Warning: Use of undefined constant TXT - assumed 'TXT' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/themes/orange_butterfly_outline_ote067/functions.php on line 1323
Kelionė saujos Lietuvos žemių

Kelionė saujos Lietuvos žemių

Kazimieras Skučas

Žemė turi ypatingą jėgą, kuri traukia kiekvieną daiktą. Mestas į viršų akmuo nenulekia kažin kur į dausas, bet grįžta vėl į žemę. Nuo žilos senovės žmonės jautė tą žemės jėgą ir jos traukimui pasidavė. Graikų mitai pasakoja, kad milžinas Atlantas atgaudavo jėgas, prisilietęs prie žemės. Ne tik prisiliesti graikai troško prie žemės, bet tiesiog susijungti su žeme norėjo. Likti nepalaidotam graikai laikė didžiausia nelaime. Toks šviesaus proto mąstytojas, koks buvo prancūzų rašytojas Volteris, ir tai labiausiai bijojo, kad jo kūnas nebūtų išmestas į šiukšlyną. Kažin kokį ryšį tarp žmogaus ir žemės krikščionių bažnyčia primena savo tikintiesiems pelenų dieną: „Pulver est, et pulveres erent“ (Dulkė esi į dulkę pavirsi).

Gimtosios žemės traukimas yra nesvetimas kiekvienam žmogui. Kada mūsų senoliai leisdavosi į tolimą kelionę, pasiimdavo žiupsnelį gimtosios žemės. Kai Rusijos caras trėmė Lietuvos knygnešius į Sibirą, tai vienintelis jų troškimas buvo: „Kad mirdamas pajusčiau tėviškės žemę nors tarp delnų.“ Ir ėjo vargšai žmogeliai, lyg didžiausi nusikaltėliai žiaurių žandarų varomi į Sibirą, į pasaulio galą, o kiekvieno maišelyje už pečių buvo paslėpta sauja tėviškės žemelės. Ne tik lietuviai su gimtąja žeme nesiskyrė, bet ir kitos tautos. Štai rašytojas Baltušis pasakoja, kad kinai dar labiau jautė gimtosios žemės traukimą, todėl į batus įsipildavo savo žemės, kad Kinijos žemę, o ne svetimą, jaustų po savo kojomis.

Apie kelionę saujos Lietuvos žemės, kuri mane lydėjo, ir noriu čia papasakoti.

Kelionė saujos Lietuvos žemės prasidėjo Mergalaukio geležinkelio stotyje. 1941 metų birželio 14 dieną gaudė žmones, krovė į sunkvežimius, vežė į geležinkelio stotis, čia grūdo į gyvulinius vagonus ir vežė į Sibirą. Vos tik pamačiau ant bėgių stovinčius vagonus, apkaustytais langais, tuoj supratau, kad ši kelionė baigsis Sibire.

Mus pirmutinius įstūmė į tuščią vagoną. Po mūsų vežė kitus žmones su maišeliais, su krepšeliais, su klykiančiais kūdikiais ir visus stūmė į vagonus. Pradėjo vežti rytą, vežė visą dieną ir tik vakare užbaigę pildyti vagonus, išpildė savo nešvarių rankų darbą.

Vagono durys atdaros. Prieš duris stovi ginkluotas kareivis ir neleidžia niekam iš vagono išlipti. Žiūriu pro atviras duris. Prieš akis liūliuoja rugių laukas, toliau alksnynėlis, o jame gegutė kukuoja, širdį taip graudina. Mintys liūdnos galvoje gimsta, pasiblaško galvoje ir vėl išnyksta. Vilties kibirkštėlė blyksteli galvoje: karas gal kita linkme pasuks mūsų likimą. Bet kada kas bus? O dabar grotos ant lango, prieš duris sargybinis su šautuvu ir nežinoma ateitis, neatspėjamas likimas. Liūdna darosi, kai pagalvoji, kad reikia skirtis su gimtąja žeme, su šiais gražiais laukais. Norėtųsi visą laiką po šią žemę savo kojomis žingsniuoti, šiuo oru kvėpuoti. Kažin kieno įkvėpta mintis atėjo į galvą – pasiimti Lietuvos žemės saują ir vežtis kartu su savim, ir varge ir džiaugsme su ja nesiskirti. Stebiu sargybinį. Jis tai nueina prie kito vagono, pakalba su kitu sargybiniu, tai vėl prie mūsų vagono durų grįžta. Nutaikiau valandėlę, kada jis nuėjo prie kito vagono, užsisuko nugara į mus, aš staiga šokau iš vagono, prisipyliau skarelę žemių ir vėl jau šoksiu į vagoną. Tuo tarpu kareivis atsisuko ir pamatęs, kas už jo nugaros atsitiko, jis tik pratęsiamu balsu pasakė:
– Z  n  a  j  u !  Z  n  a  j  u !

Priėjo prie vagono durų, įkišo galvą į vidų ir vėl pakartojo:
– Z  n  a  j  u…  Z  n  a  j  u …

Bet nei žemių neatėmė, nei daugiau nieko nesakė, tik daugiau nė žingsnio nuo vagono durų neatsitraukė.

„Ar keista, nekeista, baugu, nebaugu,
Bet vargas ir skurdas – du mano draugu.“

Jei Janonį Rusijoje visą laiką lydėjo skurdas ir vargas, tai mane dar ir sauja lietuviškų žemių. Ši saujelė žemės palengvino vargą vargti, skurdą skursti ir varge, ir linksmesnę dieną sulaukus buvo kartu su manim. Vežė per Minską, mus keikė, nešvarumais ir akmenimis mėtė, o sauja tėviškės žemės kentė kartu su mumis. Velykiji Luki sutikome žinią apie karo pradžią ir tėviškės žemė buvo kartu su mumis. Per Uralo kalnus sukaliojosi traukinys ir kartu vežė saują Lietuvos žemių… Gal važiavome kaip tik tais pačiais keliais, kuriais mūsų seneliai ir proseneliai nešė maišelyje už pečių, šalia maldaknygės ir rožančiaus, dar ir saują žemės iš savo atšlaimo.

Omskas, Tomskas, Novosibirskas, Krasnojarskas, Irkutskasm – tai vis tarp jų nutiesti keliai, kuriais Lietuvos knygnešiai ir sukilėliai žygiavo į kovą prieš caro vadžią, prieš priespaudą – už laisvę kalbos, spaudos, valstybės…

Barnaūle sauja žemės gerokai sumažėjo. Kiekvienose laidotuvėse, kuriose dalyvavau, užpildavau ant karsto žiupsnelį žemės. Nors ir labai šykščiai dalinau gimtosios žemės smėlį, bet visiems mirusiems užberti būtų neužtekę. Čia išmirė labai daug žmonių. Altajaus miškuose tremtiniai buvo išskirstyti nedideliais būreliais, tai apie mirimus sužinojome tik tada, kai iš miškų vėl suvežė į Bernaūlą, o mūsų gyvenvietėje mirė tik viena senukė Tumėnienė Elena ir ant jos kapo tik mažytį žiupsnelį žemės užpyliau.

Ne visada gali Rusijos carus ir kitus jos valdovus tik peikti ir keikti. Jie kai kada padaro ir gerą darbą. XIX šimtmetyje nenorėdami padarė du gerus darbus: pardavė Amerikai Aliaską ir nutiesė Sibiro geležinkelį. Aliaskos žmonės ir dabar džiaugiasi, kad jie ištrūko iš vergijos ir nemato to vargo, kurį neša visa Sovietų šalis. Jei ne Amerikos pinigai, tai nebūtų šio geležinkelio, tai ir XX amžiuje pėsčius varytų tremtinius. Negaliu įsivaizduoti, kokia būtų mūsų kelionė. O ir tais laikais Sibiro keliais tremtiniai krypavo. Kaip jie ėjo, kaip juos varė, vienas Dievas težino. Užrašų jie nepaliko, o jei ir aprašė, mūsų dienų nepasiekė. Tiesa, šiek tiek galima įsivaizduoti to laiko keliones iš rusų rašytojo Telešovo apsakymų „Periselencai“. Telešovo tremtiniai, tai ne valdžios prievarta genami žmonės, o vargo ir skurdo genami žmonės ištisais kaimais traukia į Sibirą ieškoti geresnio gyvenimo.

Novosibirską privažiavome. Jau mes šiame mieste esame buvę. Kur iš čia pasuks mūsų traukinys? Suka į Rytus. Toji dalis tremtinių, kurie puoselėjo viltis, kad per Vladivostoką išveš į Ameriką ar Kanadą, pakėlė galvas, kad jie teisybę sakę ir laukė stoties, ant kurios sienos bus parašyta „ V L A D I V O S T O K!“, o toliau garlaivis, Ramusis vandenynas ir „Pažadėtoji Žemė“ – mūsų kančių galas.

Ešelonai dunda per Sibiro neaprėpiamus plotus. Kai pagalvoji, tai mūsų Žemė nedidelė planeta, o iš kur tokie tušti plotai imasi? Plotai ir plotai… Didžiausi plotai. Akimis neaprėpiami plotai, o gyventojų nematyti. Tiek daug nenaudojamos žemės. Protingai padarė caras, kad pardavė Aliaską, neblogiau būtų padaręs, jei būtų pardavę ir Sibirą. Tuomet čia gyventų žmonės. Žemė duotų naudą. Milijonai žmonių galėtų sočiai gyventi, kurti kultūros gėrybes, ruošti geresnį gyvenimą ateinančioms kartoms. Ir dar viena teigiamybė prisidėtų: šis kraštas – Sibiras nebūtų baimės ir prakeiksmų vieta.

Birželis, liepa, rugpjūtis – karščiausi mėnesiai. Dangus giedras, debesys kažkur į Vakarus nuėję. Sibire likęs švarus mėlynas dangus virš mūsų ešelono ir saulė. Skaisti, šviesi niekieno netemdoma saulė. Oras įkaitęs, vagonuose tvanku. Visa laimė, kad dabar veža neuždarytuose vagonuose. Duris atidarytos į abi puses, ant stogų nėra kulkosvaidžių. Sargybiniai ir dabar ne sargybiniai, bet palydovai, sėdi atskirame vagone ir pasirodo tik, kai traukinys sustoja. Kai mums nusibosta sėdėti ant gultų, atsisėdame tarp durų, kojas nuleidžiame per slenkstį: ir važiuok, ir gėrėkis žemės platybe. Traukinys švilpia lyguma. Lyguma, lyguma, iš abiejų pusių lyguma. Žolė jau didelė, tanki – žydi dobilai. Čia niekas jų nesėjo, niekas jų nepjauna. Jei leistų naudotis žmonėms, tai daug čia būtų galima išauginti gyvulių, daug būtų mėsos. Būtų pieno, sviesto, odų, kailių. Atiduokite šią žemę žmonėms, o bado jau čia nematys. Visa Rusija badauja. Kinijoje žmogus prie žmogaus susispaudę gyvena, o prieš mūsų akis slenka tušti derlingos žemės plotai. Kas kaltas? Kalti vadovai, kalta jų politika, kad žmones kankina, žmones vargina… Atrodo, kad valdžia tam ir yra, kad žmones kankintų, neduotų laisvai protingai gyventi. Sovietai nori užkariauti visą pasaulį, bet neužkariauja to, kas po jų nosimi yra. Jie įsiveržė į Lietuvą, Latviją, Estiją, nagus suleido į Suomiją ir vis šaukė, kad einą išvaduoti liaudį nuo bado, nuo priespaudos, o nemato, kokį badą kenčia visa Rusija, kokioje priespaudoje vargsta liaudis. Tokie patys norai, tokie patys kėslai buvo caro, tokie jie ir dabar.

Kojos nuleistos už vagono durų siūbuoja į traukinio ratų taktą. Pilvą daigo alkio skausmai. Galvoje mintys tai smerkia, tai teisina pasaulio santvarką, o daugiausia mintys sukasi apie tai, ką mato prieš akis. Kai važiavome derlingomis lygumomis, galvojau, kaip šias nenaudojamas derlingas žemes paversti naudingais plotais. Kai traukinys įniro į gūdų mišką, vėl kitos mintys radosi galvoje.

Koks stebėtinas miškas! Kokios aukštos pušys! O kur jo pradžia, kur jo pabaiga? – kas pasakys. Atrodo kad visa žemė vien tik miškas. Miškas be gyvybės, miškas be žmonių. Neilgai tokia klaidinga nuomonė gyveno. Kiek pavažiavus, netoli geležinkelio iškirsta didelis miško plotas, aptvertas spygliuotos vielos aukšta tvora, virš tvoros aukšti bokštai, nelyginant, varpinyčios stovi, o viduje kiemo pilna trobesių. Kiek jų? Nesuskaičiuosi. Trobesiai vieni kitus užstoja: vieni galu, kiti šonu, kiti viena eile ištiesti. Traukinys nestovi. Tai ir gerai, kad nestovi, o greitai pravažiuoja pro šią baisią vietą. Jau buvo galima numatyti, kas čia per vieta, bet atsirado už mane geriau žinančių vyrų ir jie paaiškino:
– T  a  i   l  a  g  e  r  i  a  i.

Nukratė šiurpas. Susispietėme keletas vyrų prie durų ir kalbamės.
– Gal čia ir Lietuvos vyrai žūva? – Nei tai klausdama, nei tai šiaip sau garsiai savo mintis išreiškė, priėjusi Petruškevičienė. Jos vyrą, Lietuvos kariuomenės kapitoną, atskyrė N. Vilnioje nuo šeimos ir išvežė į lagerius.

– Ką gali žinoti, kokie čia žmonės už spygliuotų vielų tvoros kankinasi, – pasakė mokytojas Kazlauskas, kuris gerai pažinojo kapitoną Petruškevičių ir suminėjo daugelio kitų vyrų pavardes, kuriuos išvežė į lagerius.

Kalba nesimezgė. Stovėjome ir tylėjome. Kiekvienam savos mintys galvoje klajojo. Niekas nežinojome, kas ten už tų spygliuotų tvorų dedasi. Niekas negalėjome būti tikri, kad ir mes ten nepateksime. Juo toliau važiavome į miškus, tuo daugiau matėme miške prisėtų lagerių. Žiūrėk, tai dešinėje pusėje lageris, tai kairėje. Visi Krasnojarsko miškai nusėta lageriais. Maža to. Kur tik miškai, ten ir lageriai – ar tai bus Krasnojarsko, ar Irkutsko miškai. Teisingai Barnaūle tos lenkų karininkų žmonos pasakė: „Visa Sovietų Sąjunga – tai ištisas lageris.“

Jau privažiavome Irkutską. Kai kuriuose ešelonuose nuotaikia tiek pakilus, kad jau ir alkį užmiršo. Tik kalba, tik skaičiuoja, kiek dar liko važiuoti iki Vladivostoko, o jau nuo ten jau netoli galas mūsų kančių.

Bet neišpasakytas buvo nustebimas, kai iš Irkutsko mūsų ešelonas nenuvažiavo į Ščitą, o pasuko atgal ir sustojo neregėtoje, negirdėtoje Macharovo stotyje. Nedidelė geležinkelio stotis beveik ant Angaros kranto. Traukinį pastatė ant atsarginių bėgių ir pasakė: „I  š  s  i  r  a  u  s  t  y  k  i  t  e !“ Prie geležinkelio didžiausi akmens anglių kalnai. Vis spygliuotų vielų tvoros ir neatskirsi, kur čia laisva teritorija, kur lageris. Pagal sargybos bokštus atskyrėme, kur lageriai, kur stoties teritorija. Kol važiavome traukiniu, kol sėdėjome po stogu, nelijo. Kai sustojome Macharove, pradėjo lyti ir lijo kaip iš kibiro. Daiktus sumetėme į krūvą, kuo turėdami pridengėme ir laukėme, kada nustos lyti. O čia vis lyja ir lyja. Žemė nuo lietaus atmirko, praskydo. Eini, o kojos klimpsta ligi pusės blauzdų. Žmonių daugybė. Vaikai verkia, moterys rauda, o vyrai, lyg galvas pametę, nežino ko stvertis. Lietus vis pila ir pila. Lietus sodrus, bet visa laimė, kad šiltas. Permerkė ligi kaulų, bet nesušalome.

Pamačiau netoliese klampojančią moteriškę ir paklausiau:
– Sakykite, mamyte, ar visada čia taip lyja?

– Ne, vaikeli, atsako ji, – mūsų jau toks klimatas: kol nelyja, nelyja, bet kai pradeda lyti, tai lyja kaip iš kibiro.

– Ar ilgai lis? – paklausiau, o ji man atsakė:
– Kaip kada. Kai kada dieną, kai kada dvi, o kai kada dvi savaites.

Čia buvo pristatyta daugybė barakų. Visi pastatai nauji, gražūs, visi tušti. Leido mums susinešti daiktus po stogu. Paskirstė po kambarius, iškūreno pečius, išsidžiovinome rūbus. Jauku ir šilta kambariuose, tik valgyti norisi, oi, norisi. Iškišau galvą per duris ir dairausi. Lyja. Visoje teritorijoje nė gyvos dvasios. Žiūriu, eina vėl ta pati moteris, kuri man pasakojo apie lietų. Aš vėl ją užkalbinau:
– Mamyte, kam čia tiek daug barakų pristatyta? Kas čia bus? Lageriai ar miestą kurią?

Ji apsidairė ar daugiau čia nieko nėra ir pusbalsiu pašnibždėjo:
– Sako, kad čia vokiečių belaisvius laikys. O jūs kas? – Fašistai? Ar vokiečiai?

Paaiškinau, kad čia veža ir ne fašistus, ir ne vokiečius. Sakau, mes lietuviai. Pernai atvežė į Altajaus kraštą, o dabar kur veža – nežinome.

– Tai jūs ne fašistai? – klausia norėdama įsitikinti.
– Ne, atsakau. Aš nė nežinau, kas yra fašistas. Mūsų krašte jų nebuvo. Girdėjau, žmonės šnekėjo, kad kur tai Italijoje yra fašistų, bet aš jų nemačiau.

– Italija ar toli nuo Lietuvos? – klausia bobelė.
– Toli ir net labai toli, – atsakiau. Neteko man būti Italijoje, todėl ir fašisto nemačiau.

– Vokiečiai ar toli nuo jūsų?
– Vokietija netoli, bet vokiečių nemačiau. Mus išvežė prieš karą, o tada vokiečių Lietuvoje nebuvo.

Matau, kad ji patikėjo, jog aš ne fašistas ir pradėjome kalbėti drąsiau. Man rūpėjo ar negalima čia gauti ką nors iš maisto, todėl ilgai nelaukęs paklausiau:
– Ar daug čia gyventojų? Suminėjo kiek tai.

– Gal galima gauti nusipirkti duonos ar pieno, ar taip ką nors iš maisto?
– Duonos ir mes neturime, – sako moterėlė, – bet pieno ir svogūnų laiškų tai galima gauti.

Paprašiau atnešti pieno, svogūnų ir dar, ką tik gaus iš maisto. Už kokio pusvalandžio atbrenda per purvyną, galvą nuo lietaus maišu užsidengusi ir atneša pieno, ir svogūnų laiškų saują, kiek tik ranka gali apkabinti. Užmokėjau ir paprašiau, kad rytoj vėl atneštų pieno. Naktį lietus nustojo lijęs. Ant rytojaus buvo graži diena ir mus visus vežė ant Angaros kranto, kur sustoja garlaivis. Daugiau nei moteriškės, nei pieno nemačiau, bet užtat valdžia mums davė po kaušą miežinių kruopų košės. Kadangi man pavyko du kartus prieiti prie virtuvės, tai gavau po du kaušus košės.

Ant Angaros kranto vėl sumetėme maišelius į krūvą. Visas upės krantas nukrautas maišais, maišeliais, o už daiktų jų savininkai: vyrai, moterys, seniai. Vaikai bėgioja krantu, renka akmenėlius ir mėto į upę. Jiems įdomu, net ir linksma. Po ilgo sėdėjimo traukinyje čia laisvė. Angara išteka iš Baikalo ežero. Krantai neaukšti. Vanduo skaidrus ir šaltas kaip ledas. Srovė srauni. Stoviu ir žiūriu į vandenį. Man pasirodė, kad aš tik vienas ant upės kranto. Užmiršau žmones, užmiršau laiką, užmiršau net aplinkybes, kokiomis čia atsidūriau. Atsiminiau, kad čia ta upė, kurios vardą vienas lietuvis, caro tremtinys – Aleksa, pasiėmė sau pseudonimu ir pasivadino Angarietis. Tai, vadinasi, ne mes pirmutiniai čia atsidūrėme. Caras jau čia lietuviams gerą užkampį rado. Žinojau tik Angarietį čia buvus, o kiek nežinojau, o nežinojau daug, labai daug… Ir niekas gal nesižinos, kiek ištrėmė, ir kiek dar ištrems.

Novosibirskas, Barnaūlas, Krasnojarskas, Irkutskas, Jakutskas ir t. t., tai vis vietos, kur trėmė lietuvius, lenkus, net ir rusus. 1831–1863 metų sukilėliai šiuose mažai apgyventuose plotuose kankinosi. Greta jų ir Lietuvos knygnešių kaulai bala.

Ištisus kaimus lietuvių caras trėmė į Sibirą, o į jų vietas vežė rusus – sentikius. Štai, kokiu būdu Lietuvoje atsirado ištisi kaimai „burliokų“, kurie ligi šiai dienai gražiausiai tarpsta Lietuvoje. Sibiran ištremti lietuviai išsklaidyti rusų tarpe ėmė nykti, o revoliucija galutinai išblaškė tas mažas lietuvių saleles. Bet po vieną tremtinį, jų sūnų ar vaikaitį pasitaikė sutikti. Barnaūle gyveno keletas moterų, kurios sakėsi tremtinių dukros ar anūkės esą. Dar mokėjo lietuviškai ir apie Lietuvą žinojo tik iš tėvų pasakojimo. Gyvenant ant Janos, sutikome klajojant po tolimąją šiaurę tūlą Praną (pavardę jau pamiršau), kuris sakėsi esąs iš tų lietuvių, kurie buvo atitremti į Sibirą, o revoliucijos metu išblaškė šeimas. Kadangi lietuviai geriau gyvenę negu vietiniai žmonės, tai juos nubuožino ir išvežė kaip ir visus Rusijos turtuolius, prie įvairių darbų. Pranas liko gyventi ant Janos tarp tremtinių. Kuogustache apsivedė su lietuve ir sukūrė lietuvišką šeimą. Koks tolimesnis jo likimas, nežinau: ar jis grįžo į Lietuvą, ar liko gyventi Šiaurėje, neteko girdėti.

Jei kas surinktų lietuvių kaulus, atgaivintų žmones… Kalnai būtų žmonių kaulų, o iš atgijusių žmonių ištisa kariuomenė žmonių. Tai lietuvių tautos auka Šiaurės slibinui. Šiaurės slibinas gyvas. Laikas nuo laiko šiam baisiam rajūnui vis turi atiduoti Lietuva dalį savo sūnų ir dukterų. Šis slibinas neprisotinamas: jis ryja ir ryja geriausius mūsų tautos žmones ir ris ligi tol, kol arba kas nors jam galvą nukirs, arba mūsų tautą sunaikins.

Mes visi, kurie čia stovime ant Angaros kranto, kuriuos dar veža traukiniai, visi tie, kurie lageriuose uždaryti ar kalėjimuose užrakinti, visi esame auka šiam Šiaurės slibinui. Ar atsiras karžygys, kuris atjos ant balto žirgo, šviesiais šarvais, ilga ietimi ir aštriu kardu, kuris ietimi nudurs slibiną, aštriu kardu nukirs slibinui galvą ir išvaduos Lietuvą nuo aukojimo gyvų žmonių.

Kada tik paimu skaityti lietuvišką knygą, visada atsimenu tas aukas, kurios reikėjo paaukoti Šiaurės slibinui, kad apgintume lietuvišką raštą, kad apgimtume gimtąjį žodį. Rodos, toks paprastas daiktas, toks aiškus, net ir be įrodymų reikalas, o pareikalavo 40 metų trukusios kovos. Pareikalavo daugelio žmonių sveikatos, turto ir gyvybių. Uždraudimas spaudos lietuviškomis raidėmis, tai yra tas pats, kad būtų visai uždrausta spauda. Kada visos kultūringos tautos spausdino knygas savo gimtąja kalba, leido laikraščius ir žurnalus, o mūsų tautai teko kovoti sunkią kovą už savo raštą, už lietuvišką žodį.

Raštas yra priemonė savo mintims išreikšti, todėl raštas turi būti aiškus, lengvai ir greit suvokiamas skaitant. Lotynų kalbos abėcėlė yra pati geriausia lietuvių kalbai. Spausdintos raidės nesudėtingos, lengvai skiriasi viena nuo kitos, forma ryški, greit akiai suvokiama. Ranka rašytas raštas artimas spausdintam. Šios geros ypatybės palengvina rašyti, o parašytą skaityti. Tą lotynų alfabeto pirmenybę pripažino visos kultūringos tautos. Vokiečiai nuo pat Gutenbergo laikų vartojo gotišką raštą. Kaip ir pats gotikos stilius, taip ir raidės turėjau daugybę smailių viršūnių, daugybę išsisukinėjimų, iškraipymų ir norint, kiekviena raidė atrodė puošniai ir gražiai, bet, bendrai paėmus, tos puošmenos slėpė raidės formas ir buvo sunkiai akiai suvokiama, sunku buvo skaityti. Vokiečiai ilgai kentė trūkumus gotiško šrifto, bet po Pirmojo didžiojo karo ryžosi gotišką šriftą pakeisti lotynišku. Tik vieni rusai negali pamatyti „graždankos“ trūkumų. Rusų „p“, „n“, „i“ mažai kuo skiriasi viena nuo kitos ir skaitant, reikia sukaupti dėmesį, kad atskirtum ar čia „n“ ar čia „p“, ar čia „i“. Ir visas rusų rašmenynas, tai lotynų ir Kirilicos mišinys. Kai po revoliucijos rusai darė savo rašybos reformą, reikėjo, kaip ir kitos kultūringos tautos, paimti lotynišką alfabetą. Bet niekas jiems nepasakė, o jie patys šito negalėjo suprasti, todėl pasiliko savo nevykusį alfabetą ir dar norėjo prievarta lietuviams jį primesti. Štai kodėl aš, kai tik imu skaityti lietuvišką knygą, dėkoju knygnešiams, dėkoju visiems kovotojams už lietuviško rašto išgelbėjimą nuo surusinimo, o tuo pačiu ir visos tautos surusinimo.
Angara plaukė vanduo, burbuliavo, sūkuriuodamas, o mano galvoje mintys zigzagais lėkė po visą Sibirą ir šaukė, kėlė iš mirusių, kvietė į vieną krūvą visus, kad galėtume pamatyti, kiek čia kančių iškentėjo, kiek čia skriaudų patyrė lietuviai už savo teisę gyventi, savo kalba ir savo raštu knygas rašyti.

Kiekviena lietuviška raidė, tai vis yra paminklas tiems kovotojams, kurie ją apgynė. Štai kodėl lietuviška knyga man brangi, nes ji brangia kaina iškovota.

Miegas nors ir gilus būna, bet vis tiek iš jo išbundi. Mano mintys nors ir toli plasnojo po platų Sibirą, bet šaižaus garlaivio švilpukas pašaukė grįžti į tikrovę.

Prie kranto sustojo nedidukas upinis garlaivis su tokio pat dydžio barža. Ir ant garlaivio, ir ant baržos prisodino žmonių kiek tilpo, ir nuplaukė pavandeniui. Privažiavome Zajarską. Čia mus išsodino ant aukšto gražaus kranto ir nuvažiavo likusių atvežti. Krantas sausas, oras šiltas, saulė kaitina, bet nuo vandens dvelkia vėsa ir niekuo skųsti negalima.

Garlaivis visą dieną važinėjo šen ir ten, ir vis vežė žmones. Privežė daugybę žmonių. Išsodino ant to paties kranto. Nei pastogės, nei medžio – grynas kalnas. Žemai, kalno papėdėje, teka srauni Angara. Užlipus ant kalno, matyti tolumoje miškai, dar toliau – kalnai, o už kalnų ir vėl kalnai. Taip ir kaitaliojasi: kalnai, daubos, kalnai, daubos… Ilgai bežiūrint, jau pradeda rodytis, kad ne kalnai ir daubos, o sustingę žalių jūrų bangos. Pažvelgus žemyn, pamatai knibždėlyną žmonių. Kai kur rūksta dūmai. Ilgiau pasidairius, rodosi, kad ši minia susirinko išklausyti pamokslo nuo kalno ar laukti Kristaus pasirodymo žmonėms.

Gyventojų Zajarske mažai. Nameliai išmėtyta padrikai: vieni ant kalno, kiti pakalnėje. Ant upės kranto prieplaukos namai, už jų sandėliai. Sandėliai vienu šonu pavirtę į upę, kitu laikosi kieto kranto. Sandėliuose avižos. Angara gali dar daugiau paplaukti krantą ir visos avižos nueis į upę. Suskato gelbėti. Zajarske moterų nedaug, vyrų visai nematyti – visi pašaukti į karą. Atėjo vietos valdžia prašyti mus į talką. Surinko kokia dešimtį sveikesnių ir stipresnių vyrų ir nuėjome dirbti. Vieni nešė avižų maišus į kitą sandėlį toliau nuo kranto, kiti sėmė šlapias avižas, pylė ant kranto ir džiovino. Taip darbavomės dvi ar tris dienas. Mes manėme, kad čia mums nusisekė: gavome pavalgyti ir dar užmokėjo už darbą. Per tas tris dienas garlaivis pūškuodamas, šnopuodamas suvežė visus žmones. Prie mus lydėjusių kareivių prisidėjo nematytų vyrų. Apsirengę pusiau civiliai, pusiau kariškai. Visi nedidukai, tamsiais veidais, priplota nosimi, atsikišusiais skruostais. Kalba nerusiškai ir vis kartoja žodį „barda“. Kas čia per vyrai? Ką reiškia „barda“? Uosto viršininkas, sandėlininkas, o gal viskas kartu, mums paaiškino, žinoma, pirma gerai apsidairė į šalis ar nėra pašalinių žmonių, tada patyliukais prašneko: „Šitie vyrai tamsaus veido, juodais plaukais, priplotomis nosimis, atsikišusiais skruostais yra jakutai. Jie atvažiavo jus pasitikti ir veš į Jakutiją, o ligi šiol lydėję sargybiniai grįš į Rusiją.“ Ot, tai tau Amerika“ – pagalvojau sau vienas. Kadangi viršininkas prašė šios žinios niekam nesakyti, mes tylėjome. Mes taip pat iš šio gero žmogaus sužinojome, ką reiškia „barda“. Tai jakutiškas žodis reiškiąs: važiuoti, eiti, joti ar plaukti. Vadinasi, jakutai mums sakė, kad važiuosime.
Ant rytojaus ir prasidėjo „barda“ (važiavimas). Atvažiavo kolona sunkvežimių, krovė daiktus į mašinas, žmones sodino ant daiktų ir gavosi tokia kupeta daiktų, apkrautų žmonėmis, kad labai priminė kopūsto galvą, aplipusią bitėmis ar širšėmis. Šoferis apėjo apie mašią, pažiūrėjo į ratus, į krūvą žmonių ir nežinia ar keleiviams, ar pats sau pasakė:
– D  e  r  ž  i  s,  V  a  n  k  a !

Iš Zajarsko iki Lenos kelias eina miškais. Dideli ir gražūs spygliuočių medžių miškai. Įsibrovei į gilumą miško, atsistojai tarp medžių ir matai viršuje tik lopinėlį dangaus ir iš šonų žalią medžių sieną. Jei toks miškas būtų lygumoje, tai plaukai stotųsi ant galvos, kaip tokiame miške surasti kelią, kaip iš jo išeiti, jei paklystum. Čia žemės paviršius kitoks. Čia kalnai ant kalnų, anot Baranausko tariant, ir ant tų kalnų dideli ir maži kalneliai. Užriedėjo mašina ant aukšto kalno ir išvydai tai, ko žemumoje nepamatysi. Aukštų kalnų viršūnės pūpsi, kiek akys užmato, o ant kalnų siūbuojantis miškas kalnus daro dar aukštesnius. Pažvelgi žemyn, medžių viršūnės matosi, pažvelgi tolyn dar aukštesnis kalnas stūkso. Ir taip prieš akis kalnai ir daubos. Jei nežinotum, jog tai miškais apaugę kalnai, tai galėtum pamanyti, kad jūra bangavo, bangos šėlo ir pačiame jų įdūkime, kažin kieno galinga ranka jas sulaikė, jos sustingo ir laukia, kada vėl bus joms leista siūbuoti, banguoti…

Gražus reginys iš paukščio skrydžio!

Per kalnus, per slėnius išvestas kelias: akmenimis grįstas plentas. Išsisukinėjęs, išsikraipęs, tas plentas. Kol užkopia mašina ant kalno, gal tris kartus apvažiuoja apie jį. Kai leidžiasi žemyn, vėl tiek pat kartų apsisuka. Posūkis prie posūkio. Tai mašina rieda kalno plokštuma, tai leidžiasi skardžio kraštu žemyn, kurio dugno nesimato. Mašinos rieda dideliu greičiu. Posūkis, ne posūkis, į kalną ar į pakalnę vėjas tik švilpia pro ausis. Nuo kalno lekia mašina visu greičiu, rodos, stabdžiai sugedo, posūkiuose atrodo, neišlaikys lygsvaros ir kūliais nuriedės į tarpeklį. Vaikai prisispaudę prie daiktų ir galvų nepakelia, moterys tai žegnojasi, tai aikčioja, kai mašina strimgalviais lekia nuo kalno. Vyrai žiūri į tolį ir stebisi šoferio sugebėjimu tokiu keliu ir tokiu greičiu valdyti mašiną. Už tokį vairavimą reikia šoferius pagirti. Tuo labiau nusipelno pagyrimo, kad tokiu keliu pervežė daug tūkstančių žmonių ir neįvyko nė vienos nelaimės. Kai privažiavome Lenos krantą ir atsistojome ant lygaus kelio, lengviau atsidusome ir gal ne vienas pasakė: „Ačiū, tau Dieve, kad šiuose kalnuose mūsų kaulų neišbarstė.“

Tai buvo nepaprastai jaudinanti ir įspūdinga kelionė.

Osetrovas – nedidelė gyvenvietė ant dešiniojo Lenos kranto. Kai tremtiniai susibūrė ant upės kranto, pasidarė nemažas miestelis. Vėl laukiame garlaivio, vėl mus veš ir veš. Sklinda gandai, kad Šiaurės ledinuotu vandenynu arčiausias kelias į Aliaską. Ramiuoju vandenynu esą pavojinga važiuoti, nes vokiečių povandeniniai laivai plaukioja, daug primėtyta minų… Norisi tikėti ir norisi netikėti, bet šiek tiek panašu į tiesą. Nei radijo negirdime, nei laikraščių negauname. Gyvename gandais. Gandai pradėjo sklisti tarp žmonių, vos tik išvežė iš Lietuvos. Gandai atlydėjo mus ant Lenos ir tęsė kelionę su mumis. Tremtinių tarpe buvo žmonių aukšto išsilavinimo: daktarų, profesorių, inžinierių, mokytojų ir kitokių specialybių žmonių. Visi kartojo tuos pačius gandus, visi jais tikėjo. Kelionėje susipažinau su daktaru Ruginiu. Šveicarijoje baigęs aukštąjį mokslą, jau Lietuvoje buvo žinoma jo pavardė. Jis susidomėjo manimi, išgirdęs mano pavardę. Vieną kartą jis manęs klausia:
– Sakykite ar jūs ne brolis to Skučo, ką generolu buvo?

Atsakiau:
– Ne.

Ar jis mano atsakymu patikėjo, ar nepatikėjo, negaliu pasakyti, bet dažniau pradėjome susitikti ir ilgiau pasikalbėti. Pagaliau jis įsitikino, kad iš tiesų aš ne iš tų Skučų, ką vidaus reikalų ministru buvo, bet pasikalbėjimai nenutrūko. Dr. Ruginis ir mane norėjo įtikinti, kad čia nieko tokio, kad pasuko nuo geležinkelio ir veža į Šiaurę. Šiaurės keliu pasiekti Ameriką esą patogiau. Nors Zajarske girdėto pokalbio niekam nepasakojau, bet dabar neiškenčiau ir jam pasakiau. Jis ėmė juoktis.

– Mokytojas esi, – sako dr. Ruginis, – bet koks esi silpnas psichologas. Šitie ganai, ar jie teisingi, ar pramanyti, jie yra reikalingi. Matai, kokiame varge atsidūrę žmonės, – kiek kančių, kiek pirmalaikių mirčių ir, jei atimsi iš žmonių vilties kibirkštėlę, tai jie puls dar į didesnę neviltį, neteks jėgų ir žus tie, kurie galėtų išlikti gyvi. Saugokime savo tautos žmones bet kokia kaina. Jie mūsų nedidelei tautai yra labai reikalingi. Ką girdėjai Zajarske, nekalbėk. Pats tikėk, įtikink kitus, kad mūsų vargams netolimas galas. Tada bus lengviau visus sunkumus pernešti.

Jis baigė savo pamokymą. Mes baigėme pasikalbėjimą. Nors labai sunku kęsti alkį, nors sunku žiūrėti į alkanus vaikus, gaila žmonos, gaila šių išbadėjusių leisgyvių žmonių, bet vaikščioju ir galvoju, ką pasakė dr. Ruginis. Jis pasakė teisybę. Šitaip turi galvoti kiekvienas mokytojas, šitaip turi padėti žmonėms kiekvienas, kam rūpi mūsų tautos ateitis. Čia yra melas, bet šventas melas: jo negalima smerkti, nuo jo negalima atsisakyti. Jis yra skęstančių pagalba. Daugiau šia tema nekalbėjome. Aš supratau, kiek daktaras savo intelektu stovi aukščiau manęs. Aš lenkiu žemai prieš jį savo galvą. Jis galvojo daugiau už kitus, jis norėjo gelbėti visus kuo galėdamas. Jam rūpėjo ne tik jo vieno likimas, bet visų išvežtųjų.

Taip galvojančių žmonių išvežtųjų tarpe buvo ne jis vienas.

Skurdžiai atrodė Osetrovos apylinkės. Gyventojų mažai. Gyvulių visai nematyti. Iš ko gyvena, kuo verčiasi vietiniai žmonės, negali pasakyti. Neilgai teko laukti garlaivio. Atėjo garlaivis, atvilko kelias baržas, sukrovė žmonių kiek tilpo ir pasileido upe žemyn. Mes patekome į pirmą karavaną. Veža – važiuojame. Lenos krantai apgyventi retai. Garlaivis retai kur sustoja. Jei tik mirusį palaidoti ar anglies pasiimti. Prašokome Lenos siauriausią vietą. Tokią siaurą, kad susitikę du garlaiviai neprasilenkia. Pavandeniui lengvai velka baržas garlaivis. Kiek dienų plaukėme iki Jakutsko, negaliu pasakyti. Jakutske stovėjome kelias dienas. Pakeitė garlaivį. Apsirūpino anglimis ir vėl plaukiame į Šiaurę. Privažiavome Žiganską. Vietovė garsi, žinome dar iš geografijos vadovėlių: per Žiganską eina Šiaurės atogrąžos meridianas. Žiganske saulė jau vieną dieną neužteka, o vasarą vieną dieną nenusileidžia. Juo tolyn nuo Žigansko, tuo labiau ilgėja amžinoji Šiaurės naktis, o vasarą ilgėja vasaros diena. Praplaukėme Vitimą, Vilijų, Aldaną. Didieji Lenos intakai su garsiomis aukso kasyklomis, su visame pasaulyje pagarsėjusiu darbininkų streiku ir streikuojančių darbininkų sušaudymu.

Kur iš mūsų karavano pradėjo išsodinti žmones „sėsliam gyvenimui“ ir darbui pagal savo „specialybę“, jau negaliu pasakyti. Atsimenu tik tiek, kad į Tiksį atvežė dar daug žmonių. Į uostą išeiti neleido. Iš toli Tiksi atrodė vargingai. Keletas medinių namų, keletas garlaivių, keliolika baržų ir viskas. Jokių uosto įrenginių, jokių puošmenų, jokios technikos. Mūsų Klaipėda daug didesnis ir moderniškesnis uostas buvo. Suformavo karavaną iš naujo, prikabino jūrinį garlaivį ir išplaukė į jūras marias. Tomis dienomis Laptevų jūros buvo ramios. Vandens paviršių švelnus vėjelis glostė, mažas bangas kėlė, vandens paviršių drumstė. Jau tiek atitolome nuo kranto, kad sausumos nesimatė, tik dangus virš galvų ir vandens veidrodis mums po kojų. Net ir žuvėdros, kurios labai triukšmaudamos mus lydėjo, sugrįžo prie gimtųjų krantų, tik vieni jūrų veršiai (nerpos) nenustojo mus lydėję. Išnyra iš vandens didžiuliai juodi kamuoliai, lyg kokie oro pripūsti maišai ir savo didelėmis akimis žiūri į laivą, kol nusibosta. Nieko įdomaus nepamatę, tik vis tą patį pliuškenimą į garlaivio šonus, nyra į vandenį ir išneria kitoje karavano pusėje. Kalbėjo keleiviai, kad šie sutvėrimai labai mėgsta muziką, bet niekas neturėjo jokio muzikos instrumento ir negalėjo jiems malonumo suteikti. Tik vaikai jiems švilpdavo ir rėkavo, bet jie liko tolimi ir šalti, kaip ir tada, kai čia dar garlaiviai neplaukiojo.

Malonu plaukti jūromis, kada jūra rami, kada oras gražus. Mums buvo lemta dvi dienas gėrėtis šia gamtos grožybe. Garlaivis pasuko į pietus. Neilgai plaukę pamatėme žemę. Krantai žemi, seklūs. Garlaivis arti prie kranto neprieina. Mus sutikti atplaukė upės garlaiviai. Vėl kraustomės su savo maišeliais, vėl važiuojame upe aukštyn. Klausiame, kas čia per upė, kas čia per vieta? Atsako:
– Čia Janos upės žiotys, vietovė Kuogustachas.

Nors jau žemynas, bet sausos žemės mažai: aplink krūmokšniai, balos, ežerėliai. Kad čia būtų kada nors gyvenę žmonės, jokio ženklo nematyti. Matyti tik, kad šioje pelkėje ruošiasi gyventi žmonės: kur tik sausesnė vieta, ten stovi palapinė, kur tik daugiau sausos vietos – statoma jurta, velėnomis apklojamas tardokas. Mes jau čia ne pirmi. Anksčiau už mus atvežė vokiečius, suomius. Kuogustache kelis būrius žmonių iškėlė ant kranto, o likusius nuvežė Jana aukštyn. Aš patekau į tą skaičių, kuriuos vežė aukštyn. Pavežė upe keliasdešimt kilometrų ir dalį žmonių kelia į krantą. Esą čia tokias ir tokia vietovė, čia jūs gyvensite. Visur pirma mūsų jau randame atvežtus vokiečius, suomius ir kitų tautybių žmones. Tokiu būdu visą Janos deltą apgyvendino žmonėmis. Tokiu būdu atsirado: Kuogustachas, Romansyras, Talaganas, Tugutachas, Jodeja, Sastanachas, Ustjanskas, Krestai, Katarikas, Narai Ari ir kt. gyvenvietės. Mūsų būrį žmonių nuvežė aukščiausiai upe iki Kazačiaus. Kazačius sena gyvenvietė, rajono centras. Palyginus su tuščia tundra, tai čia miestas: keletas medinių namų, nemažas skaičius jurtų, yra mokykla, ligoninė ir kitos valdžios įstaigos, ir nuardytu bokštu medinė cerkvė.

Atrodė, kad jau privažiavome ištrėmimo galą: jau nėra kur vežti, jau nėra kur tremti, bet taip tik atrodė. Daug kas žmogui atrodo ne taip kaip yra, ne taip kaip gali būti. Kai gyvenome Lietuvoje, atrodė, kad niekas negali pasikėsinti ant ramiai, taikiai gyvenančios tautos. Visos valstybės pripažino, visos valstybės nutarė, kad kiekviena tauta turi teisę į laisvę ir savistovų gyvenimą. Atrodė, kad negali laužyti savo pačių nutarimus, savo pačių rankomis pasirašytas sutartis ir pasižadėjimus. Juk gyvename XX amžiuje, aukštame civilizacijos, kultūros ir technikos amžiuje. Jau senai praėjo tie laikai, kada tauta kėlė ginklą prieš tautą, kada valstybė kariavo prieš valstybę, kad daugiau užgrobtų žemių, kad daugiau pavergtų žmonių. Babiloniečiai, asirai vežė žydus į vergiją, kankino žmones, naikino tautą, bet tie laikai jau praėjo, juos kultūringesnės tautos jau pasmerkė, gėdos antspaudu pažymėjo. Niekas nenaikins žydų, niekas nesikėsins į Lietuvos nepriklausomybę. Taip tik atrodė. Pirmaisiais karo metais mūsų ore statytos pilys sugriuvo, pirmaisiais karo metais visos garantijos ir parašai susprogo, kaip gražus muilo burbulas. Su žydais elgėsi žiauriau negu Babilonijos laikais. Lietuva, nežiūrint jos kultūros, garsios istorijos, senos kalbos, buvo mindoma, draskoma XX amžiaus vandalų, XX amžiaus kultūringesnių barbarų.

Nuo Kazačiaus aukšto karto, jei pažvelgsi į tą pusę iš kur mus atvežė, tai pamatytume tremtiniais nusėtą visą Janos deltą. Jei sumažinti mastelį, tai upės delta primena lygiašonį trikampį. Jo viršūnė Kazačius. Viena kraštinė Samandonos šaka, o kita kraštinė Kuogustacho šaka. Iš trikampio viršūnės – Kazačiaus pagrindinė Janos vaga sudaro trikampio aukštinę, nuleistą iš jo viršūnės į jo pagrindą – Ledinuotą vandenyną. Visas šis trikampis išraižytas atsišakojimais, šakomis, atšakomis – dideliais ir mažais upeliais. Pagrindinė upės vaga ir visi jos upeliai baigia savo kelionę vandenyno gelmėse.
Išvežtųjų tarpe buvo vienas geografijos mokytojas. Nežinau, ar jis pats paskaičiavo, ar geografijos vadovėliuose yra parašyta, kad Janos deltos plotas apie 20 000 kvadratinių kilometrų. Tai beveik trečdalis Lietuvos teritorijos.

Janos deltoje išgyvenau 12 metų. Kiti visi tremtiniai taip pat po tiek metų čia gyveno. Tik kai kurie išsirūpino išvažiuoti anksčiau, kiti dar ilgiau gyveno. Per tą laiką daug kas pasikeitė pasaulyje, bet mūsų gyvenimą mažai kas lietė. Mes dirbome, vargome, skurdome, alkome…

Rašydamas šiuos atsiminimus, vis kalbu bendrai apie visus. Gali kas nors pamanyti, kaip vienas žmogus galėjo žinoti tūkstančio žmonių gyvenimą? Ar nenuklysta nuo tiesos? Jei kas taip galvoja, pasakysiu, kad – ne. Tolimosios Šiaurės gyvenime sąlygos: geografinės sąlygos vienodos, ekonominės sąlygos vienodos, politinis rėžimas visiems vienodas, tai ir atskirų žmonių gyvenimas vieno panašus į kito. Jei smulkiai aprašyčiau Šaulenskienės gyvenimą, tai jos gyvenimas panašus į Blažienės gyvenimą. O jei smulkiai aprašysiu Aleksonių šeimos gyvenimą, tai jų gyvenimas toks pat, kaip Mačiūnų ir t. t. ir t. nt. Visos dienos Šiaurėje vienodos, visas žmonių gyvenimas irgi vienodas. Todėl nėra reikalo leistis į smulkmenas, ar prasilenkti su tiesa. Gal skirtumas tik toks buvo, kad kuris nors vyriškis pasikinkęs šunis važiavo, o kiti patys pasikinkę į roges, kaip arkliai vežė malkas, rąstus; gal vieni pūslėtomis rankomis šlapias tinklo virves iš vandens traukė, kiti siūriame ir šiltame, kaip ledas, vandenyje rankas įmerkę silkes sūdė, o kentėjo ir vieni, ir kiti vienodai.

Kai prabėga dienos, kai praeina metai ir kiti, ir kai jau metelius galima skaityti dešimtimis, tai tos kančios atrodo ne tokios jau baisios buvo, vargai ne tokie jau baisūs spaudė. O kartais pagalvoji, gal jų iš viso nebuvo. Užgyja žaizdos, užsimiršta skausmas, bet šie tolimoje Šiaurėje pragyventi metai neišdils iš atminties. Juos nešiosiuosi ligi mano gyvenimo dienų galo. Slėgs jie mane, kaip sunkus kryžius, atsiminsiu juos, kaip šiurpų sapną. Kartojau ir kartosiu, sakiau ir sakysiu, kad didelė skriauda padaryta tiems nieku nekaltiems žmonėms, jų vaikams ir visai tautai. Čia žuvo pirma laiko daug talentingų, gabių žmonių, gerų specialistų, nedavusių jokios naudos tai žemei, kuri juos išaugino, išmokė – iš kurių ji tikėjosi gauti paramos tolimesniam tautos kultūros kėlimui.

Po šį skurdų žemės kampelį išbarstyta lietuvių kaulai. Ne tik po vieną kapelį, bet ištisais kapinynais. Jei keistųsi žemės klimatas, kaip jis pasikeitė prieš milijoną ar kelis milijonus metų, jei vietoje šalto klimato vėl grįžtų šiltas, jei vėl galėtų augti tie medžiai, kurie prieš milijonus metų žaliavo, o dabar akmens anglimis pavirtę po žemėmis guli, jei galėtų atgyti mamutai, kurių kaulus dar ir mes matėme, kurie mums bylojo, kad čia mamutai gyveno, augo, po miškus klajojo… Jei Lietuvos žmonių dulkės galėtų pavirsti medžiais, – ąžuolais ir uosiais, – kokie gražūs miškai čia oštų, paukščiai čiulbėtų, gegutės kukuotų, tų žmonių vargus vargelius rokuotų, kad ne veltui jie gyveno. Jų dulkės išaugo į gražų mišką, jų dūsavimai pavirto plačiu vandenynu, kurio bangos krantus plauna, kurio vandenys gaivina medžius, kurio vandenys maldo troškulį dideliems žvėrims ir mažiems žvėreliams. Kad tų žmonių troškimai ir svajonės pavirto baltais debesimis ir plaukioja mėlynomis padangėmis, kaip plaukiojo tada, kada čia įkinkyti į jungą žmonės tinklą traukė, į dangų žiūrėjo, savo tėvynės ilgėjosi. Kad vietoje vargingų jakutų jurtų ir skurdžių tardokų, šviestų aukšti namai, spindėtų šviesūs langai ir niekas, o niekas, nekalbėtų, nė savo vaikams nepasakotų, kad čia kadaise buvo kankinami žmonės – tremtiniai.

Išsibarstė Lietuvos žemės smiltys po Šiaurę, po platų Sibirą. Mergalaukio stotyje mano pasemtos žemės vis mažėjo ir mažėjo. Kai, iš tolimos Šiaurės ištrūkę, atvažiavome į Jakutską, tai vos žiupsnelis tų brangių žemių beliko. Šį paskutinį žiupsnelį žemių supyliau ant mokytojo Jono Virbicko kapo. Tai viskas, ką aš galėjau padaryti savo profesijos kolegai, savo Sibiro vargų draugui  J  o  n  u  i. Jis mirė Jakutske 1953 m. sausio 16 d. Kapo Nr. 1596.

Galiu sakyti, kad čia prie Virbicko kapo baigėsi kelionė saujos Lietuvos žemių. Baigėsi kelionė žemės, bet nesibaigė kelionė išvežtųjų žmonių. Dar reikėjo laukti keli ilgi metai, kol leido visiems grįžti į Lietuvą.

1977–1978 m.

Parduodu mišką

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas


Warning: sizeof(): Parameter must be an array or an object that implements Countable in /home/gintarines/domains/gintarinesvajone.lt/public_html/wp-content/plugins/wp-mystat/lib/mystat.class.php on line 1252