Warning: Use of undefined constant TXT - assumed 'TXT' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/themes/orange_butterfly_outline_ote067/functions.php on line 1323
Sibiro atgarsiai

Sibiro atgarsiai

Kazimieras Skučas

2014 07 28

Kažkurioje šalyje, kažkurioje valstybėje, žinoma, kuri yra už devynių girių žalių, už devynių aukštų kalnų, už devynių plačių upių, buvo parašytas turistams vadovas. Graži knyga su daugeliu paveikslų su daugybe žemėlapių, tvarkaraščių, maršrutų ir daugybe patarimų turistams. Pirmas patarimas, atspausdintas stambiu šriftu, buvo toks:
„ J e i  n u v y k s i t e  į  š a l į,  k u r i  t a u  m a ž a i  ž i n o m a  i r  n o r ė s i,  k a i p  g a l i m a  m a ž i a u  s u g a i š d a m a s  l a i k o,  s u ž i n o t i   j o s  k u l t ū r ą,  t a i  a p l a n k y k  š i a s  v i e ta s:  N U E I K  Į  T U R G Ų,  U Ž S U K  Į  I Š E I N A M Ą,  P A V A I K Š Č I O K  P O  K A P I N E S  I R  P A K L A U S K,  K I E K  Ž M O N Ė S  S U N A U D O J A  M U I L O.“

Kai 1942 metais vežė mus į tolimąją Šiaurę, vežė per Jakutską. Tada Jakutskas buvo nedidelis miestelis, bet palyginus su didžiu Šiaurės Sibiro retai apgyventu plotu, tai buvo didelis miestas. Kelios dešimtys mūrinių namų, kelios dešimtys dviaukščių medinių namų, vienaukščių medinių namų jau reikia skaityti kapomis, o kiek miesto pakraščiais buvo jurtų, tai nenuskaitysi. Namai statyti iš apvalių rąstų, nuo laiko gerokai pajuodę, dengti įvairiai: skarda, gontais, lentom. Gyventojų maišalynė: pradedant baltosios rasės atstovais, baigiant geltonąja rase (tik negrų nebuvo matyti). Koks gyventojų margumynas, toks ir kalbų jovalynas: rusų, jakutų, mongolų, čiukčių, tungusų ir kitų Šiaurės tautelių kalbas galėjai išgirsti. Jakutskas buvo vienintelis miestas, kur pinigai turėjo vertę. Visur kitur, kur pravažiavome, vyko mainų prekyba. Jakutske ilgai mūsų nelaikė. Atrinko visus tuos, kurie buvo netinkami tolimesnei kelionei, arba darbininkai, kurie čia buvo reikalingi. Visus kitus suvarė atgal į baržas ir vežė Lena žemyn. Vežė, vežė upe žemyn…

Upė ėjo platyn, augmenija ant krantų ėjo skurdyn. Žmonių nuotaika, nors ir optimistiškiausiai nusiteikusių, ėmė kristi. Kai kur sustoja, būrį žmonių išsodina ant kranto, o likusius vis veža. Atvežė į uostą Tiksį. Lena baigėsi. Galvojam: jau toliau nėra kur vežti, bet kur tau! Nedavė uoste nė kojų sušilti: upinį garlaivį pakeitė jūros buksyrinis laivas. Sukabino visa baržas sau žmonėmis į vieną ilgą karavaną ir patraukė per Laptevų jūras į rytus. Oras pasitaikė gražus. Jūra rami, tik mažos vilnelės plauna baržų šonus, bet, žiūrint į tolį, vandens paviršius atrodė lygus ir ramus. Kažkur toli baltuoja ledo lytis, danguje plaukioja balti debesėliai panašūs į ledo lytis. Tai viename, tai kitame laivų šone išnyra jūrų veršiai. Paplaukioja, lyg kokios juodos pūslės ir vėl pasineria į vandenį. Po kiek laiko vėl išnyra ir taip visą laikė lydėjo mus per jūrą. Priplaukėme upės Janos žiotis. Baržas su žmonėmis perdavė upių garlaiviams, o laivai grįžo į Tiksį. Upiniai garlaiviai baržas pritraukė prie kranto, įvažiavo į upės vagą ir ėmė važiuoti upe aukštyn. Pavažiuoja, sustoja, pasako vietos pavadinimą, išlaipina dalį žmonių ir vėl važiuoja tolyn. Visą dieną vežiojo, sustodinėjo, iškeldinėjo žmones. Taip buvo kuriamos pirmos gyvenvietės ant Janos. Kur bevežtų, kur bepaliktų žmones, o reginys vis toks pat: priekyje tundra, į kairę tundra, o užpakalyje ledjūrės.

Kai po daugelio metų grįžau tomis pačiomis vietomis, kuriomis pirmą kartą vežė, tai pagalvojau: kiek čia mūsų žmonių išvaikščiota, kiek prakaito išlieta, kiek skausmo, alkio, ašarų ir atodūsių ši tyli tundra yra sugėrusi, kiek priešmirtinių skausmų yra prisiklausiusi. Kiek tylios kančios ji ligi dabar slepia.

Už ką tie žmonės čia kentėjo? Už kokias kaltes čia savo kaulus paguldė? Ar pasakys, kas nors? Gal niekas: vieni nežinos, o dar kiti nenorės savo klaidų prisipažinti.

Šaltą žiemos dieną eini tundra. Kiek akys užmato: sniego jūra. Atrodo, kad jei tundra nebūtų atsirėmusi į dangų, tai dar toliau ji tęstųsi. Dangus taip pat toks vienodas, kaip ir tundra. Tai ne dangus, o išgaubtas dangtis, kurio kraštai atsirėmę į žemę. Po šiuo dideliu dangčiu, jo dugnu – tundra eina žmogus. Šaltis gnaibo nosį, šalti šiurpuliai už nugaros vaikščioja, rankos nejudrios kabo šonais. Nedideliais žingsniais žengia kojos. Atrodo, kad ne žmogus, o skruzdėlė mažais žingsneliais slenka pirmyn. Mažai dirba rankos, nedideliais žingsniais žengia kojos, tik vienos mintys gyvos ir judrios šokinėja, kaip šarkos nuo šakelės ant šakelės, nuo vieno dalyko prie kito.

Ta neaprėpiama tundra, jos neišmatuojamas plotas, tas mėlynas dangus virš galvos viskas nepaprastai dideli ir nenugalimi, o žmogus šioje aplinkoje jautiesi toks mažas, toks bejėgis, toks silpnas, silpnesnis už pelę, silpnesnis už kurapką. Reikia tik didesnio šalčio, tik ilgesnio kelio, didesnio vėjo, kuris užpustytų kelią ir žmogaus nėra. Tada atsimeni, tą didįjį žmogų – gamtos karalių… Koks tas žmogus didelis ir galingas: visas pasaulis jam paklusnus, o tundroje tas pats žmogus silpnas, niekam vertas vabalėlis.

Toks išorinis pasaulis, kuris supa žmogų – didis ir nenugalimas. Tačiau žmogaus mintys, širdies troškimai dar didesni bėga prieš akis pirmyn ir sau vienas galvoji: o kad taip ateitų geresni laikai, kad laisvas būčiau, nors ir Šiaurėje gyvenčiau. Įsigyčiau šiltus lengvus rūbus. Nusipirkčiau šiltą kailinę kepurę, kailines pirštines, užmaunamas net ligi alkūnių. Kailinės kelnės irgi būtų ne prošal, tik pėsčiam eiti su jomis ne taip jau patogu. Koks būtų gerumėlis, jei vietoje šimtasiūlės turėtum šunio, lapės ant elnio apsivilkimą. Kojoms taip pat sunku tęsti sunkius vailokus. Ne. Taip nebus, jei tik atsidursiu geresnėse sąlygose, jei tik bus galima, tuoj įsigysiu lengvus, šiltus elnio kojų kailio tarbazus (tokie batai), kiškio kailio kojines, o jei dar gaučiau vilnones kojines, tai nėra ko daugiau ir norėti, tai su tokiais rūbais lengva ir šilta.

Niekas minties nenutraukia, niekas netrukdo gėrėtis savo svajonėmis. Taip besvajojant, taip begalvojant darosi net šilčiau ir lengviau, o vis tiek Šiaurei pritaikyti rūbai neišeina iš galvos. Bet kai tik įeini į šiltą jurtą, arba kai sulauki šiltesnio laiko, užmiršti tuos taip svajotus rūbus. Tačiau aš daviau žodį sau, kad nors ir Afrikoje būsiu, bet šiltus rūbus įsigysiu.

Nieko jau nepadarysi, tokia jau žmogaus prigimtis. Labiausia žmogus brangina tai, ko neturi. Neturėjome tinkamų rūbų, troškome tokius rūbus įsigyti. Neturėjome duonos, visos mintys apie duoną sukosi.

Suskaičiuoti, kiek metų išbuvome Sibire visai nesunkus daiktas, bet suskaičiuoti, kiek dienų buvome alkani, neįmanoma. Jau lengviau būtų suskaičiuoti, kiek dienų buvome sotūs. Pusalkanis nueini miegoti ir kuri sotaus gyvenimo vaizdus. Štai, kad šitaip būtų, tai šitaip valgytume, šitokius valgius gamintume… Jei galėtume, tai ir maisto atsargų pasidarytume. Duona. Pirmiausia duona. Jei tik turėtume duonos, susidžiovintume džiūvėsių, pasidėtume geroje vietoje, gerame inde ir po valgio vis suvalgytum po vieną džiūvesėlį – jie tokie skanūs. Taip kiekvieno maisto produkto vis turėtume nedideles atsargas, vis valgytum ir vis dar kitam kartui pasiliktum. Tokios atrodo brangios ir reikalingos, bet sunkiai įgyvendinamos svajonės. Kai grįžome į Lietuvą, kai duonos kąsnis pasidarė taip lengvai įgyjamas, kaip ir kiti maisto produktai, jau ir noras turėti krepšelį džiūvėsių pranyko. Bet aš, norėdamas išlikti ištikimas pats sau, susidžiovinau duonos krepšelį, pasidėjau į bufetą ir kurį laiką po vieną gabalėlį suvalgydavau. Bet toliau vis labiau pradėjau užmirštis pažadus ir svajones, ir į džiūvėsių krepšelį vis rečiau ir rečiau pradėjau pažiūrėti, o dabar visai jau užmiršau. (Svajonės ir troškimai, kada jie išsipildo, miršta, kaip žmonės).

1950 metais tremtinius atleido ant ilgesnės grandinės: leido laisvai važinėti ir gyventi visoje Jakutijos autonominėje respublikoje. Jakutija daug kartų didesnė už Lietuvą. Vadinasi, mus paleido ant ilgos grandinės. Patykučiais, pamažėli pradėjo žmonės važiuoti iš tolimos Šiaurės į pietus, į švelnesnį klimatą. 1954 metais atvažiavome į Jakutską. Jakutske teko pagyventi keletą metų. Stengiausi gerai pažinti miestą, gyventojus, jų buitį ir kultūrą.

Per dešimtį su viršum metų Jakutskas labai pasikeitė. Išaugo ploto atžvilgiu. Jau miesto ribos nuėjo toli už senojo mieto ribų. Ten, kur prieš dešimtį metų už miesto stovėjo vienas kitas namelis, dabar ten išaugo priemiesčiai. Taip atsirado Zalogas, Darbininkų miestelis, Dardalachas. Avio miestelis su aerodromu buvo 7 km už miesto. Dabar miestas išsiplėtė į aerodromo pusę tiek, kad jau nedaug reikėjo, kad susijungtų su miestu. Tuo pačiu padidėjo ir gyventojų skaičius. Įsikūrė arti 30 bendro lavinimosi vidurinių mokyklų. Viena vidurinė mokykla jakutų dėstoma kalba. Veikė muzikos mokykla, medicinos mokykla, žemės ūkio technikumas, veterinarijos technikumas, mašinų remonto technikumas. 1957 metais įsisteigė universitetas. Jakutsko kilimui daug padėjo deimantų atradimas. Pirmiau per Jakutską ėjo aukso ir kitų taurių metalų siuntos. Atradus deimantus, prasidėjo deimantų transportavimas. Kiekviena pramonės šaka turėjo savo trestus: žuvininkystės trestas, kailių ruošimo trestas, aukso trestas, anglių ir t. t. Tresto valdytojai, kontorų darbuotojai, mokyklų mokytojai, tai vis žmonės su viduriniu arba aukštuoju išsilavinimu. Kilo miesto kultūra. Mieste veikė du dramos teatrai: rusų ir jakutų kalbomis. Rusų teatras buvo įsikūręs mediniame dviejų aukštų pastate. 1955 metais šis teatras sudegė. Tai buvo didelė nelaimė. Gaisras įvyko vaidinimo metu. Publika beskubėdama išbėgti iš degamos patalpos tik kaulus apsilamdė. Artistai, kurie buvo antrame aukšte, sudegė. (Gaisras prasidėjo apatiniame aukšte). Pradėjo statyti naujus, mūrinius teatrui rūmus, bet mums išvažiuojant pastatas dar nebuvo užbaigtas.

Septynioliktų metų revoliucija atsiliepė ir Jakutijoje. Ant sugriuvusių Rusijos imperijos griuvėsių ėmė kurtis laisvos tautos, kilti jų kultūra. Iki revoliucijos jakutai neturėjo nė savo rašto, nė savo mokyklų. Po revoliucijos jakutai sukūrė savo rašmenis, kurių pagrinde buvo lotynų alfabetas. Neilgai jie džiaugėsi savo rašmenimis. Rusai jakutiškus rašmenis uždraudė ir vietoj jų įvedė rusiškus su priedu keletui raidžių ypatingiems jakutų kalbos garsams reikšti. (Žodžiu, jakutams padarė taip, kaip norėjo padaryti Lietuvoje). Rusiškais rašmenimis spausdinami vadovėliai, leidžiami laikraščiai. Jakutske ėjo net du dienraščiai: vienas jakutų, kitas rusų kalba. Knygynuose daugiausia knygos rusų kalba.

Kai 1942 metais atsidūriau Jakutske, neatsimenu ar buvau užėjęs į tualetą, ar ne. Jei ir buvau užėjęs, tai jokio įspūdžio nepadarė, todėl ir neatsimenu. Kai pastoviai įsikūriau gyventi Jakutske, nori ar nenori prisėjo naudotis viešųjų ir privačių išeinamųjų patogumais. Įėjus į šią vietą, kaip žmonės sako, kur ir karalius pėsčias eina, krinta į akį raštingumas žmonių. Nuo lubų iki grindų, didelėmis ir mažomis raidėmis, paprastu pieštuku, kreida ar anglimis parašyta trys raidės. Iš karto gali pagalvoti, kad čia užsieniečių įtaka. Juk Amerikoje irgi mėgstama trys raidės: made in USA, Vokietijoje made in DDR, arba mad ein DFR, pagaliau yra ir made in USR, tačiau čia žodis „made“ praleistas, o parašyta tik trys raidės. Rusų kalbos žinovai aiškina, kad šios trys raidės sudaro žodį, vieno vyriško kūno nario pavadinimą apie kurį padorioje draugijoje nekalbama, spaudoje nerašoma, net ir anatomijos vadovėliuose pakeičiamas lotynišku žodžiu. Bet keista tai, kad šios trys raidės iš tualeto išeina į gatvę, puikuojasi ant tvorų, ant vartų ir nueina į mokyklas. Mokyklose daugumas suolų pažymėta trimis raidėmis. Reikia stebėtis, kokios šios trys raidės gajos: vos tik spėjo nušluostyti suolą, žiūrėk, ir vėl trimis raidėmis papuoštas. Kartais būna ir taip, kad vieniems nusibosta rašyti, kitiems šluostyti, tai ima tas raides išpjauna peiliu. Tuomet jų amžius ilgesnis, jos gyvena ligi tol, kol neateina stalius ir neatlieka remontą. Išeinamoji tai tokia vieta, kur ir savo nedraugui galima pagrasyti, kur galima ir savo Dulcinėją pašlovinti, kur galima savo poetinius sugebėjimus išmėginti, politinis nusistatymas pasireikšti ir, jei kas išeinamoje netinkamai elgiasi, pamokyti. Žodžiu, visais atžvilgiais peržengia savo paskirtį.

Jei tai yra tiesa, kad išeinamoji gali būti rodikliu tautos kultūroje, tai kaip vertinti Jakutsko kultūrą? Jakutske vyraujančios tautos – rusai ir jakutai. Išeinamųjų atskirų neturi, todėl išeinamųjų kultūros nuopelnus nežinia kuriems priskirti. Geriausia – paliksiu šį klausimą atviru.

Ilgesnį laiką gyvenant mieste, tai norėsi ar nenorėsi, o kapus turėsi pamatyti. Jakutsko kapai jau už sporto aikštės, už Lermontovo gatvės, žodžiu, krašte miesto. Kapams paskirta didelis miško plotas. Vietomis medžiai iškirsta, vietomis dar žaliuoja. Kapai aptverta tvora. Tvoroje vartai, o prie vartų sargo namas. Į kapus įeiti ir išeiti galima tik kol vartai atdari, o kai vartus uždaro, tai jau sargo valia: nori leidžia į kapus, nori neleidžia. Ar Jakutske vieni kapai ar dveji, negaliu pasakyti. Sprendžiant iš to, kad lakūnai ir priemiesčių žmonės laidojasi šituose kapuose, tai gali būti, kad vieni kapai.

Jakutsko kapuose palaidota nemaža lietuvių. Čia ilsisi mano Marijampolės gimnazijos mokytojas DAILYDĖ Juozas, mano geras pažįstamas mokytojas VERBICKAS Jonas, studentas KULNYS Juozas ir daug kitų, kurių jau ir pavardžių neatsimenu, o su kitais visai ir pažįstamas nebuvau.
Kapuose per vidurį yra platus kelias, į šonus eina siauresni keliai. Laidojami žmonės tvarkingai. Duobės iškastos iš anksto. Atvežė numirėlį, padėjo į duobę, užkasė, gavo kapo numerį ir laidotuvės baigtos. Nei gražių, nei originalių paminklų nebuvo. Tai daugiausia kryžiai ir penkiakampės žvaigždės.

Kapai tai jau tokia vieta, kurios neprasilenksi ir todėl apie kapus dažnai ateina kalba. Kadangi Jakutske daugiausia dirbau su rusais: mokytojai rusai, darbininkai rusai, todėl, kai kalba užeidavo apie kapus, kalbėdavome apie rusų kapus. Rusai klausinėdavo, kaip Lietuvoje žmones laidoja. Jie man pasakojo savo laidojimo papročius ir apeigas, surištas su mirusių kultu. Ruseliai man pasakojo apie „roditelskij dien“. Tai šventė panaši į mūsų vėlines. Eina žmonės ant kapų, aplanko savo pažįstamų, savo giminių kapus, meldžiasi ir t. t. Mūsų vėlinės būna rudenį, lapkričio antrą. Rusų mirusių minėjimas pavasarį, gegužės mėnesio pirmą sekmadienį. Rusai tą dieną visi eina ant kapų. Visi be jokio skirtumo: vyrai, moterys, seni, jauni, partiečiai ar bepartiečiai. Ir laikoma, kad labai negarbingai pasielgs tas, kuris nenueis savo giminės draugų ar pažįstamo kapo aplankyti. Darbo draugai pakvietė ir mane. Nuėjau.

Prie kapinių vartų iš vienos ir iš kitos pusės stovi naujai sukalti kioskai, pilni gėrimo ir užkandžio. (Tuo laiku Jakutske su maistu dar buvo sunkoka). Matyt, kad specialiai šiai šventei toks dosnumas parodyta. Kas eina į kapus, nusiperka trūkstamų jam daiktų: gėrimo ir užkandžio. Pilnos kapinės žmonių ir dar vis eina, ir eina, ir būriais, ir po vieną. Kapinėse maždaug toks renginys. Prie kapo susėdę, suklaupę ar sutūpę po vieną ar du, ar daugiau žmonių. Ant kapo pastatyta bonka gėrimo: degtinės ar konjako, o kai kur ir vieno, ir kito gėrimo. Prie jų stiklinaitė 100 gr talpos. Toliau ant staltiesėlės ar ant laikraščio šalti užkandžiai: sausainiai, riestainiai, bulkutės, dešros ar kitokių mėsos gaminių. Ne visi kapai vienodi – vieni turtingesni, kiti mažiau užkandžiais apkrauti. Esantieji prie kapo tai žegnojasi, tai rauda, tai į šalis dairosi, atseit, stebi prie kurių kapų daugiau lankytojų prieis. Kas tik eina pro kapą, į kiekvieną kreipiasi maždaug tokiais žodžiais: „Paminėkite mirusį tokį ir tokį“, o kartais tik paprašo: „Paminėkite mirusį!“ Praeinančio pareiga atsiminti mirusį. (Dideliu įžeidimu laikytų, jei ėjai pro šalį ir, kai prašo, nesustojai paminėti mirusio. Jei nenori nemalonumo turėti, tai eik toliau nuo kapo). Kai sustoji paminėti – nesvarbu ar tu žegnosiesi, ar melsiesi, – įpila tau stiklinaitę degtinės ir – būk geras, išgerk. Kol išgeria, giminės pasakoja, koks jis buvo geras žmogus, kad ir jis mėgęs išgerti ir pasilinksminti. Kapus lanko nemažas būrys vyrų, kurie itin uolūs paminėti mirusius ir jie skubina kiek galima greičiau ir daugiau paminėti mirusį ir, žiūrėk, už valandos jau ne takais, o per kapus kūliais verčiasi, o dar už valandos jau matyti ir patvoriuose drybsančių. Ir bendra šventės nuotaika artyn į vakarą keičiasi. Vieni jau išeina namo, kiti atsitraukia nuo kapo, palieka mirusius, eina prie gyvųjų.

Man geriausia vaikščioti po kapus vienam. Kai vienas einu, niekas man netrukdo stebėti, kas vyksta ant kapų. Pasirinkdamas tarpus, kur galima praeiti nepaminėjus mirusius ir neišgėrus už jų „sveikatą“, einu į gilumą kapų. Žiūriu: ant kapų popas. Tikras, gyvas popas, su ilgais plaukais, su didele barzda, apsivilkęs bažnytiniais rūbais – tikras popas. Matyt, šis vyrukas jau paminėjęs daug mirusiųjų, vos ant kojų laikosi. Kažkoks pilietis traukia jį už rankovės ir nori nusivesti prie savo kapų, kad pasimelstų už mirusius. Popas nori eiti prie naujo kapo, bet kojos neklauso. Žmogus, kuris prašė popą atlankyti jo giminių kapą, traukia popą už rankovės. Popas nemato, kur kapas, kur takas, kojos užkliūva, pargriūva ant kapo, keliasi, nusitveria už žmogaus rankos ir mėgina žengti pirmyn, bet vėl puola „po kryžium“, vėl keliasi, vėl eina, vėl puola ir vis vietoje, bet jam atrodo, kad jis toli nuėjęs, klausia savo vadovą: „Toli dar…“ Pilietis jam atsako:
– Batiuška, štai čia pat, už anų medelių.

Vėl prasideda kelionė iš naujo prie prašomo kapo ir vėl taip nesėkmingai: iš vienos kapo pusės, perėjo į kitą, suklupo, už sekančio kapo išėjo ant tako, kuriuo reikia eit ir vėl nesėkmė, bet popui atrodo, kad jis eina tiesiai ir jau toli nužygiavo, o reikiamo kapo vis neprieina. Baigėsi popui kantrybė ir piktai paklausė savo vadovą: „Sakyk, kur tu mane vedi?..“ ir pridėjo rusišką populiarų išsireiškimą, kur baigiasi žodžiu „mat“. Tokia popo kalba, pamarginta tautiniai išsireiškimais, man labai patiko, ir aš ėmiau sukiotis prie artimų kapų, kad pamatyčiau kuo čia baigsis šis mirusio minėjimas. Popas išsitiesė visu ūgiu, atstūmė į šalį savo vadovą ir ėmė dairytis. Ko jis akimis ieškojo: ar kapo prie kurio reikia pasimelsti, ar norėjo pajusti, kur jis yra, o gal norėjo tik pailsėti, nes pasimelsti prie tokios daugybės kapų ir išgerti už kiekvieną mirusį, tai ir dramblio jėgos neužtektų. Popas atsisukęs veidu į mane. Aš žiūriu į jį, jis į mane, bet ar jis mane mato, sunku pasakyti, nes kapuose daugybė žmonių ir sunku sukaupti dėmesį į vieną žmogų. Man geriau. Mano stebėjimo objektas tik vienas žmogus – popas. Žiūriu, mirkčioju akimis ir pats sau netikiu: jis man kur tai matytas. Bet kur? Kada? Ilgai varginau atmintį, kol pagaliau atsiminiau. Tai Pierovo paveiksle „Velykų šventė.“ Tame paveiksle lygiai toks popas, lygiai tokiais rūbais ir lygiai taip pasigėręs eina savo šventas pareigas. Gerai, kad atėjau ant kapų, nes niekur kitur būčiau nematęs pasikartojant gyvenime Pierovo paveikslo.

Kur ten, tolimame kapinių kampe, uždainavo vyrai. Kitoje vietoje pasigirdo spiegiantis moterų balsas. Kažkas surado garmošką. Apie jį susirinko vyrų ir moterų būrys, kitame šone kelio irgi toks būrelis susimetė. Muzikantas groja, moterys ir vyrai „kazačkį“ šoka, „čestuškas“ traukia ir visose kapinėse tik muzika, dainos, šokiai. Kai vienam rusui, kuris dar nebuvo toks girtas, pasakiau, kad nepadoru drumsti mirusiųjų ramybę, jis man atsakė, kad ir jie, t. y. mirusieji, kai buvo gyvi, mėgo ir šokius, ir dainas ir….

Nėra buvę tokios šventės, o ypač tokia didelė šventė, kaip mirusių minėjimas, kad baigtųsi be jokių nuotykių. Po kelių dienų mano darbo draugai man sako:
– Žinai, Kazimierai, koks triukšmas buvo ant kapinių po mirusiųjų minėjimo?

Aš nieko nebuvo girdėjęs, kad kas ypatingo būtų atsitikę, tai paklausiau:
– Tai kas gi ten atsitiko?

– Tu vaikščiojai po visus kapus? – klausia mano draugas ruselis.

– Po visus, – atsakiau aš.

– Tai tu matei iškastų daug tuščių duobių? – vėl jis manęs klausia.

– Mačiau, – patvirtinau aš.

Draugas tęsia pasakojimą toliau:
– Tu gal ir nežinai, kam tos duobės? Matai pas mus viskas vykdoma pagal iš anksto nustatytą planą. Jei numatė, kad šią žiemą pagal planą turi numirti tiek ir tiek žmonių, tai pagal planą turi būti iškasta tiek ir tiek duobių. Jakutskas yra amžino įšalo zonoje: kokių 50 cm sluoksnis dar purios žemės, o gilyn jau amžinas įšalas. Žiemą visa žemė sušalusi ir kieta, kaip akmuo, todėl duobes kasa vasarą. Pakasa duobę tiek, kiek žemė atšilus ir palieka. Po kelių dienų žemė duobės dugne jau atšilus ir kasa ligi amžino įšalo. Vėl palieka kelioms dienoms. Po kelių dienų vėl išmeta atšilusią žemę ir vėl palieka saulei darbuotis. Tokiu būdu per vasarą nesunkiai iškasa pagal planą numatytą duobių skaičių. O jei žiemą reikėtų kasti, tai pusė mirusių liktų nepalaidotų, nes niekas neitų duobės kasti, nes tai labai sunkus ir ilgai trunkantis darbas.

– Praeitais metais, – tęsia pradėtą pasakojimą mano draugas ruselis, – mirimo planą neįvykdė. Nenumirė tiek žmonių, kiek buvo iškastų duobių. Todėl tuščios duobės ir tebestovi. Kai buvo mirusių minėjimas, kažkoks girtas senis įsivertė į duobę ir užmigo. Kai žmonės išsiskirstė, sargas užrakino vartus ir nuėjo gulti. Kapinių sargas pabuvo dar vos tik pradėjo švisti. Jam parūpo nubėgti ant kapų pažiūrėti ar nepaliko kas ant kapo neišgertos degtinės ir surinkti užkandį. (Ką atneša ant kapų, tą ir palieka, – namo neneša ar tai bus valgymas, ar gėrimas). Eina sargas per kapus ir prietemoje gerai nematyti. Jam pasirodė, kad iš kapo lenda žmogus. Jis labai išsigando ir leidosi bėgti. Atbėgęs į namus, paskambino milicijai, kad kapinėse žmonės iš kapų lenda lauk. Atvažiavo milicija, susirinko daugiau žmonių ir eina žiūrėti, kas čia ant kapų dedasi. Eina per kapus. Visur niekur nieko – tylu. Pagaliau prieina vieną duobę, kurioje įkritęs girtuoklis ir, dar neišsipagiriojęs kiek reikia, negali išlipti. Galvą iškiša, o kojų nepakelia iš duobės iškelti. Patamsyje sargui pasirodė, kad iš kapo žmogus galvą kiša.

– Visas tas didelis triukšmas baigėsi juokais, – baigė pasakoti paskutines praėjusių švenčių naujienas mano darbo draugas ruselis.

Keista, kad aš toje šventėje ant kapų nemačiau jakutų. Ar jie nėjo mirusių paminėti, ar jie turi kitus kapus?

Jei kapai irgi yra tautos kultūros rodiklis, tai kuriems atiduoti pirmenybę: jakutų ar rusų kapams? Tolimoje Šiaurėje jakutai laidodavo savo mirusius ant kalnelio, iš karčių ar rastų padaro antkapį, pastato kryžių. Rusai savo mirusius laidoja kur papuolė: bala, ne bala, – iškasė duobę, užvertė velėnomis ir gerai, jau labai gera, jei prie kapo įkala kuolą ir užrašo mirusiojo vardą ir pavardę. Sakyčiau, jakutai šiuo atžvilgiu kultūringesni. Kai su pačiais jakutais išsikalbėjau apie jų laidojimo papročius, pasirodo, kad jakutai ne visi vienodai laidoja. Pvz., vienas senas jakutas man pasakojo, kad seniau tolimoje Šiaurėje visai mirusio nelaidojo, o įdėdavo į karstą ir vežiodavosi su savim tol, kol neprivažiuodavo didelio miško. Čia karstą įkeldavo į medį, pririšdavo ir palikdavo, – tegul sau dūlyja. Ant Lenos krantų mačiau daug jakutų kapų. Medžiuose pririštų karstų nemačiau. Visi mirusieji užkasti į žemę, bet kapai be gražių antkapių, be puošnių paminklų. Gale kapo į žemę įkastas šakotas medis ir ant kiekvienos šakos prikabinėta elnio ragų, karvių galvų, arklių kaukolių. Ant kapų primėtyta visokių daiktų.

Taigi, būk geras ir nuspręsk tautos kultūringumą iš jos kapų…

Darbo dienos visos panašios viena į kitą. Anksti reikia keltis, vėlai gulti. Visą dieną darbe plušiesi, tai ir nepamatai, kaip greit prabėga savaitė. Sekmadienis poilsio diena. Kur nori eini, ką nori darai. Bet tinkamai pailsėti, kad per tą dieną atsigautum kūnu ir dvasia, tai nėra kur. Į teatrą retai kada gali patekti, o be to ir tas pats sudegė. Kine demonstruoja senus filmus. Restorane sėdėti neįdomu. Apie bažnyčią nėra ko nė užsiminti. Vienintelė vieta, kur galima pasivaikščioti, laiką praleisti, su pažįstamais susitikti, tai turgus.

Jakutske turgai buvo du. Vienas senamiestyje. Jį vadino – senas turgus. Kitas turgus naujamiestyje – naujas turgus. Senajame daugiausia prekiaudavo maisto produktais, naujame rūbais, batais, vailokais, kailiniais, ir visais kitais reikmenimis, kurie buityje reikalingi.

Jakutskas yra sustojimo vieta visų tų, kurie iš plačios Jakutijos išvažiuoja, arba į ją atvažiuoja. Jakutija pilna lagerių, kalėjimų, kasyklų į kurias verbuojami darbininkai, grūdami kaliniai. Užsiverbavę vyrai atidirba pagal sutartą nustatytą laiką ir važiuoja į šiltesnius kraštus. Taip pat kaliniai, kurie išlieka gyvi, atbuvę nustatytą laiką, traukia į gimtuosius kraštus. Ir išvykstančių ir atvykstančių kelias kryžiuojasi Jakutske. Jakutske apsistoja ir tie, kuriems trūksta pinigų tolimesnei kelionei. Mieste darbų yra. Čia padirbėja metus, kitus, susitaupo pinigų, parduoda turimus daiktus, kuriuos su savimi paimti nepatogu. Tokiu būdų susidaro pinigų ir važiuoja toliau. Todėl čia turgus toks turtingas, čia visko yra. Pradedant surūdijusiomis vinimis, kurias pardavinėja žydelis iš Lietuvos Zalcmanas, ir baigiant kailiniais, brangiais kilimais, papuošalais. (Maisto produktų turgus ne toks gausus). Turgus pilnas žmonių. Čia sueina visi: ir tie, kurie turi ką parduoti, ir tie, kurie nori nusipirkti, ir tie, kurie nori pažiūrėti, ką kas parduoda, ką kas perka, o tarp jų maišosi daugybė vagių, kišenvagių, apgavikų ir visokio kitokio šlamšto.

Aš buvau dažnas turgaus lankytojas. Kai tik sekmadienį turiu laiko, taip ir einu į turgų. Pirmiausia nueinu į seną turgų. Čia nusiperku, ką nors iš maisto, paskui žingsniuoju į naują turgų. Čia man patiko labiau. Šiame turguje pasitaikydavo tokių rūbų, apie kokius svajodavau tolimoje Šiaurėje. Jau pradžioje minėjau, kad netoli Jakutsko buvo didelis aerodromas, o jame gyveno daug lakūnų. Lakūnai aprūpinti šiltais ir lengvais rūbais. Kai kada, žiūrėk, lakūnas atneša parduoti vienokį ar kitokį rūbą. Pirkėjų visada netrūksta. Vieną kartą, žiūriu, ant „staliuko“ lakūnas parduoda untus (Untai – tai ilgaauliai čebatai, pasiūti iš dvigubos šiaurės šunio odos, plaukais į viršų ir į vidų. Padai iš storo vailoko. Untai, kaip ir vailokai, tinka tik šaltyje dėvėti, o drėgmėje peršlampa). Pirkėjų nedaug. Vieniems turbūt per maži. Kitiems per brangūs: pažiūri, pavarto ir nueina. Prieinu ir aš. Untai geri, kaip tik ant mano kojos. Pradedu derėtis, susideru ir nuperku. Koks pasisekimas! Untai jau mano rankose. Kitu kartu pavyksta nusipirkti lapės kailių kailinukus. Tai vėl šiaurei pritaikytas rūbas: lengvas ir šiltas. Tik visas vargas, kad šis rūbas netinka dėvėti drėgnam orui esant.

Prabėgo metai ir kiti, o į Šiaurę mūsų neveža. Mano nupirkti rūbai ne taip jau reikalingi. Nors Jakutske žiemos šaltos, bet ilgai ore neprieina būti, toli keliauti nereikia, tai ir be tokių šiltų rūbų galima apsieiti. Tik sekmadieniais aš juos pravėdinu.

1956 metais pradeda leisti grįžti į Lietuvą. Pirmiausia davė pasus tiems, kurie buvo pasižymėję darbe, vėliau visiems ir visiems kitiems. 1957 metais išvažiavau į Lietuvą. Untus, kailinius ir kudlotą kepurę parsivežiau maiše, kaip didžiausią brangenybę.

Jakutske jau retai kada apsivilkdavau savo svajotais rūbais, o Lietuvoje visai nebuvo kur pasirodyti. Visoje Lietuvoje daugiausia sniego ir šalčio būna Varėnos, Švenčionių, Ignalinos rajonuose, o visur kitur dieną šąla, kitą sniegti, o ant rytojau jau lyja. Viena žiema buvo šalta ir snieguota. Šaltis laikėsi kelias savaites. Tuomet gyvenau Švenčionyse. Vieną sekmadienį buvo šaltoka. Atsiminiau savo šiaurės rūbus. Apsiaviau untais, apsivilkau kailiniais, užsidėjau kudlotą kepurę. Visų rūbų plaukai į viršų. Išėjau į miestą. Pasivaikščiojau po krautuves. Nuėjau į turgų. Sutikau vieną kitą pažįstamą. Pažiūri į mane. Pakalbame. Neiškentęs paklausia:
– Tai iš Sibiro?

– Taip, iš Sibiro.

Lyg netikėdamas, pačiupinėja, paglosto ir dėl visa ko dar paklausia:
– Šilti?

Atsakau:
– Šilti, lengvi, tik Lietuvos klimatui nepritaikyti rūbai: bijo drėgmės, bijo lietaus.

Praeiviai pažiūri į mane. Kitas dar atsigręžęs palydi akimis, bet niekas nieko nesako. Nebuvo tikslo ilgiau vaikščioti mieste ir jau ėjau namo. Gyvenau Adutiškio gatvėje pas Naucą, tai ligi namų reikėjo pereiti išilgai visą miestą. Nors šaltelis spaudžia, bet vidudienį saulutė pasirodė. Saulutė šviečia, sniegas girgžda, o aš einu. Eiti lengva, šilta. Rūbų svorio visai nejaučiu. Nepajutau ar mano rūbai, ar girgždantis sniegas priminė Sibirą. Einu ir galvoju: koks čia šaltis, kokia čia žiema, kam čia toki rūbai man reikalingi. Jei taip būtų 40° šalčio, tai tada turėčiau kuo pasidžiaugti.

Jau pasibaigė mieste turgus, jau pasibaigė bažnyčioje pamaldos. Žmonės pakriko po miestą: kas eina į parduotuves, kas pas pažįstamus, o dauguma traukia į namus. Nors aš ėjau neskubėdamas, bet prieš mane matau eina dvi moterėlės ir jos eina dar pamažiau. Ne tiek jos eina, kiek jos šneka. Šneka lietuviškai, gryna Švenčioniškių tarme ir skubina, ir viena, ir kita ko daugiau pasakyti. Einu paskui jas ir neatskiriu, kuri iš jų kalba, kuri klauso. Man atrodė, kad abi kalba, o klausau aš vienas.

Nenorėdamas svetimų kalbų klausytis, pagreitinau žingsnį ir jas aplenkiau. Aš žingsniavau toliau, o moterėlės tik šneka, tik šneka. Tik staiga juodvi nutilo ir girdžiu, kaip už mano pečių viena sušuko:
– Oi, dievulėli,! Oi, čia kas? Ar čia žmogus, ar čia meška?

Tuojau viena moterėlių protekine tik tik, dik dik užbėgo man už akių, atsistojo ant kelio, žiūri į mane, pasitraukė kelis žingsnius atgalia, iškišo liežuvį vieną sykį, kitą sykį, nusimovė pirštinę parodė man vieną špygą, kitą špygą, nieko nesakė, pasisuko ir nuėjo pas savo draugę.

Ką jos toliau kalbėjo, jau aš negirdėjau, bet ir kodėl ji man liežuvį rodė, ir špygas kaišiojo ji nesakė, o aš nesupratau. Manau, kad tai buvo kalti mano išsvajoti rūbai.

Nuo to sykio daugiau Sibiro rūbais nesivilkau.

1977 m.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas


Warning: sizeof(): Parameter must be an array or an object that implements Countable in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/plugins/wp-mystat/lib/mystat.class.php on line 1252