Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Laiškai iš kaimo. Dar vienas tikras gyvenimo geismo liudijimas

Henrikas Gudavičius

Juozas Kvaraciejus, knygaSkaitau Juozo Kvaraciejaus knygą „Policininko atsiminimai“. Įdomi, išskirtinė šios knygos atsiradimo istorija: ranka rašytus rankraščius į Merkinės kraštotyros ir genocido muziejų iš Klaipėdos atvežė autoriaus sūnėnas Algimantas Kvaraciejus. Leidyba ir nuotraukomis rūpinosi Merkinės muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas… Septyniasdešimt metų istorikams nežinomi sąsiuviniai išgulėjo mažame kuparėlyje Masališkėse, autoriaus brolio Vaitiekaus Kvaraciejaus kluone. Bet sulaukė savo valandos. Dabar atrodo, kad to meto istorija ir buvo rašoma pogrindyje, kiekvieną valandą abejojant, ar išliks ką tik užrašyti žodžiai. Juozo Kvaraciejaus autobiografija yra daugelio žmonių likimų ir kančių liudininkė. Žmogaus likimas yra paslaptis, bet kaip dažnai tą likimą į kančios ir nevilties kelią pasuka svetima kariuomenė. Labai neramus buvo autoriaus vaikystės ir jaunystės laikas. Bet ir vieta, kurioje augo šis piemenėlis, šis būsimasis Lietuvos valstybės kūrėjas, buvo istorinių perversmų kryžkelė.

Dabar mažytis Česukų kaimas atrodo tarsi vasarvietė, o tada ėjo ir ėjo svetimos armijos. Pirmojo pasaulinio karo prisiminimai (autorius gimė Česukuose 1908 metais) – labai šiurpūs. Per Nemuną vokiečiai keliasi girti. Šaudo jie ir rusus kareivius (kazokus), ir ūkininkų gyvulius. Tie „kazokai“ čia turbūt yra svarbi nuoroda. Kareivis yra kurios nors valstybės pilietis, o kazokas yra samdytas valkata, jokia valstybė nei tauta jam nerūpi. Juk tokiai „kazokų“ armijai vadovavo 19 amžiaus pradžioje ir Napoleonas. Labai svarbūs yra tie Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ epizodai, kur aprašoma, kaip iš visos Europos pasamdyti Napoleono kariai keliasi per Nemuną. Daugybė jų žūsta, nes persikėlimas organizuotas blogai, bet vadui tos beprasmiškos žūtys nė kiek nerūpi. Jis joja ant balto žirgo ir nemato Nemune skęstančių lenkų ulonų… Pirmojo pasaulinio karo frontas nutolsta, ir Juozo Kvaraciejaus vaikystės dienos vėl kupinos vaikiško džiaugsmo ir atradimų. Autorius šviesiai prisimena piemenavimą, žūklę Merkyje ir Nemune, laukinių kriaušių derlių. Nėra piemenavimo monotonijos ir vargo, kokį matome mūsų literatūros klasikų kūriniuose. Gali būti, kad čia „kaltas“ Nemunas. Merkiniškis Vitas Raugala irgi yra mums pasakojęs, kad tarpukario Dzūkijoje karvės prie Nemuno ganėsi pačios, o piemenėliai žuvavo („būdavo, su viena kirmėlaite šešiolika žuvų pagauni“), uogavo ir žaidė. Prie Nemuno lyg ir nėra to užguito piemenėlio, kuris vargo tada Kupiškio ar Utenos krašte.

Nuoseklus, chronologiškas yra Juozo Kvaraciejaus pasakojimas, bet kartais atrodo, kad „Policininko atsiminimai“ yra nuotykių literatūra. Todėl, kad labai aktyvus ir išradingas buvo šis policininkas, ne kartą kilęs karjeros laiptais, skiriamas net policijos vadu apskrityje, siunčiamas į pavojingiausius rajonus. (Kai buvo atgautas Vilniaus kraštas ir kai vokiečių okupacijos metais reikėjo palaikyti tvarką Svyriuose). Antrojo pasaulinio karo metai turbūt buvo pats sudėtingiausias laikotarpis Juozo Kvaraciejaus gyvenime. Jis nekeitė savo politinių pažiūrų, visada elgėsi kaip tikras Lietuvos patriotas, bet kaip sudėtinga buvo gudrauti su vokiečių okupacine valdžia, kurios veikla nesiderino su humanistiniais idealais. Ir kai daugelis šitaip nusiteikusių inteligentų (tarpukario Lietuvoje policininkai ir karininkai buvo inteligentai) 1944–aisiais bėgo į Vakarų Europą kartu su besitraukiančiais vokiečiais, Juozas Kvaraciejus aiškiai išsakė savo nusistatymą: „Aš pareiškiau nuomonę, kad niekur iš savo krašto nevyksiu: jei žūsiu, tai savo žemėje liks kaulai.“ (178 p.) Tuo metu, beje, Merkinėje jau veikė slapta organizacija LLA – Lietuvos Laisvės Armija. Apie LLA veiklą Žemaitijoje Marius Katiliškis rašė romane „Išėjusiems negrįžti“, o apie Merkinės kovotojus, priklausiusius LLA, atrodo nerašo nei Ričardas Čekutis, nei kiti rezistencijos tyrinėtojai. Gali būti, kad šios Juozo Kvaraciejaus eilutės yra pirmas tikras tos veiklos šaltinis. Antrojo Sovietų Sąjungos karių žygio per Lietuvą metu, 1944-ųjų liepą, Merkinės miestelis ypač nukentėjo. Apie tai išsamiai rašo „Policininko atsiminimų“ autorius. Tuoj pat prasidėjo ir NKVD veikla. Visi tarnautojai, dirbę Nepriklausomoje Lietuvoje ir vokiečių okupacijos metais, traktuojami kaip naujosios rusų valdžios priešai. Juozas Kvaraciejus jau priverstas slapstytis.

Sunkus tas slapstymasis, kartais nepaprastai vargingas ir pavojingas. Paskutiniuosius šių dienoraščių puslapius tiesiog sunku skaityti, tiek daug čia šiurpių atsitikimų. („… Man dienos slinko metais, o metai ištisais amžiais. Dažnai galvoju: už ką aš turiu taip žiauriai kentėti, ar dėl to, kad esu gimęs lietuviu, kad dirbau Lietuvai, kad nesu rusas ar koks bolševikas. Dėl to, kad man motina įkvėpė Dievo meilę ir ant kaktos padėjo dar kūdikio rankute kryžių. Visa tai be galo mane jaudina ir nuo minčių skauda galvą. Juk neturiu aš nei su kuo pasikalbėti. (…) Nuo to laiko dėdė bijosi mane laikyti savo trobesiuose. Einu į mišką. Nors dar įšalusi žemė, bet ant jos guliu ir gyvenu miške dieną ir naktį. O čia visur siaučia bolševikai. (…) Šiame bunkerėlyje ir nakvoju lyg kokiame grabe. (…) Dievas davė man sveikatą ir ištvermę, nei karto per tą laiką nesusirgau, nežiūrint, kad per visą žiemą kenčiau šaltį klojime… (229–231 p.)

Susitikdavo Juozas Kvaraciejus ir su partizanais, norėdamas išlikti keliavo daug ir toli. Ir tą nepaprastą norą išlikti dabar galima palyginti gal tik su Džeko Londono apsakymo „Gyvenimo meilė“ herojumi, kai jis sąmonę prarasdamas ir vėl atsigaudamas vis šliaužia ir šliaužia per Aliaskos tundrą jūros link. Ir jis išlieka gyvas. Deja, ne visiems likimas atsidėkoja už tokį nepaprastą gyvenimo geismą.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas