Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

ISTORIJOS ETIUDAI (II)

Algimantas KAČIUŠKA

Pirmojoje „Istorijos etiudų“ dalyje (publikacija tinklalapyje „Gintarinė svajonė“ 2013-06-30)[1]  ( http://gintarinesvajone.lt/?p=12306 ) apžvelgėme kai kuriuos Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorijos aspektus, supažindinome su šios hercogystės didiko Adomo Kazimiero Kosciuškos (Adam Kazimierz Kosciuszko) ir jo giminės istorijos bei genealogijos faktais ir hipotezėmis, palietėme Kuršo ir Žiemgalos hercogų Bironų dinastijos bei Žagarės miesto istoriją, tarp jų ir Senosios Žagarės dvarą valdžiusių giminių istoriją. Antrąją „Istorijos etiudų“ dalį pradėsime šiuo skyreliu – trumpai supažindindami su papildomai atrastais faktais apie tai, kas buvo rašyta pirmojoje „Istorijos etiudų“ dalyje.

Tarp Senosios Žagarės dvaro savininkų bene įdomiausios Syrevičių, Umiastovskių, Kosciuškų giminės (pastarosios dvi buvo susigiminiavusios) ir, be abejo, trumpai Senosios Žagarės dvarą valdžiusio (1776–1784) Kuršo ir Žiemgalos hercogystės valdovo hercogo Peterio Birono giminė. Supažindiname su papildomais faktais apie šias gimines.

Syrevičiai (Sirewicz, Sirevičiai – dabar dažniau rašoma būtent taip).

Sirevičių herbas – Trimitai / Trąby, jis šiai giminei buvo suteiktas XV a. pabaigoje[2]. Herbas pirmą kartą paminėtas 1398 metais, šį herbą turėjo daugiau kaip 190 giminių[3].

Sirevičių giminė yra viena iš nedaugelio dvarininkų giminių, kurių kilmė – vietinė, tai yra žiemgališka–žemaitiška. Šie didikai, kurių ištakos siejamos su Žagarės apylinkėmis, valdė ne vieną dvarą Žemaitijoje: Kolainiuose, Užventyje, Gerdžiogaloje ir kitur[4]. Sirevičių protėviai minimi dar XV a. pirmos pusės ir vidurio šaltiniuose[5].

Sirevičiai buvo susigiminiavę su Žemaitijos bajorų elitui priskiriama Gorskių gimine[6]. Vienas iš Sirevičių, Pagirgždučio dvaro (dabartinis Telšių rajonas) savininkas Juozapas Sirevičius, buvo labai aktyvus 1831 metų sukilimo dalyvis – sutelkė ir vadovavo 100 sukilėlių būriui[7].

Umiastovskiai (Umiastauskiai, Umiastowski, Umiastowscy, Umiastowski von Nandelstädt)

Kaip rašėme pirmojoje „Istorijos etiudų“ dalyje, po 1548 m. našlė Jadvyga Sirevičienė ištekėjo už Vaitiekaus Šemetos, o šiam mirus, iki 1591 m. tapo Umiastovskio žmona ir Senosios Žagarės dvaras atiteko Umiastovskių giminei[8]. Umiastovskių herbas – Roch III[9], heraldinė lelija ant trijų laiptelių, kuri žinovų yra laikoma herbo su kolona atmaina[10]. Herbas žinomas nuo 1238 metų, herbą naudoja 24 giminės[11].

Umiastovskių giminė labai plati, su daugeliu atšakų, ji žinoma nemažai šalių, tarp Umiastovskių buvo daug pasižymėjusių žmonių[12], bene žymiausi iš jų yra: Jonas Kazimieras Umiastovskis / Jan Kazimierz (von Nandelstädt) Umiastowski (1600–1659) – Abiejų Tautų Respublikos Seimo maršalka iš Lietuvos pusės (1655 m.), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (Jan II Kazimierz Waza) sekretorius[13] (doc. S. Šimaitis teigia, kad jis yra tiesioginis Barboros Žagarietės (1628–1648) giminaitis, t. y. Umiastovskių, Senosios Žagarės dvaro savininkų, giminaitis)[14]; Tomas Umiastovskis / Tomasz Umiastowski (1760–1822), Vilniaus Vyriausiojo Tribunolo teisėjas / Tribunolo sekretorius, T. Kosciuškos sukilimo 1794 m. dalyvis, po sukilimo emigravo[15]; Bronislovas Umiastovskis / Bronisław Umiastowski (1854 – po 1893), vienas iš Vilniaus universiteto įkūrėjų[16]; grafas Vladislavas Umiastovskis / Wladyslaw Umiastowki (1833–1905)[17]; Franukas Umiastouskis / Franiszak Umiastouski (1882–1940) – prozaikas, poetas ir politikas [18]. Yra išlikę pora Umiastovskių rūmų: Umiastovskių rūmai Vilniuje (Trakų g. 2)[19], kuriuos puošia Umiastovskių ir Sadovskių herbai, yra detalus šių rūmų aprašas[20], kita įdomi informacija[21] (juos 1856 m. įsigijo ir restauravo grafo Vladislavo Umiastovskio tėvas, Ašmenos pavieto bajoras Kazimieras Umiastovskis [22]); Umiastovskių rūmai Žemyslavlyje (dabartinė Baltarusija, Gardino sritis)[23], – įdomu tai, kad Umiastovskiai (markgrafienė Janina Umiastovska) 1922 m. padovanojo šio dvaro sodybą Vilniaus universitetui mokslinei bazei steigti.

Viena iš žinomiausių (bent jau Lietuvoje) Umiastovskių giminės atstovių – jau minėta markgrafienė Janina Umiastovska / Janina Zofia Monika Umiastowska von Nandelstädt (Ostroróg-Sadowska) (18601941)[24], rinkusi informaciją ir apie Barborą Žagarietę-Umiastauskaitę. Kilusi iš garsios grafų giminės, pirmosios jos vedybos 1880 metais buvo su Ignu Karoliu Milevskiu / Ignac Karol Milewski (1846–1926), amžininkų laikomos gražuole[25] (yra gana žinomas jos portretas[26], 1902 metai, dailininkė Helena Eydziatowiczowa), vedybos su grafu Vladislavu Umiastovskiu 1882 metais– jos antrosios vedybos. Vaikų neturėjo. Pažymima, kad Janina Umiastovska buvo labai išsilavinusi, puikiai išmanė muziką ir dailę, pvz., bendravo su garsiuoju kompozitoriumi R. Vagneriu ir jo dukromis. Po grafo V. Umiastovskio mirties 1902 metais jai atiteko keli Umiastovskių rūmai, tarp jų ir Vilniuje, Trakų g. 2. Praėjusio amžiaus pradžioje tuose rūmuose Vilniuje J. Umiastovska ruošdavo pobūvius, kuriuose dalyvaudavo po 400–500 žmonių, juose vykdavo ir slapti lietuviški vakarėliai. Po Pirmojo pasaulinio karo ji greitai ir stilingai rekonstravo suniokotus rūmus. Grafienė Janina Umiastovska ypač pagarsėjo savo labdaringa veikla: ji Vilniaus universitetui padovanojo kelis sklypus su pastatais, 1934 metais įsteigė Vladislavo ir Janinos Umiastovskių fondą, finansavo Vilniaus katedros restauravimo darbus, rėmė bažnyčių statybą Vilniaus krašte, išlaikė siuvimo mokyklą neturtingoms mergaitėms, kuri veikė jos rūmuose, ir t. t. Už nuopelnus bažnyčiai popiežiaus 1920 m. Benedikto XV bule jai buvo suteiktas popiežiaus rūmų markgrafienės titulas. 1938 metais, artėjant Antrajam pasauliniam karui, ji išvyko į Italiją. Antanas Rimvydas Čaplinskas teigia, kad ji 1941 metais mirė Šveicarijoje[27], bet Italijos sostinėje Romoje, vienoje iš Campo del Veranokapinių koplyčių (Arciconfraternità del Preziosissimo Sangue di N.S.G.C.)[28], yra įrašas, kuriame nurodyta, kad Janina Umiastovska palaidota ten ir, kad ji mirė Romoje 1941 metų spalio 6 dieną[29]. Kad Janina Umiastovska mirė būtent Romoje mini ir vyskupas dr. Jonas Boruta. Beveik visos meno vertybės (tame tarpe ir paveikslų kolekcija), buvusios Umiastovskių rūmuose, 1939 metais Tarybų Sąjungos armijai užėmus Vilnių, buvo išvežtos į Rusiją (tik nedidelę dalį jų spėjo išgelbėti J. Umiastovskos ekonomė, vėliau išvykusi į Vokietiją)[30]. J. Umiastovska Italijos sostinėje įkūrė fundaciją (Fondazione Romana Marchesa J. S. Umiastowska)[31], remiančią ten studijuojančius studentus iš Lenkijos ir pan., ji ten veikia ir dabar[32].

Janina Umiastovska 1928 metais slapyvardžiu Nalęcz Vilniuje išleido knygą „Szmat Ziemi i Życia“ („Dalis žemės ir gyvenimo“)[33], kurioje nurodė nemažai faktų iš Umiastovskių giminės (tarp jų – ir savo) gyvenimo. Knygoje pateiktame pagrindiniame Umiastovskių genealogijos medyje Žagarės Umiastovskiai neįtraukti, bet 152 ir 153 knygos puslapiuose rašoma apie Barborą Žagarietę, spėjamą jų giminės atstovę, jos istoriją (jai kažkur toli, kitoje šalyje – Lietuvos Respublikoje, Žemaitijoje). Ten J. Umiastovska rašo, kad medžiagą apie Barborą Žagarietę-Umiastauskaitę ji iš Žemaitijos klebonų pradėjo rinkti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, bet to karo metu surinkta medžiaga žuvo. Kiek vėliau, 1937–1938 metais, markgrafienė Janina Umiastovska dėjo ypač daug pastangų pradėti Barboros Žagarietės kanonizacijos bylą. Jos pastangos išnagrinėtos įdomiame vyskupo, dr. Jono Borutos straipsnyje[34], kuris rėmėsi dokumentais, po 1963 m. tarybinės valdžios įvykdyto Senosios Žagarės bažnyčios uždarymo ir Barboros Žagarietės relikvijų paslėpimo išsaugotais tuometinio Senosios Žagarės bažnyčios klebono Pranciškaus Ščepavičiaus (1918–2008). Klebonas (vėliau – monsinjoras) Pranciškus Ščepavičius Senosios Žagarės bažnyčioje klebonavo 1957–1963 metais, kiek vėliau ilgiausiai, net 25 metus, jis buvo Baisiogalos (Radviliškio rajonas) parapijos klebonu[35]. Iš dokumentų matyti, kad Janinai Umiastovskai tuo reikalu daug padėjo autoritetingas ir įtakingas Romoje Popiežiškosios lenkų kolegijos Romoje (beje, Janina Umiastovska rėmė ir šios kolegijos naujų rūmų statybą) rektorius kunigas dr. Vladislavas Kviatkovskis (1879–1954). Vyskupas dr. J. Boruta pateikia kun. dr. Vladislavo Kviatkovskio 1937–1938 m. lenkų kalba rašytus laiškus to meto Naujosios Žagarės klebonui K. Jazdauskiui (1875–1949) bei Senosios Žagarės klebonui kunigui Kazimierui Gedvilai (1888–1957), siekiant surinkti medžiagą Barboros Umiastauskaitės-Žagarietės beatifikacijos procesui (K. Jazdauskis Naujosios Žagarės klebonu buvo 1920–1949 m., K. Garšva Senosios Žagarės klebonu buvo 1927–1957 m.). Iš laiškų matyti, kad markgrafienė Janina Umiastovska buvo entuziastinga šio susirašinėjimo iniciatorė. Pvz., 1937-07-17 laiške kun. dr. V. Kviatkovskis praneša kun. K. Jazdauskiui, kad kiek anksčiau iš jo gautą medžiagą jis tuoj perrašė mašinėle ir išsiuntė markgrafienei J. Umiastovskai į Austriją, kur ji tuo metu buvo apsistojusi. Daugelio žmonių pastangomis 2005 m. pagaliau oficialiai pradėtas Barboros Žagarietės-Umiastauskaitės beatifikacijos procesas, tai užfiksuota Vatikano dokumentuose[36]. Beje, prieš kelis metus Šveicarijoje įkurtas Umiastovskių fondas (deja, šiuo metu šio fondo tinklalapis neprieinamas) irgi prisimena Barborą Umiastauskaitę, to fondo tinklalapyje buvo pateiktas pasakojimas apie ją, aprašyta, kaip pasiekti Žagarę. Fotografijų archyvuose apie Umiastovskių giminę Barbora Žagarietė-Umiastauskaitė (tuo pačiu ir Žagarė) irgi neužmirštama[37].

Žagarės Umiastovskiai ant Veidės kalnelio turėjo savo giminės kriptą[38], ten Barbora Žagarietė-Umiastauskaitė 1648 m. buvo palaidota ir tik 1712 m., kylant dideliam pamaldumui į ją, Kazimieras Umiastauskis / Umiastovskis įrengė rūsį ir jos palaikai buvo pernešti į bažnyčią. Beje, Žagarės Umiastovskiai valdė ne tik Senosios Žagarės dvarą, bet ir Girkančių dvarą (dabartinis Joniškio rajonas), kuris 1717 m. iš Umiastauskių / Umiastovskių perėjo Jonui Sologubui (Girkančių dvaras minimas nuo 1596 m., kiek metų jis priklausė Umiastovskiams nežinome)[39].

Prof. hab. dr. A. Motuzas, rašydamas apie Žagarės Umiastovskius (beje, cituojamame šiaip jau įdomiame jo straipsnyje yra nemažai faktinių klaidų, vėliau paneigtų kituose darbuose, bet tai nesisieja su cituojama citata), teigia, kad „dauguma Umiastauskų giminės narių (išskyrus vieną kitą) – pamaldūs katalikai, senosios Žagarės bažnyčios globėjai, atsidavę dvasiniam gyvenimui (brolis – jėzuitas, dvi giminaitės – benediktinės), taip pat ir pačios Barboros Umiastauskaitės vienuolinio gyvenimo pažinimas turėjo įtakos opinijai dėl jos šventumo vietinėje bažnyčioje“[40].

Apie Barborą Žagarietę-Umiastauskaitę parašyta daug tekstų, ypač daug per paskutiniuosiuss 15 metų. Deja, tarp jų nemažai „pritemptų“, proginių arba perrašant iš vieno straipsnio į kitą daug ką tą patį (ir dar su faktinėmis klaidomis). Daug rašoma apie jos tėvą, su įvairiomis interpretacijom apie jos žūtį, bet… tik viename tekste, doc. dr. Rasos Račiūnaitės-Pauožuolienės straipsnyje, aptikau jos tėvo vardą – Albrechtas Umiastovskis[41]. Bet kituose tekstuose nurodoma, kad Žagarės Albrechtas Umiastovskis gyveno ne XVII a. pirmoje pusėje (Barboros Žagarietės-Umiastauskaitės gyvenimo laikotarpis), bet… XVIII a. pradžioje[42]. Taigi, net jos tėvo vardo tvirtai įvardinti negalima, nekalbant jau apie Žagarės Umiastovskių genealogiją. Įvairiuose tekstuose be Albrechto Umiastovskio (ir Anos Umiastovskos, Mikalojaus Kosciuškos žmonos – apie ją atskirai) gana padrikai dar minimi šie Žagarės Umiastovskiai / Umiastauskiai / Umiastauskai (toliau pateikiu taip, kaip minimi): Kazimieras Albrechtas Umiastovskis, Kazimieras Umiastovskis, Sofija Umiastovska, A. Umiastovskis, J. Umiastovskis, Jonas Umiastovskis, Janas Umiastovskis, Elžbieta Umiastovska, Emerenciana Metilda Umiastovska, Tadeušas Umiastovskis, dar vienas Umiastovskis (neįvardijant vardo) – jėzuitas, pagarsėjęs kaip pamokslininkas[43]. Minėto Šveicarijoje įkurto Umiastovskių fondo tinklalapyje (deja, jis šiuo metu neprieinamas) Umiastovskių genealogijoje buvo įrašai: „KazimierzUmiastowski, zm. bpt. w dobrach Stare Żagory“ ir „Barbara Umiastowska (Św. Barbara, zwanaŻagorską) [BARBORA ŽAGARIETĖ-UMIASTAUSKAITĖ].“

Kosciuškos (Kościuszko, Kosciuszko)

Viena iš 28 giminių, irgi naudojanti Roch III herbą[44]. Kaip minėjome „Istorijos etiudų“ I dalyje XV a. viduryje Kosciuškų (Kosciuszko) giminė suskilo į 4 šakas[45]. Kosciuškos-Sechnovičiai yra viena iš jų, apie šios šakos pradžią, žymius narius ir galimus žymius giminaičius rašoma nemažai[46].

Papildomi faktai, patikslinimai ir pan. apie Adomą Kazimierą Kosciušką (Adam Kazimierz Kosciuszko, kai kuriuose šaltiniuose nurodomas kaip Adamus Cazimirus Kosciusko[47]), Kuršo ir Žiemgalos hercogystės (dažnai vartojamas terminas kunigaikštystė) didiką, oberburggrafą (burggrafas – neapibrėžtos padėties kilmingasis[48]), vyriausiąjį patarėją, 1727–1729 m. hercogystės landhofmeisterį (parlamento / vyriausybės vadovą)[49], ir jo sūnų, Senosios Žagarės dvaro savininką, Abiejų Tautų Respublikos kapitoną Mikalojų Kosciušką (Mikolaj Kosciuszko)[50], jų giminaičius ir pan.:

1. Pirmojoje „Istorijos etiudų“ dalyje Kazimierą Kosciušką (Kazimierz Kosciuszko)[51],gimusį maždaug apie 1670 m., vedybos maždaug apie 1690 m., Lenkijos šaltinių (toliau nagrinėjant šią temą, jie man atrodo vis labiau patikimesni) įvardijamą kaip galimą („mial byc“) Adomo Kazimiero Kosciuškos tėvą ir garsiojo kelių tautų didvyrio Tado Kosciuškos (Tadeusz Andrzej Bonawentura Kosciuszko) antros eilės dėdę (kai kurie Lenkijos šaltiniai tą Kazimiero Kosciuškos ir jo palikuonių giminystę įvardija be išlygų – kaip faktą), mes klaidingai (dėl klaidos vertime iš lenkų kalbos – „podczaszy bli Pińsk“) pavadinome „vynininku iš Pinsko“. „Podczaszy“ –  „pataurininkis“, vienas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos dvaro ir žemietijų valdžios pareigūnų[52]. Taigi, Kazimieras Kosciuška – pataurininkis iš Pinsko.

Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojamas 1847 m. (taigi dar gana autentiškas) Alberto Žemetos paveikslas „Tado Kosciuškos gimtieji namai“ – iš jo matyti, kad garsiojo Tado Kosciuškos tėvas Liudvikas Kosciuška (Ludwik Tadeusz Kościuszko) (1700–1758)[53], buvo gana neturtingas bajoras. Tado Kosciuškos senelis – Ambroziejus Kazimieras Kosciuška / Ambroży Kazimierz Kościuszko (1667–1720)[54]. Tado Kosciuškos prosenelis – Aleksandras Janas Kosciuška / Aleksander Jan Kościuszko (16291711)[55]. Kad Tado Kosciuškos giminė – nelabai turtingi ir nelabai įtakingi bajorai, patvirtina ir kiti šaltiniai[56]. Kosciuškų gimine labai domėjosi poetas Sigitas Geda, viename iš savo tekstų jis pateikė tokį pavyzdį: „Šiandien perskaičiau, kad iš prasčiokų iškilo į pirmaeilius bajorus, paskui jau, po karų su rusais, viens iš Kosciuškų tiek nusigyveno, kad savo sūnui tepaliko „sidabrinį šaukštą ir diržą su sagtimi“[57]. Beje, ir Tadas Kosciuška, jau būdamas garsus, nesipuikavo prabanga, tas pats S. Geda pažymi: „Grįžęs į savo dvarelį Gardino paviete gyveno kukliai ir santūriai: mediniai, šiaudais dengti namai, kiemas, ūkio pastatai. Šeimininkavo sena giminaitė, buvo tik pora tarnų. Už namo sodelyje keli vaismedžiai, lazdynais apaugęs kalnelis, tvenkinys su ajerais, kuriame perėdavo antys. Savo valstiečiams paliko tik dvi lažo dienas. O moterims ir tas panaikino“[58].

Lenkų ir baltarusių genealogijos kiek skiriasi, bet visos „susieina“ / tvirtai nurodo, kad Kazimiero Kosciuškos tėvas (Adomo Kazimiero Kosciuškos senelis, Mikalojaus Kosciuškos prosenelis) ir garsiojo Tado Kosciuškos prosenelis Aleksandras Janas Kosciuška buvo broliai, t. y. Mikalojaus Kosciuškos (Žagarės dvaro savininko) ir garsiojo Tado Kosciuškos proseneliai – broliai. Dėl to lenkų genealogijoje (žr. aukščiau nurodytus šaltinius apie Kazimierą, Adomą Kazimierą ir Mikalojų Kosciuškas) laipsniais ir įvertinta giminystė: Kazimiero Kosciuškos ir Tado Kosciuškos – 4 laipsnio, Adomo Kazimiero Kosciuškos ir Tado Kosciuškos – 5 laipsnio, Mikalojaus Kosciuškos ir Tado Kosciuškos – 6 laipsnio.

Vienas iš Tado Kosciuškos lenkų biografų teigė, kad vienas iš tolimų Tado Kosciuškos protėvių Vytauto Didžiojo laikais turėjo kunigaikščio titulą, bet vėliau nubiednėjo ir šio titulo turėjo atsisakyti (kunigaikštis turi valdyti atitinkamą kiekį dvarų)[59] – bet tai nepatvirtinta šaltiniais. Baltarusijos ir Rusijos šaltiniuose tvirtai egzistuoja hipotezė, kad vieno iš Kosciuškų- Sechnovičių giminės pradininko Konstantino Fiodorovičiaus Kosciuškos žmona buvo Ana, kunigaikščio Jurijaus Alsėniškio / Golšanskio (Olšanskio ) duktė[60]. Garsieji ir įtakingieji Alsėniškiai / Golšanskiai / (Olšanskiai) giminiavosi (per seserų vedybas su Jogailla ir Vytautu Didžiuoju) su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiais[61]. Teko skaityti Rusijos šaltinį (deja, jis dabar jau neprieinamas, nors turiu jo kopiją), kuriame kritiškai ir gana įtikinamai įvertintas / išanalizuotas / paneigtas teiginys, kad Konstantino Fiodorovičiaus Kosciuškos žmona buvo būtent kunigaikščio Jurijaus Alsėniškio duktė – ten sutinkama, kad jo žmona buvo iš Alsėniškių (ne Ana, bet Gana Alsėniškė / Golšanskaja), bet daroma prielaida, kad ji iš plačios Alsėniškių giminės, mažiau žinomos ir mažiau reikšmingos, ne kunigaikščių šakos (beje, vėliau, jau XVI a. viduryje, Alsėniškių – kunigaikščių šaka visiškai išnyko, išmirė – kadangi jos vyriškoji šaka nebeturėjo vyriškųjų palikuonių).

2. Lenkijos šaltiniai įvardija, kad Adomo Kazimiero Kosciuszkos motina (arba pamotė) galimai buvo Ana Umiastovska / Anna Umiastowska von Nandelstädt, gimusi apie 1670 metus (jos pirmas vyras – Maciejus Cytovičius / Maciej Cytowicz, antras – Kazimieras Kosciuška / Kosciuszko, galimai – „su klaustukais“). Pagal tuos šaltinius tos Annos Umiastovskos tėvas (Adomo Kazimiero Kosciuszkos senelis) buvo Ernestas Vilhelmas Umiastovskis / Ernest Wilhelm von Nandelstädt Umiastowski (gimęs apie 1630 m.), turėjęs Šakarnių dvarą (dabartinis Pasvalio rajonas), motina – Marija Bicevič (Maria Bicewicz). Nenuostabu, kad, kaip nurodo kiti šaltiniai, Adomas Kazimieras Kosciuszko kurį laiką šalia kitų dvarų valdė ir minėtą Šakarnių dvarą (t. y. savo senelių dvarą)[62]. Ana Umiastovska turėjo du brolius – Janą Kornelijų Umiastovskį /Jan Korneliusz Umiastowski ir Janą Jeronimą Tadeušą Umiastovskį / Jan Hieronim Tadeusz Umiastowski.Ernesto Vilhelmo Umiastovskio tėvas (Annos Umiastovskos senelis, Adomo Kazimiero Kosciuszkos prosenelis) – Fabianas Janas Umiastovskis (Fabian Jan Umiastowski), gimęs apie 1600 metus, iš viso turėjęs 6 vaikus[63]. Minėtuose šaltiniuose / genealogijoje Žagarės Umiastovskių nėra, bet net 4 Fabiano Jano Umiastovskio vaikai „įvardijami klaustuku“. Adomo Kazimiero Kosciuškos sūnaus Mikalojaus Kosciuškos (gimusio apie 1730 m.[64] – matyt, kiek anksčiau, lyginant kitus šaltinius) žmona, kita Ana Umiastovska (Ana Dorota Umiastowska – patikslinus nustatyta, kad jos vardas rašomas būtent taip, dar kiti dokumentuose randami jos vardo variantai – Anna Dorothea, Ana Darata, Ana Daratha, Ana Dorocie – dažniausiai su dviem n), jau tikrai neabejotinai buvo iš Žagarės Umiastovskių (taigi ir labai labai tolima Barboros Žagarietės-Umiastauskaitės giminaitė), nes tuo pačiu Mikalojus Kosciuška tapo Senosios Žagarės dvaro savininku.

3. Dr. Gintautas Sliesoriūnas savo įdomiame straipsnyje (be kita ko, tame straipsnyje dr. G. Sliesoriūnas parodo, kaip Rusija 1719–1733 m. puoselėja savo „penktąją koloną“ Abiejų Tautų Respublikos elite. Autorius teigia, kad tuo metu patikimais ir aktyviais Rusijos pagalbininkais tapo dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų. Straipsnyje aptariami Rusijos diplomatijos naudoti metodai: karaliaus politikos diskreditavimas, gandų platinimas, didikų savimeilės skatinimas, saugumo garantijų suteikimas, papirkinėjimas, galiausiai – šantažas ir bauginimai), cituoja Rusijos caro Petro I laišką / instrukciją (1722 m.) Rusijos pasiuntiniui S. Dolgorukiui, kuriame Petras I rašo apie 1722 metais Dinaburge (dabartinis Daugpilis) į Abiejų Tautų Respublikos Seimą išrinktą Kuršo oberburggrafą A. K. Kosciušką (A. K. Kosciuszko). Kai Kosciuszko susipyko su Rusija, pasiuntinys iš Petro I gavo instrukciją paveikti Kosciuszko, kad jis neprieštarautų Rusijos interesams. Kaip teigia dr. G. Sliesoriūnas, Rusija ruošėsi suimti bet kurį Seimo deputatą iš Livonijos ar Kuršo, kai tik jie grįš į savo valdas tuose kraštuose[65].

Dr. G. Sliesoriūnas 2013-07-08 laiške šių eilučių autoriui pažymi, kad Adomas Kazimieras Kosciuška „buvo žinomas kaip pareigūnas, artimas Kuršo kunigaikščio „regento arba dar kitaip vadinto administratoriumi“ – Ferdinando Ketlerio žmogus. Taip pat pasireiškė kaip aktyvus Lenkijos ir Lietuvos Respublikos interesų Kurše gynėjas. Visa tai kirtosi su Rusijos ir daugumos vietiniu Kuršo bajorų / baronų interesais ir siekiais. Rusija nesutiko, kad Ferdinandas atvyktų į Kuršą ir būtų čia intronizuotas, t. y. realiai perimtų Kuršo kunigaikštystes valdymą. To meto Kuršo bajorų elitas taip pat konfliktavo su Ferdinandu. Todėl jis per visą savo formalaus „administravimo“ laikotarpį taip nė karto i Kuršą ir neatvyko. Kosciuszka buvo tas žmogus, kuris bandė parengti dirvą Ferdinando atvykimui ir „intronizacijai“, todėl Rusija jo iniciatyvas blokavo, o kadangi nebuvo ypatingai įtakinga asmenybe, tai kartais ir pagrasindavo. Realiai Kuršą tuo metu, kaip žinia, valdė našlė Anna Ivanovna, jos aplinkoje buvę Kuršo bajorai – paskutiniu metu tai buvo Bironas bei Rusijos pasiuntinys prie Anos Ivanovnos (Bestuževas, kurį laiką – Dolgorukis). Kai būdavo būtinybė, į Kuršą būdavo įvedami ir rusų daliniai. Nuolat ten buvo gana nedidelė Anos Ivanovnos, kaip Kuršo kunigaikščio našlės, valdomų dvarų „apsauga“. Kosciuszka savo „karjerą“ Kurše padarė 1727 m., kai ten nuvyko Abiejų Tautų Respublikos siųsta „Kuršo komisija“, kurios tikrasis tikslas buvo parengti prielaidas būsimai Kuršo inkorporacijai į Respubliką po Ferdinando mirties. Pats Kosciuszka nebuvo komisijos nariu – „komisaru“ (jie yra išvardinti 1726 m. Seimo konstitucijoje „Xiestwo kurlandzkie“ Vol. leg. t. 6, p. 209–210), tačiau šios komisijos darbo kontekste jis dažnai minėtas, tad buvo „aktyvus“. (…) Ši „Kuršo komisija“ buvo labai skaudus smūgis Kuršo bajorijai, tačiau po 1733 m. visi pasiekimai, stiprinantys Abiejų Tautų Respublikos įtaką, t. y. ir „Kosciuszkos nuopelnai“, buvo panaikinti.

Apie A. K. Kosciuškos pastangas pasipriešinti Rusijos kėslams Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje kitame Abiejų Tautų Respublikos seime – 1719 metų – mini labai žymus Rusijos istorikas, Maskvos universiteto rektorius Sergejus Solovjovas (Sergej Solovjov), 1820–1879, savo 29 tomų veikalo „Istorija Rossiji s drievniešich vriemien“ („Rusijos istorija nuo seniausių laikų“) 18 tome, išleistame 1862 metais. Ten S. Solovjovas Kosciušką ir Edeną įvardija kaip svarbiausius oponentus Kuršo ir Žiemgalos hercogystės klausimu „Rusijos partijai“ 1719 m. seime[66].

Latvijos istorijos instituto mokslininkė dr. Mārīte Jakovļeva 2013-09-19 laiške šių eilučių autoriui teigia, kad A. K. Kosciuška mirė 1729 m. pabaigoje arba pačioje 1730 m. pradžioje (istorikė rašo, kad 1729 m. birželio mėn., kaip rodo šaltiniai, jis dar buvo gyvas ir dar buvo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės landhofmeisteris, kaip rašo M. Jakovļeva „pirmasis vyriausybės asmuo“ – šį postą jis užėmė nuo 1727 m. gruodžio mėn. Istorikė rašo, kad 1730 m. sausio 27 d., kaip rodo šaltiniai, šiame poste jau buvo K. Brakelis).

4. Mikalojus Kosciuška (baltarusiškoje literatūroje jis minimas ir kaip Nikolaj Kaściuška) ir jo žmona Ana Dorota Kosciuška-Umiastovska XVIII a. viduryje – XVIII a. II pusėje labai konfliktavo ir teisėsi su Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogo dvarų valdytojais ar net su pačiais hercogo karališkaisiais namais / gimine, taip pat su pirkliais iš šios hercogystės.

Mikalojaus Kosciuškos rašto faksimilė.

Mikalojaus Kosciuškos rašto faksimilė.

Mārīte Jakovļeva minėtame laiške rašo, kad Latvijoje esantys archyviniai šaltiniai rodo apie M. Kosciuškos ir jo žmonos ginčus su hercogo dvarais Bukaišiuose (tada – Fogenhov) ir Augštkalnėje (Augstkalne, tada – Grencgof). Pagal hercogo valdininkų interpretaciją, pradedant 1742/1743 m., M. Kosciuška užpuldavo hercogo žemes, 1749 m. karaliaus komisijos jis už tai buvo nubaustas 9242 talerių bauda (Kuršo ir Žiemgalos hercogystė buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalas / lenas, todėl Varšuvos institucijos buvo kaip apeliacinės institucijos ir su šia hercogyste susijusiose bajorų ir pan. bylose. Pirmos instancijos teismas jų klausimais buvo Mintaujoje), 1752–1755 m. tas klausimas buvo svarstomas Abiejų Tautų Respublikos seimuose, o 1756 m. Senosios Žagarės dvaras kaip kompensacija buvo priteistas Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogo karališkiesiems namams / giminei (todėl dr. M. Jakovļeva teigia, kad XVIII a. grafas Jonas Fridrikas Medemas / Johan Fridrik fon Medem negalėjo būti Senosios Žagarės dvaro savininku, kaip teigėme „Istorijos etiudų“ I dalyje, jis tik galėjo nuomotis šį dvarą iš hercogo karališkųjų namų / giminės).

Ta byla atitinkamai yra minima ir paskutiniojo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės valdovo, hercogo Peterio Birono / Peter von Biron (1724–1800) žmonos, garsiosios Anos Dorotėjos / Anna-Dorothea, Grand Duchess of Courland (1761–1821)[67], grafo Jono Fridriko Medemo dukters, korespondencijoje[68], kuri yra aprašyta Latvijos istoriko Valdo Kvaskovo knygoje apie šią hercogienę.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, „Vilniaus baltarusių fonde“, yra „M. Kosciuškos aktai“[69]. Ten – dokumentai vokiečių ir lenkų kalbomis apie Mikalojaus Kosciuškos (ten vokiškuose dokumentuose jis įvardijamas ne tik kaip Mikolaj ar Nikolaj, bet ir kaip Nicolaus, beje, taip ir pats pasirašinėja) ir jo žmonos Anos Dorotos / Anos Daratos Kosciuškos-Umiastovskos bylinėjimąsi / konfliktą su pirkliais iš Mintaujos – vienur jis kaltinamas apiplėšimu, o kitur, kad jis užstojo privažiavimą prie savo dvaro (faktas, kad M. Kosciuška iš jų atėmė prekių už 1000 talerių). Tie dokumentai rodo, kad byla nesibaigė 1756 metais, o vyko bent jau iki 1767 metų ir kad po 1756 metų Kosciuškos dar tebebuvo Senosios Žagarės dvaro valdytojais (kaip minėjome „Istorijos etiudų“ I dalyje, kai kurie šaltiniai nurodo, kad Ana Dorota Kosciuška-Umiastovska Senosios Žagarės dvarą galutinai prarado tik 1775 metais, jį parduodama, būtent parduodama, Jonui Fridrikui Medemui [70]), 1767 m. – paskutinio akto datavimas. Ir dar neaišku, kaip ta byla pasibaigė.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje yra daugiau dokumentų, susijusių su Mikalojumi Kosciuška ir Ana Dorata Kosciuška-Umiastovska, Senosios Žagarės dvaru[71].

1745–1757 m. M. Kosciuška ir A. D. Kosciuška-Umiastovska taip pat bylinėjosi su Raseinių dominikonais. Yra M. Kosciuškos byla su Brastos dominikonais (1763–1764 m.).

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje taip pat yra Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto III 1740 m. raštas Mikalojui Kosciuškai.

Plačiau apie šioje bibliotekoje esančius dokumentus, susijusius su Mikalojumi Kosciuška ir Ana Dorata Kosciuška-Umiastovska, tikimės parašyti vienoje iš dviejų paskutinių „Istorijos etiudų“ dalių.

5. Mums pavyko rasti medžiagos apie šiuos Kosciuškas – ne iš Senosios Žagarės – XVII-XVIII a., gyvenusius dabartinėje Lietuvos teritorijoje ar šalia jos:

5.1. Mykolas Kosciuška (Kosciuszko), XVIII a. pabaiga – Upytės pavietas, pilies teismo teisėjas[72].

5.2. Danielius Kosciuška (Kosciuszko), XVII a. II pusė – Upytės kardininkas[73], Biržų komendantas[74].

5.3. Ona Kosciuškaitė (Anna z Kościuszków), kai kurių šaltinių įvardijama kaip garsiojo Tado Kosciuškos sesuo (kuo galima abejoti), XVIII a. II pusė – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko Juozapo Kimbaro žmona[75], jų santuoka – apie 1783 m.[76]. Taigi – galimai, bet abejotinai, labai tolima Adomo Kazimiero Kosciuškos ir Mikalojaus Kosciuškos giminaitė.

5.4. Faustinas Benediktas Kosciuška (Faustyn Benedykt Kosciuszko), XVIII a. vidurys – Rietavo dvaro savininkas, Bresto vaivadijos stalininkas[77]. Adomas Kazimieras Kosciuška (tuo pačiu ir Mikalojus Kosciuška) įvardijami kaip jo giminaičiai[78].

5.5. Rachelė Kosciuška-Pliater (Rachel Kosciuszko-Plater) (1784 – 1860.06.17) (jos tėvas buvo Jozefas Tomas Kosciuška / Józef Tomasz Kościuszko (1743–1789)[79], jos santuoka su Tadu Breoel-Pliateriu apie 1804 m.[80] Jos vyras – Tadas Broel-Pliateris (Tadeusz Broel-Plater) (1780–1822), iš garsiosios Pliaterių giminės, jie turėjo kai kurių šaltinių teigimu 9, kai kurių – 10 vaikų[81]. Vienas iš jos sūnų Liusjenas-Stanislovas / Lucien- Stanislas de Plater (1808, Vilnius – 1857.06.12, Australija), įvardijamas kaip garsiosios Emilijos Pliatrytės[82] pusbrolis, 1831 metų sukilimo dalyvis, buvo vedęs Charlotte Price Duffus, kilusią iš vienos iš seniausių škotų giminių, ir jis kartu su savo broliu Ferdinandu po priverstinės emigracijos Paryžiuje ir Londone 1840 metais atvyko į Australiją, jie laikomi vieni iš pirmųjų lenkų, įsikūrusių šiame žemyne[83]. Rachelės Kosciuškos tėvas Jozefas Tomas Kosciuška (1743-1789)[84] – garsiojo Tado Kosciuškos vyresnysis brolis (taigi Rachelė Kosciuška ir jos palikuonys – galimi labai tolimi Adomo Kazimiero Kosciuszkos ir Mikalojaus Kosciuškos giminės). Daugelio šaltinių teigimu, Jozefas Tomas Kosciuška, turėjęs 4 vaikus, – garsios Prancūzijos politikės iš žinomos Prancūzijos politikų šeimos Natali Kosciuškos-Morizet, (Nathalie Geneviève Marie Kosciusko-Morizet) protėvis[85] (kai kurie šaltiniai teigia, kad Natali Kosciuškos-Morizet vienu iš protėvių buvo ne jis, bet Suvalkų žydas prekybininkas Abrahamas Solomonas Kosciuška / Abraham Salomon Kosciuszko ir jos nesieja su garsiąja Kosciuškų šeima[86]. Dar kiti šaltiniai šiuos du asmenis – Jozefą Tomą Kosciušką ir Abarahamą Solomoną Kosciušką – susieja[87]). Jauna ir perspektyvi Prancūzijos dešinioji politikė Natali Kosčiuško-Morizet, gimusi 1973 metais, buvo Prancūzijos vyriausybės ministre, parlamento nare, vieno ir Prancūzijos miestų mere, 2014 m. kandidatavo į Paryžiaus merus ir pralaimėjo tik antrajame rinkimų rate[88] (visi šaltiniai nurodo, kad jos tėvas buvo vieno iš Prancūzijos miestų meras, senelis – Prancūzijos pasiuntinys JAV, prosenelis – Prancūzijos senatorius ir, kad pagal motinos liniją Natali Kosciuško-Morizet yra labai tolima giminė garsiosios Lukrecijos Bordžijos (1418.04.18 – 1519.06.24) – hercogienės ir kunigaikštienės[89], nesantuokinės popiežiaus Aleksandro VI[90] (1431.01.01 – 1503.08.18), dukters).

XVII–XVIII a. minimi dar keli Kociuškos, gyvenę dabartinėje Lietuvos teritorijoje, bet apie juos kol kas vertingesnės informacijos neradome.

Bironai

Dabartinis Bironų karališkosios šeimos / namų galva princas Ernstas Johanas Bironas (Ernest-Jean Biron de Courlande; kitaip Prince Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Biron of Courland arba Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Prince Biron von Kurland), gimęs 1940 metais, yra ne paskutiniojo Kuršo ir Žiemgalos valdančiojo hercogo (Lietuvoje dažniau rašoma – kunigaikščio) Peterio (Piotro) Birono (Peter von Biron), (1724–1800) palikuonis, bet jo jaunesniojo brolio princo Karlo Ernsto Birono (antrojo Ernsto Bironas / Ernst Johann von Bühren (1690–1772), – Bironų karališkosios šeimos pradininko – sūnaus) palikuonis, nes Peterio Birono palikuonių „linija“ nutrūko (Peteris Bironas, be dukterų, turėjo tik vieną sūnų, kuris 1790 m. mirė mažametis. Beje, Peterio Birono dukterys Dorotėja ir Vilhelmina tapo labai garsiomis visoje Europoje, ypač tarp aukštuomenės[91]).

Princas Karlas Ernstas Bironas (1728–1801) (Ernsto Johano Birono proproprosenelis) vaikystėje buvo būsimosios Rusijos carienės Anos Ivanovnos numylėtinis (yra šaltinių, teigiančių, kad jis – jos ir Ernsto Birono sūnus, bet dauguma šaltinių tai neigia), kai Ana Ivanovna 1730 m. buvo pakviesta užimti sostą Sankt Peterburge ir labai skubiai išvyko iš hercogystės sostinės Mintaujos (dabartinė Jelgava), ji su savimi iš karto pasiėmė mažąjį Karlą, o jos favoritas Ernstas Bironas su žmona, vyresniuoju sūnumi Peteriu ir dukterimi Gedvyga (Ernsto Birono dukters Gedvygos / Jedvygos Biron-Čerkaskajos[92] (1727–1797), kaip teigia amžininkai, negražios, kuprotos, bet vaikystėje gavusios gerą išsilavinimą, istorija verta atskiro pasakojimo. 1742 m. jai pavyko pabėgti iš tremties Jaroslavlyje ir, padedant įtakingiems dvariškiams, patekti pas tuometinę Rusijos valdovę Jelizavetą, ją sugraudinti, po 3 savaičių Gedvyga priėmė pravoslavų tikėjimą ir iš Gedvygos tapo Jedvyga bei tų pačių ir kitų įtakingų dvariškių, jautusių skolą Ernstui Bironui, dėka tapo savu žmogumi Rusijos valdovų rūmuose – nepaisant to, kad jos šeima tuo metu tebebuvo tremtyje. 1762 m. ji ištekėjo už barono Aleksandro Čerkasovo (1728–1788) – išsilavinusio, protingo žmogaus, šios santuokos dėka jis pateko į aukščiausius sluoksnius. Kaip teigia amžininkai, jų santuoka buvo gana laiminga, Gedvyga / Jedvyga palaipsniui pasitraukė iš aukštuomenės ir didesniąją laiko dalį skyrė 2 vaikų – Piotro ir Jelizavetos – auklėjimui. 1797 m. ji mirė Mintaujoje) į Rusijos sostinę atvyko kiek vėliau. Po Anos Ivanovnos mirties 1740 m. Karlas Bironas, kaip ir visa Bironų šeima, 22 metus (1740–1662) praleido tremtyje Sibire ir Rusijos gilumoje, jis net du kartus bandė bėgti iš tremties Jaroslavlyje, bet nesėkmingai. Po tremties caras Petras III jam suteikė Rusijos armijos generolo-majoro laipsnį. Karlas Bironas dar daugiau negu jo brolis Peteris Bironas (kuris po tėvo mirties 1772 m. tapo Kuršo ir Žiemgalos hercogu), tik vėlyvoje jaunystėje, po tremties, po 1762 m., įsiliejęs į prabangą ir Europos diduomenę, mėgo bohemą, pramogas, nuotykius, dėl pinigų nuolat pykosi su savo tėvu ir vyresniuoju broliu (1768 m. jam kelis mėnesius Paryžiuje net teko pasėdėti Bastilijos kalėjime)[93]. 1778 m. princas Karlas Bironas, būdamas 50 metų, vedė 18-metę kunigaikštytę Apoloniją Poninskąją (1760–1800). Jie turėjo 2 dukteris ir 5 sūnus (kai kurių šaltinių teigimu – 7). Princas Karlas Bironas 1801 m. mirė Vartenbergo / Wartenberg rūmuose (juos jo tėvui Ernstui 1731 metais padovanojo Prūsijos valdovai), kurie jam, kaip palikimas, buvo atitekę 1800 m. po vyresniojo brolio mirties (kai kurie šaltiniai klaidingai Karlo Birono mirties metus nurodo 1800 m.).

Princas Gustavas Bironas (Gustav Calixt Biron) (1780-1820) (Ernsto Johano Birono proprosenelis), vienintelis iš Karlo Birono sūnų susilaukė sūnų (jis 1806 m. vedė grafienę Antuanetę Maltzahn / Antoinette Charlotte Luise Franziska von Maltzahn (1790–1849), jie turėjo 3 dukteris ir 3 sūnus). Gustavas Bironas dalyvavo mūšiuose Prūsijos armijos sudėtyje, išsitarnavo iki generolo-leitenanto laipsnio (be to, Rusijos caras Aleksandras I jam mokėjo solidžią pensiją, kad jis nereikštų pretenzijų į Kuršo kraštą). Prie Gustavo Bironai galutinai įsitvirtino Vokietijoje[94].

Princas Kalikstas Bironas (Calixt Prinz Biron von Curland) (1817-1822) (Ernsto Johano Birono prosenelis). Kariškis (pulkininkas), politikas (buvo Prūsijos parlamento nariu)[95]. Jo žmona buvo princesė Helena Meščiarskaja (1820–1905).

Princas Gustavas Bironas (Gustav Prinz Biron von Curlans) (1859–1941) (Ernsto Johano Birono senelis). Prūsijos armijos majoras. Pirmoji žmona princesė Adelė zu Lovenštein-Vertheim-Freudenberg (Adele Prinzessin zu Löwenstein-Wertheim-Freudenberg (1866–1890)) mirė gimdydama antrąjį vaiką (pirmasis irgi mirė), antroji žmona buvo Fransuaza le vis de Montiny de Žokur (Françoise Le Visse de Montigny de Jaucourt) (1874–1957), su kuria jie susilaukė 5 vaikų[96].

Princas Karlas Bironas (Karl Prinz Biron von Curland / Karl Peter Franz Andreas Alexander Biron von Curland) (1907–1982) (Ernsto Johano Birono tėvas). Jo žmona buvo Prūsijos princesė Heizerelde (Herzeleide Ina Marie Sophie Charlotte Else Prinzessin von Preußen) (1907–1989), paskutiniojo Vokietijos kaizerio Vilhelmo II anūkė, jie susituokė Potsdame 1938 m.[97]. Beje, 1941 m. birželio 4d. ji dalyvavo savo senelio, tuo metu jau buvusio Vokietijos kaizerio Vilhelmo II laidotuvėse jau Vokietijos okupuotoje Olandijoje (kur Doorn mieste gyveno buvęs kaizeris), jo laidotuvių aprašyme (yra ir video) tarp dalyvių nurodoma ir „Prz. Hubertus die Prinzessin Biron von Kurland (Tochter des Prinzen Oskar, Herzeleide)“[98].

Dabartinis Bironų karališkosios šeimos / namų galva princas Ernstas Johanas Bironas (fizikas) ir jo žmonagrafienė Elizabeta Viktorija (Elisabeth Victoria Raimonda zu Ysenburg-Büdingen in Philippseich), gimusi 1941 metais, jie susituokė 1967 metais Miunchene, savo biologinių vaikų neturi, jų dukros princesė Ana (Anja Prinzessin Biron von Curland), gimusi 1975 metais, ir princesė Kristiana (Christiana Prinzessin Biron von Curland), gimusi 1977 metais, yra įdukrintos, tai yra pažymima Europos monarchų registre, jo dalyje „Prūsijos (Vokietijos) karališkoji šeima“: „Anja is the adopted daughter (adopted 24 February 1976) of Prince and Princess Ernst-Johann Biron von Curland; Christiana is the adopted daughter (adopted 23 May 1978) of Prince and Princess Ernst-Johann Biron von Curland“[99] Aišku, kad po Ernsto Johano Birono mirties Bironų karališkųjų namų galva taps arba jo brolis, kitas Karlo Birono ir Prūsijos princesės Heizereldės sūnus, Michaelis Bironas (Michael Biron von Kurland / Michael Karl August Wilhelm Prinz Biron von Curland), gimęs 1944 metais (1969 m. jis vedė Kristiną von Oertzen / Kristin von Oertzen, gimusią 1944 m.), arba Michaelio Birono sūnus Aleksandras Bironas (Alexander Prince Biron von Kurland), gimęs 1972 metais (2003 m. jis vedė grafienę Michaelą Straušvitz von Grob / Michaela Gräfin Strachwitz von Groß-Zauche und Camminetz, gimusią 1979 m.). Be jo Michaelis Bironas ir Kristina Biron / von Oertzen dar turi dvi dukras – princesę Veroniką / Veronika Princess Biron von Kurland, gimusią 1970 metais (2006 m. ištekėjusią už Christopo Karlo / Christoph Carl), bei Stepaniją, gimusią 1975 metais (ištekėjusią už Georgo Guberio / Georg Güber)[100].

Bironai nuo 1731 metų (pagal kai kuriuos šaltinius nuo 1735 m.) iki 1945 metų valdė dvarą / rūmus Vartenberge / Wartenberg (Vokietijos Silezija. Dabar –Syców, Lenkija)[101], turėjo ir kitų valdų – Bohemijoje ir kitur. Bironų rūmai Vartenberge pvz., 1860 m. atrodė gana įspūdingai[102] (kaip ir kiti Bironų rūmai įvairiais laikotarpiais įvairiose vietose[103]). Ernstui Johanui Bironui 2007 metais buvo suteiktas dabar jau Lenkijos Syców miesto garbės piliečio vardas[104], Ernstas Johanas Bironas ir kiti Bironai kartas nuo karto lankosi šiame mieste[105].

Aišku, Ernstas Johanas Bironas (kaip ir kiti Bironai) daugiausiai dėmesio skiria buvusiai Bironų rezidencijai Rundalėje (Latvija), Bironų istorijai Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje, juose dažnai lankosi. Ernstas Johanas Bironas praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ir vėliau Rundalės rūmams nemažai padėjo ir kaip mecenatas[106]. Rundalės rūmų ekspozicijoje Bironai taip pat neužmiršti – ne tik hercogai Bironai, bet ir vėlesni.

Dar kai kurie faktai iš Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorijos

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogų Ketlerių, valdžiusių hercogystę 1561–1737 metais, ryšiai su kitais Europos monarchais ir aristokratais gana įdomūs. Pateiksime tik pora pavyzdžių:

1. Kai kurie šaltiniai teigia, kad dabartinė Nyderlandų karališkoji šeima susijusi su Kuršo ir Žiemgalos hercogų Ketlerių gimine, kad buvusios karalienės Beatrix (dabartinio Nyderlandų karaliaus Viljemo Aleksandromotinos) abu tolimi protėviai (pagal tėvą ir motiną) – iš garsiojo Jokūbo Ketlerio (Jakob von Kettler) (1610–1681)[107]. Pernelyg nesigilinant – išties, ir kiti lengvai prieinami šaltiniai patvirtina Ketlerių ir Nassau (Nyderlandų karališkoji dinastija – Nassau dinastijos šaka Oranje-Nassau) ryšį[108]. Jokūbo Ketlerio sūnaus hercogo Fridricho Kazimiero Ketlerio pirmoji žmona buvo Sofija Amalija Nassau-Zigens (Siegen), jie susilaukė 5 vaikų, iš kurių viena duktė Amalija Luiza ištekėjo… už Fridricho Vilhelmo Adolfo Nassau-Zigens (Siegen).

Beje, Jokūbo Ketlerio krikštatėviu buvo Anglijos karalius Jokūbas I[109]. Taip pat teigiama, kad Ketleriai buvo susiję su Šv. Romos kunigaikščių giminėmis, valdančiąja Danijos dinastija[110]

2. Pirmojo Kuršo ir Žiemgalos hercogo (ir paskutiniojo Livonijos ordino magistro) Gotardo Ketlerio (Gotthard von Kettler) (1517–1587)[111] viena iš dukterų Ona (Anna) (1567–1619), buvo ištekėjusi už Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkos Albrechto Radvilos. Yra žinomas jos portretas, daugumoje šaltinių teigiama, kad jis XVII amžiaus nežinomo dailininko, bet Vilniaus paveikslų galerijoje, kur šis portretas eksponuojamas, prie paveikslo nurodyta, kad jis XVI a. pabaigos nežinomo dailininko[112].

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės sostinės Mintaujos pilys, rūmai ir bažnyčios:

Ketlerių rūmų / tvirtovės fragmentas. 1703 m. graviūra.

Ketlerių rūmų / tvirtovės fragmentas. 1703 m. graviūra.

1. Tarp Lielupės ir jos senvagės Driksnos (dabartiniai upių pavadinimai), siaurame pusiasalyje, XIII a. antroje pusėje Livonijos ordinas pasistatė pilį, kuri vėliau tapo Kuršo ir Žiemgalos hercogystės valdovų Ketlerių rezidencija. Keturkampė pilis (su 4 sargybos bokštais kampuose) buvo pastatyta iš akmenų ir plytų. 1582 metais pirmasis Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogas Gotardas Ketleris (Gotthard von Kettler) pilį žymiai išplėtė, pietinėje jos dalyje pastatydamas bažnyčią, o jos rūsyje įrengdamas hercogo šeimos kapavietę. Garsusis ir sėkmingasis Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogas Jokūbas Ketleris (Jakob von Kettler) XVII a. antroje pusėje žymiai sustiprino pilį, iš jos padarydamas tvirtovę: aplink pilį buvo įrengti 5 fortai (bastionai), tarp savęs sujungti grioviais ir pylimais, yra išlikę to laiko pilies / rūmų piešiniai ir graviūros[113].

Senieji Kuršo ir Žiemgalos hercogų rūmai / tvirtovė buvo susprogdinti 1738 m., kai naujasis hercogystės hercogas Ernstas Bironas pradėjo statytis naujus savo rūmus senųjų vietoje – be kita ko ir kad pabrėžtų hercogų dinastijos pasikeitimą.[114].

2. Hercogas Ernstas Bironas naujųjų hercogų rūmų Mintaujoje statybą pradėjo 1738 m. birželio 14 dieną. Rūmų architektas – įžymusis italų tautybės Rusijos architektas Frančesko Bartolomėjas Rastrelis (1700–1771)[115]. Rūmų statyba vyko dviem etapais: 1738–1740 m. ir 1763–1772 m. 1740 m. rudenį buvo sumūryti visi trys rūmų korpusai ir pradėti centrinio korpuso vidaus apdailos darbai. Statybos darbus nutraukė hercogo E. Birono areštas 1740 m. lapkričio 20 d. Peterburge ir po to sekusi tremtis. Iš Mintaujos į Peterburgą buvo išvežtos konfiskuotos rūmų statybinės ir apdailos medžiagos, krosnys, langai bei daug kitų daiktų, kuriuos F. Rastrelis panaudojo Peterburgo rūmų statyboje. Po hercogo E. Birono ir jo šeimos sugrąžinimo, 1762 m. rūmų statyba atnaujinta. Finansiniai sunkumai ir darbo jėgos trūkumas lėmė tai, kad į savo naująją rezidenciją E. Bironas galėjo persikelti tik 1772 m. gruodžio 8 d.m. (t. y. prieš pat savo mirtį – jis mirė tų pačių metų gruodžio 29 dieną. Kuršo ir Žiemgalos hercogystę savo sūnui Peteriui jis buvo perleidęs dar 1769 m.), o rūmų vidaus apdaila tęsėsi dar ilgai. Po Kuršo ir Žiemgalos hercogystės prijungimo prie Rusijos, juose įsikūrė gubernatoriaus rezidencija (XIX a. pradžioje juose keletą metų gyveno iš Prancūzijos priverstas pasitraukti Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII). 1937 m. pastate įsikūrė Latvijos žemės ūkio rūmai, šiuo metu šiuose dideliuose rūmuose yra Latvijos žemės ūkio universitetas [116].

Dar 1740 m. rūmų cokoliniame aukšte buvo skirtos atskiros patalpos hercogų kapavietėms ir į ten perkėlė mirusiųjų valdovų sarkofagus, kurie iki tol buvo senuosiuose hercogų rūmuose / pilyje. 1820 m. hercogų kapavietės buvo įrengtos pietrytinio skvero cokoliniame aukšte, kur jos yra ir šiandien – jos atviros lankytojams gegužės – spalio mėn. Šioje kapavietėje yra palaikai 24 Ketlerių dinastijos palikuonių ir 6 Bironų dinastijos palikuonių – 21 sarkofagas ir 9 mediniai karstai. Pirmieji hercogo Gotardo Ketlerio sūnūs Sigizmundas Albertas (1567 m. sausis – 1569 m. balandis), Gotardas (1568.03.20 – 1570.08.31) ir Georgas (1572.07.01 – 1572.08.10), mirę kūdikystėje), buvo palaidoti dar Kuldygos pilies kapavietėje ir 1582 m. pervežti į senosios Mintaujos pilies bažnyčios kapavietę. 1587 m. čia jau buvo palaidotas ir pirmasis hercogystės hercogas Gotardas (1517.02.02 – 1587.05.17). Be šių minėtų 4 palaikų, šioje kapavietėje dar yra palaidoti šie Ketlerių palikuonys: hercogienė Ana (1533 – 1602.07.04), hercogienė Sofija (1582.03.31 – 1610.11.24), hercogas Vilhelmas (1574.07.20 – 1640.04.07), hercogas Fridrichas (1569.11.25 – 1642.08.16), princas Vladislavas Liudvigas Fridrichas (1647.12.04 – 1648.03.31), hercogienė Elizabetė Magdalena (1580.04.17 – 1649.02.23), princesė Kristina Sofija (1649.05.05 – 1650.12.28), hercogienė Luiza Šarlotė (1617.09.03 – 1676.08.08), princas Karlas Jakobas (1654.10.20 – 1676.12.29), hercogas Jokūbas / Jakobas (1610.10.28 – 1681.12.31), princas Johanas Fridrichas (1682.04.03 – 1683.04.11), princas Aleksandras (1658.10.16 – 1686.08.16), hercogienė Sofija Amelija (1650.02.20 – 1688.11.25), princesė Kristina Sofija (1688.11.15 – 1694.08.21), princas Leopoldas Karlas (1693.12.14 – 1697.07.21), bevardė princesė, hercogo Fridricho Kazimiero ir  hercogienės Elizabetos Sofijos duktė (1695.02.23 gimusi negyva), hercogas Fridrichas Kazimieras (1650.07.06 – 1698.01.22), hercogas Fridrichas Vilhelmas (1692.07.19 – 1711.01.21), hercogas Ferdinandas (1655.11.02 – 1737.05.04). Šioje kapavietėje yra palaidoti šie Bironų palikuonys: hercogas Ernstas Johanas (1690.11.23 – 1772.12.28), hercogienė Benigna Gotliba (1703.10.15 – 1782.11.05), bevardis princas, hercogo Peterio ir jo pirmosios žmonos Karolinos Luizos sūnus (1766.11.09 gimęs negyvas), princas Peteris (1787.02.23 – 1790.03.25, hercogo Peterio ir jo trečiosios žmonos Anos Šarlotės Dorotėjos sūnus), princesė Šarlotė Friderika (1789.01.26 – 1791.03.10, aukščiau minėtų tėvų duktė), man žinomi šaltiniai neįvardija dar vieno, šeštojo čia palaidoto Bironų palikuonio[117].

3. Hercogienės (vėliau – Rusijo carienės) Anos Ivanovnos (hercogo Fridrichas Vilhelmo Ketlerio / Fridrich Wilhelm Kettler našlės, ja tapusios praėjus 2 mėnesiams po vestuvių), rūmai. Yra žinoma, kad kai 1712 m. vasarą našlė Ana Ivanovna, savo dėdės Rusijos caro Petro I, siekusio įtvirtinti Rusijos įtaką Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje, paliepimu, vis dėlto atvyko į Mintaują, jai rūmai dar nebuvo įrengti ir ji kurį laiką gyveno gana apleistame miestiečio name (po karų su Švedija senieji Ketlerių rūmai buvo apgriauti)[118]. 1718–1720 m. Anai Ivanovnai (jai, beje, pagal Petro I ir Fridriho Vilhelmo Ketlerio kontraktą priklausė nemažai valdų visoje hercogystėje, ji dalį laiko pralesdavo vienoje iš jų – Vircavos rūmuose / valdoje[119], 12 km nuo Mintaujos – jie buvo lyg ir hercogienės vasaros rezidencija) buvo pastatyti atskiri rūmai.

4. Academia Petrina. Buvusių hercogienės Anos Ivanovnos rūmų vietoje hercogas Peteris Bironas danų architektui S. Jensenui 1772 m. pavedė pastatyti pirmąją Latvijoje aukštąją mokyklą, gavusią steigėjo vardą Academia Petrina. Akademija buvo atidaryta 1775 m. birželio 29 d., palaiminus Abiejų Tautų Respublikos karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Šiuo metu šiuose rūmuose veikia Meno ir istorijos muziejus (jo gana įdomioje ekspozicijoje daug vietos skirta Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorijai), pavadintas Mintaujos gimnazijos auklėtinio, Latvijos meno akademijos profesoriaus Gederto Eliaso vardu[120].

Pirmasis Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogas Gotardas Ketleris ir jo žmona Ana.

Pirmasis Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogas Gotardas Ketleris ir jo žmona Ana.

5. Šv. Onos (Anos) evangelikų liuteronų katedra. Tai – pats seniausias dabartinės Jelgavos pastatas. Medinė bažnyčia buvo pastatyta 1573 m., statybos iniciatorė ir fundatorė – hercogienė Ana, hercogo Gotardo žmona; po to jos vietoje – mūrinė (tarp 1638 ir 1641 m.)[121].

6. 1630 m. Mintaujoje buvo pastatyta maža katalikų bažnyčia, skirta šv. Jurgio garbei. 1645 m. buvo pastatyta didesnė bažnyčia. 1783 m. bažnyčia įgavo katedros statusą, kuris buvo panaikintas 1798 m. Bažnyčia nugriauta 1904 m. Dabartinė Jelgavos katalikų Nekaltos Mergelės Marijos katedra pastatyta 1906 m.[122]

7. Šv. Trejybės evangelikų liuteronų katedra. Pradėta statyti 1742 m., baigta statyti 1758 m. Yra išlikęs tik šios bažnyčios restauruotas bokštas[123].

8. Šv. Simeono ir Šv. Onos (Anos) pravoslavų (stačiatikių) katedra. Pagal hercogo Fridricho Vilhelmo ir Anos Ivanovnos vedybų sutartį jai Mintaujoje turėjo būti pastatyta pravoslavų cerkvė. Nedidelė cerkvė buvo pastatyta našlės hercogienės rūmuose, o mieste 1726 m. pastatyta Šv. Simeono ir Šv. Onos (Anos) cerkvė. 1774 m. buvusios cerkvės vietoje pradėta statyti nauja, statyba baigta 1780 m.[124]

Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje buvo daug rūmų, pilių ir pan., nemažai jų ar jų griuvėsių yra išlikę iki mūsų dienų. Jų istorijos ir aprašymai galėtų būti atskiro straipsnio objektu. Mes pasitenkinsime tik paminėdami dar du tokius objektus, esančius / buvusius ne Jelgavoje / Mintaujoje:

1. Bauskės pilis. Livonijos ordino pradėta statyti 1443 m., baigta statyti 1451 m. 1562 m. Bauskės pilis tapo hercogų Ketlerių nuosavybe. Bauskės pilyje 4 kartus – 1568, 1590, 1601 ir 1605 m. net įvyko Kuršo ir Žiemgalos hercogystės landtago „vasariniai“ posėdžiai. 1582 m. buvo pradėtas statyti priestatas prie Bauskės pilies, kad šis objektas būtų tinkamas kaip hercogo Gotardo Ketlerio vasaros rezidencija, statyba buvo baigta 1596 m. Bauskės pilis 1706 m. buvo susprogdinta Petro I įsakymu, kad ten neįsitvirtintų švedai. 1973 m. buvo pradėta Bauskės pilies rekonstrukcija. Šiuo metu ten yra gana nebloga ekspozicija, kurioje daug vietos skirta hercogų Ketlerių giminei ir jų epochai[125].

2. Rundalės rūmai. Rūmai,Kuršo ir Žiemgalos hercogo Ernsto Birono sumanymu, kaip jo vasaros rezidencija, pradėti statyti 1736 m. (statybų pradžioje jau dirbo apie tūkstantis darbininkų), statybos nutrūko 1740 m., kai Ernstas Bironas buvo ištremtas. Statybos buvo tęsiamos nuo 1763 m., baigtos 1768 m. Ernstas Bironas savo mėgiamoje Rundalėje buvodavo iki pat savo paskutiniųjų gyvenimo dienų, jo sūnus, naujasis hercogas Peteris Bironas, čia užsukdavo tik retkarčiais (jo vasaros rezidencija buvo Vircavos rūmuose / valdoje). Šių išties įspūdingų rūmų, dar vadinamų Baltijos Versaliu, šalia kurių buvo ir yra atkurtas 10 hektarų prancūziško stiliaus sodas, architektas – Frančesko Bartolomėjas Rastrelis.

Po Kuršo ir Žiemgalos hercogystės prijungimo prie Rusijos Jekaterina II Rundalės rūmus padovanojo grafui Vladimirui Zubovui, po jo mirties rūmai atiteko jo broliui Platonui Zubovui. Po P. Zubovo mirties 1822 m. P. Zubovo našlė ištekėjo už grafo Andrejaus Šuvalovo, Šuvalovų giminei rūmai priklausė iki 1920 metų.

Rūmai pradėti restauruoti 1972 m., šiokie tokie restauracijos darbai tebevyksta iki šiol, rūmuose yra 138 kambariai. Rūmai yra 28 km nuo dabartinės Jelgavos, Bauskės rajone. Rundalės rūmuose veikia labai įdomi ekspozicija: hercogo, hercogienės apartamentai, reprezentacinės salės bei patalpos, galerijos, kabinetai, yra daug įvairių portretų, meno dirbinių ir t. t., rūmuose gausu įvairių kitokių eksponatų, visos restauruotos patalpos stebina puošniu interjeru[126].

Korektūros klaida „Istorijos etiudų“ I dalyje

Ten parašėme:

„Fridrichas Vilhelmas Ketleris neturėjo palikuonių ir po jo mirties 1737 metais, tuo metu jau Rusijos carienės Anos Ivanovnos pastangomis, Kuršo ir Žiemgalos hercogu tapo jos favoritas Ernstas Johanas Bironas (Ernst Johan von Bühren).“

Aišku, turi būti:

Ferdinandas Ketleris neturėjo palikuonių ir po jo mirties 1737 metais, tuo metu jau Rusijos carienės Anos Ivanovnos pastangomis, Kuršo ir Žiemgalos hercogu tapo jos favoritas Ernstas Johanas Bironas (Ernst Johan von Bühren).

Kuršo ir Žiemgalos hercogystės kolonijos

Tekstą apie Kuršo ir Žiemgalos kolonijas būtina pradėti nuo informacijos apie unikalų tiems laikams ir tokiai nedidelei šaliai hercogystės laivyną.

Hercogas Jakobas Ketleris.

Hercogas Jakobas Ketleris.

Hercogas Jokūbas (Jakobas) Ketleris[127], hercogu tapęs 1641 m., daug keliavęs po Europą (ten baigęs Leipcigo universitetą, kai kurių šaltinių teigimu – net keletą Europos universitetų) , sukūrė galingą hercogystės prekybinį ir karinį laivyną (lyginamą su pajėgiausių ir didžiausių to meto jūrinių valstybių laivynais), hercogystėje išvystė metalų gamybos ir laivų statybos pramonę, įsisavino prekybinius maršrutus su Didžiąja Britanija, Prancūzija, Nyderlandais, Portugalija ir kitomis XVII amžiuje aktyviai prekiavusiomis šalimis. Pagrindiniai hercogystės uostai buvo Ventspilis (tada – Windau) ir Liepoja (tada – Libau). Hercogo Jokūbo Ketlerio valdymo laiku (1641 –1681 m.) hercogystėje buvo pastatyta 130 prekybinių ir 65 kariniai laivai[128], hercogystės karinis – prekybinis laivynas turėjo savo vėliavą[129]. Didžiausi kariniai hercogystės laivai („Constantia“, „Die Pax“, „Das Wappen des Hertzogs Jacobus von Churlandt“, „Das Wappen der Herzogin von Churland“, „Fortitudo“, „Das Wappen und Bildtnus der Hertzoge von Churlandt“) savo deniuose turėjo daugiau kaip po 40 patrankų (paskutinieji du atitinkamai po 60 ir 72 patrankas). Hercogystė, turinti tik apie 200 tūkstančių gyventojų, eksportavo įvairius instrumentus, muškietas, paraką, patrankas, vilną, grūdus, anglį, dervą ir dargi šiek tiek vyno (tai Jakobui Ketleriui atnešė tokius turtus, kad jis tapo turtingiausiu to meto Europos hercogu tarp vokiečių). Hercogystė importavo daugiausia tik druską, geležį, auksą ir prieskonius.

Dar iki Jakobui Ketleriui tampant hercogu 1637 ir 1639 m. buvo bandymai įkurti hercogystės koloniją Tobago saloje (sala pietinėje Karibų jūros dalyje, viena iš dviejų pagrindinių salų, sudarančių dabartinę Trinidado ir Tobago valstybę), tačiau tie bandymai nepavyko.

1651 m.  Jokūbas (Jakobas) Ketleris nusiuntė savo nedidelį laivą „Der Walfisch“ su 30 patrankų į Gambijoje (Vakarų Afrikoje) esančią Džeimso salą (angl. James Island)[130], kuri nutolusi nuo Gambijos upės žiočių 30 km atstumu, iš vietinio valdovo nusipirko tą salą (ją pavadino Šv. Andrejaus vardu) ir ten pastatė fortą, iš kito valdovo nusipirko žemes apie Gambijos upės žiotis. Iš karto buvo pastatyti sandėliai, barakai vergams – juodaodžiams, kalėjimas, evangelikų liuteronų bažnyčia, 13 faktorijų (faktorija – prekybos kontora ir gyvenvietė, pirklių organizuojama ekonomiškai atsilikusių šalių teritorijoje ir pusiau kolonijinių šalių pakraščiuose), kuriose vyko prekyba su vietiniais gyventojais, vėliau – kapines. Po kelių mėnesių į koloniją atplaukė dar vienas nedidelis hercogystės laivas su 60–70 kareivių. 1655 m. šioje kolonijoje gyveno 150–200 kareivių ir kelios dešimtys pirklių, kurie prekiavo su vietinėmis gentimis ir stiprino faktorijas. Tai – vadinamoji Kuršo Gambija. Kuršo Gambijos hercogystė neteko 1668 m. (kai kurių šaltinių duomenimis – 1659 m., matyt, sala buvo perimta ir perėmimas įteisintas palaipsniui), kodėl – žiūrėkite žemiau. Džeimso sala atiteko olandams, po to – anglams. Šiuo metu Džeimso saloje (kurios plotas nuo to laiko dėl erozijos sumažėjo 6 kartus) yra išlikusios forto ir kitų statinių liekanos[131].

Greitai buvo įkurta dar viena hercogystės kolonija, 1653 m. iš Windau (Ventspilio) išplaukė ir 1654 m. gegužės 20 d. į Tobago salą[132] pietinėje Karibų jūros dalyje atplaukė tiems laikams didžiulis hercogystės laivas „Das Wappen der Herzogin von Kurland“ su 25 karininkais, 124 kareiviais ir 80-čia kolonistų šeimų (dauguma iš jų buvo latvių valstiečių šeimos. Kadangi hercogystės pakraščiuose gyveno lietuvių, tikėtina, kad hercogystės kolonijose įsikūrė ir lietuvių šeimų – tai galėtų būti atskirų tyrinėjimų objektas). Sala buvo pavadinta „Naujuoju Kuršu“, fortas – Jakobo fortu, šalia forto esantis miestas – Jakobo miestu. Aplink esančios vietovės buvo pavadintos įvairiais „kuršiškais vardais“, jau pirmaisiais įsikūrimo metais saloje buvo pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Po 5 mėnesių Tobago saloje įsikūrė antroji kolonija – olandų. 1657 m., atvykus daugiau kolonistų iš hercogystės, Kuršo ir Žiemgalos hercogystės kolonijoje Tobago saloje buvo 600 žmonių, olandų kolonijoje (prisijungus ir 500 prancūzų) – 1200 žmonių. Iš Tobago salos iš šių kolonijų į Europą buvo eksportuojamas cukrus, tabakas, kava, kakava, romas, įvairūs prieskoniai ir kt. Vykstant hercogystės ir aplinkinių šalių Šiaurės karui[133] su Švedija, hercogui Jokūbui 1558–1660 m. būnant švedų nelaisvėje, hercogystei nusilpus,1659 m. olandų kolonistai užėmė hercogystės koloniją, bet 1660 m. prie Gdansko pasirašius susitarimą tarp Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos (kurios lenu buvo Kuršo ir Žiemgalos hercogystė) kolonija vėl buvo grąžinta hercogystei. 1666 m. vis dėlto Kuršo ir Žiemgalos kolonistai buvo priversti palikti Tobago salą. Po to 1680 m. hercogystei dar pavyko grįžti į Tobago salą, bet 1690 m. hercogystė galutinai prarado Tobago salą, nors jos gubernatorių hercogystė skyrė dar net iki 1795 m. (bet tai buvo lyg ir garbės vardas), t. y. iki hercogystės prijungimo prie Rusijos. „Naujojo Kuršo“ (Tobago) gubernatoriumi 1654–1656 m. buvo Adrien Lampsius, 1656–1659 m. – Hubert de Beveren[134]. Tobage gerbiamas Kuršo ir Žiemgalos hercogystės atminimas. Tobago saloje, Plimuto (Plymouth) mieste[135] (taip dabar vadinasi ten hercogystės įkurtas miestas), buvusio hercogystės forto ir buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios vietoje, yra saloje labai gerbiamas paminklas hercogystės kolonistams – „Courland Monument“ („Kuršo monumentas“), atidarytas 1978 m. birželio 25 dieną[136]. Įlanka, kurioje yra monumentas, pavadinta „Great Courland Bay“ („Didžiąja Kuršo įlanka“)[137] – tai pasaulyje žinomas kurortas. Šalia yra „Litle Courland Bay“ („Mažoji Kuršo įlanka“[138]. Aišku, iš tokio gausaus kolonisto būrio ne visi išvyko – Tobage ir dabar yra gyventojų su latviškomis pavardėmis. pvz. Lejini, Kviesi, Lėti, Venti, Aldari, Spoki ir kt.[139] (latvių istorikas Uldis Germanis teigia, kad Tobage yra žmonių ir su pavarde Kurland / Kuržemietis)[140].

Latviai irgi… neužmiršta Tobago. 1934 m. Aleksandras Grynas parašė romaną „Tobagas“. Naujosios nepriklausomybės metais sukurtas Janio Lūseno ir Maros Zalytės miuziklas „Tobagas!“ Jis nuo Nacionalinės operos scenos nenuėjo labai ilgai[141]. Jelgavoje yra restoranas (ar baras), pavadintas „Tobago“[142].

2008 m. rugpjūtį, XXIX olimpinių žaidynių Pekine metu, per atidarymo ceremoniją atsitiko neįtikėtinas dalykas. Nutiko TV ekranuose, ne stadione, todėl apie jį sužinojo labai daug žmonių. Per paradą, tą akimirką, kai televizorių ekranuose pasirodė Trinidado ir Tobago delegacija, rusų kalba transliuojantis Eurosport TV kanalas trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Du (Eurosport TV) rusų komentatoriai prabilo apie… Latviją. Milijoninei žiūrovų auditorijai jie paaiškino, kad štai eina Karibų jūros salos delegacija, kuri kitados buvo šiandieninės Latvijos kolonija[143].

Nors ir gana trumpą laiką, su įvairiais nuotykiais ir praradimais[144] (kurių visų šiame nedideliame tekste mes neišnagrinėsime – ir nekėlėme sau tokio tikslo), nedidelė Kuršo ir Žiemgalos hercogystė buvo tapusi įtakinga jūrine valstybe su kolonijomis Afrikoje ir Karibų jūroje.

Petras I Didysis ir Moricas Saksonietis Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje

Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje lankėsi daug įžymių to meto žmonių. Apie kai kurių jų apsilankymą hercogystėje dar parašysime baigiamosiose šio straipsnio dalyse, šios dalies pabaigoje – apie Petrą I Didįjį ir Morico Saksonietį Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje.

Petras I Didysis (1672-1725)[145] – Rusijos caras ir pirmasis Rusijos imperatorius, Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje pabuvojo keletą kartų.

Pirmą kartą Petras I Didysis Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje apsilankė 1697 m., savo diplomatinės misijos (Petro I Didžiojo pasiuntinybė – carinės Rusijos diplomatinė misija / kelionė Vakarų Europoje 16971698 m.)[146] metu. Formaliai Petras I vyko inkognito (tai buvo jo pirmoji kelionė į užsienį), bet jo išskirtinė išvaizda – 206 cm ūgis ir ypatingai liesas kūno sudėjimas – jį greitai išduodavo. Kartu su juo misijoje dalyvavo Sibiro, Naugardo ir Beliovo valdytojai, apie 20 kilmingų bajorų, 35 savanoriai, siunčiami mokytis į užsienį, apsaugos kariai, tarnai – iš viso apie 250 žmonių (kai kurių šaltinių teigimu – iki 400 žmonių. Galbūt įvairiais misijos etapais misijos narių skaičius keitėsi).

Iš Maskvos misija išvyko 1697 m. kovo 9d. Tuo metu Švedijos valdomoje Rygoje jos gubernatorius generolas Erikas Dalbergas neleido Petrui I aplankyti ir apžiūrėti tenykštę tvirtovę. Supykęs Petras pavadino Rygą „prakeikta vieta“. Į Kuršo ir Žiemgalos sostinę Mintaują misija atvyko balandžio 8 dieną – tai kelionės metu buvo pirmasis ilgesnis misijos sustojimas. Mintaujoje tuometinis Kuršo ir Žiemgalos hercogystės hercogas Fridrichas Kazimieras Ketleris (Friedrich Kasimir Kettler[147]) Petrą I priėmė labai pagarbiai ir šiltai. Prie miesto vartų svečius pasitiko Mintaujos burmistras, į miestą jie įvažiavo hercogo paradiniuose ekipažuose, jau pirmąjį vakarą jų apgyvendinimo vietose jie buvo pavaišinti puikia vakariene. Kitą rytą hercogas jiems atsiuntė savo kanclerio ir kilmingųjų sveikinimus. Trečią dieną Mintaujos burmistras juos pakvietė apsilankyti hercogo rūmuose, kur jie susitiko su hercogu ir hercogiene Elizabeta Sofija. Kitą dieną pats hercogas atvyko pas misijos dalyvius. Misija ir hercogas apsikeitė labai vertingomis dovanomis. Mintaujoje Petras I išbuvo dvi savaites, hercogui Fridrichui Kazimierui Fridrichui jis buvo pristatytas ir kaip Rusijos caras, hercogas ilgai su juo kalbėjosi įvairiais klausimais. Po kurio laiko, Petras I, palikęs misijos dalyvius Mintaujoje, išvyko į Liepoją (Libau), nes kuo greičiau norėjo vėl išvysti jūrą. Dėl didelių vėtrų Liepojoje Petras I inkognito išbuvo savaitę, išsamiai susipažino su Liepoja, apsilankė net vienoje iš jos vaistinių. Daugelis istorikų ir kitų autorių pažymi, kad Petrui I labai patiko tai, kaip jį priėmė Mintaujoje[148].

1701 m. sausio mėn.Petras I ir Abiejų Tautų Respublikos karalius Augustas I vedė derybas Biržuose. Iš Biržų Petras I su Augustu II buvo nuvykę ir į Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir jos sostinę Mintaują[149].

Petras I Kuršo ir Žiemgalos hercogystėje buvojo 1705 m. – Šiaurės karo (1700–1721), po kurio Rusija tapo viena iš didžiausių Europos valstybių, metu. 1704 m. Petras I, tuo metu Abiejų Tautų Respublikos ir jos karaliaus Augusto II sąjungininkas, švedams užėmus didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos ir Kuršo ir Žiemgalos hercogystės, įvedė savo armiją į Abiejų Tautų Respubliką, pats jis į ją atvyko 1705 m. birželio mėn. Be kitų vietovių, buvo apsistojęs Vilniuje, Biržuose. Iš Biržų (kur Petras I buvo 1705 m. rugpjūčio 6–10 dienomis) jis su savo armija pasuko į Mintaują, kuri buvo užimta švedų, ir iš jos 1705 m. rugsėjo 4 d. (kai kurių šaltinių teigimu – rugsėjo 2d., abi datos pagal senąjį kalendorių) švedus išvijo[150]. Rusijoje buvo iškaltas specialus stalinis sidabrinis medalis (45 mm diametro), skirtas Mintaujos paėmimui – vienoje medalio pusėje Petro I portretas su užrašu „PETRVS ALEXII FIL. D.G. RVSS. IMP. M. DVX MOSCOVIAE“ , antroje medalio pusėje Mintaujos tvirtovės apgulties plano fone sėdi moteris – Mintaujos alegorija su miesto karūna ant galvos, kaire ranka besiremianti į skydą su Švedijos karūna, iš jos dešinės rankos iškrenta kardas, užrašai antroje medalio pusėje „CVRAT CONTENDERE MARTE. VIRG.“, „MITTAVIVM EXPVG/ 4.SEPT.S.V. (šio, kaip ir kitų Rusijos medalių, skirtų reikšmingiausioms Rusijos pergalėms Šiaurės kare, autorius nebuvo iš Rusijos, tai Filipas Henrikas Miuleris iš Augsburgo, kur jis turėjos savo dirbtuves. Įdomu, kad F. Miuleris, kurio indėlis į Rusijos medalių meną ypatingai vertinamas, kaldino ir medalius, skirtus… švedų pergalėm prieš rusus)[151]. Mintaujoje Petras I ilgai neužsibuvo, kadangi jau rugsėjo 16 d. jis atvyko į Gardiną (dabartinė Baltarusija).

Petras I Kuršo ir Žiemgalos hercogystės sostinėje labai trumpai, porą dienų, buvo 1709 m. lapkričio pradžioje: atvyko į Mintaują lapkričio 6 d. (kus jis buvo iškilmingai sutiktas), lapkričio 9 d. jis jau buvo Rygoje, kuri hercogystei nepriklausė[152].

1710 m. vasarą Petras I su savo antrąja žmona Jekaterina (1684–1727)[153] (būsimąja Rusijos imperatore Jekaterina I / Marta Skavronskaja, kilusia iš Alūksnės / Marienburgo – iš tuometinės Švedijos Livonijos, kurios motina buvo valstietė Krakulė, o tėvas valstietis Samuilas Skavronskis – ar latvis, ar lietuvis, ar estas, tiksliai nenustatyta, jos tėvai mirė nuo maro jai vos gimus[154]), per Kuršo ir Žiemgalos hercogystę vyko į Elbingą (Elbląg), miestą dabartinėje Lenkijoje.

1716 m. Petras I sausio pabaigoje – vasario pradžioje su žmona Jekaterina ir dukterėčia, caraite Jekaterina Ivanovna (1691–1733) (Petro I brolio, buvusio caro Ivano V dukterimi, Kuršo ir Žiemgalos hercogienės / našlės Anos Ivanovnos seserimi)[155], kuri buvo vežama susipažinti su savo būsimuoju vyru Magdeburgo – Šverino hercogu Karlu Leopoldu), vykdamas į ilgą kelionę, į Vakarus, pakeliui vėl lankėsi Mintaujoje ir Liepojoje (Libau). Kelionei buvo pradėta ruoštis dar artėjant Naujiesiems 1716 metams, Petras I Rygos gubernatoriui įsakė tarp Rygos ir Mintaujos jam paruošti 50 ar 60 vežimų, užtikrinti kelionę tarp Mintaujos ir Liepojos Petras I pasiuntė savo arklius ir arklininkus[156].

Maršalas Moricas Saksonietis.

Maršalas Moricas Saksonietis.

Moricas Saksonietis (vok. Hermann Moritz Graf von Sachsen, pranc. Maurice de Saxe)[157] (1696–1750) – Prancūzijos maršalas (1744 m.), vyriausias Prancūzijos maršalas (1747 m.), palikęs savo pėdsaką Kuršo ir Žiemgalos hercogystės istorijoje (o ši hercogystė paliko savo įspaudą ir jo biografijoje – taipogi ir oficialioje).

Moricas Saksonietis – Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Augusto II (1670–1733), kurį jau ne kartą minėjome, ir grafienės Marijos Auroros fon Kionigsmark (Marie Aurora Gräfin von Königsmarck)[158] (1662–1728), nesantuokinis sūnus. Labai išsilavinusią Mariją Aurorą fon Kionigsmark labai vertino Volteras[159], ją ir Rusijos carienę Jekateriną II laikydamas pačiomis įžymiausiomis dviejų šimtmečių moterimis (kalbama apie XVII ir XVIII amžius). Būdamas tik 14 metų (kai kurių šaltinių teigimu – 12 metų) Moricas Saksonietis, vadovaujant Jevgenijui Savojiečiui (Prinz Eugen von Savoyen), jau dalyvavo kare Ispanijoje, kariavo prieš prancūzus Flandrijoje (ir tuose karuose pasižymėjo). 15 metų (1711 m.) gavo Saksonijos grafo titulą. 1719 m. iš tėvo – karaliaus gavo vokiečių pulką ir jam vadovaudamas nusipelnė vyresniųjų pagarbą. 1720 m. perėjo į Prancūzijos armiją, buvo žinomas kaip lovelasas ir nuotykių ieškotojas, bet kartu jis toliau gilinosi į matematiką ir karybos meno disciplinas.

Hercogienė / našlė (būsimoji Rusijos carienė) Ana Ivanovna.

Hercogienė / našlė (būsimoji Rusijos carienė) Ana Ivanovna.

1726 m. Moricas Saksonietis pasirodė Mintaujoje ir pradėjo pretenduoti į hercogienės / našlės Anos Ivanovnos širdį (ir į Kuršo ir Žiemgalos hercogus).

Tuo metu Kuršo ir Žiemgalos hercogystė hercogo neturėjo jau keliolika metų, hercogystės regentais / valdytojais nominaliai buvo Ana Ivanovna ir Ferdinandas Ketleris (kai kurie šaltiniai Ferdinandą Ketlerį įvardija ir kaip tuometinį hercogystės hercogą nuo 1711 metų, nepripažįstamą hercogystės landtago), bet faktiškai ją daugiau valdė Rusijos pasiuntinys prie Anos Ivanovnos Piotras Bestuževas[160] (1664–1743), aišku, turint galvoje, kad hercogystė ir toliau buvo Abiejų Tautų Respublikos (tuo pačiu ir Abiejų Tautų Respublikos karaliaus) lenu. Ferdinandas Ketleris (1655–1737), Jakobo Ketlerio sūnus, hercogystės regentu buvo tapęs dar 1698 m. po savo vyresniojo brolio hercogo Fridricho Kazimiero Ketlerio mirties, nes tuo metu Fridricho Kazimiero Ketlerio sūnus, hercogo titulo paveldėtojas Fridrichas Vilhelmas dar buvo mažametis. Ferdinandas Ketleris tarnavo Abiejų Tautų Respublikos armijoje, su ja Šiaurės karo metu dalyvavo mūšiuose, tapo Abiejų Tautų Respublikos armijos generolu. Po Fridricho Vilhelmo ir Anos Ivanovnos vedybų ir jaunojo Fridricho Vilhelmo mirties 1711 m., regentai jau buvo du. Ferdinando Ketlerio įtaką hercogystėje sunkino tai, kad po Šiaurės kare Abiejų Tautų Respublikos armijos pralaimėto mūšio prie Dvinos dar 1701 m. jis apsigyveno Dancige (dabartinis Gdanskas, Lenkija) ir neatvyko gyventi į Kuršo ir Žiemgalos hercogystę (be kitų priežasčių, tai buvo irgi jo nepaskyrimo į hercogus priežastimi. Hercogu Ferdinandas Ketleris tapo tik 1730 m., kai Ana Ivanovna buvo pakviesta užimti Rusijos imperijos sostą ir kai hercogystės landtagas jį pagaliau pripažino hercogu, bet tuo metu Ferdinandui Ketleriui jau buvo 75 metai. Įdomu, kad jis pirmą kartą vedė… tais pačiais 1730 m., jo žmona tapo vienos iš dabartinės Vokietijos teritorijoje egzistavusių nedidelių hercogysčių hercogo duktė Johana Magdalena, vaikų jie nesusilaukė).

Hercogas Ferdinandas Ketleris.

Hercogas Ferdinandas Ketleris.

Ana Ivanovna tiesiog susižavėjo princu Moricu Saksoniečiu ir buvo labai laiminga. P. Bestuževas irgi pritarė Morico Saksoniečio išrinkimu hercogu ir būsimoms vedyboms, nors dar 1720 m. jam buvo įsakyta į hercogystės politinius reikalus savarankiškai nebesikišti. Absoliuti dauguma Kuršo ir Žiemgalos dvarininkijos buvo už šias vedybas ir naująjį hercogą. 1726 m. birželio 18 d. Kuršo ir Žiemgalos landtagas vienbalsiai nubalsavo už Morico Saksoniečio paskyrimą Kuršo ir Žiemgalos hercogu. Bet hercogystėje ne visi tam pritarė. Kaip teigia autoritetingas Lenkijos šaltinis, A. K. Kosciuška savo laiku norėjo, kad Ana Ivanovna ištekėtų už našliu tapusio Stanislovo Ernesto Denhofo (Stanisław Ernest Denhoff) (1673–1728)[161], su kuriuo palaikė artimus ryšius (ir kurio dvare jis Rusijos represijų prieš jį metu slėpė savo dar vaikiško amžiaus sūnų Mikalojų Kosciušką). Kaip teigia tas pats Lenkijos šaltinis, Adomas Kazimieras Kosciuška (tiesa, tuo metu dar ne hercogystės landtago pirmininkas, juo jis tapo, kaip jau rašėme, 1727 metų gruodžio mėn.), nedalyvavo sodinant į hercogystės sostą Moricą Saksonietį, pažeidžiant hercogystėje galiojusias normas jis nebuvo pakviestas į tą landtago posėdį[162]. Kaip jau minėjome, A. K. Kosciuška hercogystėje buvo „Ferdinando Ketlerio žmogus“ (o pastarasis, aišku, pats norėjo būti hercogu).

Morico Saksoniečiu, kaip Kuršo ir Žiemgalos hercogu, nebuvo suinteresuotos Rusija, Šventoji Romos imperija ir Prūsija. Į įvykių tėkmę ramioje Mintaujoje netikėtai įsikišo tuo metu Rusijos imperijoje pilnateisiu šeimininku buvęs ir visus įmanomus titulus turėjęs Aleksandras Menšikovas (1673–1729)[163], prie turimų titulų panoręs prisidurti dar ir Kuršo ir Žiemgalos hercogo vardą. A. Menšikovas su būriu jam ištikimų Rusijos kariškių atvyko į Rygą ir ten, susitikęs su irgi į Rygą atvykusia Ana Ivanovna, gana grubiai bandė atkalbėti ją nuo vedybų. Jau Mintaujoje, lydimas su juo atvykusių Rusijos kariškių, A. Menšikovas susitiko su Moricu Saksoniečiu, taip pat bandė spausti hercogystės landtagą (grasindamas fiziniu susidorojimu su nepaklusniais landtago nariais ), kad jis atšauktų savo sprendimą ir hercogu išrinktų jį. Landtago nariai vis dėlto neskubėjo vykdyti A. Menšikovo įsakymų (kaip teigia jau minėtas Lenkijos šaltinis, A. K. Kosciuška irgi buvo prieš antrus rinkimus, kurie hercogu turėjo rinkti A. Menšikovą). Abiejų Tautų Respublikos seimas, kuris, kadangi hercogystė buvo Abiejų Tautų Respublikos lenu, turėjo tvirtinti hercogo išrinkimą, 1726 m. spalio mėn. sustabdė hercogystės landtago nutarimą dėl Morico Saksoniečio išrinkimo hercogu ir paskyrė komisiją hercogystės krizei išspręsti.

1727 m. pavasarį mirė carienė Jekaterina I ir A. Menšikovas tapo faktišku Rusijos valdovu. A. Menšikovas įsakė į Kuršo ir Žiemgalos hercogystę įvesti ekspedicinį korpusą, kurį sudarė 3 pėstininkų ir du kavalerijos pulkai ir išvyti Moricą Saksonietį iš hercogystės, jeigu jis tuo metu ten būtų. Moricas Saksonietis tuo metu kaip tik buvo vėl atvykęs į Mintaują su daugiau kaip 400 jį lydinčių kariškių. Mintaujoje įsiplieskė susišaudymas tarp Rusijos kariškių ir Morico Saksoniečio kariškių. Į ginkluotą konfliktą, bandydami jį nutraukti, Anos Ivanovnos paliepimu, įsikišo ir jai ištikimi su ja Mintaujoje nuolat buvę Rusijos gvardiečiai. 106 Morico Saksoniečio kariškiai buvo suimti, konfiskuotas jo į Mintaują atsivežtas turtas ir asmeninė kanceliarija. Moricas Saksonietis su 300 kitų savo kariškių buvo priverstas slėptis Usmas ežero saloje, kuri dabar, po šių įvykių, vadinama Moricsala – Morico sala, ir ten įrengė įtvirtinimus. Rusijos kariškiai salos nešturmavo, bet krante įrengė stovyklą. Moricui Saksoniečiui pavyko slapta, prisidengiant nakties tamsa, valtimi išplaukti iš salos, pabėgti nuo Rusijos kariškių ir išvykti iš Mintaujos bei Kuršo ir Žiemgalos hercogystės[164]. Po to saloje likę 300 jo kariškių pasidavė rusams.

A. Menšikovui irgi nepavyko tapti Kuršo ir Žiemgalos hercogu – Rusijos sostinėje Sankt Peterburge toli gražu ne visi buvo sužavėti A. Menšikovo savavališku Rusijos armijos didelio kontingento įvedimu į Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir galimu žymiu santykių pablogėjimu ne tik su Kuršo ir Žiemgalos hercogyste, bet su nepalyginamai įtakingesnėmis Europos valstybėmis. O po kelių mėnesių, jau dėl kitų priežasčių, A. Menšikovas buvo represuotas, iš jo buvo atimti visi titulai ir jis buvo ištremtas į Sibirą, kur po poros metų mirė.

Moricas Saksonietis, remdamasis jam teigiamu hercogystės landtago nutarimu, iki pat mirties save laikė teisėtu Kuršo ir Žiemgalos hercogu ir šį titulą pridėdavo prie kitų savo titulų (jo mauzoliejuje Strasbūre šis jo titulas iškaltas pirma visų kitų jo titulų).

Vėliau Moricas Saksonietis Prancūzijos armijos sudėtyje dalyvavo daugelyje karinių kampanijų, tapdamas vienu iš žymiausių visų laikų Prancūzijos karvedžių, jis taip pat žinomas ir kaip karo meno teoretikas.

Kadangi Moricas Saksonietis buvo protestantas, jis buvo palaidotas Strasbūre, svarbiausioje Strasbūro evangelikų liuteronų bažnyčioje – šventojo Fomos bažnyčioje, o įspūdingas Morico Saksoniečio mauzoliejus[165] toje bažnyčioje yra viena iš Strasbūro įžymybių, Morico Saksoniečio mauzoliejus laikomas vienu iš XVIII amžiaus Prancūzijos skulptūros meno šedevru. Morico Saksoniečio muziejus buvo sukurtas Prancūzijos karaliaus Liudviko XV (1710-1774)[166] nurodymu, mauzoliejaus autorius – žymus Prancūzijos skulptorius Žanas Batistas Pigalis (Jean-Baptiste Pigalle) (1714–1785)[167].

Moricas Saksonietis yra neužmirštas ne tik Prancūzijoje ir ne tik specialistų. Tik vienas pavyzdys – 2014 m. birželio 21 d. labai populiari Maskvos radijo stotis „Echo Moskvy“[168]Moricui Saksoniečiui skyrė atskirą ilgą ir įdomią laidą, yra šios laido tekstinis ir garsinis įrašas[169].

Dėkoju dr. Gintautui Sliesoriūnui (Vilnius), dr. Mārīte Jakovļevai (Ryga), dr. Ernestui Vasiliauskui (Šiauliai / Klaipėda) – už vertingus patarimus, Indrei Kačiuškaitei ir Žilvinui Kačiuškai – už archyvinės medžiagos paieškas.

Резюме

Исторические очерки (II)

Вторая часть «Исторических очерков» (первую часть смотрите на сайте „Gintarinė svajonė“ http://gintarinesvajone.lt/?p=12306)открывается разделом с новыми фактами о трех наиболее известных фамилиях/родах владельцев поместья в г. Senoji Žagarė (Старая Жагаре, Старые Жагоры), которое находилось рядом с границей герцогства Курляндии и Семигалии (еще используется названия Земгале, Земгала): Syrevičiai (Sirewicz, Sirevičiai, Сиревичи), Umiastovskiai(Umiastauskiai, Umiastowski, Umiastowscy, Umiastowski von Nandelstädt, Умястовские), Kosciuškos (Kościuszko, Kosciuszko, Косцюшко / Костюшко).

Syrevičiai / Sirevičiai – один из немногих родов дворян, присхождение которых местное, земгальско-жемайтийское.

В очень широком роде Umiastowski – много известных людей из разных стран. Одна из них – маркграфиня Janina Umiastovska / Janina Zofia Monika Umiastowska von Nandelstädt (Ostroróg-Sadowska) (1860-1941).

Род Kosciuszko не был очень богатым. Наиболее известный из рода – генерал, герой нескольких народов Tadeusz Andrzej Bonawentura Kosciuszko (Тадеуш Анджей Бонавентура Костюшко / Косцюшко). По сведениям польских и белорусских источников прадеды Tadeusz Andrzej Bonawentura Kosciuszko и владельца поместья в г. Senoji Žagarė Mikolaj Kosciuško были братьями. По сведениям польских источников матерью (или мачехой) отца Mikolaj Kosciusko, ландгофмейстера (председателя ландтага / парламента) Курляндии и Семигалии в 1727–1729 годах, обербургграфа и старшего советника этого герцогства Adam Kazimierz Kosciuszko, была Ana Umiastovska / Anna Umiastowska von Nandelstädt. Adam KazimierzKosciuszko делал много усилий для противостояния интересам России в герцогстве (об этом в своем письме упоминал даже царь России Петр I Великий), он был своим человеком регента (позже – герцога) Ferdinand Kettler. Его сын MikolajKosciuszko и его жена, другая Umiastowska – Ana Dorata Umiastovska / Anna Dorata Umiastowska много судились с поместьями герцогов Биронов, архивные материалы об этом (и другие – в том числе письмо короля Речи Посполитой Августа III для  Mikolaj Kosciuszko), находящиеся в фондах библиотеки Академий Наук Литвы, еще только начинают исследовать. В статье представлены другие известные представители рода Kosciuszko на территорий нынешней Литвы в XVII – XVIII веках.

В статье представлены все предки и ближайшие родственники нынешнего главы герцогкского дома Биронов Ernest-Jean Biron de Courlande (Prince Ernst-Johann Karl Oskar Eitel-Friedrich Peter Burchard Biron of Courland).

В статье пишется о родственных связях герцогов Kettler c нынешней королевской семьей Нидерландов, с семьей князей Радзвилл (лит. Radvila, пол. Radziwiłł), о дворцах и церквях в столице Курляндии и Семигалии г. Митава (нем. Mitau, ныне – Елгава) и немножко – в других местах герцогства.

В статье широко освещается создание в XVII веке колоний герцогства Курляндии и Семигалии в Африке (остров Джеймс / св. Андрея, нынешняя Гамбия) и в Карибском море, в острове Тобаго, также дана информация о том, как ныне почитается память курляндцев на острове Тобаго.

В конце статьи приводится информация о посещениях царем России Петром I Великим герцогства Курляндии и Семигалии (начиная с 1697 г., заканчивая 1716 г.) описываются приключения принца Морица Саксонского (позднее – главного маршала Франции) в герцогстве Курляндии и Семигалии в XVIII веке.

[1] http://gintarinesvajone.lt/?p=12306(žiūrėta 2014-07-20).

[2] Ripskytė Loreta. Dvarininkų palikuonys ieškojo giminės ištakų. Laikraštis „Šiaulių kraštas“. 2013-08-21.

[3] http://lt.wikipedia.org/wiki/Tr%C4%85by (žiūrėta 2014-07-27).

http://ldm.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/mediaObjectPreview/20000001450861/20000001450880?_exhibitPreviewportlet_WAR_limiskportlet_backUrl=%2Fgreita-paieska%2Fperziura%2F-%2Fexhibit%2Fpreview%2F20000001450861%3Fs_id%3D49MeBS6GEnYC1Xs7%26s_ind%3D1%26valuable_type%3DEKSPONATAS (žiūrėta 2014-07-27).

[4] Žr. 2 išnašą.

[5] Lietuvos Metrika. Užrašymų knyga 3 (parengė L. Anužytė, A. Baliulis), Vilnius, 1997,  p. 48–51.

[6] http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:_JEJoye2rsIJ:vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2011~D_20110802_150214-23439/DS.005.0.01.ETD+&cd=8&hl=lt&ct=clnk&gl=lt (žiūrėta 2014-07-27).

[7] http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=kultura&sbid=78 (žiūrėta 2014-08-05).

[8] Misius Kazys. Vietovės. Joniškio kraštas (enciklopedinis žinynas), Kaunas, 2011, psl.107-108.

[9] http://en.wikipedia.org/wiki/Umiastowski (žiūrėta 2014-08-05).

[10] http://kultura.lrytas.lt/istorija/herbai-vilniaus-senamiescio-gatvese-lyg-istorijos-vadoveliai-201307141241.htm#.U-E0Efl_t8E (žiūrėta 2014-08-05).

[11] http://en.wikipedia.org/wiki/Roch_III_Coat_of_Arms (žiūrėta 2014-08-05).

[12] http://pl.wikipedia.org/wiki/Umiastowscy (žiūrėta 2014-08-06).

[13] http://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Kazimierz_Umiastowski (žiūrėta 2014-08-06).

[14] http://litlogos.eu/L52/logos52_p_145_162_simaitis.pdf (žiūrėta 2014-08-06)

[15] http://www.genealogija.org/index.php/moravskio-zinynas (žiūrėta 2014-08-06).

[16] http://polishgenealogy.blogspot.com/2010_11_01_archive.html (žiūrėta 2014-08-06).

[17] http://en.wikipedia.org/wiki/W%C5%82adys%C5%82aw_Umiastowski (žiūrėta 201-08-06).

[18] http://pl.wikipedia.org/wiki/Franciszak_Umiastouski (žiūrėta 2014-08-06).

[19] http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7481 (žiūrėta 2014-08-07).

[20] http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=1109 (žiūrėta 2014-08-07)

[21] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0%B2%D0%BE%D1%80%D0%B5%D1%86_%D0%A3%D0%BC%D1%8F%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D1%85_(%D0%92%D0%B8%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D1%8E%D1%81) (žiūrėta 2014-08-07).

[22] http://m.lrytas.lt/naujiena.asp?id=13164497731315537331#.U-eTIPl_t8E (žiūrėta 2014-08-07).

 http://www.madeinvilnius.com/lt/vilniaus-miesto-studija/100-istoriniu-vilniaus-akcentu/i/ (žiūrėta 2014-08-07).

[23] http://m.interfax.by/article/67889 (žiūrėta 2014-08-07).

[24] http://menorinka.lt/catalog.php?id=5&cid=262 (žiūrėta 2014-08-08).

[25] http://mab.bn.org.pl/gallery/9/2.jpg

[26] http://menorinka.lt/images/works/20080822003524.jpg (žiūrėta 2014-08-08).

[27] Žr. 23 išnašą

[28] http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/albums/userpics/12069/normal_79a_Umiastowska2C_Sadowska.jpg

http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/displayimage.php?album=search&cat=0&pid=73501#top_display_media

http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/displayimage.php?album=search&cat=0&pid=71979#top_display_media (žiūrėta 2014-08-08)

[29] http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/albums/userpics/12069/normal_79_Janina_z_Sadowskich_Umiastowska.jpg (žiūrėta 2014-08-08).

[30] Žr. 23 išnašą.

[31] http://www.polonia.org/ita-fund-deu.htm (žiūrėta 2014-08-08).

[32] http://polonia-wloska.org/it/papieski-instytut-studiow-koscielnych-czlonek-stalej-konferencji-muzeow-archiwow-i-bibliotek-polskich-na-zachodzie/  (žiūrėta 2014-08-08).

[33] http://www.kpbc.ukw.edu.pl/dlibra/plain-content?id=79687 (žiūrėta 2014-08-08).

[34] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2001~1367162253637/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-08-09).

[35] http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2008/02/22/atmi_02.html (žiūrėta 2014-08-09).

[36] http://newsaints.faithweb.com/year/1648.htm (žiūrėta 2014-08-09).

[37] http://www.genealogia.okiem.pl/foto2/thumbnails.php?search=Umiastowsk&submit=szukaj&album=search&title=on&newer_than=&caption=on&older_than=&keywords=on&type=AND (žiūrėta 2014-08-09).

[38] http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110110054245/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=871&kas=straipsnis&st_id=15601 (žiūrėta 2014-08-09).

[39] Ripskytė Loreta. Švėtės pakrantės atvėrė nematytus vaizdus. „Šiaulių kraštas“, 2014-05-17.

[40] http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2000~1367162106283/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-08-09).

[41] http://archive.minfolit.lt/arch/21501/21850.pdf (žiūrėta 2014-08-09).

[42] http://lt.wikipedia.org/wiki/Senosios_%C5%BDagar%C4%97s_ba%C5%BEny%C4%8Dia (žiūrėta 2014-08-09).

http://www.ziemgala.lt/lt/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis/siaures-lietuvos-kulturos-paveldas-dabartis-5/senosios-zagares-baznycia (žiūrėta 2014-08-09).

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2000~1367162106283/DS.002.0.01.ARTIC (žiūrėta 2014-08-09).

[43] http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110110054245/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=871&kas=straipsnis&st_id=15601 (žiūrėta 2014-08-09).

http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110110054245/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=871&kas=straipsnis&st_id=15601(žiūrėta 2014-08-09).

http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-0001:J.04~2000~1367162106283/DS.002.0.01.ARTIC(žiūrėta 2014-08-09).

http://laiskailietuviams.lt/index.php/1993m-5-geguze/7656-barbora-zagariete(žiūrėta 2014-08-09).

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/10/21/atmi_01.html(žiūrėta 2014-08-09).

http://books.google.lt/books?id=XhILAAAAIAAJ&q=%D0%A3%D0%BC%D1%8F%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5+%D0%96%D0%B0%D0%B3%D0%BE%D1%80%D1%8B&dq=%D0%A3%D0%BC%D1%8F%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5+%D0%96%D0%B0%D0%B3%D0%BE%D1%80%D1%8B&hl=lt&sa=X&ei=VannU5-DOILXyQPG7YGoCg&ved=0CBwQ6AEwAA (žiūrėta 2014-08-09).

http://shtetl.lt/lt/city/zagory/ (žiūrėta 2014-08-09).

[44] Žiūrėti 11 išnašą.

[45]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%82%D1%8E%D1%88%D0%BA%D0%BE (žiūrėta 2014-08-09).

[46] http://www.brestobl.net/virtur/05kost/223.html (žiūrėta 2014-08-09).

http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:raH-y7IdL9QJ:brestobl.com/kostush/muzej06.html+&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt (žiūrėta 2014-08-09).

http://lib.znate.ru/docs/index-67083.html  (žiūrėta 2014-08-09).

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/darius-kuolys.-tado-kosciuskos-darbuose-ir-gyvenime-jie-atras-tautieciams-n (žiūrėta 2014-08-09).

[47] http://books.google.lt/books?id=6V0MAQAAMAAJ&q=Oberburggraff+Kosciusko&dq=Oberburggraff+Kosciusko&hl=lt&sa=X&ei=QsLOU8iOBYmAywO6zoKwCg&ved=0CEkQ6AEwBg (žiūrėta 2014-08-09).

http://books.google.lt/books?ei=QsLOU8iOBYmAywO6zoKwCg&hl=lt&id=6V0MAQAAMAAJ&dq=Oberburggraff+Kosciusko&focus=searchwithinvolume&q=Kosciusko  (žiūrėta 2014-08-09).

[48] http://lt.wikipedia.org/wiki/Burggrafas (žiūrėta 2014-08-10).

[49] http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.29 (žiūrėta 2014-08-10).

[50] http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.30 (žiūrėta 2014-08-10).

[51] http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.26 (žiūrėta 2014-08-10).

[52] Adam Boinicki. Herbarz polski. T.11, Warszawa, 1907., psl.266. Skaitmeninė versija:

http://ebuw.uw.edu.pl/dlibra/docmetadata?id=146&from=publication

https://lt.wikipedia.org/wiki/Pataurininkis (žiūrėta 2014-08-10).

[53] http://pl.wikipedia.org/wiki/Ludwik_Tadeusz_Ko%C5%9Bciuszko (žiūrėta 2014-08-10).

http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.95 (žiūrėta 2014-08-10).

[54] http://pl.wikipedia.org/wiki/Ambro%C5%BCy_Kazimierz_Ko%C5%9Bciuszko (žiūrėta 2014-08-10).

[55] http://pl.wikipedia.org/wiki/Aleksander_Jan_Ko%C5%9Bciuszko (žiūrėta 2014-08-10).

[56] http://fisechko.ru/100vel/aristok/60.htm (žiūrėta 2014-08-10).

[57] http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116223358/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=795&kas=straipsnis&st_id=3714 (žiūrėta 2014-08-10).

[58] Žr.57 išnašą.

[59] http://az.lib.ru/k/karnowich_e_p/text_25_kosciusko.shtml (žiūrėta 2014-08-10).

[60] Žr.46 šaltinį (1 nuorodą ten).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%82%D1%8E%D1%88%D0%BA%D0%BE_%D0%A4%D1%91%D0%B4%D0%BE%D1%80%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87 (žiūrėta 2014-08-10).

http://www.peoples.ru/state/statesmen/kostiushko/history.html (žiūrėta 2014-08-10).

[61] http://lt.wikipedia.org/wiki/Al%C5%A1%C4%97ni%C5%A1kiai (žiūrėta 2014-08-10).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D1%88%D0%B0%D0%BD%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5 (žiūrėta 2014-08-10).

[62] http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000520671 (žiūrėta 2014-08-10).

[63] http://www.genealogia.okiem.pl/umiastowski.htm (žiūrėta 2014-08-10).

http://www.sejm-wielki.pl/b/psb.13076.3 (žiūrėta 2014-08-10)

http://www.sejm-wielki.pl/b/sw.84000 ((žiūrėta 2014-08-10).

[64] http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.30 (žiūrėta 2014-08-15).

[65] http://archive.minfolit.lt/arch/5001/5183.pdf (žiūrėta 2014-08-15).

[66] http://books.google.lt/books?id=T4K-Xp0l3xwC&pg=PA51&lpg=PA51&dq=%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%86%D1%8E%D1%88%D0%BA%D0%BE+%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D1%8F&source=bl&ots=9dvvBpUA9v&sig=loAnfO2DQbso4DV6b1nfrtxa47g&hl=lt&sa=X&ei=BnoWUvfPNvH64QSPloGwDg&ved=0CDIQ6AEwATgK#v=onepage&q=%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%86%D1%8E%D1%88%D0%BA%D0%BE%20%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D1%8F&f=false (žiūrėta 2014-08-15).

[67] http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0%BE%D1%80%D0%BE%D1%82%D0%B5%D1%8F_(%D0%B3%D0%B5%D1%80%D1%86%D0%BE%D0%B3%D0%B8%D0%BD%D1%8F_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8) (žiūrėta 2014-08-15).

[68] http://books.google.lt/books?id=C5siAQAAIAAJ&q=Kosciuszko+%C5%BDagar%C4%97&dq=Kosciuszko+%C5%BDagar%C4%97&hl=lt&sa=X&ei=b2FUUselNcXo4QT3v4Eo&ved=0CDgQ6AEwAQ(žiūrėta 2014-08-15).

[69] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. F21. Vilniaus baltarusių fondas.

[70] Žr. 8 išnašą.

[71] Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, fondai F225, F273, F151, F12.   

[72] http://www.paneveziomuziejus.lt/get.php?f.175 (žiūrėta 2014-08-15).

[73] http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C10000356616  (žiūrėta 2014-08-16).

[74] Tyla Antanas. LDK iždas per dvidešimtmetį karą (1648-1667). Vilnius, 2010.

[75] http://lt.wikipedia.org/wiki/Juozapas_Kimbaras (žiūrėta 2014-08-16).

[76] http://www.sejm-wielki.pl/n/Ko%B6ciuszko (žiūrėta 2014-08-16).

[77] http://www.zemaitijospaveldas.eu/lt/left/zemaitija/istorija/dvarai/rietavas-1/  (žiūrėta 2014-08-16).

[78] http://www.sejm-wielki.pl/b/11.382.76 (žiūrėta 2014-09-13).

[79] http://www.geni.com/people/Rachela-Broel-Plater/6000000010502188714 (žiūrėta 2014-09-13).

[80] http://www.sejm-wielki.pl/b/lu.22231 (žiūtėta 2014-09-13).

[81] Barašauskaitė Tamara. Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmoje pusėje. Str. Vilniaus bajorų seimelio rinkimai. Vilnius, 2003.

[82] http://lt.wikipedia.org/wiki/Emilija_Pliateryt%C4%97 (žiūrėta 2014-09-13).

[83] http://www.wikitree.com/wiki/De_Plater-3 (žiūrėta 2014-09-13).

http://www.angelfire.com/de/broel/(žiūrėta 2014-09-13).

[84] http://www.geni.com/people/J%C3%B3zef-Ko%C5%9Bciuszko/6000000003846922498 (žiūrėta 2014-09-14).

[85] http://www.lyonalacarte.com/?Who-is-Nathalie-Kosciusko-Morizet (žiūrėta 2014-09-14).

http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/kova-del-paryziaus-mero-kedes-dramos-ir-pasitraukimai.htm ((žiūrėta 2014-09-14).

http://galliawatch.blogspot.com/2012/03/voting-instruction.html (žiūrėta 2014-09-14).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%BE%D1%81%D1%86%D1%8E%D1%88%D0%BA%D0%BE-%D0%9C%D0%BE%D1%80%D0%B8%D0%B7%D0%B5,_%D0%9D%D0%B0%D1%82%D0%B0%D0%BB%D0%B8 (žiūrėta 2014-09-14).

http://euroradio.fm/ru/pravnuchka-kostyushko-pretenduet-na-dolzhnost-mera-parizha (žiūrėta 2014-09-14).

[86] http://pl.wikipedia.org/wiki/Nathalie_Kosciusko-Morizet (žiūrėta 2014-09-14).

http://fr.wikipedia.org/wiki/Nathalie_Kosciusko-Morizet

http://en.wikipedia.org/wiki/Nathalie_Kosciusko-Morizet (žiūrėta 2014-09-14).

[87] http://www.kosciuskomorizet2017.fr/origines.html (žiūrėta 2014-09-14).

[88] http://www.nkmparis.fr/nkm/ (žiūrėta 2014-09-14).

http://lzinios.lt/lzinios/print.php?idas=175914 (žiūrėta 2014-09-14).

[89] http://www.moteris.lt/veidai/popieziaus-dukra-miegojo-su-broliu-ir-garsejo-kaip-nuodytoja.d?id=64847305 (žiūrėta 2014-09-14).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%BE%D1%80%D0%B4%D0%B6%D0%B8%D0%B0,_%D0%9B%D1%83%D0%BA%D1%80%D0%B5%D1%86%D0%B8%D1%8F (žiūrėta 2014-09-14).

http://en.wikipedia.org/wiki/Lucrezia_Borgia (žiūrėta 2014-09-14).

[90] http://lt.wikipedia.org/wiki/Aleksandras_VI (žiūrėta 2014-09-14).

http://en.wikipedia.org/wiki/Pope_Alexander_VI (žiūrėta 2014-09-14).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0%BB%D0%B5%D0%BA%D1%81%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D1%80_VI (žiūrėta 2014-09-14).

[91]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0%B0%D0%B3%D0%B0%D0%BD,_%D0%94%D0%BE%D1%80%D0%BE%D1%82%D0%B5%D1%8F (žiūrėta 2014-09-19).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0%B0%D0%B3%D0%B0%D0%BD,_%D0%92%D0%B8%D0%BB%D1%8C%D0%B3%D0%B5%D0%BB%D1%8C%D0%BC%D0%B8%D0%BD%D0%B0 (žiūrėta 2014-09-19).

[92]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A7%D0%B5%D1%80%D0%BA%D0%B0%D1%81%D0%BE%D0%B2%D0%B0,_%D0%95%D0%BA%D0%B0%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B8%D0%BD%D0%B0_%D0%98%D0%B2%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2%D0%BD%D0%B0 (žiūrėta 2014-09-19).

[93] http://www.hrono.ru/biograf/bio_b/biron_ke.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://dic.academic.ru/dic.nsf/enc_biography/10895/%D0%91%D0%B8%D1%80%D0%BE%D0%BD (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.geni.com/people/Karl-Ernst-Biron-von-Curland/6000000015976207751 (žiūrėta 2014-09-19).

http://memoirs.ru/texts/LobR_RS88T57N3.htm (žiūrėta 2014-09-19).

https://lib.rus.ec/b/170029/read (žiūrėta 2014-09-19).

[94] http://tata-cheshuina.livejournal.com/252534.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Gustav_Kalixt_von_Biron (žiūrėta 2014-09-19).

[95] http://de.wikipedia.org/wiki/Calixt_Biron_von_Curland (žiūrėta 2014-09-19).

[96] http://de.wikipedia.org/wiki/Gustav_Biron_von_Curland (žiūrėta 2014-09-19).

[97] http://www.geni.com/people/Karl-Biron-von-Curland/6000000006383248010 (žiūrėta 2014-09-19).

[98] http://www.youtube.com/watch?v=9QT1eZX6laA (žiūrėta 2014-09-19).

[99] http://monarchies.onlinewebshop.net/Prussian_Royal_Family.htm (žiūrėta 2014-09-19).

[100] Žr.87 išnašą

http://royal-genealogy.com/persons/gotha_III/biron/michael_biron_1944.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.thepeerage.com/p10393.htm (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.thepeerage.com/p47354.htm#i473539 (žiūrėta 2014-09-19).

[101]http://ru.wikisource.org/wiki/%D0%AD%D0%A1%D0%91%D0%95/%D0%92%D0%B0%D1%80%D1%82%D0%B5%D0%BD%D0%B1%D0%B5%D1%80%D0%B3,_%D0%B8%D0%BC%D0%B5%D0%BD%D0%B8%D0%B5_%D0%B2_%D0%9F%D1%80%D1%83%D1%81%D1%81%D0%B8%D0%B8 (žiūrėta 2014-09-19).

http://pl.wikipedia.org/wiki/Syc%C3%B3w (žiūrėta 2014-09-19).

[102]http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Schloss_Wartenberg_Sammlung_Duncker.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Schloss_Deutsch-Wartenberg_Sammlung_Duncker.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

[103] http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Rundale-palace.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Jelgava_Castle_(Schloss_Mitau).JPG (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Schlo%C3%9F_Friedrichsfelde_%E2%80%93_East_(2).JPG (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Zagan_palac_front.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Castle_of_N%C3%A1chod_telephoto_02.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Ratibo%C5%99ice_castle_main_building_back.JPG (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Loebichau_Schloss02.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

http://de.wikipedia.org/wiki/Biron_von_Curland#mediaviewer/File:Chvalkovice_castle_2011_2.jpg (žiūrėta 2014-09-19).

[104] http://www.sycow.pl/pl/417/0/honorowi-obywatele.html (žiūrėta 2014-09-19).

[105] http://www.sycow.pl/pl/213/585/aktualnosci.html  (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.sycow.pl/pl/213/161/park-znow-cieszy-sycowian.html (žiūrėta 2014-09-19).

[106] http://www.pipeclub.lv/rus/news/6200.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://vesti.lv/culture/theme/history/8294-zdesj-gonjal-shari-gercog-biron.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.meetingtour.lv/ru/Rasskazi_o_Baltii?Stories_item_id=4(žiūrėta 2014-09-19).

http://www.ves.lv/rus/vesti/den-rozhdenya-svetlyj-prazdnik/ (žiūrėta 2014-09-19).

http://rus.delfi.lv/news/daily/latvia/gosudarstvo-ne-finansirovalo-restavraciyu-rundalskogo-dvorca-s-1992-goda-foto.d?id=44258457 (žiūrėta 2014-09-19).

[107] http://www.pilis.lv/a_pnm/files/133_Travel_to_the_Past.pdf (žiūrėta 2014-09-19).

[108] http://en.wikipedia.org/wiki/Countess_Sophie_Amalie_of_Nassau-Siegen  (žiūrėta 2014-09-19).

http://nl.wikipedia.org/wiki/Frederik_Willem_I_Adolf_van_Nassau-Siegen (žiūrėta 2014-09-19).

[109] http://lt.wikipedia.org/wiki/Jakob_von_Kettler (žiūrėta 2014-09-19).

[110] http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=458%3Araimonda-ragauskien-xvi-a-didik-radvil-lenk-kilms-monos&catid=27%3Aistorija-mokslo-darbai-87-tomas&Itemid=435 (žiūrėta 2014-09-19).

[111] http://lt.wikipedia.org/wiki/Gotthard_von_Kettler (žiūrėta 2014-09-19).

[112] Žr.97 išnašą.

http://www.europeana.eu/portal/record/2021802/recordDescription_LDM_LDM1_928936.html (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do;jsessionid=93B2F6DC11369F7FF0EA54CE33E76921?biRecordId=18586 (žiūrėta 2014-09-19).

http://www.lmaleidykla.lt/publ/0235-716X/2006/4/Lit_001_022.pdf (žiūrėta 2014-09-19).

[113] https://dl.dropboxusercontent.com/u/85133199/Jelgava/Voenskij/voen_%28863_1%29.jpg (žiūrėta 2014-09-26).

https://dl.dropbox.com/u/85133199/Jelgava/Voenskij/voen_%28861_2%29.jpg (žiūrėta 2014-09-26).

http://vk.com/photo-17060545_245858359 (žiūrėta 2014-09-26).

[114] Žurnalas „Исторический вестник», 1896, birželis.

[115] http://lt.wikipedia.org/wiki/Bartolom%C4%97jas_Rastrelis (žiūrėta 2014-09-27).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D0%B0%D1%81%D1%82%D1%80%D0%B5%D0%BB%D0%BB%D0%B8,_%D0%91%D0%B0%D1%80%D1%82%D0%BE%D0%BB%D0%BE%D0%BC%D0%B5%D0%BE_%D0%A4%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%87%D0%B5%D1%81%D0%BA%D0%BE (žiūrėta 2014-09-27).

[116] http://lt.wikipedia.org/wiki/Jelgavos_r%C5%ABmai

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B8%D1%82%D0%B0%D0%B2%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9_%D0%B4%D0%B2%D0%BE%D1%80%D0%B5%D1%86

[117] Kurzemes hercogu kapenes. Rundale, 1995.

Успыпальница Курляндских герцогов, Рундале, 2013.

http://www.latvia.travel/lv/apskates-vieta/rundales-pils-muzeja-ekspozicija-jelgavas-pili-kurzemes-hercogu-kapenes(žiūrėta 2014-09-27).

http://travelnews.lv/?view=gallery&g_uid=1939 (žiūrėta 2014-09-27).

[118] http://www.nnre.ru/istorija/zhenshiny_na_rossiiskom_prestole/p3.php (žiūrėta 2014-09-28).

[119] Юрий Петров. Очерки итсории и современья г.Елгавы. Елгава, 2007.

[120] G.Eliasa Jelgavas vestures un makslas muzejs. Jelgava, 2009.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Mintaujos_gimnazija (žiūrėta 2014-09-28).

http://www.pilis.lv/tulk_ru/view.php?id=192 (žiūrėta 2014-09-28).

[121] http://lv.wikipedia.org/wiki/Jelgavas_Sv%C4%93t%C4%81s_Annas_eva%C5%86%C4%A3%C4%93liski_luterisk%C4%81_bazn%C4%ABca (žiūrėta 2014-10-02).

[122] http://lv.wikipedia.org/wiki/Jelgavas_Bezvain%C4%ABg%C4%81s_Jaunavas_Marijas_Romas_kato%C4%BCu_katedr%C4%81le (žiūrėta 2014-10-02).

[123] http://lv.wikipedia.org/wiki/Liep%C4%81jas_Sv%C4%93t%C4%81s_Tr%C4%ABsvien%C4%ABbas_katedr%C4%81le (žiūrėta 2014-10-02).

http://lv.wikipedia.org/wiki/Jelgavas_Sv%C4%93t%C4%81s_Tr%C4%ABsvien%C4%ABbas_Eva%C5%86%C4%A3%C4%93liski_luterisk%C4%81_bazn%C4%ABca  (žiūrėta 2014-10-02).

[124] http://pravoslavie.lv/index.php?newid=516&id=41 (žiūrėta 2014-10-02).

[125] http://lt.wikipedia.org/wiki/Bausk%C4%97s_pilis  (žiūrėta 2014-10-03).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B0%D1%83%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9_%D0%B7%D0%B0%D0%BC%D0%BE%D0%BA   (žiūrėta 2014-10-03).

http://www.castle.lv/latvija/bauska.html (žiūrėta 2014-10-03).

[126] Рундальский дворец. Rundalė, 2011.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Rundal%C4%97s_r%C5%ABmai (žiūrėta 2014-10-03).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A0%D1%83%D0%BD%D0%B4%D0%B0%D0%BB%D1%8C%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9_%D0%B4%D0%B2%D0%BE%D1%80%D0%B5%D1%86 (žiūrėta 2014-10-03).

http://rundale.net/en/ (žiūrėta 2014-10-03).

[127] http://kurlandia.ru/yakov-gertsog-kurlyandii (žiūrėta 2014-10-04).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AF%D0%BA%D0%BE%D0%B1_(%D0%B3%D0%B5%D1%80%D1%86%D0%BE%D0%B3_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8) (žiūrėta 2014-10-04).

Žr. 107 išnašą.

[128] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D0%BB%D0%BE%D1%82_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8 (žiūrėta 2014-10-04).

[129] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D0%BB%D0%BE%D1%82_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8#mediaviewer/File:Flag_of_Courland_(Naval).svg (žiūrėta 2014-10-04).

[130] http://lt.wikipedia.org/wiki/D%C5%BEeimso_sala (žiūrėta 2014-10-04).

[131] http://lt.wikipedia.org/wiki/D%C5%BEeimso_sala#mediaviewer/File:River_gambia_galleryfull.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://lt.wikipedia.org/wiki/D%C5%BEeimso_sala#mediaviewer/File:JamesIsland.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://img-fotki.yandex.ru/get/9754/50083820.372/0_ebfe6_20823908_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://img-fotki.yandex.ru/get/6709/50083820.372/0_ebfed_f44896d1_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

[132] http://lt.wikipedia.org/wiki/Tobagas (žiūrėta 2014-10-04).

[133] http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iaur%C4%97s_karas (žiūrėta 2014-10-04).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0%B5%D0%B2%D0%B5%D1%80%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D0%B2%D0%BE%D0%B9%D0%BD%D0%B0 (žiūrėta 2014-10-04).

[134] http://lt.wikipedia.org/wiki/Kur%C5%A1o_kolonijos (žiūrėta 2014-10-04).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D0%BE%D0%BB%D0%BE%D0%BD%D0%B8%D0%B8_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8 (žiūrėta 2014-10-04).

[135] http://de.wikivoyage.org/wiki/Plymouth_(Trinidad_und_Tobago) (žiūrėta 2014-10-04).

[136] http://www.tripomatic.com/Trinidad-and-Tobago/Courland-Monument/ (žiūrėta 2014-10-04).

http://img-fotki.yandex.ru/get/6730/50083820.372/0_ec004_9953b56f_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://trinidad-and-tobago.cityseekr.com/venue/285298-courland-monument-and-great-courland-bayb(žiūrėta 2014-10-04).

http://img-fotki.yandex.ru/get/9114/50083820.372/0_ec005_d62b967b_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

[137] http://img-fotki.yandex.ru/get/9834/50083820.372/0_ebffa_d4833492_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://img-fotki.yandex.ru/get/9747/50083820.372/0_ebffc_9cbbd2f0_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

[138] http://img-fotki.yandex.ru/get/9836/50083820.372/0_ebffd_da7bac23_XL.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

[139] http://kelionesuknyga.blogspot.com/2012/11/lai-dzyvuo-latvija.html (žiūrėta 2014-10-04).

[140] http://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/latviu-kalba-lydejo-nuo-lopsio.d?id=24699681 (žiūrėta 2014-10-04).

[141] Žr. 135 šaltinį.

[142] http://www.irlaiks.lv/places/drink/pubs/article.php?id=21274 (žiūrėta 2014-10-04).

http://www.irlaiks.lv/images/upload/gallery/m_21275_21276.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

http://www.irlaiks.lv/images/upload/gallery/m_21275_21277.jpg (žiūrėta 2014-10-04).

[143] Žr. 135 šaltinį.

[144] http://since.my1.ru/news/karibov_chast_iii_ostrov_tobago_kurljandkaja_kolonija_v_novom_mire/2010-02-10-17 (žiūrėta 2014-10-04).

http://www.science-techno.ru/nt/article/kurlyandiya (žiūrėta 2014-10-04).

[145] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D1%91%D1%82%D1%80_I (žiūrėta 2014-10-05).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D1%91%D1%82%D1%80_I (žiūrėta 2014-10-05).

[146] http://lt.wikipedia.org/wiki/Petro_I_Did%C5%BEioji_pasiuntinyb%C4%97(žiūrėta 2014-10-05).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0%B5%D0%BB%D0%B8%D0%BA%D0%BE%D0%B5_%D0%BF%D0%BE%D1%81%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D1%81%D1%82%D0%B2%D0%BE (žiūrėta 2014-10-05).

[147] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A4%D1%80%D0%B8%D0%B4%D1%80%D0%B8%D1%85_%D0%9A%D0%B0%D0%B7%D0%B8%D0%BC%D0%B8%D1%80_(%D0%B3%D0%B5%D1%80%D1%86%D0%BE%D0%B3_%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D0%B8%D0%B8) (žiūrėta 2014-10-05).

[148] История царствования Петра Великого. Том третий. Sankt Peterburgas, 1858.

Русские в Голландии. Великое посольство 1697-1698 гг. Maskva, 1897.

А. Г. Брикнер. Иллюстрированная история Петра Великаго. Sankt Peterburgas, 1902.

А.Шишов. Знаменитые иностранцы на службе России. Maskva, 2001.

http://resttour.com/ru/blog/turizm_latvii/76_po_stopam_petra_velikogo_v_mitave/ (žiūrėta 2014-10-05).

[149] Пушкин А.С. История Петра I. Собрание сочинений А.С. Пушкина в десяти томах. Том 8. Maskva, 1962.

[150] Дм. Ив. Довгялло. Петр Великий в Северо-Западном Крае в 1705 году . Виленский календарь на 1905 простой год. Vilnius, 1904.

С.Соловьев. История России с древнейших времен. Том 15. Царствование Петра I Алексеевича. 1703–1709 гг.  Maskva, 2001.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9E%D1%81%D0%B0%D0%B4%D0%B0_%D0%9C%D0%B8%D1%82%D0%B0%D0%B2%D1%8B (žiūrėta 2014-10-10).

[151] Žr. 148 nuorodą.

http://www.coins-and-medals.ru/medals/db/russia/peter_1/capture_of_mitava/258_251762.shtml?rus (žiūrėta 2014-10-10).

http://www.etoretro.ru/pic37598.htm?sort_field=image_date&sort=DESC (žiūrėta 2014-10-10).

[152] Žr. 148 nuorodą.

[153] http://lt.wikipedia.org/wiki/Jekaterina_I (žiūrėta 2014-10-10).

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%95%D0%BA%D0%B0%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B8%D0%BD%D0%B0_I (žiūrėta 2014-10-10).

[154] http://proin.ktu.lt/~tomablaz/azina/index.php?akcija=klatsas&tema=18&KL_KODAS=94 (žiūrėta 2014-10-10).

[155] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%95%D0%BA%D0%B0%D1%82%D0%B5%D1%80%D0%B8%D0%BD%D0%B0_%D0%98%D0%BE%D0%B0%D0%BD%D0%BD%D0%BE%D0%B2%D0%BD%D0%B0 (žiūrėta 2014-10-10).

[156] Žr. 148 nuorodą.

[157] П.К. Щебальский. Князь Меншиков и граф Мориц Саксонский в Курляндии“ (1726— 1727), с 4-мя приложениями. „Русский Вестник“, кн. 1—2. 1860.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%BE%D1%80%D0%B8%D1%86_%D0%A1%D0%B0%D0%BA%D1%81%D0%BE%D0%BD%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9 (žiūrėta 2014-10-10).

http://de.wikipedia.org/wiki/Moritz_von_Sachsen_(1696%E2%80%931750) (žiūrėta 2014-10-10).

http://fr.wikipedia.org/wiki/Maurice_de_Saxe_(1696-1750) (žiūrėta 2014-10-10).

[158]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D1%91%D0%BD%D0%B8%D0%B3%D1%81%D0%BC%D0%B0%D1%80%D0%BA,_%D0%90%D0%B2%D1%80%D0%BE%D1%80%D0%B0_%D1%84%D0%BE%D0%BD (žiūrėta 2014-10-10).

[159] http://lt.wikipedia.org/wiki/Volteras (žiūrėta 2014-10-10).

[160]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%B5%D1%81%D1%82%D1%83%D0%B6%D0%B5%D0%B2,_%D0%9F%D1%91%D1%82%D1%80_%D0%9C%D0%B8%D1%85%D0%B0%D0%B9%D0%BB%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87(žiūrėta 2014-10-10).   

[161] http://lt.wikipedia.org/wiki/Stanislovas_Ernestas_Denhofas (žiūrėta 2014-10-10).

http://pl.wikipedia.org/wiki/Stanis%C5%82aw_Ernest_Denhoff (žiūrėta 2014-10-10).

http://www.ren-anapa.ru/kykityhsaitywi/%D0%94%D0%B5%D0%BD%D1%85%D0%BE%D1%84,_%D0%A1%D1%82%D0%B0%D0%BD%D0%B8%D1%81%D0%BB%D0%B0%D0%B2_%D0%AD%D1%80%D0%BD%D0%B5%D1%81%D1%82 (žiūrėta 2014-10-10).

[162] PSB -Polski Slownik Biograficzny, Krakow (Krokuva), 1968-1969, tomas ХІV/3, psl. 428-429.

[163]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B5%D0%BD%D1%88%D0%B8%D0%BA%D0%BE%D0%B2,_%D0%90%D0%BB%D0%B5%D0%BA%D1%81%D0%B0%D0%BD%D0%B4%D1%80_%D0%94%D0%B0%D0%BD%D0%B8%D0%BB%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87 (žiūrėta 2014-10-10).

[164] https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9A%D1%83%D1%80%D0%BB%D1%8F%D0%BD%D0%B4%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B9_%D0%BA%D1%80%D0%B8%D0%B7%D0%B8%D1%81 (žiūrėta 2014-10-10).

[165] http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:yOkJrw4lFDQJ:histtourism.ru/frantsiya/mavzolej-marshala-moritsa-saksonskogo-strasburg-sobor-sv-fomy.html+&cd=12&hl=lt&ct=clnk&gl=lt (žiūrėta 2014-10-10).

[166] http://lt.wikipedia.org/wiki/Liudvikas_XV_Mylimasis (žiūrėta 2014-10-10).

[167]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D0%B8%D0%B3%D0%B0%D0%BB%D1%8C,_%D0%96%D0%B0%D0%BD-%D0%91%D0%B0%D1%82%D0%B8%D1%81%D1%82 (žiūrėta 2014-10-10).

http://fr.wikipedia.org/wiki/Jean-Baptiste_Pigalle (žiūrėta 2014-10-10).

[168]https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AD%D1%85%D0%BE_%D0%9C%D0%BE%D1%81%D0%BA%D0%B2%D1%8B (žiūrėta 2014-10-10).

[169] http://echo.msk.ru/programs/vsetak/1343800-echo/ (žiūrėta 2014-10-10).

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas