Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940-1941)

Gintaras Lučinskas

Lietuviai nuo seno sakydavo: „Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!” Tačiau, kai Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 15 d. okupavo Lietuvą, jie pradėjo laukti karo. Atrodė, tik karas gali padėti nusikratyti sovietinės okupacijos, atgauti Nepriklausomybę ir sustabdyti okupantų pradėtą lietuvių tautos masinį naikinimą. Vokietija tuo metu buvo vienintelė Europos valstybė, pajėgi kariauti su Sovietų Sąjunga. Manyta, kad tokios dvi sistemos, kaip nacių ir bolševikų, negali ilgai viena kitos pakęsti, nes tai iš esmės nesutaikomos priešės.

Kiekvienas susipratęs lietuvis stengėsi priešintis okupantams. Vyko slapti pasitarimai, kuriuose buvo aptariami pasipriešinimo būdai. Patyrę, kad viešai ir legaliai nuo okupantų kėslų gintis nėra jokios galimybės, lietuviai buvo priversti pradėti pogrindinę veiklą. Neorganizuotas antisovietinis pasipriešinimas pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų. Karti okupacijos patirtis greitai visus lietuvių patriotus į jį nuvedė.

Pirmą kartą antisovietinis pogrindis Lietuvoje stipriau pasireiškė paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių. Vieną pirmųjų atsišaukimų 1940 m. liepos 8 d. paskelbė Lietuvos gynimo rinktinė. Jame rašoma:

Pavergtos Tėvynės sūnau! Šiandien Tau išmušė valanda pasirodyti, kad esi Lietuvis. Tikras Lietuvis sutiks geriau mirti, negu ties ranką balsuoti už Lietuvos išdavikus. Neik į rinkimų salę, nes ten prievarta turėsi išduoti savo brolių laisvę ir tikybą. Šalin, Lietuvos išdavikai! Jums tėvynė – Maskva.

Netrukus slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visoje Lietuvoje. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net netapo pastoviomis organizacijomis. Tačiau ir žinomieji sambūriai, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai.

Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė „Krašto mylėtojai“, Alytaus gimnazijos moksleiviai suorganizavo „Mirties batalioną“, vėliau – „Lietuvos apsaugos gvardiją“. Miroslave veikė „Tėvynės mylėtojai“, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – „Tėvynės mylėtojų sąjunga“, Merkinėje ir Stakliškėse – „Lietuvos mylėtojų sąjunga“, Birštone – „Mirties batalionas“, kuriam priklausė 36 nariai. Seinų apskrityje, Lazdijuose veikė „Laisvės mylėtojai“ ir „Lietuvos mylėtojų sąjunga“, Kapčiamiestyje – „Laisvės mylėtojai“.

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Buvo raginama likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat buvo parodomos Lietuvai ir lietuviams sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Pogrindžio grupės ar pavieniai asmenys rašė ranka ir mašinėle. Paruoštus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje buvo platinami tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo įsikūrusi didelė Raudonosios armijos karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros rasta daugelyje vietų – pačiame Alytuje ir šio valsčiaus Kriaunių kaime; Daugų valsčiuje; Merkinės valsčiaus Samūniškių, Ryliškių ir Veismūnų kaimuose, Liškiavoje bei Druskininkuose; Miroslavo valsčiaus Dapkiškių ir Zizėnų kaimuose; Simne ir šio valsčiaus Giluičių, Kavalčiukų, Metelių, Santaikos, Varnagirių, Verebiejų kaimuose, Krokialaukyje; Seirijų ir Stakliškių apylinkėse. Seinų apskrityje pogrindžio spaudos rasta Veisiejų, Leipalingio apylinkėse, Šventežeryje, Šlavantų ir Mikyčių kaimuose. Čia suminėtos tik tos vietovės, kur pogrindinė spauda pateko į sovietų agentų rankas. Daugeliu atvejų pogrindžio spauda buvo paskleidžiama tiesiog gatvėse, lipdoma ant tvorų, namų sienų, medžių ar telegrafo stulpų.

1941 m. Alytaus apskrityje buvo suimti antisovietinių atsišaukimų platintojai: sausio 4 d. – Juozas Tulaba, Martyno (g. 1910, gyv. Metelių k.), sausio 11 d. – Jonas Laibinis, Antano (g. 1920, gyv. Metelių k.), sausio 13 d. – Punios vargonininkas Jurgis Tamošiūnas, Kazio (g. 1903). Seinų apskrityje, Veisiejuose ir jų apylinkėse 1941 m. sausio mėn. suimti: mokytojas Antanas Rudzikas, Petro (g. 1914, gyv. Kalvių k.), veterinarijos gydytojas Povilas Zulonas, Jono (g. 1912), eigulys Stepas Sekmanas, Antano (g. 1911), miško darbų prižiūrėtojas Jurgis Stabingis, Jurgio (g. 1897), siuvėjas Stasys Paliutis, Stasio (g. 1901), miško darbininkas Liudas Mituzas, Jono (g. 1917); Kapčiamiestyje – miško darbininkas Jonas Valenta, Jono (g. 1910).

Į pogrindinę antisovietinę veiklą jungėsi daugiausia jaunimas, ypač buvusių įvairių patriotinių organizacijų nariai – šauliai, tautininkai, jaunalietuviai, skautai, ateitininkai, pavasarininkai ir kt. Tačiau netrūko ir subrendusio amžiaus įvairių profesijų bei visuomenės grupių atstovų – dvasininkų, karininkų, policininkų, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų ir darbininkų.

Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios atsidūrė sunkiose sąlygose. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas buvo sunaikintas.

Artėjančio karo ir su juo siejamos Lietuvos Nepriklausomybės perspektyva nuo pat okupacijos pradžios skatino tam atvejui ruoštis. Kaip tas išsilaisvinimas bus pasiektas, plano neturėta. Dauguma manė, kad laisvė bus atgauta kaip 1918–1919 metais, ir iš anksto pradėjo rūpintis ginklais. Tai buvo nelengvas ir rizikingas dalykas, nes okupantai įsakė gyventojams visus turimus ginklus atiduoti. Už ginklų laikymą grėsė didelės bausmės. Tačiau dėl kovos už savo laisvę reikėjo rizikuoti. Ginklai buvo kaupiami. Visų pirma, daugelis okupantų įsakymo atiduoti turimus ginklus nepaklausė ir juos paslėpė. Buvo paslėpta dalis Šaulių sąjungos ginklų, patekusių į Lietuvą internuojant Lenkijos karinius dalinius 1939 m. rudenį.

Iš archyvinių dokumentų žinome, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, jau veikė pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Alytaus mieste ir valsčiuje pavardėmis žinomi 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Butrimonių valsčiuje – 15, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, Simno valsčiuje – 46, I Varėnos valsčiuje – 35 nariai. Nėra duomenų apie organizacijos narius Jiezno, Stakliškių ir II Varėnos valsčiuose. Neabejotina, kad narių skaičius, palyginti su kitais valsčiais, yra per mažas Butrimonių, Miroslavo, Seirijų (A. Nykštaitis 1960 m. parodymuose teigia, kad Seirijų vls. buvo 30 narių) ir I Varėnos valsčiuose. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi buvo platinami atsišaukimai.

Pagal surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 588 organizacijos narių pavardės, iš kurių 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.

LSSR NKGB Alytaus apskrities skyriaus viršininkas, v/s kapitonas V. Rogožin, 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių. 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: nustatyta gyvenamoji vieta – 117, banditų – 13, tarnauja Raudonojoje armijoje – 11, slapstosi nežinia kur – 13, pasitraukę į Vokietiją – 5, įvairiu laiku areštuoti „Smerš“, NKVD ir NKGB – 44 nariai (LYA, f. K-1, ap. 3, b. 811, l. 131, 133).

Nepavyko tiksliai nustatyti, ar pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija turėjo centralizuotą vadovybę, kas ją sudarė, kokiais organizaciniais ir programiniais principais ji vadovavosi. Tik žinoma, kad per ryšininkus instrukcijas gaudavo iš Kauno. Galima manyti, kad organizacijos centrinė vadovybė buvo įsikūrusi Alytuje, o padaliniai – valsčiuose (apygardos, kuopos) ir kaimuose (būriai, skyriai). Kiekviename valsčiuje paskirtas vadovas (vadas), kuris per skyrių vadus pateikdavo visą informaciją, taip pat nariams pavesdavo atlikti tam tikras užduotis. Buvo griežtai laikomasi konspiracijos, gal todėl NKGB šios organizacijos iki karo pradžios neišaiškino, nors keletas narių ir buvo suimti 1941 m. balandžio mėnesį.

Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, kėlė Lietuvos valstybės vėliavas, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose. I Varėnos valsčiaus skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kareivių. GVLP Daugų apygardos įkūrėjas Petras Juonys savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 4854/3) 1945 m. teigė, kad buvo leidžiamas laikraštis „Kovos varpas“ (rus. „Набат“), kurį redagavo Daugų valsčiaus pašto viršininkas Jonas Blažys. Išleisti 4 numeriai (1940 m. gruodžio mėn., 1941 m. sausio, vasario ir kovo mėn.). Poetas Boleslovas Mačionis 1941 m. balandžio mėn. ruošėsi išleisti laikraštį „Žygis“, tačiau nespėjo, nes buvo areštuotas. Antisovietinio centro direktyvas iš Alytaus į Daugus dviračio pompoje parveždavo buvęs policininkas Juozas Biekša, gyv. Rimėnų kaime (LYA, f. 3377, ap. 55, b. 89, l. 54).

Alfonsas Nykštaitis (Vytauto Budrio pseudonimu) „Lietuvių archyve“ (III tomas, 1942, p. 248) apie Seirijų valsčiaus pogrindininkų veiklą 1941 m. pavasarį rašė: „O vyrai tuo laiku nesnaudė. Tai šen, tai ten į pasienį skubantieji bolševikų sunkvežimiai ant vinių užvažiavę valandas prastovėdavo. Čia vienoje, čia kitoje vietoje, ypatingai pasieny, dažnas sargybinis negrįždavo. Kai kur net telegrafo stulpas vienas kitas nupjautas. Buvo ir kurjozų. Vieną tokį atsitikimą daug kas kaip anekdotą pasakoja. O buvo tai mūsų apylinkėje ir leiskime apie tai papasakoti buvusiam bolševikų kriminalinės milicijos Alytaus apskrities skyriaus viršininkui Balynui: <…> vieną kartą buvome kažin kokiais reikalais Seirijų milicijoje. Mums ten bebūnat Krikštonis, vykdomojo komiteto pirmininkas, atneša negyvą vištą ir su ja laišką. Radęs tą vištą su laišku medyje kabančią, o laiške rašoma: „Žmonės apsigalvokit; per savaitę aš galiu padėti 7 kiaušinius, o pagal planą iš manęs reikalaujate 8. Todėl, negalėdama įvykdyti plano, nutariau pasikarti.“ Kadangi tai jau buvo „priešvalstybinis“ reikalas, tai viską skubiausiai parvežę atidavėme NKGB skyriui, kuriame kilo didžiausias sujudimas; rodos, kad višta su visu laišku buvo išsiųsta į Kauną. Gegužės pabaigoje vėl vykstu pasižvalgyti į pasienį. Partizanai nerimsta: argi karo nebus?“

Ats. jaun. leitenanto Vlado Dainausko vadovaujami aktyvistai 1941 m. birželio iš 21 d. į 22 d. nutraukė telefono-telegrafo ryšį, todėl Simno valsčiaus Vykdomojo komiteto darbuotojai negalėjo susisiekti su įstaigomis Alytuje ir gauti iš jų nurodymų (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 38533/3, l. 60, 62).

Ats. majoras Jonas Pyragius knygoje „Kovosiu, kol gyvas“ (Kaunas, 1993) rašė: „Provincijoj partizanai nukarpo laidus daugelyje vietovių birželio 22 d. rytą. Vienas sovietų sunkiosios baterijos vadas (stovėjusios kur tai Alytaus rajone) patekęs vokiečių nelaisvėn skundėsi, esą partizanai paraližavę baterijos veikimą, nes pakartotinai nukarpę laidus tarp ugniavietės, vadavietės ir sekimo punkto.“ (p. 156).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai-partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – Tautinio darbo apsaugą (TDA). 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Seirijų mstl. gyventojas Jurgis Runta, užėjęs į Petrės Nykštaitienės (Kružaitės) butą, surado ir paėmė „Geležinio Vilko“ organizacijos archyvą, saugotą Alfonso Nykštaičio, ir 1944 m. rugpjūčio 4 d. perdavė Raudonosios armijos III Baltarusijos fronto 11-osios gvardijos armijos „Smerš“ skyriui. Šio skyriaus vyr. tardytojas, kapitonas Mazalov pasirūpino išversti dokumentus į rusų kalbą, pavedęs tai atlikti Lietuvos rusui Konstantinui Zolotuchinui ir bėgliui iš Alytaus karo belaisvių stovyklos Aleksandr Klimkovič. Šie dokumentai dešimtims dzūkų patriotų atvėrė kelius į lagerius ir mirtį. „Geležinio Vilko“ organizacijos dokumentų originalai (jie buvo naudojami operatyviniam darbui NKGB Alytaus apskrities skyriuje 1945 m. vasario 15 d. pradėtoje agentūrinėje byloje „Vilkai“ (rus. „Волки“) Nr. 128) iki šiol nerasti, o rusiški vertimai saugomi Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-16449, t. 4, l. 1–28).

Tiksli statistika nežinoma, tačiau daugiau kaip 150 „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944–1945 m. buvo nuteisti, kai kurie net mirties bausme; tai įrodo, kad sovietų okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir buvo pavojinga. Keliasdešimt patriotų po reokupacijos tapo partizanais, o dar didesnė dalis asmenų buvo represuoti, ištremti, žuvo lageriuose.

Šių eilučių autoriaus nuomone, vienas iš pogrindinės „Geležinio Vilko“ organizacijos Alytaus apskrityje įkūrėjų galėjo būti LNP narys, ats. pulkininkas Jonas Petruitis, Jokūbo (1891–1943). Po nepavykusio 1934 m. birželio 6–7 d. kariškių perversmo Kaune, jis ištremtas į Daugų mstl., vėliau gyveno Alytuje. J. Petruitį suėmė 1940 m. gruodžio 24 d. Alytuje (kalintas Kauno kalėjime, liko gyvas per Červenės žudynes). Jis savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 27042/3) 1941 m. nurodė, kad 1940 m. spalio 25 d. lankėsi Vilniuje pas Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuso štabe tarnaujantį pulkininką Antaną Šovą (suimtas 1941 03 20), o spalio 29 d. – Kaune pas ats. pulkininką, dr. Juozą Vėbrą (LAF Kauno štabo narys) bei ieškojo ryšių su Vokietijoje esančiu Lietuvių nacionalistų centru.

Vienas iš organizacijos įkūrėjų galėjo būti ir ats. leitenantas Pranas Zenkevičius (1900–1960), kuris nuo 1927 m. lapkričio 8 d. priimtas tarnauti į VRM, paskirtas pasienio policijos Trakų baro rajono viršininku. Nuo 1938 m. lapkričio 1 d. tarnavo Seinų–Marijampolės baro rajono viršininku. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 1 d. perkeltas į Rokiškio barą, o 1940 m. liepos 16 d. iš tarnybos atleistas. Atvyko gyventi į Alytų, dirbo banke buhalteriu. Vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavo Lietuvių saugumo policijoje Alytuje, o 1944 m. pasitraukė į Vokietiją ir emigravo į Australiją.

GVLP Daugų apygardos vadas (nuo 1941 04 01) Jonas Verseckas, 1934–1942 m. mokęsis Alytaus gimnazijoje, savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-14035) 1945 m. nurodė, kad jį į „Geležinio Vilko“ organizaciją užverbavo Pranas Zenkevičius. Pas P. Zenkevičių jis taip pat sutikęs Alytaus gimnazijos direktorių Stasį Barzduką, Alytaus apskrities pradinių mokyklų inspektorių Juozą Oželį, savivaldybės tarnautoją Kazimierą Gudonį. P. Zenkevičiaus laiškus-paketus J. Verseckui perduodavo K. Gudonis, kuris gyveno Vilniaus gatvėje. P. Zenkevičius ryšį su Kaunu palaikė per Alytaus gimnazijos moksleivį Zenoną Pranckevičių (g. 1923).

NKGB Alytaus apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas, v/s kapitonas M. Platov 1945 m. gegužės 24 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad „kontrrevoliucinei nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje vadovavo buvęs Lietuvos armijos karininkas Šimoliūnas“ (LYA, K-1, ap. 3, b. 811, l. 108).

GVLP Daugų apygardos vadas (iki 1941 04 01) Petras Juonys savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 3, b. 804, l. 96) 1945 m. nurodė, kad jį į „Geležinio Vilko“ organizaciją 1940 m. spalio mėn. užverbavo Jonas Blažys, nuo 1940 m. rugpjūčio 16 d. dirbęs Daugų valsčiaus pašto viršininku, o 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją.

P. Zenkevičius, S. Barzdukas, J. Oželis, K. Gudonis ir J. Blažys – šauliai. Ats. jaun. leitenantas Vladas Šimoliūnas taip pat šaulys bei LNP narys. 1940 m. atvykęs į Alytų, jis dirbo mokesčių inspekcijoje, o 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos–SSRS karui buvo vienas iš sukilėlių vadų Alytuje.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu tarnavęs Alytaus apskrities kriminalinės policijos viršininku Alfonsas Nykštaitis savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 46373/3, t. 4, l. 3/65) 1960 m. rašė, kad „Kaune gyveno Juozo Kvedaravičiaus pusbrolis buv. lakūnas, kuris piršosi į užakinius „Geležinio Vilko“ judėjimo vadus“. Pavyko nustatyti, kad minimas lakūnas – tai kapitonas Alfonsas Aušrūnas (iki 1940 m. Kvedaravičius, g. 1909 Simno vls., Ponkiškių k.), nuo 1932 m. tarnavęs Karo aviacijoje. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1941 m. sausio 1 d. paleistas į atsargą. Po reokupacijos A. Aušrūnas nebuvo represuotas, dirbo gydytoju, todėl manytina, kad jo veikla pogrindinėje „Geležinio Vilko“ organizacijoje buvo epizodinė.

Alfonsas Nykštaitis savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 46373/3, t. 4, l. 3/65, 3/66) 1960 m. rašė: „Faktinai Alytaus apskrityje prieš karą nacionalistinį judėjimą organizavo buv. komendantūros majoras Dainius. Jis žuvo paskutinėmis dienomis prieš pat karą, beeinant per sieną į Vokietiją.“ Mini, kad „antikomunistinio aktyvo“ būrių sąrašus sudarė LSP Alytaus rajono viršininko P. Zenkevičiaus pavaduotojas Juozas Kvedaravičius.

Manytina, kad LNP narys, ats. majoras Jonas Vytautas Dainius įsteigė ir vadovavo (kartu su kitais) pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai, kadangi jis nuo 1936 m. kovo 25 d. iki 1939 m. gegužės 31 d. tarnavo Alytaus ir Seinų apskričių komendantūrose, vėliau ūkininkavo Miroslavo valsčiuje, Parėčėnų kaime, todėl galėjo gerai pažinoti karininkus, policininkus, patriotinių organizacijų narius (pvz., Kretingos apskrityje 1940–1941 m. veikusiai „Geležinio Vilko“ pogrindžio grupei vadovavo ats. kapitonas Osvaldas Žadvydas, 1936 04 09 – 1940 10 09 tarnavęs Kretingos apskrities komendantūroje). Be to, NKGB Alytaus apskrities skyriaus 1941 m. birželio 8 d. nutarime įrašyta suimti Joną Dainių kaip „aktyvų pogrindinės kontrrevoliucinės fašistinės „Geležinio Vilko“ organizacijos narį“ (LYA, f. V-5, ap. 1, b. Nr. 3512, l. 3, 7). Matyt, sužinojęs apie gręsiantį suėmimą, J. V. Dainius slapstėsi, o birželio iš 19 d. į 20 d., bandydamas nelegaliai pereiti SSRS–Vokietijos sieną, Kalvarijos apskrityje, Liubavo valsčiuje, Santakos kaime sovietinių pasieniečių nušautas ir ten pat užkastas.

Svarbiu asmeniu organizacijoje reikėtų laikyti šaulį Juozą Cibulską (g. 1905), gyv. Alytuje, Perlojos gatvėje Nr. 22. GVLP Domantonių apygardos vadas Petras Zajankauskas savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-16449) 1944 m. nurodė, kad jį užverbavo Juozas Cibulskas, dirbęs Alytaus apskrities kelių ir plentų viršininku. Šis ryšį su Kaunu palaikė per Alytaus gimnazijos moksleivį Zenoną Pranckevičių. J. Cibulskas 1944 m. rugsėjo 7 d. buvo suimtas, tačiau iš Alytaus kalėjimo sugebėjo pabėgti. NKGB buvo ieškomas, tačiau apie jo tolimesnę veiklą ar represavimą duomenų nerasta.

Paminėtų asmenų įtaką pogrindinės „Geležinio Vilko“ organizacijos įsteigimui ar vadovavimui tikriausiai pavyktų nustatyti atlikus išsamesnius archyvinius tyrimus. Suprantama, kad baudžiamosiose bylose esančią informaciją reikia vertinti kritiškai ir atsižvelgti į šių bylų specifiką. NKVD ir NKGB darbuotojai stengėsi suimtiesiems inkriminuoti kuo didesnius nusikaltimus ir priversti juos pripažinti savo kaltę. Tardomieji stengdavosi sumažinti savo kaltę ir iškelti tuos faktus, kurie galėtų sušvelninti jiems skiriamą nuosprendį. Pvz., GVLP Daugų apygardos vadas Petras Juonys savo parodymuose (LYA, f. K-1, ap. 3, b. 811, l. 120) 1945 m. nurodė, kad „pogrindinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Daugų valsčiuje priklausė ne daugiau kaip 40 žmonių, iš kurių pažinojo tik 14.“ Alfonsas Nykštaitis savo parodymuose (LYA, f. 3377, ap. 55, b. 93, l. 76) 1960 m. teigė: „Antitarybinė „Geležinio Vilko“ organizacija, kurią aš kūriau kovai prieš Tarybų valdžią, jokių skyrių neturėjo.“ Dėl to baudžiamosiose bylose esančią informaciją (suimtųjų parodymus) būtina patikrinti kitais išlikusiais dokumentais.

Dzūkai tikrai nenorėjo Stalino saulės, nuo pat pirmųjų okupacijos dienų priešinosi sovietinei valdžiai. Pirmųjų Lietuvos kovotojų likimai parodo milžinišką pasipriešinimo kovos mastą ir nežabotą okupantų žiaurumą. Deja, sovietų okupantus pakeitę naciai pasižymėjo tokiu pačiu žiaurumu ir sušaudė ne vieną pogrindžio dalyvį.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas