Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Birutiečių žygio atgarsiai

Dm. plk., dr. Vincas GUDUKAS

Šaulių sąjungos narys, dimisijos pulkininkas, dr. Vincas Gudukas

Šaulių sąjungos narys, dimisijos pulkininkas, dr. Vincas Gudukas. G. Lučinsko nuotr.

Bičiulis Gintaras Lučinskas, labai nuoširdus dzūkas, kurio niekada gyvenimas nelepino ir nelepina, istoriografas, Lietuvos patriotas prieš keletą mėnesių man pasakė: „Davaij, Vinculi“, ruoškis žygiui, skirtam Didžiosios Kunigaikštienės Birutės vardo suteikimo Ulonų bataliono 20-mečiui paminėti. Ilgai svarsčiau,- ar sugebėsiu ir ar pajėgsiu? Buvo galima pasirinkti dvi žygio trasas: 26 km ir 40-ties km. Kadangi jaunystėje teko išbandyti ekstremaliomis sąlygomis ir 100 km trasas, todėl, likus iki žygio pradžios 10-čiai dienų užsiregistravau ir pasirinkau 40-ties km trasą.

Prisimindamas ir pagerbdamas buvusius tarnybos draugus, dar pasiėmiau 7-is kg sveriančią kuprinę (tekdavo nešti ir 40-ties kg sveriančią kuprinę, „glamonėjant“ 400-ties dykumų saulutei)

Daug ir labai naudingų praktinių patarimų davė ne vieną kartą panašaus pobūdžio žygiuose dalyvavęs karininkas Gintaras Lučinskas.

2014 m. rugsėjo 20-osios ryte Didžiosios Kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono aikštėje išsirikiavo 427 žygio dalyviai: šauliai, policininkai, kariškiai, jaunuolės ir jaunuoliai, moterys ir vyrai.

Žygio dalyvius kariškai pasveikino bataliono vadas plk. ltn. Mantas Paškevičius, Lietuvos Seimo narys Raimundas Markauskas, Birutiečių žygeivių klubo prezidentas vyr. srž. Linas Genys.

Apie 10 km man žygiuoti sekėsi puikiai, nes pirmą kontrolės punktą pasiekiau pirmame dešimtuke (iš 427 dalyvių).

Bet kai prasidėjo miške fizinės ištvermės išbandymo trasos su stačiomis įkalnėmis ir skardžiais bei vandens kliūtimis, pajutau, kad mano fizinės galios ženkliai senka…

Žymiai jaunesni – 20-40 metų (juk Vinculiui per 67-eri) žygeiviai į miškų įkalnes kopdavo stačiomis, o aš „repečkojau keturiomis“ ir slysdavau žemyn, o ant įkalnės viršūnės tekdavo „gaudyti orą“ ir keletą minučių ilsėtis.

Leidžiantis miškų skardžiais, jaunimas leisdavosi labai greitai ir stačiomis. Aš irgi pabandžiau leistis ne „laipteliu“, bet kaip jie… Man taip leidžiantis apie 5-is metrus, pajutau nepakeliamą šlaunų keturgalvių raumenų skausmą, neišlaikau lygsvaros, pargriuvau ir keletą metrų riedėjau „volu“ miško kilimu, bet nesusižeidžiau ir net dantų protezai, pagaminti gydytojos Jadvygos Matulevičienės – neiškrito.

Žygiuodamas šalia Nemuno lygia vieta „atsigaudavau“, bet po kiekvienos fizinės ištvermės išbandymo kliūties, jaučiau, kad mane apleidžia fizinės, bet ne dvasinės, jėgos. Net viename kontrolės poste, jauni, žavūs ir stiprūs kariškiai man patarė pasilikti pas juos…

Kadangi aš, be jokios prievartos, dalyvavau šiame žygyje bei norėjau išbandyti savo jėgas ir ištvermę, „trasos trumpinti“ nesutikau.

Nužygiavus apie 30 km trasą žygeiviai „praretėjo“ – eidavo po 1-3 su dideliais 500-1000 metrų intervalais. Šioje žygio trasos atkarpoje mane sparčiais žingsniais pasivijo apie 18-ties metų jaunuolis. Pastebėjau, kad jis ženkliai sulėtino žygio spartą. Susipažinau,- tai buvo Lukas Juozapavičius iš Marijampolės, jau 4-tą kartą dalyvaujantis panašaus pobūdžio žygiuose. Ilgiausia žygio atkarpa, kurią jis įveikė, tai buvo 70 km. Pastebėjau, kad Lukas turi dar labai daug jėgų ir ryžto ir gali labai sparčiai žygiuoti į finišą, todėl jam tariau: „Lukai, keliaukite į tikslą vienas, be manęs“. Lukas man atsakė, kad iki finišo manęs nepaliks, nes pastebėjo, kad man sunku.

Su dvasinguoju Luku ir bendraminčiu Gintaru Lučinsku, atėjusiu prie finišo tiesiosios, „pasirgti“ už mane, sėkmingai užbaigėme žygį.

Ar vėl eičiau į žygį? Eičiau ir galėčiau įveikti net ir 100 km trasą, bet į tokio sudėtingumo žygį, kaip šis, su sunkiais fizinės ištvermės išbandymais, neičiau, nes žygio trasą sugebėčiau įveikti ne per 8-ias, bet per 24-ias valandas.

Žygio metu vyravo gera nuotaika, humoro pliūpsniai ir tai kompensavo fizinę įtampą ir didelį nuovargį. Mane ypač sužavėjo Moterties upelio pralaida-tunelis (60 metrų ilgio), esantis šalia Nemuno sodų miške. Nustebino šio inžinerinio įrenginio architektūrinis kruopštumas, didingumas ir projekto tikslumas. Pirmą kartą pamačiau tokius Nemuno skardžius (šlaitų aukščiai virš 100 metrų ar net daugiau) su medžių nuošliaužomis; kokių Lietuvoje dar nebuvau matęs.

Dėkoju žygio organizatoriams, dėkoju Lukui, Gintarui ir žmonai Jadvygai, kuri pagamino jėgų eliksyrą iš medaus, citrinos ir Birutės mineralinio vandens.

Kaip ligoninės veikla prasideda nuo rūbinės ir registratūros, taip ir žygio veidas prasidėjo nuo žygeivių registracijos ir žygeivių sutikimo finiše. Žygeivius registravo ir žygeivius sutiko geranoriškos, nuostabios savo fizine ir vidine dvasia bataliono BIRUTĖS – nuoširdus ačiū!!!

Būkit sveiki ir laimingi. Iki naujų žygių.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas