Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1944 metų šv. Kalėdos: kraujas ir pelenai (4)

Doc. dr. Sigitas Jegelevičius

Antra šio mūšio auka – būrio vadas Antanas Krajauskas-Antanas iš Einorių. Tais laikais buvo pasakojama, kad sužeistas į koją A. Krajauskas (sprogstamoji kulka atsišaudžiusiam partizanui nukirtusi užkulnį) pasiliko pamiškėje su kulkosvaidžiu dengti draugų atsitraukimo. Enkavedistų apsuptas susisprogino granata. Tai buvę Vabaliuose bene Petro Gegužio palaukėje. A. Krajauskas bičiulių prašęs, kad pasitraukdami jam paliktų kuo daugiau šovinių. Sakoma, kad jo kulkosvaidžio ugnis padariusi daug nuostolių baudėjams. Enkavėdistai keršijo jam ir po mirties. Jo lavoną vežiojo po kaimus diržu pririšę prie vežimo. Paskui nutempė į Nemunaitį ir paliko.

Apie baudėjų nuostolius tame baudėjų mūšyje įvairiai kalbėta. Baudėjų raportų apie šį mūšį kol kas nerasta.

Kerštingo įsiūčio pagauti, tuomet baudėjai sunaikino visą Vabalių vakarinę dalį, sudegindami 5 sodybas. Aprimus kautynėms, jau pavakaryje, buvo sudeginta šiaurinėje kaimo dalyje stovinti Vlado Vitkausko sodyba. Toje sodyboje 1943-1944 m. buvo kaimo savisaugos skyriaus vadavietė ir ginklinė, Bronius Vitkauskas buvo savisaugos skyriaus vadu, o jo brolis Antanas – to skyriaus grandies vadu. Broliai tuo metu partizanavo. Kažkas baudėjams papasakojo apie šią sodybą ir jos gyventojus… Niekaip neįsidegė ir liko nesudegintas ką tik pastatytas, bet neįrengtas gyvenamasis namas.

Gruodžio 26 d. rytą buvo sudeginta kaimo centre stovinti labai tvarkinga Vlado Bucevičiaus sodyba (manytina, kad kažkas prasitarė apie tai, jog partizanauja šeimininkų sūnus Viktoras (vėliau žinomas slapyvardžiu Sekretorius ar Račiaus Anūkas). Kelių kitų kaimo partizanų sodybos išliko nepaliestos.

Taigi baudėjai, užbaigdami savo nusikalstamus darbus, gruodžio 25-26 d. Vabaliuose sudegino 7 sodybas iš kaime buvusių 33 sodybų (per 22 proc. kaimo).

Baudėjų štabas įsikūrė kaimo centre – Juozo Jegelevičiaus sodyboje. Dalis kariškių įsikūrė gretimoje Felikso Pilkionio sodyboje. Abiejų sodybų gyventojus baudėjai be ceremonijų išvarė lauk, o svirnus pavertė „areštinėmis“. Baudėjų atsivarytus vyrus iš Galintėnų, Kastriškių bei kitų kaimų suimtus kelis vabališkius pirmiausia sugrūdo į F. Pilkionio svirną. Vincas Remeika 1989 m. pasakojo: „Ten buvo areštuotų dar netardytų. Iš areštuotų vienas buvo vienmarškinis, keletas su švarkais, lengvai apsirengę šalo prie 15-20 laipsnių. Vienmarškinį keli apsupę šildė, patys lengvai apsirengę nuo šalčio drebėjo“. Baudėjai „areštinės“ durų neatidarinėdavę. Tardyti pakviestasis turėdavo užlipti ant praardytų svirno lubų ir pro išplėštas priesvirnio lubas nušokti žemyn, kur būdavo apiberiamas smūgių kruša. Tas pats V. Remeika pasakojo: „Tardymui vedė pas (gretimą) gyventoją Juozą Jegelevičių po du areštuotus, kuriuos kariškiai varydami mušė panašiu iš kabelio ar šlangos padarytu įrankiu, prablokšdavo aukštielninkus, lipdavo su batais ant krūtinės ir trypė su keliais, smaugė už gerklės“. Paskui „ištardytus“ suimtuosius grūdo į J. Jegelevičiais svirną. Vytautas Jegelevičius po 44 metų prisiminė: „ (…) Tardė suimtuosius mūsų namuose. Kai grįžome, radome visas sienas kruvinas. Muštas lazdomis, žarstekliu. (…) Suimtuosius susodindavo ant ledo (balos), o naktį uždarė į svirną. Svirne nebuvo kur sėstis, stovėjo, nes buvo pilnas svirnas stačių. Gąsdino uždegti ir svirną su žmonėmis. (…)“.

Ir J. Jegelevičiaus, ir F. Pilkionio, ir kitos sodybos buvo apiplėštos – kas patiko, išnešė, netgi geresnes pagalves, daug ką tiesiog sunaikino. Daugelyje Vabalių kaimo sodybų surijo ar pagrobė visas mėsos bei lašinių atsargas (Kalėdoms kiekvienas buvo pasiskerdęs kiaulę), pjovė naminius paukščius. Patys ėmė maisto atsargas ar vertė šeimininkus juos gausiai maitinti.

Gruodžio 26 d. kai kuriuos „ištardytuosius“ išvarė į Nemunaitį, o kitus gruodžio 27 d. rytą išvežė į Alytų. Pakeliui eigulį Roką Juškelį iš Galintėnų nukankinę pakišo po tilteliu Užupiuose.

Alytaus aps. čekistų vadovai 1945 m. pradžioje pranešime į Vilnių gen. J. Bartašiūnui gyrėsi, kad kartu su pasieniečiais gruodžio 20-31 d. įvykdė 13 karinių čekistinių operacijų gyvenvietėse ir miškuose, per kurias buvo nukauti 94 partizanai, 110 partizanų paimta gyvų, suimti 47 partizanų rėmėjai, 234 vengiantys tarnybos Raudonojoje armijoje ir 40 „kitokio įtartino elemento“, sudeginti 55 pastatai, priklausę „aktyviems banditų dalyviams ir jų rėmėjams”. Taigi dabar teisti lyg ir nebūtų ką… O gyvoji istorija byloja ką kita.

Atkreipkime dėmesį: visuose pateiktuose dokumentuose nurodomi kiek skirtingi duomenys. Skiriasi ne tik aprašomas laikotarpis. Apskritai manipuliuojama skaičiais, kuriuos netgi tais laikais patikrinti buvo neįmanoma. O ir kas betikrins?

1944 m. pabaigoje, kai represijos buvo maksimaliai sustiprintos, mobilizacija Alytaus apskrityje vyko gana lėtai. Tačiau buvo šiokie tokie poslinkiai, kuriais džiaugėsi enkavedistai, „nuopelnus“ užrašydami „karinėms čekistinėms“, t. y. tramdomosioms operacijoms. NKVD Alytaus aps. skyriaus viršininkas mjr. Černyševas 1945 m. sausio pradžioje vyresnybei rašė: „Sovietinių įstaigų darbas kaime suaktyvėjo ir vyriausybės nutarimų įgyvendinimas vyksta patenkinamai. Šaukiamojo amžiaus piliečių stojimas į komisijas 1944 metų gruodžio 1 d. buvo visiškai nepatenkinamas ir šaukiamojo amžiaus vyrų siuntimas į armiją vykdavo tik apskrities NKVD, milicijos darbuotojams su ginklu areštuojant žmones. O jau š. m. gruodžio 13 d., t. y. nuo operatyvinių priemonių pradžios, savarankiškas šio kontingento stojimas kur kas suaktyvėjo, pavyzdžiui, iki gruodžio 10 d. į šaukimo apylinkes atvyko tik 570 šaukiamųjų, iki gruodžio 20 d. – 970, o iki š. m. gruodžio 30 d. atvyko 1347 žmonės“.

Klepočiuose prasidėjusi ir Vabaliuose pasibaigusi „kalėdinė“ NKVD kariuomenės akcija nebuvo vienintelė Lietuvoje. Tai buvo laikas, kai žmogaus gyvybė mažai ką reiškė, nes viešpatavo savivalė ir smurtas. Čia aprašytas masinis sodybų deginimas nebuvo Pietų Lietuvoje siautėjusių pasieniečių ir jų prieglobstyje veikusių stribų savivaliavimas. Tokį baudėjų elgesį sankcionavusios jų vadovybės instrukcijos. Taigi tai buvo norma, būdinga sovietinės vidaus kariuomenės paskirčiai ir dvasiai, o ne išimtis.

1944 m. gruodžio antroje pusėje sodybų deginimo akcijos vyko daugelyje Lietuvos vietovių. Gruodžio 16-21 d. Kauno aps., Čekiškės vls., buvo sudeginti 46 vienkiemiai ir NKVD duomenis nukauti 56 partizanai. Tomis dienomis Raseinių apskrityje, Juodaičiuose, pasieniečiai sudegino 7 sodybas, kuriose neva tai slėpėsi partizanai. Keletas sodybų tuo metu buvo sudeginta Trakų aps., Onuškio valsčiuje. Po 1-2 sodybas buvę sudeginta daugelyje Lietuvos kaimų. Alytaus aps. tokių atvejų būta gal net pusėje ar bent jau trečdalyje valsčių.

Taigi NKVD kariuomenės karo nusikaltimai davė tam tikrų rezultatų. Jos veiksmai ir tie „rezultatai“ negali būti pamiršti.

„Lietuvos aidas“. 2004 m. gruodžio 22 d., Nr. 297.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas