Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Prisiminimai apie Pirmojo pasaulinio karo įvykius Merkinės apylinkėse

Vokiečiai Merkinėje 1917 m. V. Čiurlionytės archyvas

Vokiečiai Merkinėje 1917 m. V. Čiurlionytės archyvas.

Šiemet vasarą visame pasaulyje buvo minima tragiška Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. 100 metų sukaktis. Karas, kuris tęsėsi iki pat 1918 m. pabaigos, nusinešė daugiau kaip 10 mln. žmonių gyvybių, sužeistų ir suluošintų liko daugiau nei 20 mln.

Išraiškingiausi ir dažniausiai pastebimi žiauraus ir negailestingo karo ženklai Lietuvoje – Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių masinės kapavietės, kurių vien Alytaus apskrityje galima suskaičiuoti gerą dešimtį. Didžiausios jų Glūke, Vergakiemyje, Merkinėje, Česukuose, Randiškėje, Mergalaukyje. Būta jų ir Alytuje. Kiekvienose jų dešimtys kryžių, šimtai palaidojimų. O kiek dar pavienių ar nežinomų kapaviečių, kuriose palaidota vienas, du, penki ar dešimtys karių (pvz. Šeštokai, Kapčiamiestis, Kalviai). Sakyti, kad tai vien vokiečių karių kapai būtų netikslu. Kai kuriose jų, pagal liudijimus rusų karių palaidota daugiau negu vokiečių. O palaidojo patys vokiečiai, nedarydami skirtumo, rusas / tautietis. XX a. trečiajame dešimtmetyje Vokietijos valdžia kapavietes sutvarkė, samdė lietuvius, liejo betoninius kryžius. Ant betoninių kryžių buvo išraižyti žuvusiųjų vardai ir pavardės, karinis laipsnis, žuvimo metai, priklausomybė daliniui. Daugumoje didesnių kapinių būdavo pastatytas didelis masyvus kryžius. Savitumu gal išsiskiria tik Vergakiemio kapavietė, kurioje kryželių nėra, tik dvi pylime įmūrytos šimtus kritusiųjų liudijančios memorialinės lentos. Kapavietės aplinkumoje ariami laukai liudija didelį keistumą – kažkada čia vyko dideli susirėmimai…

Vienos intensyviausių Pirmojo pasaulinio karo kovų vyko Merkinės apylinkėse. Tai liudija vos dviejų kilometrų atstumu viena nuo kitos esančios Pirmojo pasaulinio karo karių kapinės netoli Merkinės ir Česukų kaimo miške. Jeigu pirmosios žinomos dėl savo vietos šalia ežerėlių „Mergelių akelės“ ir kelio Merkinė – Vilnius, tai apie kitas retas begirdėjęs. Geriausiai apie jas žino Česukų k. žmonės. Praėjusią vasarą Klaipėdoje gyvenantis, bet Česukuose vasaras leidžiantis Algimantas Kvaraciejus į Merkinės muziejų atnešė savo dėdės, tarpukario Lietuvoje policininku tarnavusio nuo Česukų k. kilusio Juozo Kvaraciejaus prisiminimus*, kuriuos šis rašė slapstydamasis nuo sovietų persekiojimo po Antrojo pasaulinio karo. Viena iš prisiminimų dalių skirta Pirmajam pasauliniam karui, išgyvenimams, kuriuos patyrė jis ir jo šeima gyvendami kitapus Merkio nuo Merkinės – Česukuose. Vaiko išgyvenimai aprašyti praėjus 27 metams nuo įvykių.

Prisiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą
iš Juozo Kvaraciejaus užrašų

Pirmojo pasaulinio karo metu turėjau apie 6 metus amžiaus. Prisimenu, kaip 1914 m. vasarą žmonės kalbėjo, kad bus karas. Tais pačiais metais rugpjūčio mėn. pabaigoje kilo karas, rusai traukdamiesi iš Merkinė padegė Nemuno tiltą. Mačiau, kaip kareiviai vežė ant tilto šiaudus ir apipylę žibalu uždegė. Degančio tilto dalys šnypšdamos krito į upę. Buvo nejauku, ypač bijojo mano senelė. Ji pagamino daugiau maisto, viską susikraustė į ryšulius ir išvykome iš namų už 3 km į mišką prie Pašilingės kaimo. Išvykdami pasiėmė du arklius, karves ir avis. Gyvulius pririšo prie medžių. Kiaules paliko namie. Senelis išvykimui iš namų priešinosi ir namie liko vienas. Kiti kaimynai taip pat išvyko kartu į tą patį mišką. Tėvelis mums iškasė du apkasus. Viename buvo mama, aš ir broliai Petras ir Vaitiekus. Petras turėjo apie 4 metus, o Vaitiekus 2 metus. Antrame apkase buvo senelė su maisto produktais. Ji buvo apsidengusi pagalviais, nes sakydavo, kad per pagalvį nepralėks kulipkos. Tėvelis prižiūrėjo miške gyvulius.

Vokiečių karių kapinės Mergalaukyje, Alytaus r. M. Černiausko fotografija 2010 m.

Vokiečių karių kapinės Mergalaukyje, Alytaus r. M.Černiausko fotografija 2010 m.

Jau pasigirdo pirmieji šautuvų šūviai. Mūsų kaime buvo kazokų būrys. Jie ant mūsų kalno nusinešė valtis, jas apkasė ir pasidarė sau apkasus. Vokiečiai priartėjo prie Merkinės. Apie 30 vokiečių valtimis persikėlė prie mūs kaimo per Nemuną. Tuo laiku rusai kazokai virė kiaušinius pas Janavičių. Išgirdę, kad vokiečiai keliasi per Nemuną, kiaušinius sudėjo į kepures ir bėgo į apkasus. Vienas iš baimės net kardą pamiršo. Persikėlę vokiečiai visi buvo girti, jie šaukė „Ura“. Prasidėjo su rusais susišaudymas. Pirmieji persikėlę per Nemuną vokiečiai visi žuvo. Tik vienas sužeistas vokietys įlindo pas Janavičių Igną kiaulinyke, bet ir čia jį rusai surado ir už apykaklės pusgyvį nutempė kalnan.

Staiga užplūdo daug vokiečių. Jie persikėlė per Nemuną ir šaukdami „Ura“ slinko pirmyn. Rusai pradėjo bėgti. Frontas susiformavo kaip tik tame pačiame miške, kur buvome apsistoję. Rusai išsikasė apkasus ir norėjo atsilaikyti. Tris dienas šioje vietoje virė smarkios kautynės. Iš apkaso nei galvos negalima buvo iškišti. Dieną ir naktį be perstojo šaudė iš įvairių ginklų rūšių. Dieną nuo parako dūmų buvo tamsu ir jautėsi parako kvapas. Pririšti prie medžių gyvuliai kai kurie atitrūkę pabėgo, gi kitus sušaudė. Naktį su trumpomis pertraukomis švietė prožektoriai. Rusai kareiviai pradėjo lįsti ir į mūsų apkasus. Sužinoję, kad pas senelę yra paltis lašinių, vis eidavo atsipjauti. Senelė kaip mirusi sėdėjo ir nieko rusams nesakė. Girdėjosi sužeistųjų aimanavimai ir šauksmai beieškant savo komandierių.

Betoniniai kryželiai Vokiečių karių kapinėse  Glūko k., Varėnos r.  M. Černiausko fotografija, 2012 m.

Betoniniai kryželiai vokiečių karių kapinėse
Glūko k., Varėnos r. M.Černiausko fotografija, 2012 m.

Aš su broliu Petru sėdėdami apkase žiūrėdavom į viršų. Aš sakydavau, kad matau lekiančią kulipką. Brolis Petras irgi sakydavo, kad ir jis mato. Ginčijau, kad jis kulipkos nemato ir taip besiginčydami susipešdavom. Šaudymas kiek aprimo. Išlindome iš apkasų, nes norėjome valgyti. Prie mūsų apkaso ant apačios briaunos gulėjo nauja didelė sviedinio skeveldra. Po trumpos pertraukos vėl pradėjo šaudyti, net medžių šakos krito aplink apkasus. Vėl smukome į apkasą. Mama pasigedo brolio Petro. Nors jį šaukė ir kiek aprimus šaudymui ieškojo, bet nerado. Taip pat ir tėvelis su senele ieškojo, bet veltui. Ir nežinia, kur jis dingo, ar jį kas užmušė, ar pasiėmė kareiviai. Mama buvo išbalusi, susijaudinusi, jos lūpos nuolat judėjo, ji poteriavo. Apie po 4 valandų laiko, atsirado ir dingęs brolis Petras. Jis vienas, turėdamas 4 metus amžiaus, per frontą nuvyko į namus ir vėl sėkmingai grįžo. Visi negalėjo atsistebėti, kaip jo nenušovė. Klausiame, kur jis buvo, pareiškė, kad norėjęs valgyti, tai buvo nuėjęs į namus. Klausiamas ar jam nieko nedarė kareiviai, sakė, kad ką tai kalbėjo į jį, bet jis nesupratęs jų kalbos ir ėjęs toliau.

Kiek aprimus vėl išėjome iš apkaso. Mačiau bešliaužiantį sužeistą rusą. Jam buvo nukirsta koja. Pamažu ropodamas ant rankų, taikėsi, kad nepaliestų sužeistos kojos. Antras kareivis stovėjo atsirėmęs prie tvoros, ant jo batų lašėjo gausūs kraujo lašai. Jis buvo išbalęs ir vis prašė gerti. Moterys jį pagirdė pienu ir vandeniu. Vėliau pusgyvį kiti kareiviai nugabeno į perrišimo punktą. <…> Matėsi daug užmuštų rusų. Mūsų karvės ir avys irgi gulėjo sušaudytos. Dar čia pat esant rusams, be galo daug užplūdo vokiečių. Jų tankios eilės atrodė man lyg koks slenkantis miškas. Visi labai nusigando, nes prieš karą rusai skleidė gandus, kad užėję vokiečiai pjaus žmones. Pirmieji pasitiko vokiečius vyrai. Jie negalėdami su vokiečiais susikalbėti, žegnojosi ir rodė rožančius, sakydami, kad esą katalikai. Vesdami delnais per kaklą, vyrai klausė, ar jų nepjausią. Vokiečiai supratę vyrų klausimą, kratė galvas sakydami „nein“. Tada visi pralinksmėjome. <…> Daug žmonių suvedžioti šios agitacijos iš anksto emigravo Rusijon, kaip karo bėgliai. Vėliau vokiečiai klausė, ar yra rusų, atsakius, kad nėra, jie aiškino, kad rusams bus galas.

Vokiečių karių kapinės Vergakiemio k., Alytaus r., M. Černiausko fotografija, 2010 m.

Vokiečių karių kapinės Vergakiemio k., Alytaus r., M.Černiausko fotografija, 2010 m.

Vokiečių kareivis atrodė daug gražesnis negu rusų. Jų kepurės buvo juodos kietos medžiagos su smailiu bokšteliu (giveriu), uniforma tamsiai žalia. Visi vyrai gražūs, švarūs – apsiskutę. Darė kultūringo žmogaus įspūdį. Nesijautė jų toks bjaurus prakaito kvapas, kaip rusų kareivio, priešingai – kvepėjo aromatingų cigarų kvapu. Dauguma jų rūkė baltas porceliano pypkes su įvairiais pagrąžinimais ir ilgais kandikliais.

<…> Parėję namo radome didžiausią betvarkę. Kiaulių odos kabojo ant tvorų, dar vieną likusią kareiviai su basliais vaikėsi po laukus. Ypač man gaila buvo mūsų didžiulio jorkšyro, ant kurio galėdavau net pajoti. Trobesių durys, langai buvo atidarinėta, viskas išgrobta ir sujaukta. Jau baigė iš klojimo nešti šieną ir javus. Nejaukiai jautėmės. Tėvelis pažiūrėjęs klojiman net sukeikė sakydamas: „kad juos kur perkūnas“. Buvę kieme kareiviai matomai keiksmą suprato. Vienas jų nutvėręs šakes puolėsi prie tėvelio. Tėvas matydamas įnirtusius kareivius pabėgo. Viename namo gale buvo priversta ant grindų šiaudų, matomai čia miegota kareivių. Antrame namo gale buvo apsistoję karininkai. Jie čia gėrė įvairius konjakus. Staiga vėl pradėjo smarkiai šaudyti ir zvimbti kulipkos. Sprukome visi greičiau sklepan. Brolis Petras stačias įkrito, bet nesusižeidė. Nutilus šaudymui vėl išlipome į kambarį. Karininkai jau buvo apygirčiai, ką tai mums nesuprantamo kalbėjo. Tik tiek supratome, kad kvietė kartu eiti gerti. Tėvelis su seneliu ir senele po kelis stiklelius išgėrė. Gyrė, kad labai geras šnapsas, kokio jie dar nebuvo gėrę. <…>

Frontui nusitraukus tolyn, įsidrąsinę pradėjome vaikščioti po kaimą ir laukus. Kas nebijojo, rado vokiškas kariškas aprangas ir šiaip įvairiausių daiktų. Nuėjęs kaimo gale, mačiau labai daug numestų ant žemės ir prie trobesių sienų pastatytų šautuvų, primėtyta šaudmenų ir t. t. Mačiau keletą gražių dėžučių, bet bijojau imti, nes tėvelis įspėjo neimti nežinomų daiktų, kad nesprogtų. <…>

Daug kur matėsi šunų atkasti kareivių kapai ir apgraužti lavonai. Tuojau vokiečiai pradėjo šaudyti šunis. Kokį tik rado kaime šunį, pririštą ar palaidą, visus šaudė. Tokias šunų medžiokles kartojo po keltą kartų, ligi visus šunis išnaikino.

Visus kaimo vyrus surinko, liepė pasiimti kastuvus ir ėjo su kareiviais po laukus ir miškus ieškoti lavonų. Kiti kaimo vyrai paskui važiavo paskum su vežimais ir rastus lavonus krovė į vežimus ir vežė vietoje mūsų kaimo lauke ir padarė čia kareivių kapus. Jau anksčiau palaidotus lavonus reikėjo atkasti ir palaidoti į bendrus kapus, mūsų lankose ant kalno.

Česukų k. vokiečių karių kapų fotografijos, Algimanto Černiausko fotografijos

Vokiečių karių kapų Česukų k., Varėnos r. A.Černiausko fotografija

Kapai buvo padalinti perpus. Į rytų pusę buvo laidojami rusai, į vakarų pusę vokiečiai. Tam tikslui buvo kasamos gilios ir ilgos duobės, priklota ant dugno pušų šakų ir kraunama vienoje duobėje eilės lavonų. Ant lavonų vėl apdedama pušų šakomis ir tada užkasama. Laidojant kareivius, vienas vokietis rado savo draugą, kurio labai verkė, gi rusus spardė iš pykčio. Viso buvo surinkta ir palaidota šiuose karių kapuose apie 200 kareivių. Iš jų apie 120 rusų ir apie 80 vokiečių. Vokiečių tarpe matėsi vienas kapitonas ir vienas leitenantas žuvę. Palaidojus, kapai buvo aptverti aukšta spygliuota vielų tvora ir padaryti iš baltų beržų gražūs, meniški vartai. <…> Kiekvienam vokiečių kariui buvo pastatytas medinis kryžius ant kurio išdažytas juodas kryželis, kareivio laipsnis, vardas, pavardė, dalis, gimimo laikas ir žuvimo data. Rusų kareiviams buvo pastatyta ant didelio kapo po vieną slavišką kryžių, ant kurio pažymėta „Hier ruhen rusishen soldaten“ ir pažymėta palaidotų kareivių skaičius. Vėliau apie 1927 m. šie kapai vokiečių buvo pertvarkyti. Už atlyginimą buvo samdomi žmonės, kurie supylė kapams aukštą pylimą, jį apvelėnavo, vidų gražiai išlygino. Jis buvo kiek žemesnis už kraštus ir kiekvienam kareiviui pastatė po cementinį kryžių, su tokiais pačiais užrašais, kokie buvo ant medinių kryžių. Rusams irgi pastatė po cementinį kryžių ant kurių pažymėjo tik žuvusiųjų skaičių. Prie šių kapų aš ir apie dvi dienas dirbau. Vokiečiai parodė didelį kultūringumą, neišskirdami ir savo priešų – rusų kareivių, savo lėšomis palaidodami bendruose kapuose ir pastatydami cementinius kryžius. Rusai savo žuvusiaisiais po karo visai nesirūpino.
Vokiečių kapitonui buvo pastatytas marmurinis kryžius su užrašu „Hauptman Otto Bertrams Biergermeister von Berlin“ ir jo dalinys bei žuvimo data. Karo audrai nuūžus Rusijos gilumon, mes likome užfrontės okupacinėje zonoje. Kaimo seniūnai buvo parinkti iš mūsų žmonių, miesteliuose daugiausiai žydai, aukštesnieji pareigūnai buvo vokiečiai. <…> Tuojau buvo uždėtos duoklės, nežiūrint to, kad daug kas patys neturėjo sau maisto. Nuo kiekvienos karvės reikėjo duoti tam tikrą normą pieno, be to – vilnų, mėsos ir grūdų normą. Jei kas neatiduodavo, važinėdavo po kaimus vadinami to meto terminu „rabašnykai“ ir viską prievarta imdavo. Tankiai buvo daromos kratos. Vokiečiams kaimo žmones skųsdavo daugiausiai žydai ir patys vokiečių kareivius vežiodavo po kaimus nurodinėdami pas ką galima pasipelnyti. Kartą prisimenu darė kratą visame kaime. Visus vyrus, moteris ir vaikus nuvarė kaimo viduryje. Vieni kareiviai juos saugojo, o kiti darė iš eilės visuose trobesiuose kratas. Buvome labai nusigandę, nes manėme, kad visus surinkę gal šaudys. Tuo metu ieškojo ginklų, nes kiekvienas ūkininkas jų turėjo. Pas mano tėvelį rado klėtyje už skrynios du naujus vokiškus šautuvus. Man jų buvo gaila, nes būdamas nors ir bachuras, bet mėgdavau su tokiais kaip aš draugais pašaudyti. Rastus kaimo ginklus, šaudmenis ir kitus daiktus nusigabeno į Merkinę. Už jų laikymą nebaudė, nes visi jų turėjo. Būdavo, kai pradės visi šaudyti, tai atrodo, kad karas.
Vokiečių žandarai su žydais pasidarė kaimo siaubu. Jie daugiausiai ieškojo maisto produktų. Bet koks gyvulių skerdimas buvo uždraustas. Surastą skerdieną konfiskuodavo ir bausdavo kalėjimu bei piniginėmis baudomis. Prisimenu, kai reikėdavo skersti bekoniuką, tai tėvelis naktį veždavo miškan, ten paskersdavo, apsvilydavo ir išmėsinėdavo. Mėsą laikydavo kur paslėptą žemėje, kad žandarai su šunimis neužuostų. Geriau buvo ten, kur nebūdavo iš vietos gyventojų skundikų, bet kur būdavo, ten dažniausiai lankydavosi žandarai ir daugiau laimėdavo. Pamatę kaimo žandarą, tuoj visi slepia gyvulius, paukščius ir maisto produktus.
<…> Vokiečiai okupacijos metu viską smarkiai naikino, nesirūpindami nuo karo sunaikinto ūkio atkūrimu. Žuvis daužė granatomis. Išgirdęs granatos trenksmą, kaip žaibas dumdavau prie Nemuno arba prie Merkio upės gaudyti nutrenktų žuvų. Kartą su Bonifacu Janavičiumi pagavome po didelę žuvį – ūsuotį, kurie svėrė apie 5 kg. Užsidėję ant pečių vos parvilkome į namus. Prie pat vokiečių mes nesiartindavome, nes jie pagautas žuvis atimdavo. Nutrenktos žuvys iškildavo upės paviršiuje ir upės tėkmėje išsilaikydavo. Sraunus vanduo jas nunešdavo tolyn, todėl mes pradėdavome žvejoti gerokai žemiau nuo vokiečių ir kartais pagaudavome daugiau žuvies už juos. Tam reikalui turėjau įsitaisęs ant ilgo koto bučiuką.
Nuo 1917 m. pavasario pradėjau ganyti gyvulius. Tuo metu turėjau 9 metus amžiaus. <…> Kartą beganant galvijus radau apkase piniginę su vokiškais sidabriniais pinigais. Vyresnio amžiaus piemenys pinigus iš manęs išviliojo. Visiems padalinau po kelias monetas ir kelias su pinigine sau pasilikau. Dėl to piemenys mane labai gerbė. Išrinko mane karaliuku, kam ką norėjau, galėjau įsakyti, manęs visi klausė.
Kūdikystėje mėgdavau šaudyti, darydavausi sau šautuvėlius. Kartą su Jaskelevičiumi Juozu radome ant kalno didelį sunkiosios artilerijos sviedinį, kurio mes negalėjome nei paritinti. Parginę gyvulius į namus, nuėjome darbuotis prie sviedinio. Jaskelevičius jį išardė ir išėmė paraką. Jame radome daug juodo smulkaus, kaip suodžiai parako. Turėjome ilgam šaudyti. Kartą, kai šoviau iš savo darbo šautuvo, tai tik kotas liko rankose, gi vamzdis nulėkė tolyn. Beganydami rasdavom daug šovinių. Sukurdavome ugnį ir šovinius sumesdavo į ugnį, tuomet patys bėgdavom į šalį. Mums gražu būdavo, kai šoviniai pliaukšdavo. Kartą Nemune radau granatą, ją irgi įdėjau ugnin, taip smarkiai šovė, kad net nepaliko žymės kur ugnį kūrenau. Mūsų išardytą su Jaskelevičium sviedinį tėvelis parvežė į namus ir padėjo po pamatais naujau statomam namui kaipo atminčiai Didžiojo karo.
<…> Vokiečių frontui Rytuose palūžus, o taip pat ir Rusijoj kilus revoliucijai, visos buvę priespaudoje valstybės, tiek didelės, tiek mažos susijudo atgauti laisvę. Dar rusų priespaudos laikais, mūsų mokslo vyrai ir kiti pažangūs lietuviai žodžiu ir per slaptą spaudą ragino Lietuva atbusti. Knygnešiai platino slaptą spaudą gabendami net iš Prūsijos. Mano senelis Martynas Milius irgi buvo knygnešys. Pats skaitė slaptą to meto spaudą ir platino kitų tarpe. Pakrikusiems vokiečių daliniams traukiantis atgal 1918 m. vasario 16 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Tuo tarpu Rusijoj bolševikai revoliucijos keliu perėmę valdžią pradėjo slinkti į vakarus, o tuo pačiu ir į Lietuvą.

<…> Prisimenu, kaip Lietuvą, o tuo pačiu ir mano tėviškę (Česukų k. – red. pastaba) buvo užplūdę bolševikai. Jie daugiau atrodė panašūs ne į kariuomenę, bet į alkanų vilkų gaują. Išbadėję ir nuskurę, kiek galėdami plėšė, paskutinius gyvulius, o ypatingai arklius ir maisto produktus. Mano tėvelis paslėpė kumelę miške gi tvarte buvo tik kumeliukas 1 metų. Aš nešiau jam gerti, staiga nežinia iš kur atsirado bolševikai, kurie mane pasiviję klausė, kam nešu vandenį, lietuviškai atsakiau, kad arkliui. Tuoj visi puolė į tvartą žiūrėti, bet radę jauną kumeliuką, nuleido nosis. Klausė, kur yra kumelė, atsakiau, kad neturim. Už paimtus daiktus jie apmokėdavo, sakydami, kad dovanai neimam, apmokam. Bet tie jų pinigai buvo tiek verti, kiek kiekvienas šiukšlyno popiergalis. Vyresnieji net turėdavo pinigams spausdinti mašinėles. Čia pat nuskriaustojo akivaizdoje paėmęs popieriaus gabalą atspaudžia ir apmoka. Mokėdavo brangiai, tiesiog milijonais rublių, kad kaip kas net nesuskaičiuodavo. Be to nebuvo reikalo juos ir skaičiuoti, nes niekas jų neėmė ir nieko už juos negalima buvo nusipirkti. <…> Jie kaip kiaulės viską ėdė, net ir mažyčius vos užsimezgusius obuoliukus. Kur jie sustodavo, pro tą vietą nebuvo galima ir praeiti, nes buvo visi pakampiai nuteršti. Jie visur pridarė nuostolių: nukasė vos užsimezgusias bulves, nurovė daržoves ir t. t. Visa laimė, kad jie neilgai buvo, nes buvo iš Lietuvos išguiti. Jie slinko į Lenkiją, klausdami ar dar toli Varšuva. Labai juokingai atrodė, kai murzinas, apiplyšęs, basas, bet raitas ant sudžiuvusios kumelaitės, klausė, ar toli Varšuva. Pagalvojau, kad tu jos neprijosi.

xxxx

Apie mano tėviškę Merkinę ilgiausiai kovos tęsėsi su lenkais. <…> Lenkai iš Merkinės buvo išvyti, kautynės ėjo abipus Merkio upės. Prie Merkio ant pievų mes ganėm bandą, pro mūsų galvas tik švilpdavo kulipkos. Mūsų kariuomenei perėjus šiapus Merkio pamačiau pirmąjį Lietuvos kareivį. Jis jau buvo uniformuotas žalia uniforma, kepurė su geltonu lankeliu. Negalėjau atsigerėti jo žavumu ir gailėjausi, kodėl aš dar per jaunas ir kodėl nepatekau į savanorius. Nemuno ir Merkio tiltus saugojo mūsų kariuomenė. Dabar jau mūsų kareivis pasidarė dažnas svečias. Kartais su dainomis pražygiuodavo Nemuno tiltu ištisas būrys. Iš kitos Nemuno pusės stebėdavau kaip gražiai į koją mūs kareiviai žygiuoja, kaip blizga prieš saulę jų ginklai ir kaip gražiai sudainuoja. Kartą buvom prie Merkio tilto naktigonėje. Vakare ant tilto mūsų kareivis dainavo dainą: „Saulutė raudona, vakaras netoli, laikas jau man gulti, dar miego nenoriu“. Jis taip gražiai dainavo, kad sužavėtas rodos ir dabar girdžiu jo balsą, nežiūrint to, kad nuo to laiko praėjo 27 metai.
Dar Merkinėje buvo gudų bataljonai, kurie irgi kovojo prieš lenkus, norėdami iškovoti Gudijai nepriklausomybę, bet Gudija liko lenkų pavergta iki II-ojo pasaulinio karo.

*J. Kvaraciejus gimė 1908 m. Česukų k., mokėsi Merkinės pradžios mokykloje, Merkinės gimnazijoje, 1926 m. įstojo į Alytaus gimnaziją.

Juozas Kvaraciejus

Policininkas Juozas Kvaraciejus

Tarnavo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo 2-ajame pulke. 1930 m. paskirtas į Karo sanitarijos puskarininkių mokyklą Kaune. Čia išlaikė egzaminus ir gavo karo sanitarijos jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Tais pačiais metais perkeltas į Karo policijos mokyklą, kur atliko gydytojo pareigas. Vėliau perkeltas į husarų pulką. 1932 m. pradžioje priimtas į pasienio policijos tarnybą Trakų bare. Po trijų savaičių savo noru perėjo į vidaus policiją. Tam reikalui įstojo į Kauno policininkų mokyklą. Po mokslų policininku tarnavo Žiežmariuose, Alytuje. 1934 m. paaukštintas pareigose ir paskirtas Nemunaičio policijos punkto vedėju prie Alovės nuovados. 1935 m. perkeltas į Pivašiūnų policijos punktą. 1938 m. paskirtas į Policininkų mokyklą Kaune į pagrindinę valdininkų XXIII laidą. Atgavus Vilniaus kraštą 1939 m. rugsėjo mėn. 27 d. paskirtas į Rūdiškių nuovadą. 1940 m. vasario 16 d. paaukštintas į vachmistrus ir paskirtas į Eišiškių nuovadą. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą iš tarnybos atleistas kaip liaudies ir santvarkos priešas. Vokiečių okupacijos metais vietos gyventojų buvo išrinktas Merkinės nuovados viršininku. 1941 m. rugpjūčio 1 d. perkeltas į I Varėną nuovados viršininku. 1942 m. vasario 20 vėl perkeltas į Butrimonis. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai nuo persekiojimo slapstėsi, palaikė ryšius su partizanais, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1948 m.  

Parengė Mindaugas Černiauskas pagal Juozo Kvaraciejaus iš Česukų kaimo prisiminimus, kuriuos muziejui pateikė Algimantas Kvaraciejus

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas