Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Klemensas Popeliučka – pamirštas generolas

Gintaras Lučinskas

Portretinė gen. nuotr.Generolo (lot. generalis – vyriausiasis) laipsnis – vienas aukščiausių karininkų laipsnių – pradėtas teikti Prancūzijoje XVI a. Nuo XVII–XVIII a. jis buvo teikiamas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės karininkams. Ilgainiui atsirado generolo laipsnių, susijusių ne tik su įvairiomis kariuomenės rūšimis (pvz., artilerijos generolas, infanterijos generolas), kitais karininkų laipsniais, bet ir su administracinėmis pareigomis.

Atkurtos Lietuvos Respublikos kariuomenėje (1919–1940 m.) generolo laipsnis buvo aukščiausias vyresniojo karininko laipsnis. Tokio rango karininkai vadovavo įvairioms kariuomenės ginklų rūšims ir tarnyboms. Iš pradžių generolo laipsnis buvo sudaromas pridedant kitą karininko laipsnį (pvz., generolas leitenantas), vėliau – pareigas (pvz., brigados, divizijos, armijos generolas). Todėl 1919 m. rugsėjo 13 d. buvo paskelbti nauji karininkų ir nuo rugsėjo 29 d. įvesti du generolo laipsniai – generolo leitenanto ir generolo, o nuo 1936 m. gruodžio 11 d. trys – brigados generolo, divizijos generolo ir generolo.

1918–1940 m. Nepriklausomos Lietuvos ginkluotose pajėgose ilgiau ar trumpiau tarnavo šešios dešimtys generolo laipsnius turinčių karininkų. Dauguma jų į generolus buvo pakelti Lietuvos Respublikos vyriausybės, tačiau keliolika šį laipsnį atsinešė, atvykdami iš kitų kraštų, kitų kariuomenių. Buvo tai labai skirtingų likimų, skirtingų mentalitetų, luomų ir net tautybių žmonės, vieni iškilę į karjeros viršūnes dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, kiti – prieš pat Lietuvos Nepriklausomybės žlugimą 1940-aisiais.

Tarp Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės aukštųjų karininkų buvo ir Pašvitinio valsčiaus gyventojų. Turtingi Šiaurės Lietuvos krašto valstiečiai dar nuo baudžiavos laikų nevengė mokyti savo sūnų. O šie ne visi vykdė tėvų norus ir ne visi tapo kunigais. Daugelis rinkosi profesijas pagal savo nuostatą, o tėvai ne visada nutraukdavo jiems savo paramą. Klemenso Popeliučkos (1892–1948) svajonė buvo susisiekimo, statybos, architektūros studijos, tačiau viską kita linkme pasuko gyvenimas tuo metu Rusijoje ir Pirmasis pasaulinis karas, privertęs jį tapti karininku. Vėliau savo paties pastangomis jis tapo mechanikos inžinieriumi, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės brigados generolu.

Karininko Klemenso Popeliučkos gyvenimo kelias akivaizdžiai parodo Lietuvos inteligentijos, konkrečiai karininkijos ir apskritai visos tautos likimą XX a. pirmoje pusėje. Jis gyveno nepaprastai sudėtingu istoriniu laikotarpiu, buvo daugelio svarbių įvykių ne tik liudininkas, bet ir dalyvis. Visi jo gyvenimo laikotarpiai nebuvo lengvi, pareikalavo daug darbo, pastangų, ištvermės, ypač, kai reikėjo pakelti skaudžias netektis.

Likimas Klemenso Popeliučkos gyvenimą padalijo į keletą etapų: vaikystę, mokslą, studijas, tarnybą carinės Rusijos imperijos kariuomenėje – nuo eilinio kareivio pionierių (sapiorų) kuopoje iki poručiko (vyr. leitenanto) karo inžinerijos daliniuose. Atgimusios Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrimas, vadovavimas padaliniams Nepriklausomybės kovose, tolimesnis kariuomenės ugdymas, tobulinimas, modernizavimas Nepriklausomos valstybės gyvenimo sąlygomis nuo pionierių kuopos vado, majoro iki Karo technikos viršininko, brigados generolo. Tolimesnis darbas mokytoju 1941–1944 m. Kauno suaugusių gimnazijoje bei gyvenimas ir veikla pasitraukusių iš Lietuvos lietuvių Augsburgo stovykloje, Vokietijoje.

1948 m. lapkričio 16 d. Augsburgo lietuvių laikraštyje Žiburiai paskelbtame nekrologe „Netekome tauraus kario“, skirtame a. a. brigados generolo Klemenso Popeliučkos atminimui, plačiai apžvelgiamas jo nueitas garbingas gyvenimo kelias. Nekrologo pabaigoje autorius teigė: „Neabejotina, kad ateityje Lietuvos istorikai jį minės Lietuvos vaikams, kurie ateičiai stiprybę iš praeities sems. Tą praeitį simbolizuoja Lietuvos Nepriklausomybė, kuri yra lietuviams ateities idealas. Šiam gi kilniam idealui sąžiningiausiai dirbo a. a. brig. gen. K. Popeliučka“.

Deja, gyvenimo tikrovė parodė, kad taurių asmenybių darbai ir poelgiai greit pasimiršta, nublanksta vis gausėjančioje metų eilėje. Todėl ir privalome nubraukti užmaršties dulkes ne tik nuo valstybės istoriją kūrusių žmonių biografijų, bet ir dar kartą atidžiai peržvelgti jų gyvenimo laikmečio įvykius ir aplinkybes.

Daug svarbių ir įdomių paliudijimų Lietuvos istorijai Klemensas Popeliučka nusinešė į amžinybę, nes buvo kuklus, nemėgo reklamuotis. Užbaigtų atsiminimų ar memuarų nesuspėjo parašyti.

Klemensas Popeliučka rašė aktualiais karinės technikos klausimais: Mūsų žinyne, Karyje, Jūroje ir kituose to meto žurnaluose, knygoje „Karo technikos dalių 20-metis 1919–1939“, kurios parengime ir leidyboje buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių. Šiuose atsiminimuose pateikiami autentiški istoriniai įvykiai, to meto įvykių vertinimai. 1939 m. rugsėjo 12 d., kalbant jo paties žodžiais, vertinant karo technikos dalių vaidmenį šioje knygoje, akcentuojama:

Didžiojo karo audringame sūkuryje atsiradusios mūsų karo technikos dalys ryžtingai stojo į bendrą mūsų kariuomenės kūrybinį, bei gynimo darbą. Su menku karišku stažu ir dar menkesniu technišku pasirengimu bei aprūpinimu mūsų technikos dalims ir jų vadams teko atlikti daug sunkių, tačiau garbingų uždavinių. Nei vienos kautynės, nei vienas stambesnis susirėmimas su priešu dėl mūsų Nepriklausomybės neišsiversdavo be technikos dalių pagalbos. Visur buvo pastebimas mūsų dalių didžiausias pasiryžimas, tėvynės meilė ir noras sąžiningai atlikti gautus uždavinius. Per pastarąjį dvidešimtmetį technika apskritai, o ypač karo technika, smarkiais šuoliais pažengė pirmyn. Su malonumu tenka konstatuoti, kad šiandien, minint 20 metų savo sukaktį, mūsų visos technikos dalys yra pakankamai sustiprėjusios tiek savo kadro, tiek pasirengimo, tiek ir moderninio techninio aprūpinimo atžvilgiais.

Knygos „Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka“ pradžioje apie Klemenso vaikystę, aplinką, kurioje augo, mokėsi, pateikiami fragmentai iš atsiminimų knygų: Kazimiero Kudlos „Keliai, kuriais keliavau“ ir Kazimiero Nainio „Gyvenimo metraštis“. Abu atsiminimų autoriai iš Klemenso Popeliučkos gimtojo Bučiūnų kaimo, giminaičiai: Kazimieras Nainys – vyriausios Klemenso sesers Elenos Popeliučkaitės-Nainienės sūnus. Kazimieras Kudla – Klemenso pusseserės (tėvo sesers Elenos Popeliučkaitės-Dauparienės dukters) Emilijos Dauparaitės vyras. Kazimieras Kudla ir Kazimieras Nainys atsiminimus parašė gražia ir vaizdžia pašvitiniečių tarme.

Lietuvos Respublikos I-ojo Seimo (1922–1923 m.) narys Kazimieras Kudla (1891–1975), aprašydamas savo vaikystę, įpina dar nuo baudžiavos laikų išlikusį kaimo gyventojų ūkininkavimo būdą ir priemones, tuo pateikdamas daug įdomios etnografinės medžiagos. Sunkus ūkininkavimo būdas ir sąlygos, carinei Rusijos valdžiai Lietuvoje griūvant, dar labiau nuskurdo, kai Pirmojo pasaulinio karo metu užėjo vokiečiai. Kazimieras Kudla taip pat aprašė Pašvitinio valsčiaus savivaldybės kūrimą, partizanų kovas su bolševikais 1919 metais.

Apie Lietuvos okupaciją ir kariuomenės sunaikinimą 1940-aisiais rašoma generolo Stasio Raštikio atsiminimuose. Taip pat pateikiami Lietuvos kariuomenės karininkų dukterų Aldonos Gladutytės-Aglinskienės ir Snieguolės Marijos Jurskytės-Akstinienės prisiminimų fragmentai.

Knygos pabaigoje pateikiama informacija apie Klemenso Popeliučkos atminimo įamžinimą bei jo publikuotų straipsnių bibliografija.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje ilgamečio Lietuvos kariuomenės Karo technikos viršininko, brigados generolo Klemenso Popeliučkos tarnybos, veiklos atminimas nėra tinkamai įamžintas.

Generolas Klemensas Popeliučka kariškių ir plačios visuomenės tarpe buvo žinomas kaip karys, nuosekliai dirbęs Tėvynės gerovei sudėtingą darbą. Didelė ištvermė, kuklumas, aukštai išvystytas pareigingumo jausmas, tolerancija, aukšta moralė, šeimos meilė – charakterizuoja jo asmenį, tarnavusį Dievui, Tėvynei ir artimui.

Klemenso Popeliučkos šeimos gyvenimo pabaiga susiklostė nelaimingai. Giminės linija nutrūko. Tačiau Lietuvos kariuomenės brigados generolo pasiekimai, atlikti darbai, nuopelnai Lietuvai ir atminimas visiems laikams liks Lietuvoje.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas