Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Šaulys kun. Leonas Petkelis (1885–1935)

Arturas Čiras

2014 11 13

Kun. Leono Petkelio laidotuvės. Pivašiūnai, 1935 m.

Kun. Leono Petkelio laidotuvės. Pivašiūnai, 1935 m.

Leonas Petkelis gimė 1885 m. gegužės mėn. 21 d. Švenčionių apskrityje, Daugeliškio valsčiuje, Seniškių kaime, ūkininkų šeimoje. Baigė Švenčionių mokyklą. Iš savo tėvo, kaimo daraktoriaus, pramoko kiek lotyniškai, dar privačiai pasimokęs Vilniuje, 1906 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1910 metais.

Kun. Leonui Petkeliui teko kunigauti gudiškose parapijose. Jį gudų liaudis labai pamilo, nes jis jiems buvo kunigas ir draugas. Jis ir pamokslus gudiškai sakydavo.

Tarp savų lietuvių kun. L. Petkelis pradėjo dirbti klebonaudamas Perlojoje. Užėmus Perloją bolševikams, kun. L. Petkelis neatsitraukė nuo savo bažnytinių pareigų. Jis mokėjo paveikti bolševikus, kurie nedrįso trukdyti tikintiems šventadieniais susirinkti į bažnyčią. Net daugelis bolševikų atidarydavo jam savo vidines gyvenimo kančias. Kun. Leonas brangino kiekvieną žmogų. Ir Lietuvos priešuose kun. Leonas Petkelis kėlė sau pagarbos: jis visada kalbėjo kaip lietuvis ir negalėjo niekas drįsti pažeminti Lietuvos krašto vardo. Jam Perlojoj kunigaujant, veikė bažnytinis komitetas, kuris rūpinosi ne vien tik bažnyčios reikalais, bet ir savo gimto krašto reikalais. Iš to komiteto ir išaugo Perlojos šaulių būrys.

Pasitraukus iš Lietuvos bolševikams, Perlojos gyventojai, kun. Leono Petkelio įkvėpti, stipriau susibūrė, kovojo prieš lenkus, besiveržiančius į Lietuvą. Kun. Leonas pats kaip kunigas nėjo kovon su ginklu, bet jo tartas šauliams žodis laidavo kovoj laimėjimą. Rengiant didesnius žygius, ten pat, prie pačios lenkų pozicijos, į kleboniją susirinkdavo šauliai ir prie uždarytų nuo lenkų pusės klebonijos langų tardavosi pačiam kun. Leonui Petkeliui dalyvaujant. Kai ėjo su lenkų gerai apginkluota kariuomene kautynės, kun. Petkelis atidžiai jas sekdavo. Neveltui anuomet lenkai per Vilniaus radiją jį vadino Perlojos „karaliumi“.

Gyvas būdamas, jis dažnai prisimindavo tų kautynių smulkmenas, pasakojo naujiems šauliams apie Perlojos gynimą ir statė pavyzdžiu tų žygių dalyvius, pabrėždamas, kaip reikia ginti savo tėvynę.
Už tokius didelius nuopelnus Lietuvai ir Šaulių Sąjungai kun. Leonas Petkelis buvo apdovanotas Šaulių Žvaigžde ir pakviestas į Šaulių Žvaigždės tarybą, kurioje išbuvo ligi mirties.

1927 m. kun. Leonas Petkelis pasitraukė nuo klebono pareigų ir, atsisveikinęs su Perloja, vikaravo arba pavaduodavo klebonus. Baigė savo paskutines gyvenimo dienas tarnaudamas bažnyčiai prie dekano Pivašiūnuose.

Gyvendamas Pivašiūnuose dažnai leisdavo savo laiką su mažais vaikeliais. Jam mirus ant sienos kambary rasta 10 šaulio įsakymų gražiuose rėmeliuose ir vienas kuklus religinis paveikslas, stalčiuj rado – laikrodį, šaulio liudijimą, vaikų žaislų ir tik 5 litus pinigais. Tat rodo, kad jis dirbo visuomenei ir sau gėrybių netroško. Uoliai dalyvavo Pivašiūnų šaulių būrio veikime, buvo būrio valdybos pirmininku ir po paskutinio posėdžio parėjęs naktį mirė 1935 m. kovo 13 dieną.

Tų pačių metų pabaigoje, gavę tam leidimą, šauliai išsikasė jo karstą, palaikus sudėjo į naują ir atsivežė į Perloją. Čia lapkričio 17 d. su pamaldomis ir kariniu paradu palaidojo šventoriuje šalia žuvusių Perloją gynusių šaulių, vėliau pastatė šaulišką paminklą.

Kun. L. Petkelis buvo labai iškalbus. Gražiai, jautriai sakydavo pamokslus, todėl kaimyninių parapijų kunigai kviesdavo jį per atlaidus sakyti pamokslo. Jis planavo Perlojoj statyti naują bažnyčią, bet įvykdyti negalėjo. Kun. Leono Petkelio sumanymą įvykdė kun. Cibulskis: parapijiečių ir iš Perlojos ir Dzūkijos kilusių amerikiečių lietuvių aukomis jis pastatė Perlojoj didelę, gražią, mūrinę bažnyčią.
Kun. Petkelio didelė energija, atsidavimas šauliškam darbui ir įvairūs patarimai bei nurodymai labai daug padėjo perlojiškiams šauliams stiprėti ir garsėti.

Literatūra:

1. Jonas Miškinis. Manoji Dzūkija“ (atsiminimai). London, 1966, p. 47–50.
2. Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje (red. Apolinaras Bagdonas). Chicago, 1974, p. 135–136.
3. Kazys Tumpa. A. a. kun. Leonas Petkelis. Trimitas. 1935 m. kovo 21 d., Nr. 12, p. 205.
4. Vladas Aravičius. Šaulys kun. Petkelis iškilmingai palaidotas Perlojoje. Trimitas. 1935 m. lapkričio 21 d., Nr. 47, p. 879-880.
5. Perlojos partizanų dvasia gyva. Trimitas. 1938 m. spalio 27 d., Nr. 43, p. 1034.

Strf_fondasProjektą „Dainavos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas