mieste. Beieškodami ko nors valgomo, italai klebono rūsyje aptiko keletą didelių alaus statinių. Kai kas alų vadina skysta duona. Taigi, jėgeriai puolė intensyviai maitintis šiuo produktu. Keletas prisigėrė iki sąmonės netekimo, kažkuris sukapojo statines ir alus užliejo rūsį. Alaus buvo daug, o rūsys mažas ir narsieji kariai pradėjo skęsti. Jie pradėjo šauktis pagalbos ir dauguma buvo ištraukti iš alumi užpilto rūsio. Bet dviem jėgeriams nepasisekė – jie krito nelygioje kovoje su žmonijos priešu alkoholiu. Tiesiog paskendo aluje.

Divizijos vadovybė įtarė dvasininkus ir klebonijos personalą tyčiniu savo kareivių nužudymu. B. Butkevičius tuo metu gyvenęs klebonijoje, norėdamas išvengti tardymo ir galimo sušaudymo, pabėgo miškais į kitą savo dėdės parapiją Rudaminą.

Rudaminos žemėlapio fragmentas, iki 1807 m.

Rudaminos žemėlapis, iki 1807 m.

Rudaminoje jis rado tiktai parapijos vikarą Ulidavičių, visi tarnai su gyvuliais ir vertingesniais daiktais buvo pasislėpę miške. Tris dienas iš Seinų į Rudaminą miškais keliavęs ir nieko nevalgęs, B. Butkevičius seilę varvindamas laukė kol klebonijos krosnyje iškeps duona ir žąsis.

Laukė, laukė ir sulaukė bavarų dragūnų dalinio. Dragūnai jau ruošėsi konfiskuoti duoną ir žąsį, tik dar laukė kol baigs kepti. Nors nesulaukė. Netikėtai nuo bado kančių B. Butkevičių išgelbėjo pas savo giminaitę, vietinę dvarininkę, viešėjęs gvardijos ulonų pulko leitenantas. Jis bavarų dalinio vadui pasakė, jog yra paskirtas prižiūrėti, kad praeinantys daliniai neplėštų vietinių gyventojų ir įsakė grąžinti visą prisiplėštą turtą. Bavarų vadas besąlygiškai pakluso ir jo dalinys pasišalino iš Rudaminos.

Simno žemėlapio fragmentas, iki 1807 m.

Simno žemėlapis, iki 1807 m.

Susidaro įspūdis, kad Napoleono gvardijos uniforma darė tokį pat poveikį kitiems kareiviams, kaip ir XX a. NKVD antsiuvai rusams arba SS – vokiečiams.

O bavarų dragūnai, nujoję 20 varstų, apiplėšė Simną.Ten jų grobis buvo daug solidesnis – 4500 rublių, skirtų bažnyčios remontui. Simniškiams nepasisekė: neviešėjo pas juos joks gvardietis, kaip kad Rudaminoje.

 

P. S.

Apie to laikotarpio pinigus skaityti čia: http://gintarinesvajone.lt/?p=8388 .

Strf_fondasProjektą „Dainavos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas