Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1944 metų šv. Kalėdos: kraujas ir pelenai (3)

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Jauni Ryliškių ir Klepočių apylinkių vyrai, kuriuos norėjo sugaudyti į kariuomenę, buvo išsislapstę: tokio amžiaus vyrų nebuvo nei tarp nužudytųjų, nei tarp suimtųjų. Kelios dešimtys tų kaimų vyrų buvę suimti. Keletą paleido, o kitus viela surištomis rankomis išgabeno į Merkinę, o iš ten daugelį išvarė į Alytų.

Jau kitą dieną po baudžiamosios akcijos pradžios 3-iojo Baltarusijos fronto užnugario apsaugos NKVD kariuomenės viršininkas gen. I. Liubyj raportavo Vilniuje reziduojančiam Lavrentijaus Berijos pavaduotojui Piotrui Kapralovui apie pirmuosius baudžiamosios akcijos rezultatus: „ (…) 1944 12 23 Alytaus apskrities Ryliškių (1206), Klepočių (1204), Savilionių (1000) apylinkėse 331 pasienio pulko 3-iojo šaulių bataliono padaliniai per operaciją banditų grupei likviduoti užmušė 18 ir sučiupo 23 banditus. Be to, sulaikyti 2 banditų rėmėjai. Paimta: prieštankinis šautuvas – 1, karabinas – 1, pistoletas – 1. Sudeginta 3 šaudmenų sandėliai ir 15 vienkiemių, kuriuose slapstėsi banditai. Mūsų nuostolių nėra. Banditų grupės likvidavimui vadovavo (vidaus) kariuomenės žvalgybos skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Sutovas ir 331 pasienio pulko 3 šaulių bataliono vadas kapitonas Konosenkovas. 331 pasienio pulko padaliniai tame rajone tebeieškojo banditų“.

Generolas melavo, bet tokį melą jam tikriausiai pateikė savo veiklą sureikšminę pavaldiniai. Juk kaip kitaip pateisinsi nusiaubtą apylinkę ir sudegintas sodybas, kai niekas nesipriešino? Užtat ir „mūsų“ nuostolių nebuvo. Gruodžio 25 d., papildydamas vakarykštį pranešimą, generolas jau kiek kitaip pranešė apie šią operaciją: „1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus apskrities Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Staročymų (Savilionių?) 1206, Nizomčių (?) 0804, Živulnykų (Živulčiškių?) 0892 rajone toliau vykdant operacijos banditų grupėms likviduoti, 331 pasienio pulko 3-iojo šaulių bataliono ir 86 pasienio pulko 1-ojo šaulių bataliono padaliniai užmušė 25 banditus, sudegino namuose 7, sulaikė įtariamųjų banditizmu 81.

Paimtas 1 rankinis kulkosvaidis, 1 automatas, 1 prieštankinis šautuvas, 1 granata, 500 įvairių šovinių. Sudegė 1 sunkusis kulkosvaidis, 4 automatai, 3 šautuvai. Sudeginta 13 namų ir 3 įrengtos žeminės miške, kuriose slėpėsi banditai.

Trijuose degančiuose namuose buvo matyti sprogstant šaudmenis. 331 pasienio pulko vado duomenimis, du bandos vadeivos prieš operaciją pasislėpė, jų buvimo vietos ieškoma agentūrinėmis priemonėmis. (…)“.

NKGB Alytaus apskr. skyriaus viršininkas kpt. Rogožinas apie šiuos įvykius taip rašė: „ (…) Vykdant bandgrupės likvidavimą Merkinės valsčiuje kartu su kariniu padaliniu užmušta 40 banditų, sulaikyta 100 žmonių. (…) Dėl atkaklaus pasipriešinimo ir atsisakymo sudėti ginklus Ryliškėse, Merkinės valsčiuje, sudeginta 15 namų. Gaisro metu susprogdinti 3 sandėliai su ginklais ir šaudmenimis. (…)“ Vyresnybei aiškiai melavo ir generolas, ir kapitonas. Jie dangstė karo nusikaltimą – baudžiamąją akciją prieš civilius. Šios užnugario žiurkės paliko šaltinius su kryptingai suklastota informacija. Taip trijose degančiose sodybose sproginėjantys šoviniai virto trimis susprogdintais šaudmenų ir ginklų sandėliais, o ramios sodybos buvusios sudegintos dėl to, kad juose įsitvirtinę „banditai“ atkakliai priešinosi ir atsisakė sudėti ginklus. Ir apskritai pirmuosiuose dokumentuose minimos sudegintos sodybos ar vienkiemiai vėliau virto tik sudegintais namais…

Baudėjai Ryliškių ir Klepočių apylinkėse liko ir gruodžio 24 d., tik sodybų daugiau nedegino (iš anksto numatytos jau buvo nusiaubtos), bet vis dar suiminėjo vyrus. Iš gaisrų išsigelbėjusius arklius, karves ir kitus gyvulius vėliau susirinko kareiviai ir nusivarė į Merkinę. Slenkanti toliau baudžiamoji ekspedicija pasiekė Makniūnus, Noškūnus, Galintanką, Galintėnus, Kastriškes, Vangelonis ir Nemunaitį, kur apsistojo kažkurio iš tų dviejų batalionų štabas. Galintėnų centre Juliaus Varakausko sodybos svirne įsirengė „tardymo punktą“. Į šią sodybą buvo varomi gretimuose kaimuose suimti vyrai ir grūdami į tą svirną, o iš jo vedami „tardyti“ (svarbiausias „tardymo“ elementas – beatodairiškas suimtųjų mušimas).

Ūkanotą gruodžio 25 d. iš Galintėnų pajudėjusi didelė baudėjų sunkvežimių, vežimų, rogių bei pėsčiųjų kolona jau įdienojus vieškeliu iš kaimus skiriančio miško įžengė į vakarinį Alovės vls. Vabalių pakraštį (kaimas beveik ištisoje miškų apsuptyje). Kolonos gale, rogėse, iš Galintėnų vežėsi kažkiek suimtųjų. Nežinia koks buvo šios baudėjų kolonos tikslas: „pamokyti“ sovietams nepaklusnius Vabalius ar per juos traukti į Alytų.

Baudėjų kolonos avangardas pravažiavo pro tris Maslauskų sodybas, Zigmo Gegužio sodybą ir užropojęs į kalvelę pasiekė Jurgio Bucevičiaus sodybą. Nė prie vienos sodybos baudėjai nesustojo. Skaičiuojant nuo pamiškės, į kaimą baudėjai buvo įžengę lygiai kilometrą. Ir tuo metu į vieškeliu lėtai judančią koloną iš šiaurės, nuo pamiškės (Gegužio skynimo) kalvų partizanai, nakvoję ir Kūčias praleidę kaime, pradėjo šaudyti iš kulkosvaidžių ir šautuvų. Kolonoje esantys pasieniečiai pasklido nuo vieškelio į abi puses. Pirmiausia šaukdami ir šaudydami puolė šiaurinės pamiškės link, iš kur juos apšaudė. Kiti metėsi į sodybas, priešingoje vieškelio pusėje, iš kur niekas nešaudė. Kolonos avangardas nuskubėjo į kaimo centrą, kur ir sustojo.

Netrukus suliepsnojo kareivių padegtos tame vakariniame kaimo gale stovinčios trijų brolių Vlado, Antano ir Tomo Maslauskų sodybos. Buvo padegta Jurgio Bucevičiaus sodyba. Deginamose sodybose kareiviai be jokio aiškinimosi ėmė šaudyti žmones. Šėlstantys pasieniečiai, išsivedę į kiemą, sušaudė Antaną Maslauską, kuriam tuo metu buvo beveik 50 metų. Jo duktė Bronė Maslauskaitė-Kišonienė 1989 m. taip pasakojo apie tą dieną Vabaliuose: „ (…) Sugrįžę iš (Nemunaičio) bažnyčios, susėdome prie šventinio stalo. Dar nespėjome papietauti, kai pasigirdo pavieniai šūviai ir šūvių serijos. Nieko nelaukdami, išskubėjome į kiemą. Išėję pamatėme degančius (mūsų) kluoną ir tvartą. Kieme šeimininkavo kareiviai. Mama norėjo prieiti prie tvarto, atidaryti duris, išleisti gyvulius. Tačiau kareiviai neprileido jos prie tvarto. Keletas jų, sugrąžinusių mamą į gyvenamąjį namą, atsinešė šiaudų, sumetė juos į prieangį ir padegė. Prieangyje tuo metu stovėjo visi 8 mūsų šeimos nariai. Mūsų šeimoje buvo tik vienas vyras – tėtė. Jie keikėsi ir klausinėjo, kur yra kiti vyrai. Tetų paaiškinimų, kad jos netekėjusios ir daugiau šeimoje vyrų nėra, klausytis nenorėjo. Vienas iš kareivių ištiesė automatą ir kelis kartus iššovė virš mūsų galvų į sieną. Močiutė, tetos ir mes, vaikai, pradėjome verkti. Liepsna siekė lubas, bet mums išeiti neleido. Tai truko keletą minučių. Pagaliau du kareiviai surišo tėtei rankas ir išvarė į kiemą. Po tėvo išvarymo ne visi kareiviai išėjo, likusieji, atkišę durtuvus, neleido mūsų laukan, manėme, kad ir mus gyvus degins. Niekas iš kareivių nėjo į kambarius, nieko neėmė, bet ir mums neleido nieko pasiimti. Kadangi kluonas ir tvartas buvo šiaudais dengti, tai greitai sudegė jų stogai. Liepsnojo namo stogas, be to, namas degė iš vidaus. Kareiviai pasitraukė nuo namo ir nuėjo keliu į kaimą. Išėję į lauką, pamatėme, kad jau dega kaimyno Gegužio Zigmo ir dėdės Vlado trobesiai. Dar vis buvo girdimi pavieniai šūviai. (…) Nelyginant paskutinė teismo diena atėjo: kaimą dengė dūmai, liepsnose žuvo pastatai ir gyvuliai. Baisu buvo girdėti (liepsnose) karves baubiant, kiaules žviegiant, avis bliaunant, šunis kaukiant.

Baisiausia buvo tada, kai pamatėm, kad po šūvio ant žemės nugriuvo žmogus. Iš drabužių pažinome, kad tai buvo mūsų tėtė. Tenai tuo metu stovėjo ir daugiau vyrų bei keletas kareivių. Po kelių minučių kareiviai nusivarė vyrus į kaimą. Teta Stasė, mama ir aš ėjome gelbėti tėtės, bet tuo metu nuo mūsų trobesių pasirodė kareivių pulkelis. Grįžome ir palaukėme, kol šie nueis į kaimą. Tada nuėjome prie tėtės. Jis buvo gyvas, bet galva smarkiai sužalota, visas drebėjo. Be šautinės žaizdos, dar buvo 4-5 cm ilgio žaizdos (…)“.

Baudėjai, prieš sudegindami Jurgio Bucevičiaus sodybą, kardų plokštumomis mušė Antaniną Bucevičiūtę-Jegelevičienę, o paskui ją taip pat šaudė į galvą. Išliko gyva, tik jai kiaurai peršovė veidą. Baudėjai sudegino kitoje vieškelio pusėje, pamiškėje, susišaudymo zonoje stovinčią Zigmo Gegužio sodybą. Į pirkią įsiveržę kareiviai šeimininką Zigmą Gegužį (g. 1884 m.) išsivedė į lauką ir prie durų nušovė. Jo žmona Elena (g. 1894 m.), matydama degančias kaimynų sodybas, mėgino išnešti laukan drabužių. Tai įsiutino kareivius, kurie nešulį atėmė ir ją nušovė prie namo. Sūnus ir trys dukterys pabėgo į mišką (bebėgant dešimtmetei Aldonai sužeidė ranką). Baudėjai net Klepočiuose nešaudė moterų.

Baudėjai, kaudamiesi su partizanais, per Vabalių mišką prasiveržė į Kastriškių rytinio galo palaukę bei Dubrių vienkiemį. Pasipriešinimo įsiutinti, pamiškėje užpuolė Juliaus Pavilonio sodybą. Vidutinio amžiaus šeimininką nušovė ir įmetė į degančios sodybos liepsnas. Toliau jų kelyje, Dubrių vienkiemio viduryje, pasitaikė Maslauskų sodyba. Ją padegė, o šeimininką Vaclovą Maslauską nušovė ir įmetė į degančio kluono liepsnas. Tuo ir baigėsi aršiausias baudėjų siautėjimas. Toliau tęsėsi tik sugaudytų vyrų tardymas, t. y. kankinimas.

Šitaip beatodairiškai apšaudyti didelę kariškių koloną, o paskui dar ilgokai dalyvauti ginkluotame susirėmime su reguliarios kariuomenės padaliniu galėjo tik nemaža ir gerai ginkluota partizanų formuotė. To susirėmimo dalyvis ir vienas iš vadovų vabališkis Bronius Vitkauskas, kiek vėliau išsikalbėjus apie tų šv. Kalėdų įvykius, kaimynui pašnekovui pasiūlė pavasarį nueiti į Gegužio skynimą ir pasižiūrėti tos aršios kovos pėdsakų – medžiai išvarpyti kulkų.

1944 m. gruodžio 25 d. partizanų mūšis su baudėjais Vabaliuose buvo vienas didžiausių mūšių Pietų Lietuvoje. Partizanų nuostoliai tame mūšyje – du žuvusieji. Pasieniečiams pasišalinus, kaimo centre esančios Felikso Pilkionio sodybos pakluonėje buvo rastas tame mūšyje sunkiai sužeisto ir enkavėdistų paimto partizano Juozo Petravičiaus-Šnekučio iš Gečialaukio labai sužalotas lavonas (ant krūtinės ryškios kankinimo įkaitinta geležimi žymės, išsukinėti pirštai). Yra partizanų 1-ojo būrio būrininko Stumbro vėliau surašytas „Part(tizano) Šnekučio žuvimo aplinkybių aprašymas“:

„1944 m. gruodžio 25 d. partizanų būrys Vabalių k. buvo užpultas rusų. Rusai pirmiausia užpuolė kambaryje esančius aštuonis partizanus. Pastarieji, rusų apšaudomi, bėgo į mišką. Ten buvo daugiau likusių, išsiskirsčiusių partizanų. Dalis jų, išgirdę šaudymą, skubinosi šaudymo kryptimi padėti draugams. Tarp jų buvo ir partizanas Šnekutis. Partizanams iš kaimo pasiekus mišką, jau esant sužeistam būrio vadui part(izanui) Antanui, įvyko kautynės. Jose dalyvavo ir part(izanas) Šnekutis. Kautynės buvo sunkios, nes rusai su daug pranašesnėmis jėgomis smarkiai puolė. Dalis partizanų netvarkingai iš kautynių lauko pasitraukė, liko tik keli partizanai. Rusams pradėjus smarkiai pulti, part(izanas) Šnekutis buvo rusų nušautas“.

„Lietuvos aidas“. 2004 m. gruodžio 21 d., Nr. 296.

One Response to “1944 metų šv. Kalėdos: kraujas ir pelenai (3)”

  • Juozas M. says:

    Vladas Maslauskas buvo mano tikras diedukas. Aprašyta teisingai. Peršautas Antanas Maslauskas liko gyvas. Iki savo mirties,   su dukra Renata, gyveno Valėniškių km., buvusio tremtinio Juozo Muzikevičiaus sodyboje.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas