Warning: Use of undefined constant TXT - assumed 'TXT' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/themes/orange_butterfly_outline_ote067/functions.php on line 1323
Šiaurės pašvaistės šviesoje

Šiaurės pašvaistės šviesoje

Kazimieras Skučas

Upės, kaip ir žmonės, gavo keistus ir neįspėjamus vardus. Šiaurės Sibiro viena upė pavadinta Jana. Žmogaus ir upės vardas mažai kuo skiriasi. Upė Jana prasideda Verchojansko kalnuose. Sukdama ir kraipydama savo vagą tarp kalnų, per miškus ir lygumas atridena savo vandenis į Šiaurės ledjūres. Lašelis vandens, nuriedėjęs į vos žymų upeliuką Janos pradžioje, kol atplauks į upės žiotis, reikės jam praplaukti – prariedėti 4000 kilometrų. Jei toks lašelis vandens apsidairys į šonus, pažvelgs į viršų, atkreips žvilgsnį į dugną, tai, nuplaukęs į vandenyną, galėtų daug ką papasakoti, ką pakelėje matė, ką sutiko, ką pralenkė ir ką paliko. Lašelis po lašelio sudaro plačią upę, o į tą upę pažiūrėjus, pamatysi ją nevienodą, kaip ir nevienodas žemės paviršius, kuriuo ji plaukia.

Kalnuose ji veržli ir greita: šokinėja nuo akmens ant akmens, kraiposi, sukinėjasi iš vieno šono į kitą, taigoje pikta ir siaubinga – rauna, verčia medžius iš šaknų, viską neša su savimi ir, radus lėkštesnį krantą, išmeta ant smėlio. Kai praeina upės šėlimas, praeina pyktis, teka sau ramiai ir vienodai. Net žiovulys ima, darosi nuobodu bežiūrint į ramiai slenkančią vandens masę. Bet ar gali patikėti, kad šis galingas srautas vandens, nesustabdomas ir nesulaikomas, žiemai atėjus liks sukaustytas ir vietoje vandens vingiuos ledo juosta. Tokia rami, tokia tyli, kad neatspėsi, ar po ledu yra vanduo, o gal visas vanduo pavirtęs ledu. Kai pažiūri, kad upė pavirto ledu, krantai apsidengė sniegu, kad niekur jokio garso neišgirsti, žmogaus ar gyvulio nepamatysi, atrodo, kad su upe mirė ir visa gamta. Bet taip bus tik iki vasaros. Pakils saulė aukštai, pradės šildyti labiau, sniegas ims tirpti, vandens ims telktis vis daugiau ir daugiau, ir vanduo pabudins upę. Atitirps upės ledas nuo krantų, pakraščiais ims tekėti maža srovele vanduo. Srovelė darysis stipresnė, pakraštys darysis platesnis ir gilesnis. Žiemą savo galybę rodė šaltis, dabar atėjo laikas parodyti, ką gali vanduo. Vanduo iškelia ledą ant savo pečių ir pradeda nešti pasroviui. Priešakyje ledas dar prišalęs prie krantų ir nejuda iš vietos. Telkiasi vandens daugiau, apsemia didesnį vandens plotą ir prasideda grumtynės tarp ledų ir vandens. Ledas nori išlaikyti stovėjimo būseną, o vanduo judėjimo. Žmonės pamatę, kad jau upės ledai iškelti, kad jau ledas skyla gabalais ir tos ledo lytys, varomos srovės, leidžiasi pavandeniui, sako: „Upė neša ledus.“ O vaikai negali savo mintis patyliais išreikšti, tai rėkia ant visų laukų: „Upė sujudėjo! Upė sujudėjo!“

Kai stovi ant kranto ir žiūri į tą vandens ir ledo kovą, tik tada gali suprasti tą galybę su kokia grumiasi ledas ir vanduo. O kaip gražu žiūrėti, kai vanduo vieną ledo lytį, didumo kaip Puntukas, meta ant kitos ir taip vienas lytis skandina gilyn, kitas ant jų krauna ir taip per visą upę pastato užtvanką. Ledas nepajuda. Vanduo neprateka ir ima tvenktis ir kilti aukštyn ir aukštyn, ir išsilieja virš krantų. Paplūsta vanduo po visą tundrą ir jau vietoje upės pasidarė jūra. Pilasi vanduo vis platyn ir platyn, ir neša į tundrą visa, ką pakeliui buvo paėmęs: rąstus, medžius, sugriautus namus, krūmus, kelmus, ledo lytis didumo kaip jurta. Potvynis tęsiasi tol, kol vanduo nepragraužia ledo užtvanką ir neišlaisvina vandeniui kelią upės vaga.

Dun dun dun sudundėjo kažin kur ledų kalne. Po jo pasigirdo: triokšt, triokšt, triokšt. Greitu laiku susimaišo dundėjimas su traškėjimu į vieną ūžesį. Ūžia, šniokščia, dunda. Ledai pajuda, bet ūžimas tęsiasi ir ima taip trioškėt, kad ledo ir vandens dvikova pavirsta į neapsakytą gaudesį.

Lenkų istorikas Dlugošas, aprašydamas Žalgirio mūšį rašė, kad susidūrus abiem kariaujančioms pusėms, pakilo toks kovos triukšmas, jog buvo girdėti net už 5 kilometrų. Kadangi Dlugošas daug kur iškraipė istorinę tiesą, todėl ir čia negalima tikėti, kad jis rašė teisybę. Juo labiau galima abejoti, jog jis pats mūšyje dalyvavo. Žalgirio mūšį aprašė iš pasakojimo savo tėvo, kuris pats buvo dalyvavęs Žalgirio mūšyje. Bet Dlugošas rašo, kad mūšyje Jogaila visą savo aktyvumą rodė riksmu: stovėjo ant vežimo ir rėkė. Jei mūšio triukšmas buvo toks didelis, kad buvo girdėti už 5 kilometrų, tai Jogaila negalėjo pajėgti tiek išrėkti, kad jo skatinimą kovotojai girdėtų. Išeina, kad Dlugošas ir čia sumelavo. Jogaila gal ir rėkė kovos metu, bet jis neperrėkė kovos triukšmo ir niekas daugiau negirdėjo, kaip tik keletas šlėktų, kurie stovėjo prie Jogailos vežime ir laukė, kada Jogaila palieps bėgti į Krokuvą ir, kad suspėtų kartu su juo išnešti kudašių.

Kaip ten bebūtų – ir Žalgirio mūšio sukeltas triukšmas buvo nemažas, ir Janos ledų nešimo sukeltas ūžimas nemažesnis.

Apie 100 km nuo Janos upės žiočių, ant dešiniojo jos kranto yra aukštas kalnas, o upėje toje vietoje yra aukštas ir status krantas. Šios vietos, nors ir didžiausias potvynis, neužsemia vanduo. XVIII šimtmetyje ant Janos krantų atsibastė kazokai, šio krašto užkariautojai. Jiems patiko aukštas kalnas, nes tai buvo saugi vieta potvyniui ištikus, status krantas – patogi vieta laivu prie pat kranto priplaukti ir upei ištvinus, ir vandeniui nuslūgus. Kazokai gyvenvietę pavadino Kazokyne (rus. Kazačija. Mes ją sulietuvinome ir vadinome Kazačius).

1942 metais, kai tremtinius čia atvežė, Kazačių negalėjai pavadinti nei miestu, nei kaimu. Po visą kalną išsimėtę stovėjo kelios dešimtys jurtų ir keli mediniai namai. Tarp jų: mokykla, kiek toliau internatas, ligoninė, sandėliai, parduotuvė, kepykla ir dar vienas kitas atskirų šeimų namelis. Gyventojų su dideliu vargu gal prisiskaitytum tūkstantį žmonių. Čia gyveno likučiai tų kazokų, kurie atsibeldė į šį kraštą, kaip užkariautojai, liko čia gyventi ir, susimaišę su vietiniais gyventojais, pasidarė jakutais. Tik nosis ir skruostų kaulai rodė tekant juose kazokų kraują. 1942 metais į Kazačių atvežė lietuvių, vokiečių, lenkų, suomių ir kitų tautybių žmonių žvejybai ir kitiems darbams.

Lietuvius apgyvendino sename mediniame name, kuriame stovėti vietos pakako, bet gulėti teko pamainomis. Tik laimė, kad tokia padėtis neilgai truko. Viengunges moteris išsivedžiojo vietos valdininkai už tarnaites, arba auklėmis prie vaikų. Kitus paėmė įvairiems darbams ir apgyvendino kituose namuose. Likome tik tie, kurie buvo paskirti žvejybai. Vietos padidėjo. Jau galėjome pasidaryti narus. Bet padalinus gyvenamą plotą, narams vietos išėjo pločio tik dviem žmonėms, o kieno šeimoje buvo daugiau žmonių, tai prisėjo daryti antrą aukštą, ir gavosi gultai tokie kaip kareivinėse – dviejų aukštų. Tarp gultų tarpas vos žmogui praeiti. Išilgai namo ėjo takas, kuris buvo visiems bendras. Kaip į upę subėga visi upeliai, taip į šį taką suėjo visų narų takeliai. Tokiame name likome gyventi apie 40 žmonių, kurie turėjo sudaryti žvejų brigadą ir žuvauti silkes neršto metu. Daug kas iš mūsų su meškere buvo žvejoję, bet kaip žuvauti tinklu niekas nemokėjo. Atėjo vyresnybė, mes jiems sakome: „Mes nesame žvejai ir žuvauti nemokame. Duokite mums darbą pagal mūsų specialybę.“ O viršininkai mums atsako: „Jakutai jus išmokys.“ Matėme, kad dūlinėja vienas kitas jakutas, bet nė vienas nepanašus į mokytoją.

Dienos kaip paukščiai skrenda ir skrenda. Kiek jau jų praskrido, žino tik kalendorius. Ką jos mums davė, turėtų pasakyti atmintis, bet ne visos vienodai išliko mūsų galvoje. Tačiau 1942 metų rugsėjo 8 diena ligi šiai dienai su visomis smulkmenomis iškyla prieš akis. Tą dieną turėjome eiti pas jakutus mokytis žuvauti. Koks tai juokdarys norėjo suvaidinti gerąją mamytę ir plonu balseliu sučiauškėjo:
– Vaikučiai, rytoj kelkitės anksti, nusiprauskite švariai, apsirenkite gražiai, tėveliai ves jus į mokyklą.

Brigadose daugiausia mokytojų, todėl juokaujame, kad šį kartą ne mes mokysime, o mus mokys. Nekantraudami laukėme naujos mokslo metų pradžios. Nuėjome miegoti nesitikėdami sulaukti nieko naujo, kaip tik žvejybos pamokų.

Rugsėjo 8-tą atsikėlėme anksti. Žiūrime – visur balta. Išeiname lauk – sniego iki kelių. (Ot, tai tau ir žvejyba!) Nustembame, kad dar tik rugsėjo pradžia, o čia jau žiema. Sniego tiek prisnigo, kiek Lietuvoje prisninga viduryje žiemos. Nejau čia jau prasidės žiema? Teiraujamės jakutų, o jie visi atsako vis tą patį: „Kimbiliar.“

Saulė jau gerokai buvo pakilus danguje, kai atėjo pas mus vyresnybės atstovai. Patikrino, suskirstė būriais po keturis. Kiekvienam būriui priskyrė brigadininką ir pasakė:
– Čia bus jūsų brigada, čia jūsų brigadininkas. Visais jūsų reikalais kreipkitės į jį, o mes tik su juo turėsime reikalą.
– Brigadininkai, paruoškite sąrašus savo brigadų ir mums tuoj pat įteikite.

Valdžia išėjo.

Kur pažvelgsi, visur balta. Saulės šviesa balta. Sniegas toks batas, kad net blizga jo paviršius. Debesys padangėmis plaukia ir jie toki balti balti. O kai pažiūri į tolybę, tai atrodo, kad tolumoje nėra jokio skirtumo tarp dangaus ir žemės – vienodai balta. Tik šiai baltumo jūrai pasiliko nenugalima upė. Upės vanduo, koks buvo vakar, toks pasiliko ir šiandien – juodas, juodžiausias. Balti upės krantai daro vandenį dar juodesniu ir jis sau teka, sūkuriuoja, burbuliuoja, nežiūrint, ar krantai sniegu blizga, ar žaliomis samanos apkloti.

Kitą dieną atėjo vėl tie patys vyrai. Patikrino pagal brigadininkų pateiktus sąrašus ir įsakė eiti kartu su jais. Einame upės pakrante. Viršininkai priekyje per minkštą sniegą tapnoja. Jų apsiavimas lengvas ir minkštas, tai, rodos, jie be didelių pastangų žengia: drykt, drykt… O mūsų draugai apsiavę, kas kuo turėjo, tik žinoma, ne batais, o visai kitokiu apsiavimu, nepritaikytu nei laikui, nei vietos sąlygoms, pūkšnoja per šlapią sniegą. Taip ir einame: valdžios ir vyresnybės atstovai priekyje, užpakalyje visas pulkas vyrų ir moterų, kurie nežinojo už ką čia juos atvežė, nežinojo nė kur dabar juos veda. Kuris ėjo arčiau vadovų paklausė:
– Kur mes einame?
– Na piesky, – trumpai atsako ir viskas.
Kurie girdėjo atsakymą, perduoda užpakaliniams:
– Na piesky!
– Ką tai reiškia??? – klausiame vienas kito. Pašnibždomis svarstome: kas galėtų būti ant smėlio.
– Gal mokys?
– Nu, kur tau!
– Koks čia tau bus mokslas ant šlapio smėlio !
– Gal šaudys, – sako moterys.
– Gal ir šaudys, – pritaria vienas kitas.

Kaip tyčia visi palydovai turi pasikabinę po naganą ir dar kažkokį krepšį. Bet iš jų elgesio neatrodo, kad jie mums pikta ruošia. Pagaliau, šaltai galvojant, jam reikėjo mus vežti kelis tūkstančius kilometrų, kad Šiaurėje sušaudytų? Juk tai galėjo padaryti kelyje, Altajaus krašte, pagaliau ir Lietuvoje. Ten nešaudė. Tai dabar žudynių, tikriausiai, neruošia. O vis tik tas – „ant smėlio“ – kėlė nerimą. Bet tai truko neilgai. Greitai paaiškėjo visos paslaptys.

Praėjome nuožulnų upės krantą. Sniegas jau nutirpęs. Sekluma nuėjus toli į upės vidurį. Dugnas lygus, ant dugno smėlis toks smulkus ir švarus, kaip Palangos kurorte. Toks nuožulnus krantas su tokiu gražiu smėliu ir negiliu dugnu tęsėsi kilometrą, o gal ir daugiau. Čia mes supratome, ką reiškia eiti „na piesky“. Greitai buvo išspręstas ir antras lygčių nežinomasis. Toliau, tundroje, jau gana toli nuo vandens, stovėjo jakutų tardekas (tai toks jakutų trobesys kūgio pavidalo, sienos pastatytos iš karčių ir apkrautas velėnomis, viršuje palikta skylė dūmams išeiti, apačioje kita skylė uždegta kailiu – durys). Pamatę nematytus žmones, pirmiausia atbėgo vaikai, o paskui iš tardeko išlikdo ir suaugę. Pasirodo, kad tai čia mūsų būsimi mokytojai, kad čia ir bus mūsų mokykla. Kalba jie mums nesuprantama kalba, visai nepanašia į mums žinomas kalbas. Apsirengę keisčiausiais rūbais: kailiniais iš elnio kailio, plaukais į viršų, tokiomis pačiomis kelnėmis. Apsiavę ičigais. Galvas apsirišę kas skarele, kas į kepurę panašiu galvos apdangalu. Rūko pypkutes su labai trumpais cibukais ir kalba visi iš karto ir nesuprasi, kas kalba, kas klauso, ir visa kalba, rodos, susideda iš vieno „r“. Po ilgos eilės „R“, tie vyrai, kurie mus čia atvedė, kreipėsi į mus rusiškai:
– Čia žuvauja dvi žvejų brigados, pasiliks ir jūsų dvi brigados ir jus mokys žuvauti ir žuvausite toliau pamainomis: kai jakutai ilsėsis, jūs žuvausite, kai jūs išeisite į Kazačių žuvaus jakutai.

Čia paliko Šarkos ir Aliulio brigadas. Aš buvau Šarkos brigadoje. Su mums paliko dar porą moterų, o visus kitus nusivedė toliau, ant kitų smėlių. Ir tokiu būdu visos brigados buvo išskirstytos visa Janos pakrante.

Prasidėjo mokymas. Jakutai turėjo laivelį, kokios pusės tono keliamosios jėgos. Laivelyje sukrautas tinklas. Vienas jakutas atsisėdo prie irklų, vienas atsistojo prie tinklo plūdžių, kitas prie tinklo skenduolių, o dar vienas pasiėmė kuolą, pririšo prie jo tinklo virvės galą ir liko ant kranto. Stovi ant kranto abi mūsų brigados ir laukiame, kas čia bus toliau. Laivelį atstūmė nuo kranto ir ėmė irtis skersai upės. Vienas iria, du meta tinklą į vandenį, o tas, kuris liko ant kranto, įsmeigė kuolą į žemę ir laiko, kad tinklas nenuplauktų toli nuo kranto. Baigė išmesti tinklą į vandenį, laivelį pasuko į krantą ir skubiai iriasi, ir dabar iš laivelio meta į vandenį ne tinklą, bet virvę, kuri pririšta prie tinklo galo. Pasiekę krantą, visi iššoka iš laivelio, stveriasi už virvės ir traukia ant kranto, o kartu traukia ir tinklą. Taip pamažu vienas tinklo galas, prilaikomas su kuolu, plaukia pavandeniui, kitas, traukiamas už virvės, artėja prie kranto. Pagaliau abu galai tinklo pritraukti prie kranto. Tada tinklą traukia už pavarų ir traukia tol, kol pritraukia tinklo „matnę“ (galas tinklo, panašus į maišą) Matnėje randasi visos pagautos žuvys. Mums, kurie matėme, kai žuvauja meškere ir ištraukia tik po vieną žuvį, o čia ištraukė gal 50 kg, o gal ir daugiau, atrodė, kad tai neišpasakytai „gausi žvejonė.“

Saule! Miela saulute! Tu viso gyvenimo kūrėja. Neveltui žmonės tave garbino, tau himnus giedojo, tave dievu laikė. Tavo šviesa ir šiluma ir vargšo trobelę priartina rūmams. Tavo spindulys paguodžia nuliūdusį žmogų. Tavo spindulys ir niūrią žmogaus širdį praskaidrina. Tebūna tau garbė! Tešlovina tave žmogus, kuris dėka tavo šilumos ir šviesos gėrybes semia.

Ta pati saulė švietė tą rudenį Lietuvoje, ta pati saulė švietė ir Šiaurėje. Ta pati saulė švietė ir Afrikoje. Bet koks skirtumas! Afrikoje saulė taip šviečia ir šildo, kad reikia ieškoti pavėsio. Šiaurėje saulė šviečia, bet šildo taip mažai, kad naktį iškritusį sniegą nenutirpina. Žiūrėti į saulę gali neprimerkęs akių, nes jos šviesą sušvelnina rūkai. Rytą saulė sunkiai kyla aukštyn: šviesu jau senai, o saulės dar nematyti. Vidurdienį pakyla virš žemės, bet greitai įbridai į vandenį, vėl pribėgo šalto vandens ir taip visą dieną keičiasi šilti ir šalti kompresai. Kojos nors ir šlapios, bet vis tik apautos, o rankos, tos vargšės rankos! Joms jokios apsaugos nėra. Jei sušlaps – į skverną nusišluostai, jei šalta – į šonus pakūlei ir taip pamainomis – tai šluostai, tai muši į šonus. Ir visos šios kankynės baigiasi tik namuose. Namuose viduryje kambario stovi geležinis pečius, kuris kūrenasi dieną ir naktį. Naktį džiovina rūbus tik žvejai, kurie žuvavo dieną, o dieną tie, kurie žuvavo naktį. Ir taip ištisą parą apie pečių prikabyta tarbazų ir autų visa eilė. Įėjus į kambarį, atrodo, kad apie pečių sukabyta storos dešros ir lašinių paltys. Tarbazai per naktį ne tik išdžiūsta, bet ir sudžiūsta. Kai reikia eiti žuvauti ir apsiauti tarbazais, tai visas vargas. Tarbazai sudžiūvę į kaulą ir koja su autu nelenda. Reikia trinti, lankstyti, mankštinti, kol suminkštės. Ir džiaugiesi, kad pavyksta apsiauti. Juodelis neiškentė tokių kasdieninių mankštų ir pasiūlė visiems eiti gulti nenusiavus tarbazų. Žinoma, nė jis pats, ne visi kiti jo pasiūlymo nemėgino įgyvendinti. Taip liko, kaip buvę: iš ryto stenėjo, daužė kojas į grindis, tempė už aulų įsikibę kol apsiavė, o vakare išbrinkusius, kaip mazgotes kabino prie pečiaus, kad išdžiūtų.

Neilgai reikėjo laukti, kaip paveiks į žmonių sveikatą toks darbas. Kojos ištino, rankos sutrūko, ėmė pūliuoti. Jei nėra temperatūros, nuo žvejybos nieko neatleido. Gerai, kad žvejyba tuoj baigėsi. Šaltis artėjo ne žingsniais, o šuoliais. Diena trumpėjo tokiu greičiu, kaip mergaičių suknelės. Naktimis ryškiau švietė žvaigždės. Kažin kur toli, pačiame dangaus pakraštyje, pradėjo rodytis Šiaurės pašvaistė: sušvinta ir vėl užgesta. Matyt, dar neatėjo laikas visą savo grožybę parodyti. Iš vakaro upės pakrantėmis ėmė plaukti ižas. Po nakties jau tik siauras vandens ruoželis viduryje upės mirguliavo. Dar po vienos nakties jau visa upė buvo padengta ledu. Žvejyba baigėsi. Ant upės storėjo ledas, ant tundros gulė vis storesnis sniego sluoksnis. Mes pasikuriame pečių ir šildomės. Žvejojant gautos žaizdos ėmė gyti. Kojų ištinimas atsileido. Prarastos jėgos grįžta. Tik nuotaika vis tokia pati liūdna ir prislėgta. Kažko bijom. Kažko laukiame.

Vieną dieną prie mūsų namo privažiavo pilna aikštė elniais kinkytų rogių. Atėjo milicija, įsakė į vienas roges krauti savo daiktus, į kitas vaikus ir patiems sėstis. Susidarė ilga virtinė rogių. Ir toks karavanas pasileido upe aukštyn. Vaikai krykštavo, juokėsi, kad gavo važiuoti raguotais arkliukais – elniais. Suaugusieji taip pat pirmą kartą važiavo elniais, bet jų juokas neėmė. Jie šį sykį sprendė lygtis su visais nežinomaisiais. Už ką vėl išveža ir kur veža? Šį kartą niekas atsakymo nedavė. Saulė tą dieną švietė mažai – pro rūką vos buvo matoma. Aplinkui blizga plotai tylūs ir negyvi. Tik šiose platybėse traukė elnių karavanas vis tolyn, tolyn į pietus. Neilga tai buvo kelionė. Pavažiavę 10 km upe, pasuko į krantą. Šioje vietoje upės krantas status ir aukštas. Bet ką tai reiškia elniams – jiems pakanka mažiausio nuožulnumo ir jau jie užkopia ant kranto.

Kai pasiekėme viršų, čia jau reginys kitas: kokio kilometro ar dviejų ruožtu auga maumedžiai – listvinicos ir dar nemažos – jau geros kartys. Toliau žiūrime: miške stovi jurtos. Naujos –praeitą vasarą statytos, tik be langų ir be durų. Prie vieno tokio „rūmo‘ mus privežė. Iškraustėme maišus, iškėlėme vaikus, o vežikas pasakė, kad čia mums skirta gyventi. Jei gyventi, tai gyventi. Sunešėme maišus į vidų ir dairomės: ant grindų sniegas, vėjas pučia, nei langų, nei durų. Lauke šaltelis arti -30°C. Vaikai jau nesijuokia, o ėmė verkti, kad šalta, o paskui vaikus ėmė raudoti moterys. Pirmoji visu balsu užtraukė Juodelienė:
– Dievulėli, dievulėli, mus čia pražudyt atvežė. Prapulsime!

Neišlaikė neraudoję ir kitos moterys. Reginys liūdnas: vaikai kaip ėriukai bliauna, moterys kaip vištos kudakuoja – žodžiais rauda. Vyrai dairosi nuo ko čia pradėti naują gyvenimą kurti. Juodelis pirmutinis pradėjo raminti žmoną:
– Cit, motka, – nežliumk! Negriebs velnias… Neprapulsime… Degtukų yra. Malkų yra. Užsikursime ugnį ir bus šilta.

Tuoj suliepsnojo ugnis viduryje jurtos. Dūmai eina per duris, per langus, o iš lauko į vidų eina šaltis. Moterys liovėsi verkti, o ėmėsi ieškoti skudurų uždengti langams.

Pasikeitus darbui, turėjo keistis viskas iš pagrindų. Iš organizuotos žvejų gyvenvietės reikėjo suorganizuoti miško gamybos įmonę. Pradėjo tvarkyti nuo viršaus. Viršininkas lino tas pats „Žmogus su šautuvu“ – Kūricinas. Buhalteriją vesti pavedė buv. Kauno žydų banko vyriausiam buhalteriui Šokatui, jo sūnus Miša Šokatas – normuotojas, dar vienas žydelis – Goldas buvo sandėlininkas. Vokiečiams tik vienos pareigos teko – arklininko. Reikia kiek plačiau paminėti Šokatus ir Goldą. Šokatas – tėvas. Gal jau 50 metų amžiaus žmogus, bet atrodė gražiai: stiprus ir sveikas. Aukšto išsilavinimo. Moka daug kalbų: vokiečių, anglų, lietuvių, rusų, lenkų ir, žinoma, žydų. Jo sūnus Miša studentas. Nors dar jaunas vyras, bet plikas kaip tėvas, nevedęs. Trečias žydas, pavarde, Goldas. Nepasižymėjo nei mokytumu, nei apsukrumu. Bet jis skyrėsi nuo visų kitų tuo, kad jis sugebėjo iš karto kalbėti visomis kalbomis, kiek tik jų mokėjo. O mokėjo nemažai: latviškai, rusiškai, vokiškai, lietuviškai… Kai kalba, tai gaunasi visų šių kalbų mišinys, ir norint jį suprasti, reikėjo visas tas kalbas mokėti, o jei ne, tai gerai, jei sugausi mintį jo kalbos, o ne, tai visai nieko nesuprasti. Pavyzdžiui, jo kalbos galėtų būti, kad ir toks jo „lietuviškas“ sakinys:
–Pūr wos mi stardajam? Pūr stikel dret und fur apšiktas kapeikis.

Šokatas sakydavo, kad Goldas kai žydiškai kalba, gaunasi toks pat kratinys.

Su žydais gyvenome gana geruose santykiuose. Su vokiečiais laikėmės santūriai. Bet susitikus su vienas ir su kitais kalba buvo viena: kada baigsis karas? Vieni laukė greito fronto žlugimo ir greitos taikos. Kitiems jau atrodė, kad karas bus amžinas. Vokiečiai visi kaip vienas tvirtino, kad karas turi baigtis balandžio 22 dieną. Kartą paklausiau vieną vokietį, kas sakė, kad karas turi baigtis balandžio mėnesį. Jis atsakė, kad pagal Pranašo Danieliaus pranašystę taip turi būti, nes viskas pildosi taip, kaip jo parašyta. Vokiečiai visi liuteronai – biblijos skaitytojai. Tai šią knygą beveik kiekviena šeima turėjo. Paprašiau, kad paskolintų paskaityti ir įsitikinti, kad jau karo pabaiga netoli. Paskolino. Atsiradome mes du stipresni vokiečių kalboje: Juodelis ir aš. Skaitome nurodytą pranašystę, verčiame kitiems ir randame, kad prie to senų laikų fantazijos išmislo, reikia dar daug pridėti savo fantazijos, kad būtų galima pasakyti, kad apie šį karą ten pranašaujama.

Pranašyste nusivylėme, bet biblija mums pasitarnavo kitu dalyku. Užėjo amžinoji Šiaurės naktis. Saulė neužteka. Viduryje dienos šiek tiek prašvinta, tai išėję į mišką nukertame po keletą karčių ir vėl į jurtą. Tokiomis ilgomis naktimis nėra kas daugiau daryti, kaip tik sėdėti prie pečiaus ir šiltis. Knygų nedavė iš namų pasiimti, o jei kas ir turėjo, tai kratos metu atėmė, nes rusai lietuviškai nemokėjo ir visas lietuviškas knygas laikė draudžiamu dalyku, jei tai būtų buvę ir Stalino raštai, ir tuos būtų sunaikinę. Vokiečių kalba knygas leido. Tomis lengvatomis ir mes pasinaudojome. Vakare susėdame prie pečiaus ir pečiaus šviesoje imame skaityti kokią evangeliją:
–Am Anfang war das Wort, und das Nort war bei Gott, und Gott war das Wort.

Skaitome pasikeisdami su Juodeliu, verčiame vienas kitam padėdami. Mes skaitome, o klauso beveik visi jurtos gyventojai. Ir klausytojų turėjome apsčiai. Kai kurie suradę kokį žvakigalį, atnešdavo mums pasišviesti. Ir viskas ėjo gerai, kol nepradėjome skaityti Karalių knygos. Kai perskaitėme, kad karalius Saliamonas turėjo 300 žmonų ir 400 sugulovių, mūsų klausytojų moteriškoji pusė užprotestavo:
– Negali būti!
– Jūs neteisingai verčiate!
– Čia Liuterio biblija ir ji yra klaidinga.
– Nereikia jos skaityti!
– Nereikia!

Mes aiškiname, kad skaitome, kas parašyta. Nieko tas nepadėjo. Klausytojų skaičius ėmė mažėti ir pagaliau likome tik mudu du skaitytojai, o klausytojų nė vieno. Ant galo ir Juodelis pareiškę, kad čia, t. y. biblijoje, labai daug fantazijos ir pasakiško elemento, ir nustojo skaitęs. Likau aš vienas. Kantriai tęsiau skaitymą. Perskaičiau visą Senąjį testamentą iki galo. Biblija man palengvino sunkias ištrėmimo dienas. Tebūna jai pareikšta padėka. Jei galėčiau gauti pranašo Jeremijo raudas, vėl jas skaityčiau. Norėčiau pažiūrėti ar ir dabar Jeremijo raudos būtų tokios gražios kaip tada, kada mūsų padėtis buvo beveik vienoda: jis Babilonijos tremtinys Babilone, aš tremtinys Sibire.

Socialistinė santvarka pasižymi savo tiksliu apskaičiavimu, paskaičiavimu, patikrinimu. Todėl tiek daug administracijoje reikia buhalterių, sąskaitininkų, planuotojų, normuotojų, tikrintojų, kontrolierių, revizorių ir t. t.

Jau artėjo nauji metai. Prieš naujus metus turėjo būti atliktas patikrinimas ir mūsų dalinio. Atvažiavo iš Kazačiaus vyriausias buhalteris, taip pat Lietuvos žydelis iš Kauno. Buvęs urmo prekių sandėlininkas, Sandleris. Atliko, kas jam buvo liepta ir reikėjo važiuoti namo. Į čia jį atvežė elniais, bet elniai apsisuko ir nuvažiavo, o kaip sugrįžti? Žydas senas, skundžiasi kojų silpnumu, pėsčias nenueis, be to dar bijo. Šaukiasi mane viršininkas – Kūricinas ir sako:
– Nuvežk tu šitą pilietį į Kazačių.

Aš jam aiškinu, kad arklys likęs tiktai vienas ir tas pats silpnas, nenuvažiuosiu, o jei ir nuvažiuosiu, tai sugrįžti tikrai nesugrįšiu: nei aš, nei arklys. Viršininkas kalba savo, kad reikia nuvažiuoti ir tiek. Ant galo, kaip ir visi rusai sakė:
– Nu kak nebut atvezi.

Ateina Šokatas ir tas prašo, prižada užmokėti: dvi dienas atleisti nuo darbo, už tas nedarbo dienas užmokėti, tik nuvežk. Sutikau.

Atvažiavau prie kontoros. Arklys vos gyvas, sulysęs. Gaila žiūrėti į tokį gyvulį. Bet ponas liepia – tarnas eina. Išėjo iš jurtos Sandleris. Žiūri į tas darbines roges ant kurių užmestos iš lentų sukaltos durys ir viskas, – nei sėdėt, nei gulėt. Pasirinko artąjį atveja – atsigulė, kaip maišas išilgai rogių, aš atsisėdau ant krašto, nuleidau kojas žemyn, kaip daro visi važiuodami rogėmis, kad būtų kuo atsispirti, jei kartais rogės virstų ant šono. Pajudėjome. Į pakalnę arklys nubėgo gerai. Upe ledas lygus, vietomis apsnigtas, arklys žingsniuoja pėstute. Aš tai pasėdžiu ant rogių, tai einu šalia.

Sandleris guli lyg maišas ir pasakoja, kad jis vienas tokiuose negyvenamuose plotuose bijotų važiuoti. Arklys tarpais sustoja pailsėti ir vėl traukia. Sandleris prižada Kazačiuje gauti arkliui avižų, šieno, tik, kad nors nuvežtų iki namų. Pailsėdami, pastovėdami, privažiavome Kazačių. Man Sandleris davė puoduką arbatos ir du sausainius, o arkliui – nei šieno, nei avižų. Kad man maža valgyti, nėra ko nė norėti – karas, badas, visi gyvena iš to davinio, ką gauna pagal korteles. Ką daryti su arkliu? Atsako – nieko nėra. Pagirdžiau arklį, pailsėjome ir pasukau atgal į namus.

Nors sakoma, kad arklys į namus greičiau bėga, bet šį kartą, tas pasakymas nepasiteisino. Į Kazačių arklys ėjo stipresniu žingsniu, o atgal vos koją už kojos stato. Gūdi naktis supa mus. Tamsa dar labiau paaštrina šį jausmą. Raminuosi: kelias matyti – nepasiklysime. Be to, tuoj užtekės mėnuo, bus šviesu, kad tik parvažiavus į namus… Kokius tris ar keturis kilometrus arklys traukė roges. Patraukia, sustoja ir vėl traukia. Jau mėnulis užtekėjo, šviesu nuo sniego, o čia dar mėnulio šviesa prisidėjo. Šviesu, kaip dieną, vis tiek ne dienos šviesa, – toli nematyti. Raginu arklį – nejuda. Užkertu rykšte – nė iš vietos. Matau, kad į mušimą jis nereaguoja. Pastumiu jį. Kelias kartus perstato kojas ir vėl stovi. Pajudinu roges, pajuda ir arklys, bet rogių neveža. Paimu už ienos ir traukiu roges ir arklį. Kelis žingsnius pasiduoda pirmyn. Einu stumti roges. Kelias slidus, lengvas. Roges aš pastumiu, bet arklys neina. Turiu eiti iš priekio traukti ir roges, ir arklį. Kelias varsnas pavažiavome ir vėl – stop! Mėnulis pakilęs jau gana aukštai. Tundra blizga mėnulio šviesoje. Šaltis spaudžia, net kvapą gniaužia. Aš šalčio nejaučiu – man šilta. Žiūriu arklio, ar dar jis nesvyruoja. Duodu jam pastovėti, kad tik jis iki namų prieitų.

Šioje blankios šviesos jūroje du gyvūnai: aš ir arklys. Aš galvoju, kaip čia greičiau parvažiuoti namo, o arklys, greičiausia, nieko nenori, – tik, kad niekas jo nejudintų. Kažin kur toli užstaugė vilkas. Kiek palūkėjus sustaugė kitas. Mane apėmė baimė. Atsiminiau, kad šitie plėšrūnai klajoja po tundrą ir ieško sau maisto. Gali pajusti arklio ir žmogaus kvapą ir mus užpulti. Staugimas girdėti toli. Bet ką reiškia vilkui atbėgti 10 ar 20 kilometrų. Vėl pasigirdo staugimas. Raginu arklį. Čia pavojus rimtas. Atsiminiau jakutų pasakojimus apie vilkus, kaip jie elnių kaimenę persekioja, kaip atskiria atsilikusį elnią nuo kaimenės, užpuola ir suėda. Atsiminiau vėl tų pačių jakutų pasakojimą, kaip alkanų vilkų gauja, pajutusi, kad tardeke yra žmonių, jį apsupa, nudrasko nuo sienų velėnas, išardo kartis, užpuola žmones ir suėda. Jei vilkų staugimas girdėti, tai šiose apylinkėse yra ir vilkų, ir elnių. Jei vilkai užpuola elnius ir žmones, kodėl jie negali sau mastui pasirinkti arklį ar žmogų. Apsiginti nėra kuo. Jei vienas vilkas užpultų, tai gal arklį suėstų, o aš tuo tarpu galėčiau pabėgti. Bet po vieną vilkai retai slampinėja – visi eina gauja. Kad taip turėtum kokį nors ginklą, o dabar ničnieko rankose. Žmogus (o čia ir arklys) paliktas atsitikimo laimei. Gerai, jei vilkai slampinėja paskui elnių kaimenę, tai nuo jos neatsitrauks, o jei bėgioja po tundrą ieškodami netikėto grobio, tai tuo grobiu galime mes būti. Kimbu į ieną iš visų jėgų ir traukiu arklį ir roges. Kiek paslenkame ir vėl reikia sustoti. O namai dar toli. Būk, likime, man palankus!

Kuri galėjo būti valanda, nepasakysi. Turėjo būti arti vidurnakčio. Priverstini poilsiai neretėjo. Kai sustojam, vis klausausi, kur vilkai staugia. Iš jų staugimo galima nuspėti į kur jie traukia: ar eina artyn, ar tolyn, ar vietoje stūguriuoja. Klausau. Girdėti staugimas, bet negalima pasakyti, ar jis man kokį pavojų neša, ar ne.

Graži buvo ta naktis. Gražus mėnulis pilnaveidis švietė. Graži Šiaurės pašvaistė danguje mirguliavo.
Mačiau pašvaisčių astronomijos vadovėliuose, skaičiau knygose, bet tai nieko panašaus ten nėra į tikrąją Šiaurės pašvaistę. Knygų paveikslėliuose ir aprašymuose ji parodyta, kaip negyvas Šiaurės šviesos spindesys. Tai labai klaidinga. Šiaurės pašvaistė yra gyva. Ji ne vienos vietos spindesys, bet viso dangaus puošmena.

Toli toli prie pat žemės krašto plykstelėjo šviesa. Šviesa žalsva, spinduliuoja, auga didėja, atrodo, kad saulė teka. Bet ne. Tai ne saulės tikėjimas. Šviesa didėja, užima dangų plačiau, tartum laumės juosta nusidriekė nuo vieno horizonto krašto į kitą. Gali pamanyti, kad vaivorykštė. Bet vaivorykštė negyvas spalvų lankas guli danguje, o Šiaurės pašvaistė gyva. Jos galai juda, lankstosi, daro lankus tokius, kaip bažnytiniuose paveiksluose nupieštų kaspinų. Pašvaistė nestovi vietoje: virpėdama, mirgėdama artėja prie manęs. O kokias grakščias kilpas suraito! Balerinos rankų bangavimas neprilygsta tiems judesiams, kokius Šiaurės pašvaistė sukuria. Priartėja taip arti, kad, rodos, vieną tokią bangą užmes tau ant kaklo. Vos tik neprisiliečia, bet čia, koks tai nematomas burtininkas mosteli lazdele, ar išjungė tokį, kaip televizoriaus jungtuką ir viskas prapuolė, užgeso. Dangus aptemo, pasidarė juodas vos matomas žaliais atspalviais. Bet ilgai nelaukus, toje pačioje dangaus vietoje gimsta kita pašvaistė. Vėl kyla aukštyn, išskečia savo spalvotą rankšluostį per visą dangų, o jo galai siekia, dangaus ir žemės kraštus. Vėl kartojasi grakščių judesių figūros, vėl sukdamasi, banguodama artėja į mane. Bet neskuba pralėkti dangumi. Vienas figūras pabaigia, pradeda kitas. Vieną ratelį susuka, lyg kubilą šokdamos, tveria kitą, apsisuka kiek kartų, ratelis išt5sta, rangosi kitos kilpos, kitokios figūros pinasi. Tas visas dangaus margumynas, sukasi, šoka, išsisklaido…

Nežinau, ar man tik taip pasirodė, ar iš tiesų pačioje aukščiausiojo dangaus vietoje, zenite, pašvaistė sustojo ir galėjau getai įsižiūrėti jos spalvas. Kvapą užgniaužia, širdis apsąla… Kokia grožybė! Pagrinde visos spektro spalvos, kaip vaivorykštės, bet daug ryškesnės, aiškesnės, o perėjimai, persiliejimai iš vienos spalvos į kitą, žodžiu nenusakomi. Negali daugiau nieko ištarti, tik pasakyti vieną žodį – g r a ž u !

Iš prigimimo akliems žmonėms, kurie niekad nematė šviesos, nematė spalvos, norėdami sudaryti spalvų sąvoką, aiškina garsais. Spalvos yra šiltos ir šaltos, šviesios ir tamsios, o garsai yra liūdni ir linksmi. Jei Šiaurės pašvaistės spalvas paversti į garsus, tai būtų tokia garsų harmonija, kurios joks kompozitorius nesukurs. Tai būtų skambėjimas nuo širdį veriančių liūdnų garsų, iki dieviškai linksmų ir švelnių balsų. Kokius stebuklus gamta sukuria: padangėje mirguliuoja spalvų rezginys, prieš kurį povo plunksnų grožis blanksta. O šias spalvas pakeitus muzikos garsais, skambėtų padangėje melodija, kokios dar negirdėjo žmogaus ausis.

Šaltą žiemos naktį, kai šviečia pilnatis mėnuo, Šiaurės pašvaistė padangę puošia. Žemėje viskas sušalę, sustingę, aptemę, danguje Šiaurės pašvaistė nesuskaitomoms įvairiaspalvėmis šviesomis šviečia, – žemėje viskas apmirę, sustingę, negyva. Danguje pašvaistė gražiausiais judesiais banguoja, virpa, siūbuoja. Kiek bežiūrėsi Šiaurės pašvaistė vis graži ir jos judesiai nenuobodūs.

Jei būtų grožio religija, tai Šiaurės pašvaistė būtų jos dievaitė.

Valandą, o gal ir daugiau buvau užmiršęs savo vargingą kelionę ir arklį, kuris ramiai stovėjo, kaip negyvas. Nežinau, ar jis negalėjo pajudėti, ar jis nenorėjo sutrukdyti man gėrėtis Šiaurės pašvaiste. Tik aiškiai girdimas vilko staugimas pabudino mane, ir taip netoli sustaugė kitas vilkas, kad net arklys sudrebėjo. Nežinau, ar vilko netolimas staugimas sujaudino arklį, ar gal pajuto, kad jau netoli namai, pradėjo eiti greičiau ir greičiau. Aš jam padėjau tempti roges ir vis dairiausi į šonus, ar neatšniokščia vilkų gauja. Staugimas pasikartojo vienas ir kitas, bet dar toli, o aš jau buvau prie namų. Pakrantėje iškinkiau arklį ir vargais negalais užtempiau ant kranto. Pribudinau arklininką, perdaviau jam arklį, o pats nuėjau į savo jurtą.

Lauke žnybo nemažas šaltis, o aš įėjau į jurtą visas sušilęs. Nesijaučiau pavargęs, nenorėjau nei valgyti, nei miegoti. Dar vis norėjosi pažvelgti į Šiaurės pašvaistę, pabūti jos šviesoje. Išėjau į lauką. Viskas skendo Šiaurės pašvaistės šviesoje. Už upės staugė vilkai. Gal pusvalandis, o gal tik 15 minučių nulėmė mano ir arklio likimą. Grįžau į jurtą. Dabar staukite, vilkeliai, kiek tik norite: aš ir arklys jūsų kruvinos puotos patiekalu nebūsiu.

Jurtoje visi miegojo, knarkė. Atsiguliau ir aš, bet miegas neėmė. Norėjosi vėl keltis, pribudinti visus, kad išeitų į lauką, pastovėtų Šiaurės pašvaistės šviesoje, paklausytų, kaip ant priešingo upės kranto staugia vilkai, kaip čia baugu, kaip čia gražu.

Miegojo visi, užmigau ir aš.

Kitą dieną pranešė, kad po nakties arklį rado negyvą.

1976.VI.15

Pilingas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas


Warning: sizeof(): Parameter must be an array or an object that implements Countable in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/plugins/wp-mystat/lib/mystat.class.php on line 1252