Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kruvinos Kalėdos

Erika Straigytė

Tokių Kalėdų dar niekada nebuvę. Neteko jų švęsti tik seneliui Augustui, iš Druskininkų kaimo tą rytą išėjusiam į Ryliškių bažnyčią. Pakeliui šnabždėta malda jam buvo paskutinė. Tik ne klebonui ją kalbėjo virpančiom lūpom senelis Augustas, o moteriai su pistoletu rankose, sutiktai beeinant į bažnyčią…

Moterys ir anksčiausiai kėlusios nespėjo nei tešlos duonai užminkyti, nei vaikams eglutės iš miško parnešti. Kalėdas ruošė svetimi. Ne žvakutes ant eglutės uždegė, o paskandino ugny ištisas sodybas. Jau Kūčių rytą, dar saulei netekėjus, liepsnojo visas Klepočių kaimas.

– Derlingos žemės čia buvę,- prisimena Julius Mikalonis, šio kaimo gyventojas. – Gaspadorių tvartai tokiu metu dar buvo pilni javų ir kitokio gero. Viskas sudegė. Žmonės vidury žiemos be pastogės liko…

Tai jo tėvo sodyboje vyko pirmas kalėdinis „vaidinimas“, žiaurių svečių surengtas. Šeimininką nušovė kambary, o šeimą išvarė į kiemą ir liepė žiūrėti, kaip dega jų namai. Būta ir dar žiauresnių „režisierių“. Štai, Muzikevičių Vladą iš Klepočių kaimo žudikai įsukę šiaudų kūlin, surišę, o paskui šovė į jį ir uždegė šiaudus… Taip ir palikę liepsnojantį.

Įbauginti žmonės nežinojo, nei ką daryti, nei kur bėgti. Tų buvo laimė, kas spėjo pabėgti, išgirdę šūvius Mikalonių kieme ir pamatę liepsnojančius namus. Kone visi vyrai, kuriuos tik užtiko namuose, buvo nužudyti. Moterų ir ir mažų vaikų nelietė. Nukentėjo gal tik viena Mikalonio Roko dukra, kuriai sulaužė nugurkaulį, palikdami mergaitę luošą visam gyvenimui.

Patį Mikalonį namuose žiauriai sumušė, o paskui varė per kaimą iki Muzikevičių sodybos, kur pusgyvį sudegino. Žuvo ir šių namų šeimininkas su sūnumi. Vytukas mokėsi gimnazijoj ir kaip tik buvo grįžęs namo kalėdinių atostogų. Deja, kalėdos jam, kaip ir daugeliui vietinių, buvo paskutinės…

Į kaimą svečiai užgriuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus ir šeimininkavo su nematytu žiaurumu. Ugnimi keršijo ir augalotiems vyrams, ir paliegusiems seneliams. Abu senuko Vaiciekaus sūnūs kariavo fronte, pats jis vos ne vos stūmė savo paskutines dienas. Atėjūnai pelenais pavertė ir jo namus… Anksti ryte išskubėjo Muzikevičių Juozas aplankyti savo pamotės. Tačiau jos namuose jau šeimininkavo svetimi. Tik pamatę paklausė:

– Ko atėjai?

– Motulės pažiūrėt…

Nespėjo Juozas nė slenksčio peržengti, taip ir sukniubo veidu ant priemenėje gulėjusio akmens…

Žmonės krito lyg musės. Nebuvo kada ir žmogiškai palaidoti. Vienus nešė į Klepočių kapines susuktus paklodėse, kitų tik kaulelius ar pelenus surinkę – maišeliuose. Ir į duobes guldė po du, po tris.

Didokam Klepočių kaime liko tik keletas sveikų trobų. Visos kitos virto pelenais. Panašūs susidorojimai vyko ir gretimuose Ryliškių, Druskininkų, Lizdų, Taručionių, Mižonių, Pieriškių, Vabalių, Fermos, Dubrių ir Vertelkų kaimuose.

Tokios buvo 1944-ųjų Kalėdos, kai tarp Ryliškių ir Nemunaičio (Alytaus raj.) esančiuose kaimuose siautėjo VRLK (NKVD) daliniai ir vietiniai Merkinės, Alovės bei Alytaus (gal būt ir kitų) savisaugos būriai.

Baisios ir nelauktos tokios Kalėdos. Dvi paras tai vienur, tai kitur akino dangų gaisrų pašvaistės. Gruodžio pabaigoje, spaudžiant dvidešimties laipsnių šaltukui, ištisos šeimos liko be pastogės. Kraupus buvo Kūčių vakaras, kai žmonės būrėsi aplink blėstančias savo namų laužavietes apraudodami žuvusius artimuosius, su baime galvodami apie rytdieną.

Per naktį ir visą kitą dieną degė laužai Ryliškiuose esančios mokyklos kieme. Čia Kalėdas šventė vyrai, kurių ginklai dar buvo įkaitę nuo žudynių. Ant iešmų čirškė gyvuliai, neseniai išsivaryti iš sudegintų sodybų, liejosi degtinė ir dainos.

Visa tai su pasibaisėjimu papasakojo Simonas Prieskienis, gyvenantis šalia mokyklos ir matęs visą žudikų „balių“. Keletas kareivių buvo užgriuvę antryt ir pas jį į namus. Nuramino: liepė nebijoti, atseit „valdiškų“ žmonių nejudiną. Mat Prieskienis tada dirbo pieninėj, turėjo ir valdžios išduotus dokumentus.

Už kokias nuodėmes tuomet nukentėjo kiti žmonės? Visi jie – ir nužudyti, ir gyvi – buvo vadinami banditais. Daugiau niekas nieko neaiškino, į nieką nesigilino. Vyko karas, ir viskas tuo tarsi buvo paaiškinta. Visi nusikaltimai, kas juos bedarė, buvo nurašyti jo sąskaiton. Tylos niekas nepertraukė ir po karo, ir daugelį metų po to.

Tiesa, 1945 metais atsirado vienas drąsus žmogus Stasys Aleksiūnas, kuris kažkokiame susirinkime paklausė, už ką sudeginti Klepočiai? Po to jis buvo išvežtas. Niekas net nežino kur…

Dabar prikelti kraupius keliolikos kaimų prisiminimus ryžosi LPS Alytaus iniciatyvinės grupės narys Vytautas Ledas. Su magnetofonu rankose jis išmaišė visus šiuos kaimus, kalbino žmones. Į klausimus kas ir kodėl tai padarė, jis išgirsdavo iš žmonių vieną ir tą patį atsakymą – nežinau. Tuo tarpu visų liudininkų pasakojimuose minimas ypatingu žiaurumu pasižymėjęs vyriškis randuotu, o gal ir apdegusiu veidu. Tai buvęs šaulys, po to tapęs liaudies gynėju…

– Kada pirmą kartą išgirsti šiuos pasakojimus, paprasčiausiai nepatiki,- sako Vytautas Ledas. – Tai nežmoniška! Gal kas nors supainiota? Gal išgalvota? Deja, visa tai buvo.

„Išgalvota“ atrodo ir tai, jog kažkas primygtinai reikalavę iš V. Ledo juostų su įrašais… Tačiau pradėto jau nesustabdysi.

Karo metu buvo sunaikinti Pirčiupiai, Ablinga… Ten dabar stovi paminklai. Kodėl gi užmaršty palikta ne vieno ir ne kelių, o keliolikos kaimų tragedija?

Nejaugi mes bejėgiai prikelti Tiesą?

„Universiteto žurnalistas“. 1988 m. gruodžio 15 d. Nr. 14.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas