Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

IN MEMORIAM Laimai Stankevičiūtei

Šarūnas Šimkevičius

Naktį iš vasario 5 d. į 6 d. netekome Laimos Stankevičiūtės. Prieš dvi savaites aš tvarkiau savo senus diskelius ir radau vieną aplankalą, pavadintą „Henrikas Rimkus“. 2004 metų gruodžio pabaigoje apie Henriką rašė įvairūs autoriai, tarp jų buvo ir Laima. Dabar apie Laimą rašau jau aš.

Aš dažnokai kreipdavausi į ją dėl savo straipsnių. Laima Stankevičiūtė dirbo įvairių periodinių leidinių redakcijose. Kadangi renku visus laikraščius su savo straipsniais, tai prašydavau pasižiūrėt, ar straipsnis jau išspausdintas. Ne kartą Laima man padovanodavo savo pačios turimus egzempliorius. Dažnai ir pati man parašydavo apie vieno ar kito mano straipsnio išspausdinimą. Taip buvo ir tą vakarą. Paskutinį jos laišką gavau vasario 5 dienos vakare, 18.48 val. Ji rašė apie mano naujausio straipsnio išspausdinimą, taip pat priminė, kad bibliofilas Vidmantas Staniulis dar nepasiėmė senesnio laikraščio, kurį Laima paliko miesto viešojoje bibliotekoje. Aš atsakiau jai, kad naujausią laikraštį jau turiu, o V. Staniulis paliktą laikraštį gal paims, nes turėjo atvykt į Alytų parsivežt leidinių iš savo buvusios bibliotekoje parodos. Atsakymas į šį laišką atvyko jau tik vasario 6 d. ryte. Tačiau atsakymą parašė jau ne ji pati. Nemalonią naujieną man pranešė Laimos vyras Rimantas.

Laima Stankevičiūtė buvo dviejų mano knygų redaktorė. 2011 metais ji redagavo mano knygą „Ne vien duona žmogus sotus“, o 2014 m. dirbo prie knygos „Dzūkijos spaudos keliais“. Kartais ji ne tik redaguodavo, bet ir papildydavo mano tekstus savo informacija. Ji papildė mano straipsnį apie Praną Račiūną. Beje, ji redaguodavo ir kitų autorių knygas. 2014 metais nusipirkau Gintauto Šapokos knygą „Kovos dėl Vilniaus liudininkų akimis“. Šią knygą irgi redagavo Laima Stankevičiūtė. Tikrai ne vieną knygą ji suredagavo visai be jokio atlygio.

Laima visada buvo aktyvi visuomenininkė ir domėjosi politika. Kartą aukcione aš nusipirkau leidinį „Ekspresinformacija“. Sąjūdžio press centras 1988 12 21 Nr. 27 rašė apie sąjūdžio Alytaus konferenciją. Į šios konferencijos tarybą buvo išrinkta ir Laima. Aš jai papasakojau apie šio leidinio pirkimą ir pasakiau, kad ten paminėta ir ji. Tada Laima man pasiūlė padovanoti savo sąjūdžio leidinių kolekciją, išskyrus tą dalį, kurią norėjo palikti savo sūnui. Aš atsisakiau tokios dovanos, kadangi pats turiu vieną didžiausių Lietuvoje tokios spaudos kolekcijų, o ir vietos leidiniams padėti turiu vis mažiau. O ir sąjūdžio idealais ar spauda domisi vis mažiau žmonių. Vienas iš nedaugelio tokių sąjūdžio spaudos kolekcininkų entuziastų Žilvinas man pasakojo, kad rinkdamas tokią spaudą jis sulaukdavo nemažai pajuokiančių replikų.

Laima Stankevičiūtė visada buvo labai drąsi, principinga, nebijanti sakyti tiesos žodį. Pastaruoju metu ji dirbo Naglio Puteikio rinkimų štabe. Aišku, dėl tiesos sakymo ji sulaukdavo ir įvairių grąsinamų laiškų. Kartą ji manęs paklausė, ar aš nesutikčiau peržiūrėti šiuos laiškus ir ar galėčiau pasakyti savo nuomonę, kaip istorikas. Tačiau sugedus kompiuteriui ji šių laiškų man taip ir nepersiuntė.

Aš ilgai galvojau, kaip baigti savo tekstą apie Laimą. Tačiau galiausiai nusprendžiau, tegu dar kartą kalba ji pati. Pasirinkau jos straipsnio „Iš manęs nesityčios nuo galvos pūvanti žuvis“ fragmentą iš „Laisvo laikraščio“:

Žuvis pūva nuo galvos, tikiuosi, kad už patarles dar neteisia. Nes jau teisia visus ir už viską. Esą kokį metrą per arti prie kokios įstaigos žmogus stabtelėjo, ar netinkamu laiku, netinkamoje Gedimino prospekto vietoje atsidūrė.

Po Garliavos įvykių savo vyrui pasakiau: „Emigruokime“. Taip pasakiau ir savo mamai, kuriai jau per 80 metų, pasakiau, nes man nereikia tokios Lietuvos.

Bet persigalvojau, persigalvojau, kai išgirdau, kad nuo Sąjūdžio laikų politikoje nedalyvavę provincijos žmonės nori į ją grįžti. Persigalvojau, nes taip tyčiotis iš Lietuvos – negalima. Juolab, tie jau etatiniais tapę seimūnai, visagaliai psichiatrai ar žurnalisto, lituanisto išsilavinimo neturį rašeivos nesityčios iš manęs. Nesityčios. Esu laisva pilietė, mama, vyrą mylinti moteris, ir iš manęs nesityčios, kol aš gyva.

Aš Sąjūdžio laikais nieko nebijojau, nors teko išgyventi ir sunkių dienų. Sūnų išauginau, be jo biologinio tėvo pagalbos, tik padedant jo seneliams, mano tėvams, laisvu žmogumi ir tikru Lietuvos patriotu.

Tai ko man dabar bijoti? Teistumo, kalėjimo, juk pensijos galiu ir nesulaukti, jeigu taip bus tas pensinis amžius toliau ilginamas“.

Laima Stankevičiūtė bus pašarvota šiandien 12 val. laidojimo namuose „Gailestis“ (Maironio g. 24), šv. Mišios 18 val. Angelų Sargų bažnyčioje.

Karstas išnešamas sekmadienį, vasario 8 d. 14 val. Laidotuvės Užupių kapinėse.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas