Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1944 metų šv. Kalėdos: kraujas ir pelenai (1)

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Šių metų gruodžio 23-26 dienomis sukanka 60 metų, kai sovietinė fronto užnugario apsaugos (vidaus) kariuomenė Lietuvoje įvykdė vieną didžiausių karo nusikaltimų, masiškai represuodama civilius gyventojus, juos žudydama ir degindama sodybas. Tomis dienomis Pietų Lietuvoje (Alytaus apskr.) enkavedistai Merkinės ir Alovės valsčių paribyje per baudžiamąją akciją sudegino 54 sodybas, sušaudė 25 vyresniojo amžiaus civilius gyventojus, vieną tardydami nukankino, sunkiai sužeidė pagyvenusį vyriškį ir merginai bei lengvai sužeidė paauglę.

Sunaikino visą žmonių turtą

1944 m. liepos viduryje Lietuvoje prasidėjo sovietinė reokupacija. Per keletą mėnesių vokiečiai buvo išstumti iš Lietuvos. Vermachto vietą užėmė Raudonoji armija. Lietuvių tautai prasidėjo naujas kančių ir naikinimo laikotarpis. Absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma sovietinę reokupaciją sutiko nepalankiai, netgi priešiškai. Tvirtai tikėta, kad Raudonoji armija Lietuvoje ilgam nepasiliksianti. Bent jau ne ilgiau kaip iki karo pabaigos. Viltasi, kad Vakarų sąjungininkai privers sovietus išeiti iš Lietuvos ir būsianti atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tuomet dar nežinota, kad Vakarai gerokai nuolaidžiauja Maskvai. Nežinota nieko aiškaus apie Teherano konferencijos (1943 m.) nutarimus. Jaltos konferencija, nulėmusi Europos ateitį penkiasdešimčiai metų į priekį, dar buvo ateityje (1945 m. sausis). Kas be ko, buvo ir laukiančiųjų sovietų sugrįžimo. Pirmiausia tie, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su sovietinių teroristų bei diversantų būriais ar 1941 m. persekioti už sovietinę veiklą, bei visokie prisiplakėliai, taip pat įvairūs naivuoliai, vis dar tikėję sovietiniu rojumi ir dėlto nusigręžę nuo savos valstybės.

Įkandin fronto slinko pasienio pulkai. Paskui juos sekė NKVD šaulių divizijos. Pasienio pulkai bei būriai, NKVD šaulių divizijos 1944-1945 m. Lietuvoje sudarė užnugario apsaugos NKVD kariuomenę. Absoliučią daugumą karo nusikaltimų, kuriems neturėtų būti taikoma senatis, Lietuvoje padarė ši NKVD vidaus kariuomenė.

Pirmieji paskui frontą į Pietų Lietuvą (teritorijoje tarp Kauno ir Druskininkų) įėjo 5 pasienio pulkai. Beveik tuo pat metu į Šiaurės Lietuvą įžengė dar 3 tokie pulkai. Juos sekė jau spėjusi pagarsėti žvėriškumais prieš civilius gyventojus, čečėnų, ingušų bei Krymo totorių totaliniu trėmimu (1943-1944 m.) NKVD 4-oji šaulių divizija (4 pulkai). Ši kariuomenė niekuomet nesikovė fronte, bet buvo maitinama kaip frontininkai (šiaip užnugaryje buvę daliniai gyveno pusbadžiu), o aprengti gal net geriau už frontininkus. Jos užduotis – bet kokiomis priemonėmis užtikrinti ramų ir saugų frontų užnugarį. Užtat, nesiskaitydama su priemonėmis, terorizavo civilius gyventojus, kad jie įbauginti nuolankiai paklustų naujajai valdžiai.

Lietuvos žmonių požiūris į naujuosius okupantus

Pietų Lietuvos žmonės, kaip ir kitur Lietuvoje, sovietams buvo priešiškai nusiteikę, išskyrus saujelę linkusių kolaboruoti žmonių. Priešiškumą dar labiau sustiprino prasidėjęs teroras ir žmonių persekiojimas. Pirmiausia pafrontėje šmirinėjo karinės kontržvalgybos SMERŠ (smertj špijonam – mirtis šnipams) karininkai, ieškodami „tėvynės išdavikų“ ir kitokių „liaudies priešų“. Įsikūrę tolėliau nuo fronto, saugioje vietoje, SMERŠ karininkai stengėsi kuo daugiau bendrauti su žmonėmis, paprastai pokalbius kreipdami taip, kad išsiaiškintų žmonių nuotaikas netolimoje praeityje, požiūrį į buvusią nacių okupaciją bei dabar pasikeitusią politinę situaciją. Juos ypač domino, ar apylinkėje nėra žmonių, kokia nors forma bendradarbiavusių su naciais – seniūnų, policininkų, apskritai tarnautojų, birželio sukilėlių, kaimų savisaugos padalinių narių, kurie 1943-1944 m. saugojo savo kaimus nuo sovietinių teroristų bei diversantų, kovojo su jais, ir apskritai „antisovietinio ir kontrrevoliucinio“ elemento. Prie Nemuno frontas įstrigo dviem savaitėms, todėl dešiniosios Nemuno pusės kaimai itin skaudžiai pajuto smeršininkų terorą.

Praslinkus frontui, gyventojai atkakliai laikėsi pilietinio nepaklusnumo politikos. Valdžios skelbiamas priemones boikotavo ar tiesiog nekreipė į jas dėmesio. Išsisukę nuo SMERŠ areštų ar bent jausdami galimo suėmimo pavojų, vyrai perėjo į nelegalią padėtį. Apskritai niekas nesijautė saugus. Taip jau pirmomis sovietinėmis reokupacijos savaitėmis atsirado pirmieji būsimo partizaninio karo židiniai.

Sovietinė vyrų mobilizacija

1944 m. liepos 26 d. sovietų užimtose Lietuvos teritorijose buvo pradėta 1899-1926 m. gimusių vyrų mobilizacija, nors dar nebuvo oficialaus dokumento dėl mobilizacijos pradžios. Sovietų pareigūnai tuomet dar neturėjo tokio amžiaus vyrų sąrašų, užtat mobilizacija iš pradžių vyko vyrų gaudynių būdu. Nesulaukdami vyrų registruojantis, enkavedistai tiesiog gaudė pakliuvusius po ranka. Oficialiai mobilizacija paskelbta vėliau ir turėjo prasidėti rugpjūčio 7 d. (tuomet buvo mobilizuojami 1909-1926 m. gimę vyrai). Sovietų pradėtą mobilizaciją absoliuti Lietuvos vyrų dauguma boikotavo kaip ir neseniai nacių skelbtas mobilizacijas. Tuomet žmonės taip elgėsi nuteikinėjami antinacinės tautinės rezistencijos propagandos. Nacių metais ji aiškino žmonėms, kad tik suverenios, nepriklausomos Lietuvos vyriausybė teisėtai galinti skelbti Lietuvos piliečių mobilizaciją tautos ir jos valstybės interesams ginti. Tai suvokė žmonės, išauklėti Lietuvos piliečiais. Antinacinis tautinis pogrindis taip pat suformavo nuostatą: šauks į kariuomenę – nestokime, gaudys – slapstykimės. Tokią nuostatą Lietuvos vyrai mėgino taikyti ir sovietinės reokupacijos sąlygomis. Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos žmonės buvo teisūs. Pagal 1907 10 18 Hagos konvenciją buvo draudžiama okupuoto krašto gyventojus versti tarnauti okupanto kariuomenėje. Ir naciai, ir sovietai nepaisė tarptautinės teisės normų. Tik toks skirtumas, kad sužlugus mobilizacijai naciai nesiėmė masinių baudžiamųjų akcijų, o apsiribojo dalinėmis represijomis prieš inteligentiją.

Alytaus apskrityje sovietinė mobilizacija vyko bene prasčiausiai iš visų tuo metu sovietų kontroliuojamų apskričių. Nuo liepos 26 d. iki rugpjūčio 15 d. Alytaus apskrityje į naujokų šaukimo punktus atvyko tik 143 vyrai (tarp jų nemažai buvo žmonių, įvairiomis aplinkybėmis čia atsidūrusių iš Rusijos). Tai pats žemiausias rodiklis iš visų 5 apskričių, kuriose vyko mobilizacija. Apskritai visose tose penkiose apskrityse užsiregistravo tik 14 proc. šaukiamojo amžiaus vyrų. Ieškota priežasčių. „Priešiški elementai vykdo veiklą, kad mobilizacija būtų sužlugdyta“, – trumparegiškai konstatavo LSSR NKVD komisaras gen. J. Bartašiūnas suvestinėje apie mobilizacijos eigą. Laukiamų rezultatų nedavė nei vyrų gaudynės, oficialiai vadintos „čekistinėmis karinėmis operacijomis, sulaikant vengiančios karinės tarnybos“, nei „aiškinamasis darbas“ tarp gyventojų, kurį enkavedistai traktavo gana neapibrėžtai.

1944 m. spalio 11 d. įsakymas dėl mobilizacijos buvo pakartotas. Reikalauta registruotis ir vyresnius – ligi 45 metų amžiaus vyrus. Vyrai nenorėjo tapti karo aukomis tarnaudami svetimoje kariuomenėje. 1944 m. lapkritį ir gruodį bei 1945 m. pradžioje NKVD kariuomenei nuolat tikrinant vyrų dokumentus, krečiant kaimus ir miestelius, neretai „šukuojant“ miškus, darant masines kratas, plėšikaujant, deginant sodybas, persekiojant ir terorizuojant šeimas, pavyko sugaudyti nemaža besislapstančiųjų, bet dar nepartizanaujančių vyrų, kiti vyresnio amžiaus vyrai patys pasidavė, siekdami apsaugoti šeimas nuo persekiojimo.

Sovietai sunkiai kontroliavo padėtį

To meto padėtį Alytaus apskrityje vaizdžiai apibūdina Alytaus apskr. vykdomojo komiteto pirmininko Vinco Palevičiaus 1944 11 29 raštas LSSR Liaudies komisarų tarybai: „Pranešame, kad Alytaus apskrityje susidarė tokia padėtis. Jau nuo rugsėjo pasireiškė banditų veikimas, kurie pirmomis dienomis veikė pavieniui užpuldinėdami pavienius asmenis, bet jau spalio ir lapkričio pirmoje pusėje pasirodė organizuoti būriai ir pradėjo organizuotai veikti, nužudyti kai kurie asmenys: Marcinkonių vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas, Birštono milicijos įgaliotinis, Jiezno milicijos įgaliotinis, Rudnios vlsč. agrotechnikas, Seirijų vlsč. karinio stalo viršininkas; be to, daugelis apylinkių pirmininkų bei sekretorių buvo smarkiai sumušti, o kai kurių sudeginti trobesiai arba apšaudomi iš padegamųjų kulkų. Be to, Daugų vlsč. dviejose apylinkėse ir Merkinės vlsč. trijose apylinkėse visai sustojo darbas – gyventojai, įbauginti banditų, atsisakė imti prievolės lapelius, apylinkės pirmininkai ir sekretoriai atsisakė nuo savo pareigų, nes beveik visi gavo perspėjamuosius lapelius, kad, neatsisakius pareigų, bus arba sudeginti (trobesiai), arba (patys) nušauti, ką jau įrodė daugybė faktų. Todėl prašome Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos duoti kokių nors griežtesnių nurodymų, kad šiems įvykiams galėtume užkirsti kelią. Pranešame, kad vietos milicijos organai yra bejėgiai kovoti su banditų gaujomis, nes yra nemažai faktų, kuomet dieną apsiginklavę banditai apsilanko valsčių miesteliuose, ir milicijos organai nestoja su jais į kovą todėl, kad milicijoje nėra gero kadro, kuris sugebėtų tai įvykdyti, be to, yra nemažai tokių šeimų, iš kurių net po kelis asmenis slapstosi miškuose, o jųjų šeimos juos puikiausiai remia, ir milicijos organai nesiima jokių priemonių tai likviduoti. Todėl pranešame, kad jeigu greitai nebus imtasi griežtesnių priemonių, tai artimiausiu laiku sustos darbas visuose valsčiuose – reikalas labai svarbus, todėl prašome tuo reikalu duoti skubių nurodymų“.

Šis raštas rodo, kad tuo metu padėtis buvo sunkiai valdoma – sovietų kolaborantai Alytaus apskrityje be NKVD kariuomenės buvo bejėgiai įvesti sovietinę tvarką ir priversti žmones tam paklusti. Kita vertus, šitas Alytaus apskr. vadovų raštas rodo tik kolaborantų siekius, o realios įtakos įvykių raidai jau nebeturėjo. Gruodžio 1 d. prasidėjo antrasis didysis Alytaus apskr. teritorijos „šukavimas“ – tramdymo akcija, trukusi 10 parų (pirmoji didelė šukavimo akcija vyko rugsėjį). Gruodžio 1-10 d. didysis teritorijos „šukavimas“ ir „valymas“, apėmęs beveik visą Lietuvą, vyko pagal 3-iojo Baltarusijos fronto karo tarybos direktyvą (fronto vadas – gen. Ivanas Černiachovskis). Šioje operacijoje, per kurią nemažai nukentėjo civiliai gyventojai, dalyvavo visi Lietuvoje buvę NKVD kariuomenės junginiai bei daliniai, talkinami frontinių Raudonosios armijos dalinių.

„Kalėdinės“ tramdymo akcijos pradžia

Po masinio „valymo“, baudėjams pamažu sklaidantis po Lietuvą ir išvedus frontininkų dalinius, enkavedistai ėmėsi naujų „vietinės reikšmės“ tramdymo akcijų kaimuose. Šios akcijos turėjo palaikyti įtampą, dar labiau įbauginti gyventojus ir palaužti jų pasipriešinimą. Tai sutapo su šv. Kalėdų išvakarėmis ir pačiomis šventėmis. Pietų Lietuvoje žmones itin sukrėtė beatodairiškas žmonių šaudymas ir sodybų deginimas Alytaus apskr. Merkinės ir Alovės valsčių paribyje.

1944 m. gruodžio 23 d. paryčiais iš Merkinės į šiaurę, Alytaus link pajudėjo didelė kariškių bei stribų kolona: 86-ojo pasienio pulko manevrinis batalionas, 331-ojo pasienio pulko 3-asis batalionas ir Merkinės stribai. Neabejotinai kartu vyko ir Merkinės valsčiaus NKVD-NKGB operatyvininkai, o gal ir šių tarnybų Alytaus apskr. skyrių pareigūnai. Auštant baudėjų kolona pasiekė Druskininkų kaimą ir bene čia laikinai įsirengė savo štabą, kuris vėliau buvo perkeltas į Ryliškes. Baudėjų grupės, kuriose buvo ir pasieniečių, ir stribų ėjo nuo sodybos prie sodybos per Druskininkus, Klepočius, Ryliškes, Taručionis, Lizdus, Pieriškius, Vertelkas, Piketą, Bugonis ir kitus kaimus bei vienkiemius. Sodybas krėtė. Kilus bent mažiausiam įtarimui ar netgi ir be jo, šaudė įvairaus amžiaus vyrus (nuo 18-mečių iki 75-mečių), degino sodybas, neleisdami nieko išsinešti iš namų.

Sovietinių teroristų (partizanų) veiklos atgarsiai

Kodėl buvo parinkti būtent šitie kaimai, o svarbiausias smūgis nukreiptas į Klepočius? Atsitiktinumas ar iš anksto apgalvota baudžiamoji akcija?

Merkinės ir Alovės valsčių paribyje nacių okupacijos metais veikė teroristų būrys, vadintas „Šarūno“ („Dainavo partizano“) sovietinių partizanų būriu, aktyviau pradėjęs reikštis 1943 m. rudenį. Jau tuomet pradėtos baudžiamosios akcijos prieš šiam būriui ir apskritai sovietams nepalankius žmones. A. Sniečkaus 1943 11 26 pasirašytame „LSSR partizanų būrių ir grupių karinių veiksmų vystymo ir vykdymo 1943-1944 m. žiemos-pavasario laikotarpyje priemonių plane“ buvo numatyta, ką šie sovietiniai būriai, taigi ir „Šarūnas“, turį veikti Raudonajai armijai priartėjus prie Lietuvos: “(…) 5. Sustiprinti: (…) c) užkietėjusių nacionalistų-tarybinės santvarkos priešų naikinimą; d) pasinaudojus priešų panika organizuoti svarbių dokumentų ir okupacinės valdžios tarnautojų grobimą, pastaruosius likviduojant (…). 6. Šalia kasdieninio darbo, ardant priešo formuotes, sudarytas iš vietinių gyventojų (…), Raudonosios armijos veiksmų Lietuvos teritorijoje pradžios išvakarėse imtis specialių priemonių, kad būtų paralyžuota aukščiau minėtų organizacijų aktyvi veikla, grobiant vadovaujančius kadrus, nuginkluojant būrius ir organizacijas (…)“.

„Lietuvos aidas“. 2004 m. gruodžio 18 d., Nr. 294.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas