Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Klastingas lenkas savo sutartį sulaužė

Gen. V. Nagevičiaus kalba, atidarant „Juodąjį paminklą“

Juodasis paminklas KauneŠitas kuklus, pažiūrėti, paminkliukas turi didelę reikšmę. Po juo guli palaidoti dviejų tautų santykiai. Senovėje lietuviai su lenkais turėjo tik karo santykių. Lietuvos galybės pamatų statytojas Gediminas pabandė užmegzti su lenkais kitus, negu karo santykius. Jis atiduoda savo dukrą už lenkų valdovo ir daro su Lenkija sąjungą. Bet greit Gediminas patiria padaręs klaidą ir vėl tarp lietuvių ir lenkų pasilieka tik ginklų santykiai. Lietuvis su lenku susieina tik tiek, kiek leidžia lietuvio vilyčia ir kardas. Lietuvių tautos vadai pakeičia savo politikos kryptį į Rytus. Jie ieško sau draugų ir sąjungininkų guduose ir ukrainiečiuose.

Ir Lietuva pasiekia aukšto galybės ir gerbuvio laipsnio. Lietuviai sėkmingai gyvena vienoj valstybėj su ukrainiečiais ir gudais. Bet lenkai sumano galingą Lietuvą paimti sau. Panaudojant Jogailos ambiciją ir politinę trumparegystę, jiems tai pavyksta. Vytautas visą gyvenimą kovoja su lenkų imperializmu, bet mirtis ir tinkamų įpėdinių stoka padeda lenkams vėliau vis dėlto savo tikslą pasiekti.

Lietuvis mokėjo atremti kryžiuotį, atėjusį su kardu rankoj. Bet lenkas, kai pamatė, kad kardu padaryti nieko negalima, pasiėmė kryžių rankon, pasipuošė skolintos civilizacijos plunksnomis ir tokiu būdu įsiveržė Lietuvon.Prisidengęs kryžiumi, evangelija ir savo pseudocivilizacija, jis paskelbė žūtbūtinę kovą lietuvybei. Pasidarbavę tokiu būdu apie tris amžius lenkai pakirto lietuvybės šaknis ir jos vietoje išugdė lenkystę. Jie užkrėtė drausmingus kadaise lietuvius anarchijos nuodais. Nuo šitų nuodų pagaliau žuvo lenkų lietuvių nepriklausoma valstybė. Didžiojo karo audra padeda lietuviams sutraukyti grandines ir atgauti laisvę. Lietuviai dirba, organizuoja savo valstybę. Jie užmiršo lenkų padarytas skriaudas ir gatavi su jais gyventi geroj kaimynystėj. Bet štai, kai lietuviai buvo užimti kovomis su visokiais valkatomis, lenkas ištiesia savo ilgą ranką ir 1919 m. pagrobia Lietuvos sostinę su didele teritorijos dalim. Pasėdėjęs ten metus, jis pabėga. Bet grįžta apsimetęs draugu, pasirašo sutartį, inscenizuoja sutikimą, daro šlykščiausias apgavystes ir vėl pagrobia Lietuvos sostinę su teritorija. Dabar jis jau tvirtai atsisėda, išsiskečia. Lietuvybei naikinti jis vartoja viską: knygą, kryžių, pinigą, kulką, pančius. Jau dešimt metų jis ten sėdi ir dirba.

Jei Krėva, Horodle, Liublinas lietuvių dar neišmokė, tai Suvalkai jau išmokė. O šitas paminkliukas yra tos pamokos liudytojas ir dokumentas.

Šis paminkliukas turi dieną ir naktį stovėti mums akyse. Jis privalo mums taip pat priminti, kad kelias į Vilnių eina ne per Varšuvą.

Eidami vaduoti Vilniaus, mes privalome eiti tais keliais, kuriais ėjo Algirdas, Kęstutis, Vytautas. O jie vaikščiojo ne Vyslos, bet Dniepro, Bugo ir Pripetės pakrantėmis.

Lenkas šaudo šiandien ukrainiečius, ryt šaudys gudus, poryt lietuvius. Argi mes taip ir duosimės po vieną iššaudomi.

Taigi atmink lietuvi tam akmeny iškaltus žodžius, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį spalių 7 d. 1920 m., jau po dviejų dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių. Tad su klasta ir smurtu negali būti santykių. Tie santykiai guli čia palaidoti. O mes eisim kovos keliu, stodami vienon eilėn su visais tais, kurių žemės taip pat vargsta lenkų vergovėj.

Juodasis paminklas“ Karo muziejaus sodely

Šio mėn. 7 d. sukako 10 metų, kai Lietuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė garsiąją Suvalkų sutartį. Po dviejų dienų lenkai šią sutartį sulaužė; iš pasalų puolė mūsų kariuomenę ir pagrobė Vilnių.

Šios sutarties sukaktuvėms paminėti mūsų nenuilstamas Karo muziejaus organizatorius gen. Nagevičius Karo muziejaus sodely pastatė „Juodąjį paminklą“, kuris, generolo žodžiais, turi priminti, kad mūsų tauta ateity vengtų to pasitikėjimo, su kokiu ji ne kartą yra kalbėjusi su lenkais.

Kalbamas paminklas padarytas iš juodo granito, šlifuotas, apie 3 metrų aukščio. Priešakinėje pusėje iškaltas toks užrašas: „1920–1930 V. D. m. Atmink, lietuvi, kad klastingas lenkas, pasirašęs Suvalkų sutartį 1920 m. spalio 7 d., jau po 2 dienų tą sutartį sulaužė ir pagrobė tavo sostinę Vilnių.“

Po šiuo užrašu yra didelis bronzinis dail. P. Rimšos medaljonas. Jo vidury matomas Zigmanto Augusto laikų lietuviškas pinigas su jo monograma ir lotynišku užrašu „Qui habitat in coelis irridebit cos“ (tas kuris gyvena danguje, juoksis iš jų). Šiais šv. Petro žodžiais pašiepiami lenkų pinigai, kurie buvo kalami ne Vilniuje; jie buvo menkesnės vertės, negu lietuviški pinigai. Aplink šį pinigą eina dail. Rimšos sukomponuoti ornamentai ir lenkiškas užrašas „Wolny z wolnymi, rowny z rownymi“ (laisvas su laisvais, lygus su lygiais). Tai yra tariamasis lenkų obalsis santykiuose su lietuviais. Tačiau atsimenant nesuskaitomas lenkų skriaudas ir niekšybes, šie žodžiai skamba tarytum karčiausia pajuoka.

Antroje, užpakalinėje, paminklo pusėje yra trumpas užrašas „…ir eisime kovos keliu“, o po juo kitas taip pat dail. Rimšos medaljonas, vaizduojąs kovą Lietuvos raitelio (Vyties) su lenkų ereliu.

Šio paminklo atidarymas įvyko š. m. spalių 9 d. vakare iškilmingu vėliavų nuleidimo metu.

„Karys“. 1930 m. spalio 16 d., Nr. 42, p. 836-837.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas