Warning: Use of undefined constant TXT - assumed 'TXT' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/themes/orange_butterfly_outline_ote067/functions.php on line 1323
Skučas įsidėjo langą

Skučas įsidėjo langą

Kazimieras Skučas

Antrasis Pasaulinis karas dundėjo Europoje, bet jo aidas pasiekė visus žemės rutulio kampus. Todėl jis ir vadinamas Pasauliniu karu. O kadangi toks žmonių žudymasis pasikartoja antrą kartą, tai šį karą vadina Antruoju.

Mes, tremtiniai, nuvežti į Jakutiją, prie pat Lediniuoto vandenyno, taip pat jautėm karo eigą, nors patrankų griausmo negirdėjome, sužeistų ar užmuštų žmonių nematėme, jų dejavimo negirdėjome, bet žinojome visas pasaulio kariaujančias galybes: Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Ameriką ir tarp šitų didžiųjų karo mašinos krumplių, besisukančias visas kitas Europos valstybes: Italiją, Graikiją, Turkiją, Olandiją, Belgiją, Norvegiją, Lenkiją. Dažniausia buvo minimas Vokietijos vardas, kuri pradėjo šį karą; Sovietų Sąjunga, kuri mus, taikius Lietuvos gyventojus, dar neprasidėjus karui, gaudė, vežė pražuvimui į Sibirą. Amerika buvo mūsų tarpe dažniausiai minima, ne tik kaip kariaujanti galybė, bet kaip Sovietų Sąjungos maitintoja. Net pačioje Sibiro Šiaurėje buvo atvežta iš Amerikos miltai, mėsa, sviestas, cukrus ir visi kiti maisto ir gyvenimo reikmenys.

Mums Amerika jau iš anksčiau daugiau ar mažiau buvo žinoma. Žinojome Ameriką iš geografijos vadovėlių, daug kas žinojome apie Ameriką iš pasakojimų Amerikon išvažiavusių giminių ir kiekvienas šią šalį įsivaizdavome vis kitaip, vis įvairiau. Vieniems atrodė, kad Amerika iškastų anglių krūva, kitiems – dangoraižių miškais ir už miesto krūvos išmestų visokių atliekų: senų mašinų, statinių, dėžių, lengvųjų automobilių ir visokių geležų, skardos ir visokių kitokių atmatų. Ot, jei mums taip dabar patekus ne į pačią Ameriką (apie tai nėra ką ir kalbėti), bet į sašlavynus. Mes ten rastume daug mums reikalingų daiktų, kas mūsų gyvenimą palengvintų, pagerintų. Ir norom nenorom tokia mintis prašosi. Jei iš amerikoniškos geležinės statinės pusiau perkirtus galima pasidaryti pečių, jei iš tuščių amerikoniškų konservų dėžučių galima pasidaryti pečiui kaminą, kuris toks reikalingas, toks nepamainomas (oi, koks vargas be pečiaus ir be kamino), tai dar daug ką būtų galima padaryti, jei tik kas leistų po Amerikos sąvartynų krūvas palandžioti, visokių jau išmestų liekanų pasirinkti. Jei taip būtų, atrodo, kad mes kitą Ameriką pastatytume.

Į mūsų maisto davinį įėjo cukraus norma. Kaip visi maisto produktai, taip ir cukrus buvo amerikoniškas. Cukrus buvo pagamintas iš cukrinių nendrių, mažais kūbiniais gabaliukais, sudėtas į nedideles popierines dėžutes, kurių dangteliai celiulioidiniai. Pasiėmei tokią dėželę, kurioje tilpo kokie 200-300 g cukraus, atidengei dangtelį, kuris permatomas, kaip stiklas ir dar, palyginti, stiprus – stipresnis už popierių, cukrų išvalgei, o dėželė su dangteliu niekam netinka, – reikia išmesti. Tokiu būdu prie jurtų pamazgų krūvose atsirado dėželių suplėšytų ir sveikų.

Mūsų gyvenamieji namai Šiaurėje, kaip jau sakiau, buvo jurtos. Tai iš karčių, apdėtų velėnomis, žeminės. Karčių ir žemių turėjime pakankamai. Sienas padarėme iš karčių, apkrovėm velėnomis, aplipdėm sniegu. Durys ir langai iš maišų. Baltas audeklas, gerai ištemptas, praleidžia šiek tiek šviesos. Jau viduje galima atskirti daiktus, žmonių figūras. Tokie langai tiko vasarą. Žiemą vietoj audeklo įdėdavome ledą. Pirmiausia iš kartelių sukaldavome rėmus lango didumo. Rėmus ant nakties įmetame į vandenį. Per naktį ledas sušąla, kokių 3-4 cm storio. Dabar rėmus iškertame iš ledo, o rėmuose esantis ledas stovi tarytum stiklas. Tokį „stiklą“ įstatei į langą, plyšius apdrėbei šlapiu sniegas ir langas jau įdėtas. Šviesos viduje nė kiek nemažiau kaip per audeklą. Ir kam toji šviesa? Šviesos ir lauke ne ką daugiau. Ateina amžinoji naktis, tai ir lauke šiek tiek prašvinta tik vidudienį, o šiaip visą laiką tamsu.

Jei kas skaitys šiuos mano atsiminimus, tai juoksis į kumštį ir be abejo pasakys: „Čia tai jau Skučas primelavo. Tik ką kalbėjo, kad jurtoje yra pečius, kurį kūrena ir dieną ir naktį, o langą įdėjo iš ledo ir ledas neištirpsta.“

– Taip. Neištirpsta, – patvirtinsiu dar sykį ir dar sykį. Kada išorėje – 30-40° C šalčio (jau nekalbu kada būna 50° šalčio), tai nors viduje ir pečius kūrenasi,, bet ledas lange netirpsta, tik apsitraukia šerkšnu ir tiek. Po kiek laiko šerkšno sluoksnis susidaro toks storas, kad jau langas šviesos visai nepraleidžia. Tuomet su peiliu sniegą nugramdai ir vėl ledas skaidrus lyg tik ką įdėtas.
Didesnis vargas su šviesa, kai baigiasi amžinoji Šiaurės naktis, kai užteka saulė. Kiekvieną dieną saulė vis kyla aukštyn, diena darosi ilgesnė. Po visą tundrą baltuoja sniegas, blizga lyg veidrodis, dairykis kiek nori nė jokio juodu lopinėlio nepamatysi – iš dangaus saulė šviesos spindulius žeria, nuo sniego atspindus šviesa vėl kyla į orą ir viskas skęsta šviesos okeane. Malonu gėrėtis šviesa! Šviesu. Taip gera. Taip malonu… Norisi iš visos jėgos, kiek galima garsiau, sušukti:
–A Č I Ū  T A U,  Š V I E S O S  D A V Ė J A U !

Kai iš šviesos įeini į tamsią jurtą, tai langų nesimato – visur tamsu. Tik po kiek laiko, kai akys apsipranta su tamsa, jau galima skirti, kur langas, kur siena. Oi, koks vargas akims, kai įeini iš tamsios jurtos į šviesos jūrą. Akys nepakenčia tokios šviesos gausybės ir reikia užsimerkti. Grįžtant iš oro į jurtą vėl akims vargas, tik dabar priešingas: ore reikėjo užsimerkti kadangi per daug šviesos, jurtoje atrodo, kad visai šviesos nėra. Ir taip vaikščiojant iš šviesos į tamsą, iš tamsos į šviesą, tai akims tas pat, kaip iš karštos pirties pulti į šaltą vandenį. Vargo matė akys ir tas vargas tęsiasi tol, kol nutirpsta tundroje sniegas. Akys sunkiai pernešdavo šitą kankynę. Per dieną pabuvus šviesoje, akys tiek pavargsta, kad vakare atrodo, lyg kas į akis smėlio pripylė. Smėlis akis graužia, akys ašaroja ir po kelių dieną akys tiek užvargsta, tik tamsoje gali nusiraminti. Pagalbos jokios. Reikėtų tamsių akinių, bet jų nėra. Vėl reikia keikti amerikonus, kam jie tamsių akinių neatsiuntė. Kad nors būtų tamsaus stiklo bonkų, tai bonką sumuštum, stiklo šukę įsiūtum į audeklą ir pasidarytum akinius. Bet tokios brangenybės čia nesimėto. (Amerikos sąšlavynuose be abejo rastum tamsaus stiklo). Kiek akis nuo šviesos apsaugodavo išretintas audeklo gabalėlis ir užrištas ant akių, tik ši priemonė buvo labai nepatogi.

Ne visų akys vienodai bijodavo šviesos ir tamsos vonių. Kai kurie sirgdavo lengviau, kai kurie sunkiau. Vieni nuo šios ligos pasveikdavo greičiau, kiti ilgiau negaluodavo, o buvo ir tokių atsitikimų, kad po šios ligos žmogus netekdavo vienos arba ir abiejų akių. Ši nelaimė neaplenkdavo ir jakutų, nors gimę ir augę Šiaurės sąlygose.

Kiekvienas metų laikas, kiekviena žemės rutulio gyvenama vieta turi savo gerų privalumų ir didelių blogybių. Tą patį galima pasakyti ir apie metų laikus. Jei Šiaurėje žmones vargino ilgos, šaltos ir tamsios žiemos, tai vasarą vargindavo uodai. Rodos, ateis vasara, išimsime iš langų audeklą bus šviesu, – oras drėgnas ir švelnus glostys veidą. Bet kur tu čia, žmogau, džiaugsiesi tais malonumais. Kai tik atšyla oras, ištirpsta ledas, saulė kiek pašildo samanas, išlenda iš visų pakampių uodai ir visu spiečium zyzia apie galvą. Pamėgink išimti langus ar atidaryti duris, tuoj prigužės pilna žeminė šių įkyrių kraugerių, kad ir žmogui nebus vietos jurtoje. Iš namo juos išvyti lengva: reikia viduje gerai pridūmyti, uodai bematant išeis, bet dūmuose ir šeimininkas ilgai neišsėdės. Nori, nenori turi langus laikyti aklinus ir žiemą, ir vasarą. Šviesa yra saulės dalis. Saulė traukia į save visus augalus, šviesa maloni ir žmogui. Vasarą šviesos jūros – okeanai, bet vos tik įeini į jurtą, tai lyg į požemį. Langai yra, bet iš šviesos įėjus, atrodo, kad ir langai tokie tamsūs, kaip ir sienos, nors imk skiniuką žaiski, arba gūžinėk po jurtą.

Žiemą jurtoje tamsa, vasarą tamsa. Kaip čia prigalvojus šviesą įsivilioti į jurtą?

Vieną vasaros dieną, kada nereikėjo žuvauti, nei tinklų taisyti ir nuo visų kitų darbų buvau laisvas, slampinėjau apie jurtas. Gėrėtis nebuvo kuo. Mūsų gyvenama aplinka maža kuo skyrėsi nuo tundros: kupstai, balos, žalių samanų lopai, kai kur kyšojo šiaurės berželių – karkliukų šakutės, kai kur karkliukas per sprindį nuo žemės pakilęs į saulę stiebėsi. Šunys šildosi užuovėjoje: guli kojas ištiesę. Prie jurtų pūpso krūvos sašlavų, bet kai valgyti žmonės mažai turėjo, tai ir sašlavynai nedideli. Tai daugiausia pelenai, skiedros, karklų žievutės, suskilusi plūdė ar audeklo koks gabalėlis. Ant vienos krūvos, žiūriu, guli nuo cukraus dėželė. Visai nauja, švari, graži. Matyt, koks nors vokietis cukrų suvalgė, o dėželę išmetė. Paėmiau. Visai graži dėželė, net ir vaikų nesuplėšyta. Skaitau užrašus – toks pats, kaip ir mūsų cukraus. Kažkaip netyčia, ėmiau ir nuplėšiau cukraus dėželės dangtelį. Čiupinėju. Vartau. Celiuliozė stipri, skaidri, kaip stiklas, dar net su popieriniais rėmeliais. Visai kaip mažas langelis. Čia man ir atėjo į galvą mintis, kad lango audekle iškirpti skylę ir įsiūti šį dangtelį – jau būtų šviesiau. O jei tokių dangtelių įdėti daugiau, būtų dar šviesiau ir išeitų beveik toks pat langas, kaip iš stiklo. Jau reikalas išspręstas. Reikia tik daugiau dangtelių. Vaikščiojau po šiukšlyną jau ne be reikalo, o renku sveikus dėžučių dangtelius. Prisikroviau pilnus kišenes, parsinešiau namo, ėmiau dėlioti vienas prie kito ir kurti langą. Susiradau adatą, siūlo ir tik žybt, žybt siuvu dangtelius vieną prie kito. Pasiuvau visą langą. Nuplėšiau nuo lango angos audeklą, o jo vietoje prikaliau naują langą – iš dangtelių. Visas galas jurtos nušvito: šviesu ir vėjas nepučia, ir uodai nelando. Paėmiau knygą – net skaityti galima.

Pirmieji šią mūsų jurtoje naujovę pastebėjo vaikai. Iš karto nustebę žiūri. Galvas kraipo. Keista atrodo. Viskas matyti lyg lango nebūtų, o vėjas nepučia, uodai nelenda.

– Va, tik pažiūrėkite, – sušuko vaikai, – S k u č a s  į s i d ė j o  l a n g ą.

Netruko vaikai šią žinią išnešioti po kitas jurtas. Subėgo vaikai. Vienas per kitą grūdasi arčiau lango, pro kurį viskas matyti, ir niekas įeiti negali. Vaikus pasekė moterys, o paskui jas atėjo ir vyrai. Visiems buvo naujiena: Skučas įsidėjo langą.

Ši sensacija truko neilgai. Po kelių dienų jau daugelyje jurtų atsirado tokių langų.

1977.XII.24

Megramemedis mediniai langai

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas


Warning: sizeof(): Parameter must be an array or an object that implements Countable in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/plugins/wp-mystat/lib/mystat.class.php on line 1252