Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Neapykanta neišblės

B. Petruškevičius

Nerasi Lietuvoje miesto, kaimo, šeimos, kuri būtų nenukentėjusi nuo karo nelaimių. Kur tik pabuvojo okupantai, ten liko pelenai, kraujas, ašaros ir prakeikimas žudikams. Neaplenkė ši nelaimė ir Verstaminų bei Randiškės kaimų. Kuo gi nusikalto šių kaimų gyventojai?

1941 metų birželio 23-oji įstrigo į Verstaminų apylinkės gyventojų atmintį kaip baisiausia diena. Juk tą dieną žuvo 26 niekuo nekalti žmonės. Šeimos neteko maitintojų, vaikai – tėvų, motinos – sūnų ir dukrų.

Pirmoji karo diena tarybinius žmones užklupo nelauktai. Ji atėjo, spjaudydama ugnimi, dūmais, kurie užgožė net betekančią saulę. Vakaruose liepsnojo Lazdijai, nuo Nemuno atskrisdavo įnirtingų kautynių garsai. Į rytus per Verstaminus, Randiškę, Semeniškius traukėsi raudonarmiečių grupės. Jie kiekvieną kalvelę atiduodavo tik su mūšiais. Daugelis jų buvo sužeisti, mirtinai išvarginti nuolatinių mūšių. Gyventojai savo gynėjus rėmė kuo galėdami. Duodavo jiems vandens, maisto, drobės žaizdoms aprišti.

Bet buvo ir tokių, kurie sukandę dantis žiūrėjo, kaip didvyriškai ginasi raudongvardiečiai, kaip jiems padeda gyventojai. Tai buvo žmonės, kurie prarado žmogiškumą, parduodami Tėvynę tokią sunkią valandą. Tai, be abejo, buvo buožės, kuriems nepatiko, kad apkarpė jų laukus ir nemokamai žemę išdalijo bežemiams ir mažažemiams. Jie išskėstomis rankomis laukė okupantų.

Dar sekmadienį, birželio 22 dieną, Verstaminų bei Randiškės kaimų buožės, šauliai, vadovaujami „didžialaukio“ A. Jaudigio, patraukė pasitikti fašistų. Šių atplaišų vidury, supelėjusia šaulio uniforma puikavosi Jaudigis. Net paprasti kareiviai juokėsi, žiūrėdami į šį nežinomos armijos „kareivį“, kuris stengėsi vokiškai dėkoti savo „išvaduotojams“. Pirmomis karo dienomis vokiečiai nepasitikėjo baltaraiščiais. Taip atsitiko ir Jaudigiui, kurį, gerokai patampę po įvairius štabus, paleido kurti „vietinės valdžios“, kaip vėliau jis pats gyrėsi.

Ilgai dar nemigo dienos įvykių sukrėstas kaimas. Nespėjo saulė nusileisti, o jau rytuose, žiūrėk, ir raudonuoja. Žmonės buvo sumišę. Pirmadienį visais keliais į rytus žygiavo fašistinė kariuomenė. Tai labiausiai ir stulbino gyventojus. O mūsų kariai dar ir pirmadienį takais, tarpumiškėmis, vengdami kelių, traukė į rytus. Kaimuose jau pradėjo šeimininkauti okupantai.

Ir staiga iš pušynėlio, esančio netoli Murausko sodybos, pasipylė salvės. Keliu traukusi sunkvežimių kolona sutriko, vienas sunkvežimis suliepsnojo tartum fakelas, keli apsivertė pakelės griovyje. O šūviai iš pušynėlio netilo. Oi, kaip to nelaukė vokiečiai. Jie pagalvojo, kad tai desantininkai ir bėgo nuo miškelio, palikę mašinas, mantą ir ginklus. Bet tai truko tik pusvalandį. Persigrupavę, vokiečiai pradėjo pulti kalvelę, kurioje buvo įsitvirtinusi saujelė raudonarmiečių, kurie žuvo didvyrių mirtimi, gindami Tėvynę. Bet mūšio metu krito ir keletas vokiečių, viena automašina buvo sudeginta, kitos sugadintos. Okupantai visai įsiuto. Kur tai matyta, kad šeši kariai padarytų tiek nuostolių! Tada ir prasidėjo…

Baudėjai apsupo šiuos du kaimus ir pradėjo egzekuciją. Krito nekalti žmonės kaip javai nuo kirtėjo dalgio. Liutkevičių sušaudė ant trobos slenksčio. P. Launikonį tiesiog kieme. O kitus šaudė namuose, sukišę pro langus automatus. Taip atsitiko ir su Pilecko šeima. Tik per atsitiktinumą jis išliko gyvas. Jį sužeidė keliolika kartų, o sūnų nušovė ant jo rankų. Kitus šaudė kur tik nutvėrę – ganykloje, pakelėje. Mirtis darbavosi išsijuosusi. Suliepsnojo trobos, kurių liepsnose žuvo Murausko ir Baubonio šeimos. Sužvėrėję vokiečiai nepagailėjo net kūdikių. O kurių nespėjo sušaudyti vietoje, tuos suvarė ant vieškelio. Penkiolikos vyrų grupė su iškeltomis rankomis patraukė Semeniškių link. Tai buvo kelias, aplaistytas krauju ir ašaromis. Vyrus daužė šautuvų buožėmis, spardė. Paskui šią mirtininkų koloną traukė artimieji, kurie dar tikėjosi pasigailėjimo. Bet stebuklo nebuvo.

Pagaliau kolona pasiekė Semeniškius. Čia, vienoje pakriaušėje, sutratėjo automatų salvės, nusinešdamos su savimi nekaltų žmonių gyvybes. Jie buvo sušaudyti, matant motinoms, žmonoms ir vaikams. Šioje pakriaušėje žuvo trys broliai Kirvelevičiai, broliai Sušinskai ir daug kitų.

Ir štai jau dvidešimt ketvirtą kartą prie sušaudytųjų kapų susirenka giminės, artimieji ir pažįstami. Nors praėjo beveik ketvirtis amžiaus, bet vis dar tebėra gyvas atminimas tų, kurie nekaltai žuvo tą ankstyvą birželio rytą. Jokia senatis negali išplėšti atminimo žuvusiems ir neapykantos žudikams. Juk laikas negali išlyginti sužeidimų randų kūne ir raukšlių senojo kalvio Pilecko veide. Žmogus negali užmiršti šių žvėriškumų. Neapykanta, kurią fašistai pasėjo prieš dvidešimt ketverius metus, neišblės niekada.

„Darbo vėliava“ (Lazdijai). 1965 m. lapkričio 11 d., Nr. 132.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas