Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1812 metai Užnemunėje (III dalis). „Auksinė višta“

Virginijus Oželis

2014 11 24

Kaip jau buvo rašyta II dalyje (žr. http://gintarinesvajone.lt/2014/07/29/1812-metai-uznemuneje-ii-dalis/ ), Bonaventūras Butkevičius savo memuaruose atpasakojo ne tik savo, bet ir kitų žmonių prisiminimus apie Napoleoną ir 1812 metų įvykius. Skriaudžių klebono nuotykiai tikrai verti dėmesio.

Skriaudžių žemėlapis, iki 1807 m.

Skriaudžių žemėlapis, iki 1807 m.

Po savo armijos apžiūros, nuo Vilkaviškio nukeliavęs 40 varstų, Napoleonas sustojo poilsiui Skriaudžiuose. Kadangi geriausias Skriaudžių namas buvo klebonija, tai imperatorius su savo palyda pasuko būtent ten. Klebonas sutiko jį pagarbiai ir į Napoleono klausimą, ar kalba prancūziškai, atsakė lotyniškai, kad prancūzų kalbos nesupranta. Į tai Napoleonas irgi lotyniškai atsakė: „Gerai, tada kalbėsimės romėniškai.“

Kaip tvirtina amžininkai, Napoleonas mėgo skaityti senovės romėnų autorių kūrinius originalo kalba. Taigi ir bendravimas lotyniškai jam jokių problemų nekėlė.

Užėjęs į vidų Napoleonas paklausė ar yra ko nors užvalgyti. Į tai klebonas atsakė, kad ką tik praėjusi armija nepaliko nieko valgomo, o ir jį patį paliko tik su viena sutana. Taip švariai buvo apiplėštas. Napoleonas smulkiai išklausinėjo, ką jo kareiviai paėmė iš klebonijos. Kada jam buvo papasakota, kad klebonas neteko visų gyvulių, maisto atsargų ir kito judamo turto, Napoleonas paklausė, ar negaila prarasto turto. Į tai klebonas atsakė, kad negaila, nes po karo tikisi viską atgauti. Napoleonas, patapšnojęs kunigą per petį pasakė, kad pirmą kartą gyvenime sutinka negodų dvasininką.

Napoleonas valgomajame

Napoleonas valgomajame

Vaikščiodamas po kleboniją Napoleonas bambėjo dėl maisto nebuvimo. Tik staiga pro langą pamatė po krūmu pasislėpusią vištą. Jis sušaukė savo palydos karininkus ir pats išbėgo į sodą gaudyti vištos. Ją pagavęs, Napoleonas priėjo prie klebono ir pasakė: „Jeigu tu esi toks geras virėjas, kaip ir geras kunigas, tai būk toks malonus ir išvirk man tą vištą.“ Ir kunigas, padedamas dviejų imperatoriaus palydos karininkų, nes nė vienos moters Skriaudžiuose nebuvo (visos išsislapstė miškuose nuo meilės ištroškusių kareivių), paruošė Napoleonui valgį. Kadangi klebonijoje nebuvo likę nei lėkščių nei šaukštų, tai imperatorius turėjo valgyti iš kareiviško dubenėlio su kareivišku šaukštu. Sriubos jis suvalgė nedaug, bet užtai sušveitęs daugiau negu pusę vištos ir likučius atidavęs savo palydai, atsisėdo ant suoliuko ir atsirėmęs į sieną gerą pusvalandį numigo. Pailsėjęs Napoleonas įsakė pakinkyti jam vienkinkį vežimaitį. Klebonui jis pasiūlė prisidėti prie jo svitos ir joti olandų husarų pulko žirgu. Taip klebonas, kurio pavardės ir vardo Bonaventūras Butkevičius savo raštuose nepaminėjo, kartu su Napoleonu nukeliavo prie Nemuno, kurio vaga skyrė Rusijos imperiją nuo Varšuvos kunigaikštystės.

Savo štabą Napoleonas įkūrė ant aukštos kalvos ir įsakė abipus jos nutiesti du tiltus kariuomenei persikelti. Tuo metu imperatorius buvo blogos nuotaikos. Jis tikėjosi jau pasienyje susikauti su Rusijos armija, bet rusai be kovos atidavė Kauną ir traukėsi, nė negalvodami apie mūšį.

Prancūzijos auksinė 20 frankų moneta

Prancūzijos auksinė 20 frankų moneta

Napoleonas, Skriaudžių klebono lydimas, persikėlė į kitą Nemuno krantą. Ten jo su raportu laukė generolas Krasinskis su šešto ir aštunto ulonų pulkų vadais. Jie pranešė, kad nelaukdami tiltų pastatymo, plaukte forsavo Nemuną. Praradę 200 paskendusių ulonų ir tiek pat žirgų, užėmė Kauną, kurio niekas net nesiruošė ginti. Toks raportas taip sugadino Napoleonui nuotaiką, kad jojant per miestą, jis visiškai nekreipė dėmesio į su gėlėmis sveikinančius kauniečius. Kaune savo štabe išklausęs maršalų raportus, imperatorius tikrai neturėjo pagrindo džiaugtis – Karaliaučiuje sudegė sandėliai su maistu ir amunicija, Nemune nuskendo keli atsargas gabenę laivai. Visą dieną Skriaudžių klebonas praslampinėjo po Napoleono štabą. Jis pavargo ir išalko, vos pastovėjo ant kojų. Tada paprašė imperatoriaus adjutantą priminti apie save. Vėlai vakare Napoleonas pakvietė kunigą pas save. Jis įteikė Skriaudžių klebonui 20 000 frankų ir įsakė maršalui Bertje paskirti gvardijos dragūnų pulko trimitininką lydėti kleboną iki Skriaudžių ir saugoti jį iki karo pabaigos. Taip pat klebonui liko ir tas pats olandų husarų žirgas, kuriuo jis jojo iki Kauno. Iki gyvenimo pabaigos klebonas mėgo pasakoti apie savo kelionę ir pokalbius su Napoleonu. Pačiam Bonaventūrui Butkevičiui jis apie tai pasakojo ne vieną kartą. Tiktai pati imperatoriaus dovanota suma paaiškėjo jau po klebono mirties.

Prancūzijos auksinė 40 frankų moneta

Prancūzijos auksinė 40 frankų moneta

Tuos 20 000 frankų klebonas gavo auksinėmis monetomis 20 arba 40 frankų nominalo. 20 frankų moneta sveria 6,45 gramo, o 40 frankų 12,9 gramo. Abiejų praba 900*. Taigi ši solidi suma ir svėrė solidžiai – beveik pusseptinto kilogramo. Bet kaip sakė vieno seno animacinio filmuko personažas Radža, aukso niekada negali būti per daug. Šios tikros istorijos moralas toks: neliūdėk netekęs paskutinės vištos, nes Dievo keliai tikrai nežinomi.

Dar kelių pastraipų verti Bonaventūro Butkevičiaus atsiminimai apie marodierius. Kai Didžioji armija persikėlė per Nemuną, Varšuvos kunigaikštystės žemėse liko daugybė plėšikaujančių dezertyrų. Susibūrę į gaujas jie negailestingai plėšdavo dvarus ir valstiečių sodybas. Didesnių miestų, kaip Vilnius, Kaunas, Gardinas, garnizonai artimose apylinkėse vykdydavo tikras marodierių-dezertyrų gaudynes. Pagautus užmušdavo vietoje arba kardavo miestų aikštėse. Tiktai Užnemunėje nuo Prūsijos sienos iki Nemuno nebuvo nei vieno didesnio garnizono. Vietinė administracija negalėjo apsaugoti gyventojų nuo plėšikų savo jėgomis. Todėl Užnemunės valsčių įvairių tikėjimų ir luomų žmonės pradėjo burtis į savigynos būrius. Tie būriai tol medžiojo marodierius po miškus ir laukus, kol juos visiškai išnaikino. Anot Bonaventūro Butkevičiaus, žmonės įpratę žudyti ir plėšti marodierius(čia kaip bolševikų šūkis: plėšk kas priplėšta), žiemą plėšė ir žudė besitraukiančius Didžiosios armijos kareivius. Turbūt šitaip pasiimdami kompensaciją už savo turtą, kurį kareiviai atėmė vasarą.

Bet žieminiai 1812 metų Bonaventūro Butkevičiaus prisiminimai jau kitoje dalyje.

Strf_fondasProjektą „Dainavos istorija interneto puslapiuose“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas