Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1944 metų šv. Kalėdos: kraujas ir pelenai (2)

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Minėto sovietinių teroristų „Šarūno“ būrio ataskaitoje, pasirašytoje būrio vado Juozo Barausko, yra tokia informacija: „(…) 2. Kovo 12 d. buvo užpulti Vabalių ir Valėniškių k. vokiečių savisaugos daliniai ir buvo nuginkluoti, paimta: 1 lengvasis kulkosvaidis, 2 automatiniai šautuvai, 4 šautuvai ir 1500 šovinių, 3 pistoletai, 400 automato šovinių. 3. Gegužės 28 d. buvo užpultas antras vokiečių savisaugos garnizonas Nemunaičio bažnytkaimyje, buvo paimta: 2 šautuvai, 2 pistoletai 400 kovos šovinių ir 300 automato šovinių. Buvo sudeginta vokiečių savisaugos sargybos būstinė su jų ginklų sandėliu ir du savisaugiečiai. (…) 7. Birželio 7 d. buvo užpultas trečias vokiečių savisaugos garnizonas Ryliškių ir Klepočių kaimuose, buvo paimta: 4 šautuvai, 3 pistoletai, 800 šovinių, 1 automatinis šautuvas, 2 arkliai su vežimu (…)“.

Paminėtuose „vokiečių garnizonuose“ nebuvo nė vieno vokiečio – ginkluotų kaimo vyrų savisaugos būriai saugojo savo kaimų turtą ir ramybę. Šie būriai (išskyrus Nemunaičio) buvo nuginkluoti pasitelkus vietinius teroristų informatorius, parinkusius tinkamiausią laiką netikėtam užpuolimui. Ryliškių ir Klepočių būrys buvo Merkinės valsčiuje (Alovės vls. paribyje), o Nemunaičio, Vabalių ir Valėniškių būriai – Alovės valsčiuje (Merkinės vls. paribyje). „Šarūno“ teroristai apie kai kuriuos Klepočių žmones 1944 m. liepos pradžioje buvo surinkę informaciją: „Mikalonis Jonas, s. Roko, gimęs (19)21 – (19)22 m., lietuvis, kilęs iš Klepočių kaimo, Alytaus apskr., Merkinės vls., 14 ha žemės ūkininko šeimoje, gyvena čia pat. (…) Dabartiniu laiku priklauso savisaugai ir įtartus žmones gaudo ir atiduoda į policijos rankas. 1944 m. balandžio 3 dieną atvykęs su Ryliškių (policijos) punkto vedėju ir jam nurodė, kad Patackas Vincas, praėjusiais metais (1943 m.) lankęs mitingus, dalyvavęs smogiko Juškelio Luciaus žudynėse ir kad turėjęs ryšių su partizanais, už tai buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Žinias suteikė pilietis Patackas Ignas, kuris savo žinias patvirtina parašu. 1944 07 10“; “Venskūnas Jonas, 20 m. amžiaus, lietuvis, gimęs Klepočių kaime, Merkinės valsčiaus, Alytaus apskrities, 8 ha žemės ūkininko šeimoje, gyvena ten pat, aktyvus savisaugietis; kuris važinėjęs su Bombonešiu ir gaudo žmones palankiai nusiteikusius tarybinei santvarkai. (…) Savo pateiktas žinias apie anksčiau nurodytus priešus tikrinu parašu. Madeckis Jonas“. „Šarūno“ būrio sudarytame „tarybų respublikos priešų“ sąraše yra du broliai iš Savilionių: „(…) 6) Verenis Zigmas; jo brolis Verenis Kazimieras, per 35 m. amžiaus, gyvena Savilionių kaime, taip pat priklausė 5 kolonai. (…) Klepočių kaime, Ryliškių kaime, Pieriškių kaime ir Savilionių kaime organizavo savisaugą.“

„Šarūno“ būrio teroristams ypač pavojingi buvo Klepočių savisaugininkai (šis kaimas buvo netoli teroristų bazės ir iš jo praktiškai buvo galima kontroliuoti kai kuriuos teroristams įprastus kelius). Klepočių savisaugininkus mėginta nuginkluoti pirmuosius – dar vasario pabaigoje. Teroristai Klepočiuose neturėjo gero informatoriaus, todėl veikė apgraibomis, mėgino nuginklavimą pradėti nuo pakraščių. Vasario 28 d. vakare jie buvo užpuolę Antano Kudarausko ir Roko Mikalonio sodybas, ieškodami ginklų, bet jų nerado, sumušė šeimininkus ir pas juos užsukusius kaimynus. Sulaukę patogaus momento, birželio 7 d. rytą, kai jau buvo pasibaigęs naktinis patruliavimas ir slapukų budėjimas, teroristai vienu metu apsupo visas sodybas ir nuginklavo šį kaimą.

„Kalėdinė“ baudžiamoji akcija

Tikėtina, kad informacija apie tokį nepaklusnų kaimą buvo pasidalyta su pasieniečiais, ir Klepočiai su gretimais kaimais tapo svarbiausiu šios baudžiamosios akcijos taikiniu. Akcijos laikas irgi buvo tinkamai pasirinktas. Šv. Kalėdos – ramybės ir visos šeimos šventė, kai išsiskaidžiusi šeima stengiasi susirinkti prie Kūčių stalo. Užtat tikėtasi, kad šventėms iš miško į namus sugrįšią partizanaujantieji ar šiaip pavieniui besislapstantieji. Manyta taip sunaikinti kuo daugiau jaunų vyrų.

Nei Klepočiuose, nei gretimuose Merkinės vls. kaimuose baudėjai niekur nesusidūrė su partizanais. Niekas jų net iš tolo neapšaudė. Visi matė, kad ryški baudėjų persvara. Beje niekas nesitikėjo tokios tragiškos baigties.

Baudėjų ekspedicijos surengta egzekucija ilgam išliko žmonių atmintyje. Jurgis Palaka iš Klepočių 1989 m. prisiminė: „Buvo ankstyvas ir šaltas 1944-ųjų metų gruodžio 24 d. rytas (…). Klepočių ir kitų kaimų gyventojai ruošėsi sutikti Kalėdų šventes. Jie nė nesapnavo, kad yra apsupti baudžiamųjų dalinių ir vietinių savisaugos (stribų – S. J.) būrių, kad jiems gresia didžiulė nelaimė.

Viskas prasidėjo staiga, tartum pagal duotą signalą. Į padanges ėmė kilti padegtų sodybų juodų dūmų stulpai, užtemdydami betekančių ryto saulę, gyvatėmis raitėsi raudoni ugnies liežuviai. Girdėti buvo šūvių papliūpos, veriantys žmonių pagalbos šauksmai, vaitojimas. Netikėtai užklupti žmonės sutriko, nes nesuvokė, kas atsitiko. Negi frontas grįžo? Bet juk jis toli. Jaunesni vyrai, savisaugos instinkto vedami, bėgo iš namų ir kur įmanydami slėpėsi. Gaisrai, šaudymas, žodžiais nenusakomas šūvių, šauksmų ir kitokių garsų mišinys vis plėtėsi, garsėjo. Iš pradžių degė tik Klepočių sodybos. Bet greitai gaisrai įsiplieskė Lizdų ir Druskininkų, Ryliškių, Taručionių ir kituose kaimuose. Tik apie vidurdienį pamažu pradėjo retėti šūviai, silpti garsai, sklaidytis dūmų debesys. Nenurimo tik egzekutoriai. Jie siautėjo toliau. Suiminėjo pakliuvusius į rankas vyrus, nekreipdami dėmesio nei į amžių, nei į sveikatingumą. Vienus iškankintus šaudė, metė į ugnį, kitus areštavo. Terorizavo moteris. Grobė viską, kas tinkamesnio pakliuvo į rankas“.

Julius Mikalonis iš Klepočių tais pačiai 1989 m. pasakojo: „ (…) Tėvą labai kankino. Vėliau dar gyvą įmetė į padegtą namą. Čia jis ir sudegė. Sudegino visus mūsų trobesius. Taip pat sudegino ir gretimą tėvo brolio Roko sodybą. Jį taip pat labai kankino. Sudegė su trobesiais, kaip ir mano tėvas (…)“. Antanina Mikalonytė iš to paties kaimo: „ (…) Kai plėšikavimas baigėsi, pradėjo padeginėti trobesius. Ypač sunkiai jiems sekėsi pakurti svirną. Nedega, ir tiek. Tik dabar suskatome gelbėti likusius drabužius, patalynes ir kitus daiktus. Nešėme į lauką ir metėme viską į krūvą. Bet ir iš jos mūsų „svečiai“ dar šį tą sau pasirinko. Su trobesiais sudegė ir gyvuliai. Tik arkliai patys, pajutę karštį, išvertė tvarto duris ir pabėgo. Prieš išeidami baudėjai nusižiūrėjo, kad turime bičių. Visas dvylika šeimų apkrovė šiaudais ir sudegino. Motiną taip pat mušė. Matyt, ką nors jiems paprieštaravo. Mus, vaikus, tik gąsdino. Primuštą tėvą vedėsi į netoliese esantį raistą ir ruošėsi nušauti. Bet pakely apsigalvojo (…)“.

Bronislava Stefanija Mikalonytė – Krukonienė, taip pat iš Klepočių, 1989 m. skundėsi: „Dar neprašvitus gruodžio 24-osios (turėtų būti 23-osios – S. J.) rytui, kareiviai apstojo pamiškes ir pradėjo deginti kaimą. (…) Ėjo būriais į kiekvieną sodybą ir padeginėjo (…). Mūsų tėvo, Jono Mikalonio, sodybos deginti atėjo apie 11-12 valandą. Vedlys – kailinėliais apsivilkęs civilis rodė kelią gal 10-ies ginkluotų kareivių būriui. Jie išleido gyvulius, padegė tvartą, svirną, kluoną ir atėjo į trobą. Apžiūrėjo, nieko įtartina nerado. Mus – mane, motiną, tėvą, seserį, brolienę su nedideliu berniuku išvarė. Išsinešti nieko neleido. Tėvas buvo pripylęs maišą grūdų, į kitą maišą sudėjo mėsą, lašinius ir norėjo ištempti per priemenės slenkstį į kiemą. Paskui einantis kareivis tvojo šautuvo buože tėvui per nugarą, maišus įmetė atgal į priemenę. Uždegė šiaudų kūlynę ir ja padegė trobos stogą ties durimis. Pastovėjo, kol liepsna apėmė stogą, atskyrė tėvą ir nusivarė prie degančių tvartų. Mums eiti paskui neleido. Tėvą varėsi, o aš bėgau iš paskos, bet čia atsisuko (su randu veide) žiaurus kareivis ir užsimojo ant manęs šautuvo buože, pagrasino. Aš pabijojau ir grįžau. Pasitraukėme iš kiemo, nes darėsi karšta. Aplinkui degė kluonas, daržinė su šienu, malkinės, tvartas, svirnas, rūsys, troba. Buvo pastatytas naujas gyvenamasis namas, dar nebaigtas – padegė ir tą, laimė, jis paskui beveik užgeso, ir mes ugnį numalšinome. Padegė lentas, kurios buvo paruoštos trobai įrengti. Palaukėme, kol pasitraukė kareiviai, ir nuėjome ieškoti tėvo. Jis gulėjo negyvas gale degančio tvarto su didele kraujuojančia žaizda nugaroje (…)“.

Adomas Jančiauskas iš Druskininkų kaimo pasakojo, kaip jis suspėjo pasprukti: „ (…) Gruodžio 23 rytą pašokome iš miego pažadinti šūvių ir garsų. (…). Iki saulės patekėjimo dar toli, bet iš rytų pusės dangų juosė kruvina gaisrų pašvaistė. Suskaičiavome: degė 3 sodybos Ryliškių kaime, 2 – Klepočių, buvo matyti gaisrai ir toliau – Taručionyse. (…) Kaip degtukas plykstelėjo už 300 metrų nuo mūsų esanti kaimyno Savilionio Morkaus sodyba, buvo girdėti klyksmas, šūviai ir rusiški keiksmai. Supratome, kad tai ne sapnas. Galvoti nebuvo kada. Mes, trys broliai, nespėję nei šiltesnio drabužio užsimesti, nei apsiauti, pasileidome bėgti Nemuno link. Tėvas su motina pasiliko namie. Nemunas buvo užšalęs, ledu perbėgome į kitą pusę ir tik užlipę ant kalnelio atsigręžėme. Jau liepsnojo ir mūsų sodyba. Netrukus pastebėjome nuo Merkinės pusės panemune traukiančius ginkluotus vyrus, kurie buvo išsiskleidę kas 10-20 m. Atkirto kitiems iš kaimo kelią prie Nemuno. Sukrėsti siaubo, visi trys stovėjome ir tylėdami žvelgėme į vis plintančią gaisrų pašvaistę rytuose. Visų degančių sodybų jau neįmanoma suskaičiuoti. Degė Lizdų, Klepočių, Druskininkų, Mižonių, Ryliškių, Taručionių ir kiti kaimai (…)“.

Enkavedistų akcijos rezultatai Klepočiuose

Nusiaubto Klepočių kaimo vaizdą parodo P. Mikalonio 1989 m. pasakojimas: „ (…) Netrukus atėjo Edvardas Mikalonis. (…) Pasakė tik, kad kaime daug lavonų ir nėra vyrų, galinčių palaidoti. Kam pasisekė pabėgti, slapstosi miškuose, sulaikytieji kažkur saugomi ar išvaryti į Merkinę. (…) Pasikinkėm arklius į porinį vežimą ir nuvažiavome į Klepočių sodavietę. Pirmiausia iš vieškelio pasukome į Leonardo Mikalonio būkles. Vieni degėsiai. Juos apžiūrėję, nepastebėjome nei gyvųjų, nei mirusiųjų. Nuvažiavome į buvusią Adolfo ir Broniaus Muzikevičių sodybą. Bronių radom nudurtą ar nušautą kieme prie šulinio. Jo žandikaulis, matyt, numuštas šautuvo buože, gulėjo ant krūtinės. Apžiūrėję sudegusių trobesių vietas, įsitikinome, kad Adolfo nėra. Matyt, bus pabėgęs ar sumuštas. Sušalusį Broniaus lavoną įkėlę į vežimą, nuvažiavom į gretimą sudegintą sodybą. Dar prieš dvi dienas čia gyvenęs Kazys Muzikevičius tikriausiai buvo palaidotas degėsių, nes jo lavono neradome. (…) Kita sodyba priklausė Vaitiekui Kasiulynui. Ji stovėjo prie pat vieškelio. Tai buvo viena iš labiausiai apleistų sodybų. Vaitiekus nepasižymėjo darbštumu (…). Jo lavoną radome gale sudegusio tvartuko su automato serija nuskeltu pakaušiu. Smegenys ištiškusios ant sušalusios žemės. (…) Kai pakėlėme, iš po Vaitiekaus kailinių ir iš jų į visas puses spruko kelios dešimtys pelių. Gaisro metu čia jos gelbėjosi nuo karščio, o paskui nuo šalčio. Edvardas pasiūlė toliau nevažiuoti, o grįžti atgal. Ką darysime su pilnu vežimu lavonų? Juos gi reikės palaidoti, o žemė jau giliai įšalusi. Apgręžėm arklius. Prieš pasukdami kapinių link, pavažiavom tiesiai ir sustojom sudegintoj Jono Mikalonio sodyboj. (…) Jų tėvas, nudurtas ar nušautas (jam buvo daugiau kaip 60 metų), gulėjo kieme prie sudegusio bulvių rūsio. Vėliau, po mėnesio ar dviejų, atvažiavę iš Merkinės kareiviai bandys išsiimti ir šitas paskutines likusių gyvų žmonių maisto atsargas (…).

Mums atvažiavus prie kapinių, vežimą apstojo kelios kaimo moterėlės (…). Laidojimui nutarėm panaudoti užsilikusius kapinėse apkasus. Kai kurie iš jų buvo gana gilūs. Kasėm ten, kur buvo lengviau. Sušalusi žemė nepasidavė. Jėgos seko. Paskutinį laidojom Vaitiekų. Jo lavono ilgis bemaž prilygo apkaso ilgiui. Pasitarę nutarėm jį nuleisti. Mūsų nuostabai, Vaitiekus lengva nuslydo į amžiną savo guolį, palikdamas išsikišusią vieną pėdą virš žemės paviršiaus. Sušalusi į ledą koja nenorėjo paklusti. Ką bedarėm, vis tiek ji išlįsdavo į paviršių. Išimti lavono irgi negalėjom. Kažkur jis įstrigo apkaso dugne. Netekęs kantrybės Vincas Pakala paėmė kirstuką ir nukirto koją žemiau kelio. Tada šiaip taip lavoną užpylėm sušalusios žemės grumstais. Baigę šias šiurpes pakasynas, išgirdome raudą (…). Po kelių minučių ant vieno iš kalniukų pasirodė moteris. Ant pečių ji nešė sunkų maišą. Jai priėjus arčiau, visi pažinom. Tai buvo Veronika Mikalonienė. Maiše ji atnešė savo sudegusio vyro Roko Mikalonio palaikus, kad palaidotume (…)“.

1944 m. gruodžio 23 d. baudėjai Merkinės valsčiaus šiaurinėje dalyje panemunėse sudegino 45 sodybas: Klepočiuose iš 32 ten stovinčių sodybų sudeginta 21 (beveik 66 proc.), Lizduose iš 12 sodybų 8 sudegintos (beveik 67 proc.), Taručionyse – sudegintos 5 sodybos, Druskininkuose ir Ryliškėse – po 4 sodybas, Bugonyse, Rinkavoje ir Ežerynuose – po 1 sodybą.

Siautėjant baudėjams, nužudyti 23 vyrai. Klepočiuose – 12 vyrų: Adomas Baranauskas (60-70 m.), Vaitiekus Kasiulynas (55-60 m.), Jonas Mikalonis (60-75 m.), Juozas Mikalonis (45 m.), Kazys Mikalonis (20-25 m. invalidas), Rokas Mikalonis (50 m.), Andrius Muzikevičius (60-65 m.), Bronius Muzikevičius (25-30 m.), Juozas Muzikevičius (45-50 m.), Kazys Muzikevičius (35-40 m.), Vytautas Muzikevičius (18 m. gimnazistas), Vladas Muzikevičius (50-60 m.). Bene 4 sudeginti pastatuose. Taručionyse nužudyti 6 vyrai: Antanas Burzdikas, Vincas Krukonis, Kazys Verenis, Padegimas, Steponas Navagrudskas (kurčias) ir jo sūnus Vladas. Druskininkuose nužudyti 4 vyrai: Tomas Burokas (apie 50 m.), Julius Milius (55 m.), Augustas Prėskienis (apie 75 m.) ir Karolis Prėskienis (apie 35 m.). Rinkavoje nušautas 35 m. amžiaus Juozas (Vaclovas ar Mikas?) Dekinevičius.

Baudėjų štabas įsikūrė Ryliškėse Vinco Bloznelio sodyboje. „Daboklei“ panaudojo svirną ir išbetonuotomis sienomis bulvių rūsį. Kita „areštinė“ buvo Jančiauskų svirne Druskininkuose, kur akcijos pradžioje buvo laikinai apsistojęs baudėjų štabas. Improvizuotose daboklėse buvo sugrūsti daugiausia pagyvenę vyrai. Jose jaunų vyrų buvo nedaug, nes jaunimas išsislapstė. Apskritai enkavėdistai labai mėgo įvairių baudžiamųjų akcijų metu kaimuose svirnus panaudoti areštinėms. Paprastai svirnai būdavę stipriai suręsti, tvirtomis storlenčių grindimis ir lubomis, tvirtomis durimis, geru ir stipriu stogu, t. y. įrengti taip, kad vagys neįsibrautų. Įsibrauti į tokį svirną ar išeiti iš užrakinto svirno be kirvio buvo neįmanoma. Stribų padedami enkavedistai šitą greitai perprato.

„Lietuvos aidas“. 2004 m. gruodžio 20 d., Nr. 295.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas