Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Alytaus tankų mūšis 1941 m. birželio 22–23 d.

 Arvydas Žardinskas, Gediminas Kulikauskas

Alytaus kautynėse sunaikintas greitaeigis sovietų BT-7 (Быстроходный Танк), vokiečių pašaipiai vadintas „mikimauzu“. Nuotrauka iš G. Kulikausko archyvo

1941-ųjų birželį nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, veržlios Wehrmachto tankų divizijos skrodė sovietų gynybą Lietuvoje it peilis sviestą.

Tekluptelėjo gal vos porą sykių – ties Alytumi, kaktomuša susidūrusios su elitine sovietų tankų divizija. Ir Žemaitijoje, kur sovietų vadai vokiečiams priešpriešiais metė savo paskutinį kozirį: tris miškuose užmaskuotas tankų divizijas.

„Burtų kauliukai mesti!“ – pirmą karo su sovietais dieną, galbūt jau kažkur ties Jurbarku, užsirašė vienas gabiausių Wehrmachto karvedžių, Erichas von Manšteinas.

1941-ųjų birželio 22-osios rytą, sulig pirmosiomis pabūklų salvėmis, Lietuvos teritorijoje buvusius sovietų karius užgriuvo dvi vokiečių armijų grupės.

Žemaitijai ir vidurio Lietuvai iš Karaliaučiaus smogė „Šiaurė“ – galinga trijų vokiečių armijų (viena kurių buvo 4-oji tankų armija – Panzergruppe 4) grupuotė.

Manšteinas buvo vienas iš „šiauriečių“ ir jam labai reikėjo sėkmės. Mat du šimtai generolo tankų (8-oji tankų divizija, lydima vienos motorizuotos ir vienos pėstininkų divizijų) turėjo žaibiškai perskrosti visą vidurio Lietuvą ir užgrobti du strategiškai svarbius tiltus per Dauguvą Daugpilyje.

Vokiečiai apžiūrinėja Alytaus (?) kautynėse pašautą sovietų „pašto vagoną“ – didžiulį T-28.

Tuo tarpu Dzūkiją užgriebė armijų grupės „Centras“ puolimas – per Alytų ir Varėną Vilniaus link veržėsi pora vokiečių armijų (9-oji lauko ir 3-ioji tankų – Panzergruppe 3). Čia Fortūnai meldėsi jau vokiečių generolas Hermannas Hothas – dvi jo tankų divizijos taikėsi į tiltus per Nemuną ties Alytumi, trečioji veržėsi per Merkinę.

Vokiečių strategai trynė rankas – sovietai, kad ir kažkaip sugebėję išsaugoti savo tankų divizijas nuo pirmųjų bombardavimų, nė nemanė trauktis į gynybai patogias pozicijas, kur galėjo užpuolikams gerokai „nuleisti kraujo“. Jie it gaidžiukai šoko priešais besiritančią Wehrmachto laviną, kurios „garvežiais“ buvo kelią kitiems daliniams skinančios vokiečių tankų divizijos.

Kai kur abiejų pusių tankai prasilenkė, bet poroje vietų – Alytuje ir Raseiniuose jie susidūrė kaktomuša. Tad šiose vietovėse įsiliepsnojo pirmieji (ar vieni pirmųjų) tankų mūšiai Rytų fronte.

Alytaus takų mūšio epizodas – sovietų BT-7 parimo ant sutraiškyto vokiečių štabo automobilio

Beveik pasiruošę – išvežtos žmonos, užminuoti tiltai ir paslėpti tankai

Iš daugelio liudijimų matyti, kad arčiausiai sienos su nacistine Vokietija – okupuotose Baltijos valstybėse buvusių karinių sovietų pajėgų vadovybė nujautė apie artimiausiomis dienomis prasidėsiantį karą. Bet negalėjo jam ruoštis visa jėga, neužsitraukdama Stalino rūstybės ir nekeldama gyventojų panikos.

Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vadas, generolas Fiodoras Kuznecovas, dar birželio 18 d. (t. y. likus keturioms dienoms iki karo pradžios) įsakė slapta arčiau sienos perdislokuoti ir miškuose išslapstyti keturias tankų bei kelias šaulių divizijas.

Dvi (23 ir 28-oji) sovietų tankų divizijos iš Liepojos ir Rygos buvo permestos prie Telšių ir Šiaulių. Alytuje buvusi 5-oji tankų divizija pasislėpė miške, kiek piečiau nuo miesto. O Ukmergėje dislokuota 2-oji divizija užsimaskavo miškuose netoli Jonavos – Gaižiūnų ir Ruklos apylinkėse.

Todėl prasidėjus karui, pirmasis vokiečių lėktuvų oro smūgis į senąsias tankų divizijų dislokavimo vietas nuėjo veltui – sovietų kovos mašinų ten nebuvo nė kvapo.

Mitresni (ar baugesni) sovietų karininkai birželio 19 d. ėmėsi evakuoti į SSRS gilumą savo šeimas. Dmitrijus Osadčis, sovietų 2-osios tankų divizijos karys atsimena, jog birželio 19-20 dienomis „…karininkų šeimas susodino į vagonus ir evakavo į šalies gilumą.“

Birželio 18 d. Kuznecovas įsakė ruoštis priešlėktuvinei Rygos, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Liepojos ir kt. miestų gynybai – organizuoti „miestų užtemdymą“.

Čia jau SSRS karinei vadovybei trūko kantrybė – pats generalinio štabo viršininkas Georgijus Žukovas atšaukė Kuznecovo įsakymą, pareiškęs, jog tai kenkia Pabaltijo pramonei.

Kliuvo ir sovietų pasieniečiams Tauragėje, kurie dar birželio 18-ąją irgi ėmėsi evakuoti savo šeimas. Evakuacija uždrausta, paaiškinus, jog tai kelia vietos gyventojų paniką, nurodyta nepasiduoti provokacijoms.

Pasieniečiams teko pasitenkinti užminavus tiltą per Jūros upę, prieš pat Tauragę, kurį jie sėkmingai susprogdino jau pirmosiomis karo valandomis. Tiltai paskubomis buvo minuojami ir kitur – Kaune, Alytuje.

Pasienyje buvo kasami apkasai, tempiama spygliuota viela, minuojami kai kurie ruožai – tačiau vieną įsakymą keitė kitas, dažnai jie buvo atšaukiami vos pradėjus, tad kareiviai greitai ėmė painiotis.

Kitoje sienos pusėje vokiečių kareiviai spirgėjo iš nekantrumo – tiksėjo paskutinės valandos iki birželio 22-osios, karo su sovietais pradžios.

Vokiečių tankistas Otto Cariusas, 20-osios vokiečių tankų divizijos, turėjusios pulti kiek piečiau Kalvarijos, Alytaus kryptimi, atsimena: „Kiekvienas vaidino ledinę ramybę, nors viduje mes buvome baisiausiai susijaudinę. Įtampa buvo stačiai nepakenčiama. Mūsų širdys kone plyšo, kai išgirdome virš mūsų divizijos, rytų link, pralekiant pikiruojančių bombonešių „štuka“ eskadriles.“

Karas prasidėjo.

Buvo ir tokių – vokiečių kareiviai apžiūri Alytaus apylinkėse sovietų paliktą mažąjį plaukiojantį tanką T-37A

Nutrūktgalviškas Manšteino tankų divizijos „sprintas“

Nubloškę sovietų pasieniečių užtvaras, vokiečiai veržėsi pirmyn.

Žemaitijoje sovietų 8-oji, o vidurio Lietuvoje ir Suvalkijoje – 11-oji armijos desperatiškai bandė organizuoti kažką panašaus į gynybą.

Tačiau jau pirmą karo dieną tarp jų, puldamos per Jurbarką, palei Nemuną, įsispraudė trys aukščiau minėto Ericho von Manšteino divizijos – 56-asis motorizuotas korpusas, kurio smaigaliu buvo 8-oji vokiečių tankų divizija.

Manšteinas, beje, irgi pastebėjo, jog sovietai toli gražu neatrodo taip jau netikėtai užklupti. „Susidaro įspūdis, jog priešininkams mūsų užpuolimas nebuvo netikėtas, tačiau jų vadovybė tiesiog nespėjo greitai pritraukti priekin stambesnių pajėgų” – rašė jis.

Todėl 8-osios divizijos pagrindą sudarę lengvi greitaeigiai čekų gamybos tankai Pz.Kpfw.38(t) dūmė kiek įkabindami. Mat dar birželio 22-osios vakarą turėjo užimti tiltą per Dubysą ties Ariogala. Jei sovietai būtų jį susprogdinę, Manšteinas, kuriam statūs Dubysos slėnio šlaitai buvo gerai pažįstami dar nuo I pasaulinio karo laikų, galėjo nebesvajoti laiku prasibrauti iki Daugpilio tiltų.

Tad generolas spjovė į saugumą, nebesuko galvos, kad jo tankai toli už nugaros paliko kitus vokiečių dalinius, o tiesiog nestabteldamas veržėsi pirmyn, manydamas, kad būtent greitis labiausiai ir apsaugos diviziją. Mat kol tankai juda ir veržiasi, skaldydami sovietų gynybą, šie paprasčiausiai neturės laiko apsupti ir atakuoti 8-osios divizijos.

Ariogalos tiltą vokiečiams užimti pavyko, nors generolas čia pat įsitikino, jog skubėti reikia su protu. Sovietai atkirto vieną iš pernelyg priekin nutolusių divizijos žvalgų būrių ir, anot Manšteino „..kai mūsiškiai juos surado, visi jie buvo išskersti ir žvėriškai subjauroti.“ Sukrėstas generolas pasitarė su savo adjutantu ir abu nusprendė, pakliuvę į tokią situaciją nepasiduoti gyvi.

Kitą dieną divizija tęsė savo „sprintą“ Kėdainių, o po to Ukmergės (ją užėmė birželio 24-ąją) link. Vokiečiai beveik nebesutikdavo organizuoto pasipriešinimo – tik paskirus sovietų dalinius, vieną-kitą tanką, kuriuos „sumaldavo“ vietoje, beveik nestabteldami.

Manšteino korpusas faktiškai tapo „skalpeliu“, perskėlusiu visą sovietų Šiaurės vakarų fronto gynybą Lietuvoje. Vokiečių tankai atskyrė Žemaitijoje besigynusią sovietų 8-ąją armiją nuo Aukštaitijoje kovojusios 11-osios.

Vokiečių generolas nė neįtarė kaip jam pasisekė – mat tuo pat metu, kai jo tankai lėkė Daugpilio link, kitas „šarvuotas tankų traukinys“, tik jau sovietų – 2-oji tankų divizija, pajudėjusi iš Jonavos, dūmė į Raseinių pusę. Abi šios šarvuotos lavinos prasilenkė tik per plauką.

Birželio 25-ąją vokiečių tankai jau buvo Utenoje, tos pat dienos vakarą perskrodė Zarasus, o birželio 26-osios naktį jau buvo netoli Daugpilio.

Užimti dviejų tiltų per Dauguvą nakčia buvo pasiųsti vokiečių specialiojo dalinio „Brandenburgas“ diversantai, vadovaujami ober-leitenanto Wolframo Knaako. Puikiai mokėję rusų kalbą, persirengę sovietų NKVD uniforma, vokiečių diversantai jau buvo užėmę ne vieną tiltą Lietuvoje.

Apie septintą valandą ryto prie automobilių tilto per Dauguvą Daugpilyje pasirodė du, raudonarmiečių pilni sunkvežimiai. Dar du pasuko link geležinkelio tilto.

Pervažiavę tiltus „raudonarmiečiai“ šoko iš mašinų ir puolė apstulbusius sovietų sargybinius. Šie tesuspėjo pykštelti iš prieštankinės 45 mm patrankos į priešakinį diversantų automobilį (sviedinys užmušė Knaaką), tačiau tiltas kaipmat atsidūrė vokiečių rankose. Su geležinkelio tiltu pasikartojo panaši istorija.

Išgirdę šūvius, 8-osios divizijos tankai puolė į miestą ir po keliolikos minučių jau smagiai žlegsėjo per tiltus. Sovietai spruko iš Daugpilio, tespėję padegti kuro ir šaudmenų sandėlius.

Pirmas žingsnis pavyko.“ – su palengvėjimu užsirašė Manšteinas. – „…įveikėme priešininko gynybą ir vienu ypu nuvažiavome 300 km. Vargu ar ši sėkmė būtų buvusi įmanoma, jei visi vadai ir kareiviai nebūtų apsėsti vieno tikslo – Daugpilis.“

Jam teliko žūtbūt išlaikyti tiltus (sovietai jau telkė pajėgas jiems atmušti), kol iki Latvijos atsiris kiti Wehrmachto armijų grupės „Šiaurė“ daliniai, o pirmiausia 41-asis tankų korpusas, kuriam buvo toli gražu iki 8-osios divizijos sėkmės.

Tiesa, iš pradžių abiem minėto korpuso tankų divizijoms lyg ir sekėsi neblogai – puolimo smaigalyje buvusi 1-oji divizija užėmė Kelmę, o 6-oji – Raseinius. Bet čia pat abi pasijuto patekusios į beužsiveriančius gniaužtus – prabudo iki tol miškuose užmaskuotos trys sovietų tankų divizijos.

Franzas Halderis, vokiečių generalinio štabo viršininkas, nustebęs, pažymėjo, jog „…rusai ir negalvoja trauktis, priešingai, jie visą, ką turi, meta priešais besiveržiančias vokiečių pajėgas“

Sovietai sumanė Žemaitijoje vokiečiams surengti klasikinius „Kanų mūšio“ spąstus.

Kelmę ir Raseinius užėmusioms vokiečių tankų divizijoms kelią link Šiaulių turėjo pastoti 9-oji prieštankinė artilerijos brigada.

Vokiečiams pradėjus doroti artileristus, į „papilvę“ abiem Wehrmachto divizijoms turėjo smogti slapta (judėjo naktimis, kad išvengtų vokiečių bombardavimų) iš pietvakarių, nuo Kėdainių pusės prislinkusi sovietų 2-oji tankų divizija. O ši divizija turėjo kuo smogti – būtent jos sudėtyje buvo sunkieji tankai KV-1 ir KV-2, praktiškai nepramušami vokiečių tankų pabūklams.

Na, o iš šiaurės, nuo Tverų ir Užvenčio, tuo pat metu vokiečius turėjo pulti apie 800 tankų turėjusios sovietų 23 ir 28-oji tankų divizijos.

Sumanymui pavykus, Kelmės-Raseinių rajone buvusios dvi vokiečių tankų divizijos būtų atsidūrusios „maiše“ ir sutriuškintos. Daugpilio tiltus apkėtusi Manšteino tankų divizija vargu ar būtų besulaukusi saviškių. Armijų grupės „Šiaurė“ puolimas Lietuvoje, netekus pagrindinės smogiamosios jėgos – trijų tankų divizijų, būtų užspringęs neribotam laikui.

Šios kautynės truko net tris dienas, nuo birželio 23-iosios iki 26 d. ir šiandien dažniausiai vadinamos Raseinių tankų mūšio vardu, nors vyko didžiuliame plote tarp Telšių, Kelmės ir Raseinių. O vokiečių-sovietų tankų divizijos vienos su kita susidūrė tik į rytus ir šiaurės rytus nuo Raseinių.

Tačiau kur kas anksčiau, dar birželio 22-osios pavakarę, Lietuvoje jau virė kitas tankų mūšis – grumtynėse dėl Alytaus tiltų per Nemuną susikibo vokiečių 7-osios ir sovietų 5-osios divizijų tankai. Ir būtent Alytuje Wehrmachto tankistai pirmąsyk išvydo garsiuosius sovietų T-34.

Alytaus apylinkėse Luftwaffės sunaikinti du sovietų T-34. Nuotrauka iš G. Kulikausko archyvo

Čekiškos „Prahos“ prieš sovietų „mikimauzus“

Alytus galėjo tapti miestu, ties kuriuo Wehrmachto tankų armados būtų gerokai apsilaužiusios iltis.

Mat čia vokiečius sutikti rengėsi sovietų 5-oji tankų divizija, irgi mitriai išvengusi vokiečių oro smūgių – dar birželio 18-ąją tankai paliko miestą ir susitelkė rytiniame Nemuno krante, miškuose piečiau Alytaus. Buvo numatyta diviziją išskleisti visame rytiniame krante, nuo Alytaus iki Druskininkų, tačiau karas užklupo anksčiau.

Beje, 5-osios divizijos karininkai irgi bandė išgelbėti šeimas nuo artėjančio karo audros – birželio 21 d. pradėjo evakuaciją, tačiau vadovybė netrukus uždraudė ją, negavusi leidimo iš Maskvos.

Minėta divizija laikyta viena geriausių ir kovingiausių Raudonojoje armijoje (tai liudijo 1940 m. pratybų rezultatai).

Tiesa, jos stuburą sudarė apie du šimtai lengvų plonašarvių T-26 ir greitaeigių BT. Pastaruosius vokiečiai pašaipiai vadino „mikimauzais“ (mat iš pašauto tanko sprunkantis ekipažas dažniausiai palikdavo atidarytus bokšto liukus ir šie styrojo it garsiojo peliuko ausys). Dėl šonuose įtaisytų kuro talpų, pataikius sviediniui, jie supleškėdavo it degtukai. O T-26 buvo tik blogesni – tokie pat plonašarviai, ginantys tik nuo kulkų ir skeveldrų, jie buvo dar ir lėtaeigiai.

Tačiau nepaisant trūkumų, ir vieni ir kiti, savo 45 mm pabūklais galėjo skaudžiai „įkasti“ kone bet kuriam iš to meto Wehrmachto tankų.

Be šių, divizija dar turėjo tris dešimtis T-28, labai savotiškų tribokščių tankų (dviejuose bokštuose buvo kulkosvaidžiai, viename – galinga tam laikmečiui trumpavamzdė 76 mm patranka). Dėl savo dydžio šis gerai šarvuotas sovietų tankas dar Žiemos kare su Suomija buvo pramintas „pašto vagonu“, tačiau buvo milžinu molinėmis kojomis – labai dažnai gedo. Mat dauguma šio tipo tankų buvo labai susidėvėję, o atsarginių detalių trūko – sovietų tankų gamyklos jau „kepė“ kitų rūšių monstrus. Todėl Alytuje jie praktiškai naudoti kaip nejudrūs šarvuoti dzotai.

Tačiau galingiausia divizijos jėga buvo pusšimtis naujutėlaičių T-34, kurie savo ginkluote (76 mm patranka), šarvuote ir manevringumu pranoko kone bet kurį iš to meto vokiečių tankų. Teoriškai pranoko.

Bėda buvo ta, kad T-34 buvo tiek nauji (divizija juos gavo vos prieš tris mėnesius), jog jų ekipažai dar nebuvo gerai įvaldę šios kovos mašinos. O blogiausia – tankams visai neturėta šarvamušių sviedinių, tad į priešo mašinas teko šaudyti skeveldriniais-fugasiniais. Praktikoje tai buvo tas pat, kas kirsti medį buku kirviu – teoriškai irgi įmanoma nukirsti, o praktiškai…

Įdomu, kad visi šie sovietų tankai turėjo vieną skiriamąjį ženklą – ant jų bokštelių viršaus baltais dažais buvo užteptas riebus baltas kryžius (kad tankų nebombarduotų savi, sovietiniai bombonešiai – tada dar nežinota, jog dauguma sovietų pasienio aerodromų jau sunaikinta).

Suvalkijoje ir Dzūkijoje sovietus puolė 3-ioji vokiečių tankų armija (Panzergruppe 3), vadovaujama generolo Hermanno Hotho.

Merkinės link skubėjo 12-oji vokiečių tankų divizija, o per Kalvariją Alytaus link veržėsi geležinis dviejų, 7-osios ir 20-osios tankų divizijų „kumštis“. Pastarojoje tarnavęs legendinis vokiečių tankistas Otto Cariusas prisimena: Buvau užtaisytoju. Mes visi didžiavomės, gavę čekoslovakišką tanką 38 (t). Jautėmės nenugalimi, turėdami 37 mm pabūklą ir du čekoslovakų gamybos kulkosvaidžius. Žavėjomės šarvais, nenutuokdami, kad šie mus saugo daugiau morališkai.

Reikia pastebėti, kad būtent čekiškais tankais ir buvo ginkluotos dauguma iš 1941-ųjų birželį Lietuvą užgriuvusių Wehrmachto tankų divizijų.

Šie, dviejų modelių „legionieriai“ (kiek senesni, lėtoki Pz.Kpfw.35(t) ir Pz.Kpfw.38(t), dar vadinti „Prahomis“) vokiečiams atiteko okupavus Čekoslovakiją.

Ginkluote ir manevringumu „čekai“ (nuo kitų tankų skyręsi dar ir savo kniedėmis sutvirtintais šarvais) buvo kiek pranašesni už pagrindinę lengvųjų sovietų tankų masę. Tačiau susidūrus su T-34 ar sunkiaisiais KV, čekiška 37 mm patrankėlė mažai tepagelbėdavo.

Likimo ironija – dalis šių tankų Lietuvoje prieš sovietų karo mašinas galėjo pakovoti ir metais anksčiau, 1940-aisiais. Mat tarpukario Lietuvos vyriausybė Čekoslovakijoje buvo užsakiusi 21 tokio modelio tankus, tačiau šie tebuvo pagaminti 1940-ųjų liepą, praslinkus mėnesiui po to, kai Lietuvą okupavo sovietai.

Nors čekiškų tankų ir buvo daugiausia, tačiau galingiausia, smogiamąja Alytaus link besiveržusių vokiečių tankų divizijų jėga, reiktų vadinti maždaug šešiasdešimt vokiškų Pz.Kpfw IV, ginkluotų trumpavamzdėmis „nuorūkomis“ – 76 mm patrankomis.

O pagalbiniais „koviniais darbais“ užsiiminėjo apie aštuoniasdešimt plonašarvių Pz.Kpfw II – turėjusių snaiperiško tikslumo, tačiau silpnutę 20 mm patrankėlę.

Grįžkime prie puolimo – jei aukščiau aprašytam Manšteinui idea fix buvo Daugpilio tiltai, tai penkiems šimtams H. Hotho tankų žūt būt reikėjo užimti du Alytaus tiltus per Nemuną, kad būtų galima toliau pulti Vilniaus link.

Generolas žinojo, kad kažkur miesto apylinkėse jo lauks sovietų kovos mašinos – „Galimas susidūrimas su priešo tankais. Prieštankinė artilerija privalo būti pasiruošusi…“ – nurodyta Hotho įsakyme saviškiams.

Vos kelios valandos po Alytaus tankų mūšio: lengvasis vokiečių Pz.Kpfw II ir zenitinis kulkosvaidis saugo Kaniūkų tilto prieigas

Saugokite armijos užnugarį nuo lietuvių!

Pirmoji prie Alytaus suskubo 7-oji vokiečių tankų divizija, vadovaujama kilmingo dvarininko – Hanso Freiherr von Funcko.

Kiek atsilikusiai 20-ąjai teliko springti kelio dulkėmis. Otto Cariusas skundėsi:„Jeigu tik nebūtų buvę tų nepakenčiamų dulkių! Mes apsimuturiavome audeklais nosį ir burną, kad būtų galima kvėpuoti tuose dulkių debesyse, pakibusiuose virš kelio.

…Smulkios, tarytum miltai, dulkės prasiskverbdavo visur. Mūsų drabužiai, permirkę prakaitu, lipo prie kūno, o dulkės storu sluoksniu dengė mus nuo galvų iki kojų.“

Vokiečių tankai – 25-asis tankų pulkas, į Alytų įsiveržė birželio 22-osios pusiaudienį: Wehrmachto tankistai net kiek apstulbo, išvydę, jog abu tiltai per Nemuną sveikutėliai. „To nesitikėjo niekas“ – vėliau pažymėjo kažkuris iš vokiečių karininkų šiaip jau sausokame 3-iosios vokiečių tankų armijos (Panzergruppe 3) kovos veiksmų žurnale.

Sovietai, savo ruožtu, irgi apstulbo. Jie aiškiai nesitikėjo tokio greito vokiečių pasirodymo – nesitikėjo tiek, kad čekistų „operai“ vietoje šaudė miestiečius, geranoriškai sovietams pranešinėjusius apie Alytuje pasirodžiusius vokiečius, kaip panikierius ir šnipus.

5-ojoje sovietų tankų divizijoje tarnavęs jaunesnysis leitenantas A. T. Iljinas prisimena: „Apie 11.30 į štabą atvedė šlapią moterį – ji buvo perplaukusi Nemuną, kuri pasakė, kad užmiestyje matė vokiečių tankus, bet prokuroras čia pat šūktelėjo: provokacija, šnipė ir iškart ją nušovė. O po 30 minučių prie tilto kareiviai sulaikė vyriškį, lietuvį, kuris laužyta rusų kalba mums pasakė, jog vokiečių tankai jau mieste, bet ir šį žmogų operatyvinis įgaliotinis nušovė, apšaukęs provokatoriumi.

Kita vertus – Alytuje jau ir taip virė chaosas, aidėjo šūviai: sukilo daugelis sovietų kariuomenės 29-ajame šaulių korpuse tarnavusių lietuvių. Tad Šiaurės Vakarų fronto vadas dar birželio 22-osios rytą nurodė 5-osios divizijos tankistams „…saugoti 11-osios armijos užnugarį nuo lietuvių“ ir tik tarytum tarp kitko paminėjo būtinybę neleisti vokiečiams forsuoti Nemuno.

Ką gi, matyt šaudyti lietuvius buvo lengviau, nei organizuoti tiltų gynybą. Pastarieji buvo paruošti sprogdinimui, vos jais pereis paskutiniai besitraukiantys sovietų daliniai, tačiau birželio 22-osios naktį sargybiniai gavo įsakymą nuimti nuo tiltų sprogmenis… Labai gali būti, jog šį „įsakymą“ perdavė jau minėto „Brandenburgo“ diversantai. Tiesa, vėliau vokiečiai rašė, kad pas vieną belaisvį karininką rado įsakymą, kuriame vis dėlto buvo nurodymas tiltą susprogdinti, tačiau ne anksčiau, kaip 19 val. vakaro…

Kaip ten bebūtų, vokiečių tankai, žinoma, puolė prie tiltų. 25-ojo pulko tankai pasidalijo į dvi dalis – viena pasuko prie šiaurinio, kita nužlegsėjo pietinio – Kaniūkų arba Plento tilto link.

Per tiltus vokiečių kovos mašinos važiavo atsargiai, po vieną, matyt tankistai bijojo, kad sovietai, sulaukę didesnio tankų susitelkimo „pakels tiltą į orą“.

Nors rytinėje upės pusėje ir buvo kažkokia apsauga (rusų atsiminimuose minima artilerija ir žemėn įkasti tankai), panašu, kad didžioji sovietų tankų divizijos dalis gelbėti tiltų atidūmė vokiečiams jau bebaigiant forsuoti upę.

9-asis sovietų tankų pulkas prie šiaurinio tilto pasirodė, kai juo vienas po kito spėjo pervažiuoti 20 Wehrmachto tankų. Dvidešimt pirmajam jau nepavyko – jam į šoną pataikė T-34 sviedinys.

Kas nutikdavo sviediniui pataikius į kniedėmis sutvirtintus čekiško tanko šarvus, vaizdžiai nupasakojo O. Cariussas. Tiesa, jo tankas buvo pašautas kiek vėliau, jau po Alytaus mūšio ir kitokio tipo pabūklo, tačiau:

„Viskas nutiko akimirksniu. Smūgis į mūsų tanką, metalo gergždimas, skardus draugo riksmas – ir viskas!

…Mūsų radistas neteko rankos. Mes prakeikėme trapų ir nelankstų čekišką plieną, neapsaugojusį mūsų nuo rusų 45 mm prieštankinio pabūklo. Mūsų pačių šarvų nuolaužos ir sutvirtinimo kniedės sužalojo mus daugiau, nei sviedinys ir jo skeveldros.

Išmušti mano dantys netrukus atsidūrė medicinos punkto šiukšliadėžėje…“

Ties pietiniu (Kaniūkų) tiltu, buvusiu 4 km žemiau šiaurinio ir abiejuose krantuose apaugusio mišku, viskas buvo mažumėlę kitaip. Panašu, jog sovietų tankai (10-asis tankų pulkas) užsimaskavę miške, čia surengė pasalą – leido tiltu pervažiuoti daliai vokiečių tankų ir užgriuvo juos, kai šie pamažu, stačiu šlaitu kilo į rytinį krantą.

Rytiniame Nemuno krante užvirė pragaras – pakrantėje nebuvo daug vietos manevrams, tad tankai pliekė vienas į kitą iš keliasdešimties ar keliolikos metrų atstumo.

Otto Carius – legendinis vokiečių tankistas, dalyvavęs Alytaus tankų mūšyje

Mūšis dėl Alytaus tiltų – pirmosios tankų kautynės Rytų fronte

Orą virš upės raižė artilerijos sviediniai – nuo rytinio kranto į vokiečius šaudė sovietų artilerija, iš vakarinio į rytinį ugnimi spjaudė vokiečių pabūklai. Vokiečių tankistas Horstas Orlowas prisimena – „Alytaus tankų mūšis tarp mūsiškės ir 5-osios rusų tankų divizijos, ko gero buvo sunkiausiomis kautynėmis mūsų divizijai per visą karą.“

Tai buvo klipatų mūšis – čekiškų vokiečių tankų patrankėlių sviedinukai bejėgiškai atšokinėjo nuo sovietų T-34 šarvų. Tačiau ir šie savo skeveldriniais-fugasiniais sviediniais tik kada ne kada pramušdavo vokiečių tankų korpusus.

O 5-oji sovietų divizija iš visų jėgų stengėsi atmušti vokiečių užgrobtus tiltus. Mūšio įkarštyje kai kurie T-34 tiesiog taranuodavo kur kas lengvesnius vokiečių tankus ir versdavo juos griovin. Mūšio liudininkas, A. Iljinas, pasakoja:

„…iš krūmų išsiritę du ar trys tankai pajudėjo tiesiai link vokiečių, važiuodami šaudė jiems į šonus, o po to, priartėję, juos taranavo ir nuvertė į griovį…“

Ypač aršios kautynės vyko ties Kaniūkų tiltu, miškelyje abipus kelio į Daugus. Rusų dokumentuose piktai paminėta, jog vienu metu ties pietiniu tiltu jiems pavyko pamušti kone visus priešo tankus, tačiau vokiečiai „…paskui tankus spėjo persitempti prieštankinę ir lauko artileriją, kurią puolėme tris kartus, bet nesėkmingai.“

O čia dar pagalbon atskubėjo Luftwaffė – liudininkai mini, kad vokiečių lėktuvai rytinį krantą ties Kaniūkų tiltu atakavo bent porą sykių..

Taigi, nors mūšyje tankas prieš tanką dalis sovietų kovos mašinų gal ir buvo pranašesnės, vokiečiai į tokius „galiūnus“ bemat sutelkdavo intensyvią visų rūšių ginklų ugnį. T.y. apiberdavo ne tik tankų, bet ir artilerijos sviediniais. O jei to pasirodydavo maža – sovietų tankus iš oro pribaigdavo pikiruojantys vokiečių bombonešiai.

Kai vakarop Alytų pasiekė ir 20-oji vokiečių tankų divizija, sovietų padėtis tapo beviltiška, nors mūšis aprimo tik 23 val. vakaro. O birželio 23-iosios rytą apdaužyta sovietų tankų divizija ėmė trauktis Vilniaus link.

Alytuje ir jo apylinkėse vokiečiai suskaičiavo 82 pašautus ir paliktus sovietų tankus (sovietų šaltiniuose pripažįstama praradus apie 90). Gi Wehrmachtas negrįžtamai prarado vos 11 (iš jų 4 „sunkiuosius“ – Pz.Kpfw IV). Be abejo, sovietai pašovė kur kas daugiau vokiečių tankų, tačiau mūšio baigtis lėmė tai, kad vokiečiai juos suremontavo.

Trečią karo dieną per Alytaus Kaniūkų tiltą važiavęs Lietuvos karo žvalgybos karininkas Bronius Aušrotas šitaip aprašė savo regėtą vaizdą:

„Pervažiavus tiltą per Nemuną, teko kopti apie 100 metrų ar daugiau į gana statų kalnelį. Kai pasiekėme to kalnelio plokštumą, pamatėm tikrą tankų kapinyną. Abipus kelio, vedančio į Daugus ir Valkininkus, kitapus kelio griovio stovėjo keli iš šakų padaryti ir į žemę įsmeigti kryžiai su žuvusių karių pavardėmis ir jų turėtais laipsniais.

Mūsų automobilis sustojo. Mes išlipę skaičiavome priešų ir savų tankų nuostolius. Kiek pamenu, man pavyko suskaičiuoti apie 30 sovietų T-34 ar panašaus tipo tankų. Vokiškų „Panterų“ ar panašaus modelio tankų buvo apie 12.“

Be abejo, jokių „panterų“ B. Aušrotas negalėjo matyti (karo lauke šie vokiečių tankai pasirodė tik 1943 m.), tačiau vokiečių nuostolius apibūdino gana tiksliai.

„Išskirtinai sunkiose tankų kautynėse… priešininkų divizija, menkiau įgudusi kautis individualiai, buvo nugalėta“ – su pasitenkinimu užsirašė 3-iosios vokiečių tankų grupės vadas, generolas H. Hothas.

Alytaus tiltai buvo užimti, vokiečių tankai lipo besitraukiantiems sovietų ant kulnų, kelias į Vilnių buvo beveik atviras, karių nuotaika – kovinga.

„O čia visai nebloga kariauti“ – smagiai apsiprausęs Nemuno vandeniu tik tik po Alytaus užėmimo, anot Otto Cariusso, ištarė jo tanko vadas.

Pz.Kpfw.38(t) užtaisytojas jam nuoširdžiai pritarė. Iki tos dienos, kai į jų mašiną pataikys sovietų 45 mm sviedinys ir Cariussas laimingai atsipirks išmuštais dantimis dar buvo likę keliolika dienų.

5-osios sovietų tankų divizijos vado, pulkininko Fiodoro Fiodiorovičiaus Fiodorovo asmens pažymėjimas. Dokumento kopija iš asmeninio A. Žardinsko archyvo

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas