Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

„Trejetukų“ kova su bolševikiniu teroru

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

„Trejetukų“ kova su bolševikiniu teroru

V. Trumpa

Tik tas, kas pats išgyveno bolševikinio teroro laikus, gali suprasti, koks sunkus buvo kiekvienas antikomunistinis veikimas. Baimė yra svarbiausias tos šėtoniškos santvarkos ramstis. Jau nuo pat bolševikinės okupacijos pradžios valdžia ne tik neslėpė, kad kiekvienas žmogaus žingsnis yra sekamas, bet dar dirbtinu būdu stengėsi gyventojus suterorizuoti ir sukelti nepasitikėjimą vienų kitais. Dėl to ne tik tarp nepažįstamų, bet dažnai ir tarp draugų viešpatavo didelis nepasitikėjimas. Vienas iš daugelio bolševikinių laikų anekdotų gerai apibūdina buvusią padėtį. Susitikus dviem pažįstamiems žydams ir vienam jų paklausus, kas naujo, kitas tuojau sako: „Tik nekalbėkime apie politiką, nes iš tikrųjų vienas iš mūsų provokatorius“.

Suprantama todėl, kad, nežiūrint didelės daugumos gyventojų vieningo nusiteikimo prieš bolševikinę santvarką, kiekvienas antibolševikinis veikimas, ypač organizuotas, buvo labai sunkus ir pavojingas. Tie vyrai, kurie ir tokiose sąlygose dirbo antibolševikinį darbą, turėjo turėti nepaprastos drąsos ir sumanumo. Ir kad tokių vyrų Lietuvoje netrūko, geriau negu kas nors kita liudija, kaip neapkentė mūsų tauta svetimųjų mums primesto režimo.

Kaip vyko antibolševikinis darbas okupacijos metu ir pirmomis vokiečių- sovietų karo dienomis, rodo šitas vaizdelis iš Gelgaudiškio apylinkės (Šakių aps.). Smulkių įvykių aprašymą yra pateikęs vienas aktyviausių kovų dalyvių P. Greitaitis, kuriuo čia ir pasinaudosime.

Pirmieji žingsniai

Kaip ir kiti lietuviai, taip ir gelgaudiškiai, greitai suprato, ką reiškia bolševikų okupacija. Kadangi jau nuo seno čia gerai veikė šaulių organizacija, tarp tos organizacijos narių ir kilo mintis rengtis būsimoms kovoms. Bet jokia kova begalima be ginklų, dėl to paskelbus įsakymą grąžinti ginklus, būrio vadas Išganaitis ir padėjėjas Greitaitis pasiūlė jų negrąžinti. Tačiau nuslėpti nebuvo kaip, nes ginklai buvo registruoti. Likvidavus Šaulių Sąjungą, negalima buvo palikti be organizacijos. Gelgaudiškio vyrai suprato, kad reikia kurti organizaciją kovai su atėjūnais ir vietiniais bolševikais, kurios nariai galėtų parodyti apylinkės gyventojams visas bolševikinės santvarkos blogąsias puses. Bet jie suprato taip pat, kaip šitoks darbas yra sunkus ir pavojingas.

Šitą antibolševikinę organizaciją pirmiausia sudarė trys nariai. Ji ir vadinosi „trejetukas“. Pirmą trejetuką sudarė buvę šauliai Išganaitis, Greitaitis ir Vakauza. Įdomu, kad jis buvo sudarytas dar nepraslinkus nė dviem mėnesiam po bolševikų įsiveržimo į Lietuvą. Organizacijos pagrindu buvo padėtas trejetukas, o ne daugiau asmenų, dėl to, kad iš didesnio skaičiaus greičiau galėjo atsirasti išdavimas. Laikui bėgant, galėjo susidaryti ir daugiau tokių trejetukų. Visam antibolševikiniam veikimui turėjo vadovauti šis pirmasis trejetukas.

Ginklų medžioklė

Suprantama, kad su skaudančia širdimi atsisveikinta su buvusiais šaulių ginklais, kurie buvo nugabenti į Šakių komendantūrą. O visokiam eventualumui ginklai buvo būtinai reikalingi. Trejetuko akys nukrypo į tą pačią komendantūrą, kur tuo metu dar tebedirbo pora savų žmonių. Susitarę, vieną lietingą rugsėjo mėn. dieną Išganaitis ir Vakauza vyksta į Šakius. Kad išvengus nereikalingų akių – o jų buvo daug – su kuo reikia susitinka nakties metu ir gauna naujintelį pistoletą. Pradžia yra, kova galima drąsiau pradėti. Ginklų medžioklė vyksta toliau su nemažesniu karščiu. Netrukus jau susimedžioja tris pistoletus. Bet reikia ir šautuvų. Ir čia vėl į pagalbą ateina komendantūra. Pažadama šeši šautuvai ir dėžė šovinių.

Tačiau juos atsigabenti iš Šakių į Gelgaudiškį nėra jau taip paprasta operacija. Trejetuko nariai Šakius pasiekia atskirai, o ten sutartoje vietoje susitinka su komendantūros trejetuku. Naktį nuvažiuoja prie komendantūros, išstato sargybą ir iš sandėlio, kur dirbo šaulys, atsigabena žadėtą grobį. Linksmi, dainomis nuduodami girtus, grįžta į Gelgaudiškį, pakeliui prasilenkdami su rusų kariuomene, kuri ir nepastebėjo, kad šitie neva girti vyrukai užkurs bolševikams pirtį. Į miestelį važiuoti su ginklais buvo pavojinga, todėl nutarta juos nusigabenti nešant. Kad ant ko nors staiga neužkluptų, Vakauza pasiunčiamas žvalgu. Leidžiantis į miestelį per sodą, staiga pastebima, kad kažkas ateina su prožektoriais. Pasirodė – būta komunistų. Vyrai su ginklais pasislepia šalia tako, pasirengę, jei būtų pastebėti, sulikviduoti priešus vietoj. Šį kartą pasiseka laimingai, ir ginklai nugabenami į Greitaičio butą, o vėliau paslepiami parke.

Po šios sunkios operacijos miestelio milicija, kaip ir visi kiti, kurių mažiausias įtarimas trejetukui galėjo būti labai pavojingas, buvo ramūs, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Veikla iki karo pradžios

Trejetukų uždaviniai buvo labai dideli, plati veikimo dirva. Štai jų veiklos plano pagrindiniai paragrafai:

1)      verbuoti daugiau narių ir steigti naujus trejetukus;

2)      mirtinai kovoti su bolševikų išsišokimais ir atskleisti išdavikus ir šnipus;

3)      sueiti į kontaktą su jau į Vokietiją pabėgusiais lietuviais ir teikti jiems žinias apie Raudonąją armiją ir padėtį;

4)      padėti ir šelpti nukentėjusias šeimas ir

5)      ruoštis karo atveju, partizaninei veiklai.

Naujų narių verbavimo darbą lengvino ta aplinkybė, kad kaip minėta, Gelgaudiškyje seniau gerai veikė šaulių organizacija. Tarp buvusių šaulių ir plėsta slaptoji organizacija. Nors kiekvienas su entuziazmu sutikdavo kvietimą bendradarbiauti, bet gelgaudiškiai laikėsi principo, kad ne skaičius, bet kiekvieno pasiryžimas ir valia daugiau gali padaryti. Užtat tebuvo užverbuoti tik 8 nariai arba sudaryti du trejetukai.

Gyventojų tarpe pradedama demaskuojanti šlykštų bolševikų darbą veikla. Įvairiausiomis progomis, kaip tai po įvykusių mitingų, skirstant žemes, stengiasi plikais faktais įrodinėti Raudonosios armijos silpnumą, komunistinės veiklos ir organizacijos menkumą, įtikinėjama, kad kils karas, ateis vokiečiai ir išlaisvins mūsų tautą iš rusiško jungo. Žmonių skaičius mitinguose vis mažėjo, ūkininkija ir dalis darbininkijos vis drąsiau ėmė keikti komunizmą. Gelgaudiškio inteligentija su mažomis išimtimis pasyviai priešinosi.

Bet raudonieji irgi nesnaudžia. Lietuvių išdavikų perspėta atkreipia į trejetukus savo akį NKVD. Krata po kratos seka pas trejetukų narius. Pas vieną iš jų randama 30 šovinių. Padaroma krata ir pas būrio vadą Išganaitį. Tardymai su kankinimais vedami Gelgaudiškio milicijoje ir Jurbarko NKVD. Išganaitis daro žygių išvykti į Vokietiją. Nepavykus galiai išvažiuoti, nutariama bėgti per „žalią sieną“. Pabėgimas buvo sunkus, ir jo metu žuvo vienas trejetuko narys Narkūnas. Per susišaudymą žuvo taip pat vienas rusas, o kiti du buvo sužeisti.

Likusieji Gelgaudiškyje veikia toliau ir stengiasi susižinoti su į Vokietiją pabėgusiais, tačiau tai pavyksta tik prieš pat karą. Lietuvių gabenimo į Rusiją metu slapstosi ir laukia karo, apie kurio artėjimą vis labiau buvo kalbama.

Karas

Taip besislapstant išaušta birželio 22-ji diena. Visi slaptosios organizacijos nariai, vos praskridus pirmosioms vokiečių „kregždėms“, jau miestelyje. Tuo tarpu milicija gauna iš Šakių įsakymą likviduoti visą nepatikimą elementą. Nutariama, nieko nelaukiant, veikti. Įvyksta pirmas susišaudymas su vietos milicija. Partizanas A. Grygelis bando sulaikyti pasiruošusį bėgti milicininką Laurynaitį. Deja, jo surūdijęs ginklas neiššauna. Tuo tarpu milicininkas paleidžia šūvius į Grygelį ir jį mirtinai sužeidžia. Vis dėlto raudonieji greitai pamatė, kas jų laukia ir spruko, kur kojos nešė. Kurie nepaspėjo pasprukti, buvo suimti ir uždaryti į daboklę. Partizanai užėmė pozicijas už miestelio tokioje vietoje, iš kurios galėtų apšaudyti besitraukiančią Raudonąją armiją. Rusai, išgirdę miestelyje susišaudymą, traukėsi aplenkdami Gelgaudiškį. Bet vokiečių kariuomenė jau buvo užėjusi už akių, ir bėgančioji „nenugalimoji armija“ pakliuvo jiems į rankas. Apie 10 val. pirmieji vokiečių daliniai pasirodė Gelgaudiškyje. Kovų su bolševikais metu, be žuvusiojo Grygelio, dar buvo sužeistas šaulys A. Bacevičius.

Šių skaudžių aukų pareikalavo kilni trejetukų kova su bolševikiniu slibinu. Tos aukos atiduotos tėvynei ne veltui. Jos prisidėjo prie to priešo sunaikinimo, kurio pikti norai siekė sunaikinti visą lietuvių tautą.

Garbė Gelgaudiškio trejetukams, kurie sugebėjo pakelti balsą ir ginklą prieš bjauriausią XX a. pabaisą. Jų vardas pasiliks amžiams mūsų tautos atmintyje.

„Savitarpinės pagalbos žinios“. 1942 m. balandžio 3 d. Nr. 7, p. 4.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas