Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kaip lietuviškieji lašiniai padėjo mums ginkluotis

1919 m. sausio mėn. pradžioj, susitarę 14 kaimo berniokų, išvykom į Seinus (dabar lenkų okupuotus) savanoriais. Nors kraštas buvo vokiečių nualintas, bet maisto reikalai kaime buvo daug geresni kaip mieste (paskutiniais okupacijos metais vokiečių persekiojami ūkininkai išgudrėjo ir išmoko maisto produktus, net ir gyvulius, gerai nuo okupantų paslėpti), todėl dauguma mūsų atsinešėm savaitei ir ilgesniam laikui maisto. Mano mamytė įdėjo į maišą didelį kaimišką kepalą duonos, lašinių, sviesto ir kitokių valgių.

Kiti savanoriai irgi buvo mamyčių aprūpinti, kad „nebadautų tolimoj šaly“ (iki Seinų buvo tik apie 12 km). Pirmieji savanoriai Seinuose gaudavo daug maisto produktų, kaipo auką, iš tų ūkininkų, kurie neturėdavo ko išleisti savanoriais. Buvo tokių dzūkų ūkininkų, kurie atveždavo savanoriu savo samdinį – berną ir priedo – jam maisto. O mes, ūkininkų vaikai, buvome aprūpinti savo mamyčių intendantūros. Iš pradžių pykomės su mamomis, dėl ko jos vargina mus per didelėmis lašinių naštomis, bet vėliau, pasirodžius jų veikiančiai galiai į „nenugalimus“ vokiečių karius, labai džiaugėmės ir didžiavomės savo mamyčių rūpestingumu. Lašiniai ir sviestas buvo pradžia tolimesnių mūsų žygių.

Buvo taip: sužinojau iš vienos mergiūkštės, kurios namuose gyveno vokiečiai, kad jie už lašinius, sviestą ir kiaušinius mainais duoda šovinių, revolverių ir kitokių ginklų, o gautus produktus siunčia į Vokietiją savo badaujančioms šeimoms. Ginklai mums buvo tada labai brangūs, ypač todėl, kad kiekvieną dieną atvykdavo daug naujų savanorių, o ginklai proporcingai nedidėjo. Tekdavo kas antram, trečiam savanoriui vienas šautuvas, ir tai iš pradžių dar buvo „berdankės“. Su šoviniais būdavo dar blogiau. Pirmą kartą stovėjau sargyboj ginkluotas „berdanke“ ir keturiais šoviniais.

Nors anuo laiku jaučiausi labai apsiginklavęs ir tikėjausi galėsiąs sulaikyti net patį velnią, bet vis dėlto norėjau turėti savo šautuvą, šovinių, revolverį, o gal ir granatų. Be to, tie šoviniai galėjo tekti ir lenkams, kurių agentai irgi sukinėjosi po Seinus. Tais sumetimas paprašiau mane rekomenduoti – supažindintu su labiausiai riebalus mėgstančiu vokiečiu. Susipažinau. Tą patį vakarą už lašinius gavau du parabelius ir jiems 50 šovinių. Kitą dieną gavau šautuvui 300 šovinių ir 3 rankines granatas. Nuo to laiko pasidariau tarpininku tarp savanorių, vietos lietuvių gyventojų, ir vokiečių kareivių. Nors šautuvą tik vieną pavyko išmainyti, bet revolverių, o ypač šovinių, mainai ėjo neblogai.

Šie mainai gal būtų išsiplėtę, jei nebūtų suuodęs apie tai vokiečių komendantas. O tai atsitiko svarbiu momentu, kai jau buvau sukalbėjęs už kulkosvaidį duoti 10 kg lašinių, 3 kg sviesto ir 30 kiaušinių. Šį paskutinį susitarimą taip ir neteko įvykdyti. Be to, vokiečių vadovybė pareikalavo išrikiuoti savanorius, kad jų kareiviai galėtų pažinti ginklų supirkėją ir atiduotų jiems nubausti. Žinoma, šioje rikiuotėje manęs nebuvo, o mūsų skaičiaus vokiečiai nežinojo, nes kiekvieną dieną atvykdavo naujų.

Po šio įvykio išvykau į kaimus organizuoti milicijos –partizanų. Kaimuose tuo laiku atsirado visokių plėšikų, daugiausia iš tų pačių vokiečių „dezertyrų“ ir kitokių atmatų, be to, ir lenkai pradėjo savo veikimą stiprinti. 1919 m. apie balandžio mėn. atvyko iš Gardino į Veisiejų valsčių vokiečių kareivių kuopa. Ši kuopa buvo labai nedrausminga, ją tiktų geriau pavadinti vokiečių gauja. Su savim atsivežė apie 20 žemos doros moterų, priskirtų prie virtuvės. Sakyti vokiečiai pradėjo „medžioklę“ vietos gyventojų tarpe, norėdami pasiplėšikauti, bet jiems tai nelabai tesisekė, nes kai kurie kaimai jau buvo susiorganizavę į vietos milicijos – partizanų būrius. Su minima kuopa mainai ėjo daug sėkmingiau, negu Seinuose.

Seinų partizanas

„Karys“. 1936 m. sausio 16 d. Nr. 3.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas