Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Pirmosios karo dienos

V. Šiugžda

Birželio 22-ąją

Šeštadienio naktis buvo šilta ir šviesi. Trumpam prigeso vakarinės žaros, nutilo lakštingalų trelės. Greit pradėjo rausti rytinis dangaus pakraštys, iš miego budindamas mažyčius vyturiukus.

1941 m. birželio 22-osios rytą vyturiukai nespėjo įsigiedoti. Ne jie prikėlė iš miego tarybinius karius. Ankstyvą  rytmetį iš vakarų atskrido juodakryžiai maitvanagiai, ir bombų sprogimai pažadino saugojusios mūsų rajono teritoriją 11 armijos, 741 šaulių pulko, trečiojo bataliono, trečios kulkosvaidininku kuopos kovotojus.

Kai kuopos vado pavaduotojas politiniams reikalams Vasilijus Škirė su kulkosvaidininkais stojo atremti priešo, buvo gauta neįtikėtina komanda: „Nešaudyti!“ Hitlerininkams to tik ir reikėjo. Jie smogė iš daugelio pabūklų, bombardavo tarybinių karių gynybines pozicijas. Per trumpą laiką žuvo dalis kuopos.

Ryšiai su vadaviete nutrūko, o šaulių būrys, turėjęs įsitvirtini prie kulkosvaidininkų, sąmyšio metu atsitraukė. V. Škirės kulkosvaidininkai liko vieni. Fašistai prasiveržė plentais ir vieškeliais į rytus, ir Škirė, pasitaręs su kovotojais, nutarė trauktis ir prasiveržti iš apsupimo. Pakeliui prie jo būrio prisijungdavo kiti Tarybinės Armijos kariai.

Kariai traukėsi, pasirikdami miškelius, krūmus. Išvargę, apdulkėję jie ėjo į rytus, nešdamiesi sužeistuosius. Kaitra lenkė prie žemės, svaigino plaukėjančių rugių kvapas… Netoli Šlavantų būrys išaugo iki 500 karių. Visi susirinko ant aukštumos, nuo kurios buvo matyti, kaip plentu į rytus traukėsi fašistų kariuomenė. Gaudė tankai, automašinos, bildėjo vežamos patrankos. Ore viešpatavo vokiečių lėktuvai, dengdami nesibaigiančią kariuomenės vorą.

Tarybiniai karininkai susirinko pasitarti. Vieni siūlė kovoti iki paskutinio šovinio, neleisti, kad fašistai nebaudžiami tryptų tarybinę žemę. Tačiau visi pripažino, kad būrys šiuo metu užima nepatogias pozicijas, todėl kautis yra beprotybė. Kiti siūlė pasidalinti mažomis grupėmis ir žūt būt veržtis iš apsupimo. Dauguma karių pritarė šiai minčiai.

Kariai atsisveikino, ir aukštuma ištuštėjo. Kartu su Vasilijum Škire išėjo pusantro šimto kovotojų. Jie buvo ginkluoti daugiausia šautuvais. Turėjo du kulkosvaidžius ir vieną lengvąjį minosvaidį.

– Į nelaisvę nepasiduosime, – nusprendė kariai. – Arba prasiveršime iš apsupimo, arba žūsime su ginklu rankoje. Kito kelio mums nebėra.

Būrys ėjo visą naktį ir rytą pasiekė Babrų ežerą. Žališkės miškelyje sustojo pailsėti. Kadangi keliais važinėjo fašistai, kovotojai nusprendė miškelyje sulaukti vakaro. Tačiau vokiečiai juos pastebėjo, ir miškelį užliejo patrankų, minosvaidžių ir automatų ugnies jūra.

Stojo į mūšį ir tarybiniai kulkosvaidininkai, prabilo minosvaidis, sutrinksėjo šautuvų salvės. Ne vienas – dešimtys fašistų krito tarybinėje žemėje.

Gūdžiai ošė giria. Medžiai virto iš šaknų, griuvo nukirsti per pusę. Ir kariai, lyg tie Dzūkijos šilojų medžiai, krito vienas po kito, gindami mūsų rajoną nuo fašistų.

Apsupimo žiedas vis siaurėjo. Kariai, prispausti prie ežero kranto, tirpte tirpo. Likę gyvi pakrante prasiveržė į rytus. Sukniubo jaunesnysis leitenantas, bet nepaleido ginklo iš rankų.

– Broliai, skubėkite, – pratarė jis. – Aš jus pridengsiu ugnimi.

Su Vasilijum Škire iš apsupimo prasiveržė tik keturi kovotojai. Kelias dienas jie veržėsi į rytus, tikėdami pasiekti savuosius. Tačiau juos pastebėjo buržuaziniai nacionalistai ir paėmė į nelaisvę. V. Škirė su draugais pateko į fašistų koncentracijos stovyklą.

Mūšis prie Lazdijų

Šiaurinėje miesto dalyje, Pauliankos kalvose, stūkso du gelžbetoniai dotai. Praėjo beveik dvidešimt ketveri metai nuo tos dienos, kai fašistai įsiveržė į miestelį. Aplink įtvirtinimus užaugo reta žolė, tačiau tranšėjų bei apkasų žymės dar išliko. O pačioje kalvos viršūnėje yra kapai 37 nežinomų didvyrių, kurie pirmomis karo dienomis gynė Lazdijų miestą nuo fašistinių grobikų. Tylu dabar Pauliankos kalvose, tik siūbuoja vėjo pučiamos pušaitės, sekdamos legendą apie tarybinių karių drąsa ir pasiaukojimą…

Birželio 21-osios vakarą dote įsitvirtino vyr. leitenanto Ivano Starcevo vadovaujamas tarybinių karių būrys, kita kovotojų grupė – Kauno (dabar Komjaunimo) gatvėje. Pasistatę sunkiuosius kulkosvaidžius, kovotojai galėjo kontroliuoti Seinų ir Rudaminos kelius.

Pirmąją karo dieną, kai į miestą įžengė hitlerininkai, tarybiniai kartai kryžmine ugnimi apšaudė priešą ir paralyžiavo jų kariuomenės judėjimą. Kelias valandas vyko įnirtingas mūšis. Tik tada, kai fašistai įsiveržė į miestą iš pietinės pusės ir užėjo Kauno gatvės gynėjams iš užnugario, jiems pavyko granatomis išmušti tarybinius karius.

Pauliankos kalvose įsitvirtinę miesto gynėjai atremdavo visas fašistų atakas. Tarybiniai kariai daugiau kaip šešias valandas kovėsi su šimteriopai galingesniu priešu, kautynių lauką nuklodami fašistų lavonais.

Hitlerininkai įsiuto. Buvo iššaukti bombonešiai, ir kalną sudrebimo sprogimai. Bombų skeveldros kapojo doto sienas, stogą, pro angas apipylė kovotojus. Kariai kovojo, bet prieš lėktuvus jie buvo bejėgiai. Žuvo visi pirmojo doto kovotojai, tačiau antrąjį dotą, įrengta šiauriniame kavos šlaite, fašistams pavyko paimti tik 18 valandą.

Visi miesto gynėjai žuvo. Savo gyvybės kaina jie keliomis valandomis užkirto fašistinių kolonų judėjimą. Miesto gynėjai sunaikino daugiau kaip keturiasdešimt hitlerininkų.

Prasiveržimas

Priešas mūsų šalį užpuolė netikėtai, ir pirmomis karo dienomis 11-oji armija, kuri gynė Lazdijų rajono teritoriją, spaudžiama žymiai pranašesnių priešo jėgų, buvo priversta atsitraukti.

Saulė jau krypo vakarop, kai didelis Tarybinės Armijos dalinys, ginkluotas kulkosvaidžiais, patrankomis, nuo Lazdijų ėjo Alytaus link. Kariams kelią užkirto hitlerininkų kolonos, traukiančios Seinų plentu. Kadangi čia vietovė labai kalvota, okupantai nepastebėjo Tarybinės Armijos dalinio. Jie jautėsi saugūs ir net neišžvalgė vietovės.

Tarybiniai kariai sutraukė į Buteliūnų miškelio pakraštį patrankas bei kulkosvaidžius. Uraganine ugnimi maždaug pustrečio kilometro ruože – nuo Mikabalių ir Burliūnų – šluote nušlavė fašistus nuo plento. Sunaikino daug priešo technikos bei kareivių. buvo užmušta apie 90 žmonių, neskaitant sužeistų.

Prasiveržęs Tarybinės Armijos dalinys patraukė į Rytus.

Atsigavę hitlerininkai po kelių valandų prieš tarybinius karius pasiuntė tankus, kurie apsupo ir apšaudė Buteliūnų miškelį. Nukentėjo tik aplinkinių kaimų gyventojai – tarybiniai kariai seniai buvo pasitraukę. Visas dangus raudonavo nuo gaisrų ir sviedinių sprogimų.

Keršydami už padarytus nuostolius, sekančią dieną hitlerininkai surinko mūšio lauke sužeistuosius bei paimtus į nelaisvę tarybinius karius ir juos sušaudė prie K. Radžiukyno namų.

„Darbo vėliava“ (Lazdijai). 1965 m. balandžio 29 d. Nr. 51.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas