Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Aš iš­da­viau Vin­co­vi­čių

236-3-12Noriu, kad visi žinotų, jog Alytus turi garsų, talentingą, labai kuklų ir šventą daktarą Vincą Vincovičių Guduką. Tai galite vertinti kaip padėką Vincovičiui ir Alytaus ligoninei ne tik mano, bet ir šimtų, tūkstančių Vincovičiaus išgelbėtų sužeistų karių ir karo tarnybos draugų.

Šia išpažintim noriu kompensuoti Vincovičiui skolas, nes nesugebėjau to padaryti. Vincovičiau, atsiprašau Tavęs. Mano išpažintį gausite, kai manęs šioje žemėje jau nebus. Suprasite kodėl.

Vincovičius (rusų kalboje pagarbus kreipinys pagal tėvo vardą – red.) niekada nesislėpė kitam už nugaros, kai grėsė rimtas pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Po medicinos tarnybos gvardijos pulkininko Vinco Vincovičiaus Guduko išoriniais šarvais slypi labai išsilavinusi ir kvalifikuota asmenybė, geranoriška, graži ir jautri siela. Vincovičius gelbėjo sužeistuosius, kai grėsė rimtas pavojus jo gyvybei, surinkdavo jų organų dalis ir jas taip sulipdydavo, kad sužeistieji grįždavo į kovinę rikiuotę ir vykdydavo karines užduotis. Sužeisti vėl grįždavo pas Vincovičių, nes jis ne tik turi daug išminties, žinių, kantrybės, bet ir įdėdavo daug sunkaus, alinančio, ne vieną valandą – kartais ir daugelį metų trunkančio darbo. Tai pamačiau ir aš, kai patekau į situaciją, kur, atrodė, nėra jokio šanso likti gyvam.

Iki šios dienos (2012-08-17) aš jaučiau, jaučiu ir anapus jausiu Vincovičiui didelę dvasinę, moralinę ir materialinę skolą, nes jis už pasiaukojimą niekada iš manęs ir mano žmonos (kaip ir iš kitų išgelbėtų nelaimingųjų) neėmė jokios dovanos, jokios padėkos, neišgirdo jokių liaupsių, nors Vincovičiui ir jo šeimai pridariau gausybę niekšybių.

1981 metų pavasarį Afganistane, prie Gumalio upės, desantininkų ir šarvuočių kuopą apsupo „Juodieji gandrai”. Kuopa buvo pasmerkta žūti ir beveik visi žuvo. Gelbėti kuopos pasiųsti naikintuvai-bombonešiai ir sraigtasparniai. Sraigtasparnius numušė, žuvo visa įgula ir kartu skridę karo medicinos specialistai. Ir šarvuočiai neprasiveržė, nepagelbėjo ir naikintuvai-bombonešiai. Todėl į minėtą rajoną pasiųsti papildomi ekipažai ĢČ-8ĢĻŃ ir ĢČ-24Ā „Krokodilas”. Žuvo labai daug kareivių ir karininkų, daugelį sunkiai sužeidė. „Juodųjų gandrų” apsuptyje buvusių sužeistųjų gelbėjimo sąlygos pasirodė itin sudėtingos, nes „Juodieji gandrai” slėpėsi tarp akmenų ir labai greitai pašovė ĢČ-24Ā „Krokodilą”, dengiantį ĢČ-8ĢĻŃ. Daugeliui sužeistųjų būtinoji medicinos pagalba nesuteikta, nes nebuvo kam, o patys sužeistieji buvo bejėgiai tą padaryti.

Kai „Juodųjų gandrų” snaiperiai nušovė ant žemės nukritusio ĢČ-8ĢĻŃ lakūnus, šiuo ekipažu skridęs medicinos tarnybos gvardijos pulkininkas karo chirurgijos profesorius Vincas Vincovičius Gudukas, rizikuodamas savo gyvybe, pakildino sraigtasparnį ĢČ-8ĢĻŃ ir iš mirties zonos išskraidino septynis sunkiai sužeistus kareivius ir karininkus, tarp jų ir mane (buvo pažeisti inkstas, plaučiai ir žarnynas). Mūšio lauke Vincovičiaus įsakymu iš ĢČ-8ĢĻŃ ekipažo liko keli jaunesni karo gydytojai ir medicinos instruktorė. Už šį drąsų skrydį karinė vadovybė Vincovičių pristatė Tarybų Sąjungos didvyrio vardui, bet Aukso žvaigžde neapdovanojo (tik po keleto metų jam įteikė Raudonosios Vėliavos ordiną), nes kai aš gydžiausi karo ligoninėje, mano pareigas ėjęs kontržvalgybos vadas surado, kad Vincovičiaus senelis kovojo su bolševikais, vokiečių okupacijos metais jis buvo kaimo viršaitis, buržuazinės Lietuvos pasienio policijos užkardos vadas ir su šeima ištremtas į Chakasiją.

1981 metais ir vėliau mane, kaip ir daugelį kitų sužeistų kariškių, ne kartą gerai operavo kvalifikuotas karo chirurgijos specialistas, dar jaunas medicinos tarnybos gvardijos pulkininkas Vincas Vincovičius Gudukas. Tad aš gimimo dieną švenčiau skaičiuodamas ne nuo 1953, bet nuo 1981 metų. Jau 31 metai aš gyvas dėl Dievo ir Vinco Vincovičiaus proto bei rankų. Trisdešimt vienus metus su pertraukomis Vincovičius mane, kaip ir daugelį kitų sužeistųjų, gydė, operavo, globojo Afganistane, Taškente, Maskvoje ir Alytuje. Vincovičiaus darbu esame labai patenkinti, nes jis aukoja save dėl ligonių, yra Lietuvos ir įvairių tautybių ligonių plačios sielos gelbėtojas, pareigingas ir rūpestingas gydytojas, medicinos karininkas.

Vincovičiaus gerumas pasireiškė ne tik mokslininko ir medicinos pulkininko žiniomis, patirtimi, bet ir paprastumu bei geležine kantrybe. Juodai skendau alkoholyje, ir tik Vincovičiui ačiū – vėl suradau Dievą ir prieš 17 metų išnirau iš dvasinio ir moralinio mėšlo. Šeima – žmona, vaikai, anūkai ir aš vėl buvome laimingi. Bet prieš tai ilgą laiką Vincovičiui draskiau akis, keikiau jį, užgavau, netgi prieš jį smurtavau ne tik fiziškai, bet ir su savo skyriaus kontržvalgybos karininkais niekšiškai gadinau jo ir šeimos gyvenimą. Štai tokia buvo mano, kontržvalgybininko ir alkoholiko, moralė bei padėka lakūnui, karo chirurgui Vincovičiui, išgelbėjusiam gyvybę ne tik man, bet ir šimtams, tūkstančiams kitų.

Vincas Vincovičius dirbo tyliai ir ramiai ir toliau mane gelbėjo. O aš išdaviau Vincovičių. Medicinos tarnybos gvardijos pulkininkas Vincas Vincovičius ir jo greita komanda su ĢČ-8ĢĻŃ ir ĢČ-24Ā „Krokodilo” ekipažais kontržvalgybai darė daug rūpesčių. Mus siutino, kad Vincovičius gydė ir operavo sužeistus dušmanus (vietinius gyventojus – red.), priiminėjo dušmanų žmonų gimdymą, gydė vaikus ir senius. Siutino, kad dušmanai ir jų snaiperiai išguldydavo ištisus būrius ir kuopas, o Vincas Vincovičius ir jo komanda bei sraigtasparnių ekipažai nenukentėdavo. Mūsų skyrius Vinco Vincovičiaus komandą būtų nusiuntęs „kur reikia”, bet buvo aišku, kad pulkininkas Vincovičius niekada su savimi nesineša nei automato, nei granatos, turėdavo tik vaistų, instrumentų krepšelį, liemenę su raudonu kryžiumi ir už kairės ausies prie galvos pritvirtintą sprogmenį, kad reikalui esant galėtų susisprogdinti. Jo komanda negėrė alkoholio ir nerūkė.

Po laiko aš supratau, kad vienas iš Vincovičiaus sėkmės garantų buvo geri ryšiai su vietiniais okupuotos teritorijos gyventojais.

Mums „užteko drąsos” Vincovičių ir juos „sutvarkyti”. Nors Vincas Vincovičius priklausė tiesiogiai generolui pulkininkui Dmitrijui Semionovičiui Suchorukovui (TSRS Karinių oro pajėgų vyriausiasis vadas), mes „laimėjom” kitur – jo neapdovanojo Aukso žvaigžde. Kai pats patekau į pragarą, supratau, ką reiškė stebuklingos chirurgo rankos, pasiaukojimas gelbėti kitus ir rizikuoti už juos savo gyvybe. Aš išdaviau Vincovičių.

Sunkų, atsakingą ir labai pavojingą karo gydytojų darbą mes pavertėm dar didesniu pragaru, tokie sudėtingi ligoniai kaip aš siurbėme gydytojų kraują. Kiekviena karo chirurgo tarnybos diena yra sudėtinga ir tragiška – kovos už gyvybę laukas. Mes dažnai gydytojų paskirtus vaistus pagardindavom cigaretėmis ir alkoholiu ir dar iš jų reikalaudavom greito ir stipraus sveikatos pagerėjimo.

Tai toks mūsų nusidėjimas prieš Dievą ir prieš Gydytojus…

Kai kurie ligoniai užgauna ir šmeižia daktarus. Tokie yra menkystos ir išsigimėliai. Būtent tuomet, kai tarnavau kontržvalgyboje ir alkoholis buvo apsėmęs man smegenis, prieš Vincovičių aš buvau ir esu menkysta, niekšas ir išsigimėlis.

Popas (stačiatikių šventikas) liepė atsiprašyti Vincovičiaus žodžiu. Neatsiprašiau Vinco Vincovičiaus, nes nebuvo ir nėra jėgų perlipti savo niekšybių slenksčio. Vincovičius iki šiol nežino, kad jam ir jo šeimai pridariau daugybę blogio ir niekšybių. Galas. Amen.

Turiu garbės

Kirsanovas Anatolijus Georgijevičius

TSRS Karinių oro pajėgų gvardijos majoras

2012-09-13

P.S. „Alytaus naujienos” šį laišką gavo lapkričio pabaigoje.

www.alytausnaujienos.lt

One Response to “Aš iš­da­viau Vin­co­vi­čių”

  • Vidmantas says:

    Sunku ką ir bepakomentuoti. Visais laikais buvo ir deja yra tokių, kurie save laiko teisingesniais už kitus, ypač, kai už nugaros stovi jėgos, visaip besistengiančios jiems padėti.
    Amžiną atilsį Vincą Guduką pažinojau, jis mums dėstė pirmos pagalbos paskaitas, tada dar SKAT vadinamose savanorių pajėgose Alytuje. Labai gaila, kad netekome tokio svarbaus šaliai ir mums, savanoriams, karininko mediko.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas