Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Jie mums davė teisę į darbą ir poilsį

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

Jie mums davė teisę į darbą ir poilsį

Vytautas Budrys, buv. kriminalinės policijos valdininkas

Jaukią šventadienio popietę neretai žmonės prisimena praėjusius laikus. Tokių prisiminimų ypatingai netrūksta buvusiam kriminalinės policijos pareigūnui. Tačiau ir tuos išgyvenimų kalnus nustelbia bolševikų laikmečio prisiminimai; prisiminimai, kurie verčia vėl pergyventi begalinį siaubą. Kaip čia, rodos, visai neseniai atsisveikinau su draugais, bendrai planavome, bendrai valėme ginklą, štai, jų jau nėra. Ne vienas jų toliman Sibiran vergijon išvarytas, ne vienas savo jauną gyvybę už tėviškę padėjo, nes vienas čekistų buvo žiauriai nukankintas. Už ką visa tai?

Ties galvomis juodą debesį pakibus pajutome jau 1939 metų rudenį, kai tarnautojai ne laiku iš atostogų buvo atšaukti. „Vilniaus grąžinimas Lietuvai“ anaiptol gerų minčių nekėlė. Tas pats grąžinimas lengvai žadėtas, o užtrukęs ilgai rodė, kad arba išvaduotojai nespėjo visa ko išvogti, ar kad Vilnius — iš tikrųjų ant žabangų pririštas vilioklis.

Galop, nuvykę Vilniun nustebome: argi tai būtų mūsų kalėjimų kaliniai apginkluoti? O ne, tai „nenugalimoji raudonoji armija“…

Vilnius iš seno garsus savo nusikaltėliais. Dar vaikas būdamas skaitydavau Valančiaus raštus apie garsiuosius Panerių plėšikus, kuriuos vaizdavausi kažkokiais nežemės sutvėrimais. Tikrai, kriminalinei policijai atvykus į Vilnių darbo buvo nemaža. Mat, didelė dauguma nusikaltėlių iš sugriuvusios Lenkijos buvo subėgusi Vilniun.

Kriminalinės policijos darbas Vilniuje turėjo būti visai kitoks, negu kitose Lietuvos vietose: čia nusikaltėliai daugumoje, jei taip galima išsireikšti – mėgėjai, o Vilniuje – profesionalai. Vilniuje nusikaltimų pasaulis labai ir labai centralizuotas, darbas labai paskirstytas, įdomus iš psichologinės pusės. Vienas yra svarbus faktas, kad didžiausių nusikaltėlių pasaulis – beveik vien tik žydai. Didžiuma stambesniųjų „žuvų“ – žydų, seni venerikai. Dirba šie žydai labai gudriais metodais. Dažnai pats vagis yra puikiai žinomas, bet jo kaltę įrodyti be galo sunku. Tokius nepataisomus nusikaltėlius daugelis valstybių izoliuoja į priverčiamojo darbo įstaigas, kurios pas lenkus buvę labai griežtos. Iš tų pačių nusikaltėlių teko išgirsti, kad sifiliu jie užsikrėtę tik tam, kad su tokia liga gali būti pripažinti fiziniam darbui netinkami ir darbo įstaigos išvengti, atseit, „pasišvęsti savo specialybei“. Tai grynai užsispyrusio žydo psichologija…

Vos tokį piktadarį – žydą spėjai suimti, tuoj įžūliausiu būdu lenda žydės; sukelia baisiausią aliarmą, įžūliausiai grasina – eisią skųstis į sovietų įgulas. Ir tokių „nuskriaustųjų“ šeimos tikrai eidavo skųstis „svieto lygintojams“.

Atėjo 1940 metų gegužės pirmoji. Gatvėse įtempta nuotaika. Raiti patruliai. Ta diena praėjo, bet kiekviena nauja diena su didėjančia šilima nešė ir didėjantį nerimą. Tamsią naktį žuvo vienas policijos pareigūnas, žuvo antras, trečias. Ne vienas iš tyrinėjančių pareigūnų, spėliodamas įvairias galimybes, tam tikrą procentą skyrė ir provokacijoms iš laikančių ryšius su sovietų įgulomis bolševikuojančių pusės, tačiau tokie spėliojimai apie „didįjį sąjungininką“ buvo pavojingi.

Prasidėjo birželis ir su juo staiga keistos radijo transliacijos. Jau ir prieš tai aplinkraštis po aplinkraščio griežtai įspėdavo tarnautojus, kad neįžeidinėtų jausmus tų, kurių viena tik išvaizda, rodos, jau buvo įžeidimas visa to, kas kultūringa. Šitie dalykai gerų minčių nekėlė. O vis dėlto „gerasis tėvas Stalinas“ įsižeidė. Juk kitaip ir būti negalėjo – ir nekalta avis sukelia vilkui apetitą ir tuo jį įžeidžia. Ir tas sovietų karys, kuris, berods, daręs bjaurų nusikaltimą, dezertyravo ir užkluptas nusišovė, staiga tapo „socialistiniu herojum, žuvusiu dėl darbo klasės buržuazinėj šaly…“ Prasidėjo notos dėl sutarčių nesilaikymo, pagaliau ir pats ultimatumas, okupacija.

Tuo metu, kai gatvėmis, lyg į Alvito atlaidus, ritosi naujos raudonarmiečių bangos, daugumas neramiai knisomės po savo turtą, deginome ar slėpėme į saugias vietas visa, kas vėliau galėtų apie mus byloti, kaip apie „liaudies priešus“. Tuo metu, kai Vilniaus „barzdota liaudis“ džiaugsmingai sutiko „išvaduotojus“, ne vienas susirūpinęs tempėme į valdinį bagažą ginklų ir amunicijos atsargas ir siuntėme juos į saugias vietas; taip liepė lietuviškasis instinktas, kuris neklydo. O tuo pat metu ne vienas iš mūsų žmonių, ypatingai mėgstančių būti bet kokio judėjimo priešakyje, jau pradėjo sakyti, kad ir Rusijoje žmonės gyvena, kad jei režimas būtų blogas, kaip jį „šmeižia“, tai esą seniai būtų įvykusi revoliucija ir t. t. Žiūrint į tokius žmones, rodės, kad kas žadą būtų užėmęs: pajutai baisų vienas kitu nepasitikėjimą. Rodos, artimiausias draugas atsisuks į tave ir pasakys: „Štai liaudies priešas, suriškite jį!“ Daugelis žmonių tuo laiku galvojo pilvais (aš laikau, kad ne galva, o pilvu galvoja kiekvienas, kuris ne dėl idėjos, bet dėl pilvo dirba ir kuriam nesvarbu, kas pilvą sotina), bet buvo ir tokių, kurie, savo tikras idėjas užmaskavę, stengėsi pasidaryti „liaudies žmonėmis“, kad tuo būdu galėtų padėti saviesiems. Be abejo, apie 1941 metų pavasario trėmimus niekas nė nesapnavo.

Tarp sovietų karininkų taip pat buvo žmonių: pasijutę niekieno nesekami jie palingavę atsidusdavo: svajojo ir jie naują gyvenimą sukurti, bet žydai viską sugrobę į savo nagus. Jie tik sakydavo, kad jei jau mus užgriuvo ta nelaimė (faktas), tai reikia tik stengtis, kad kuo daugiausia savų žmonių paliktų savo vietose ir kuo mažiau prie valdžios aparato prieitų žydai. Socializmas, anot jų, nesąs blogas; blogas esąs tik žydiškasis socializmas. Bet juk ir pats socializmas yra žydo padaras ir atitinka tik žydo dvasią; juk vien tik žydai stengiasi visą pasaulį užvaldyti.

Dėl įvairiausių priežasčių, bet dažniausiai gryno kailio keitimo ir karjerizmo vedini daugelis pareigūnų kėlė kompartijų ir profsąjungų organizavimo bei politinių kalinių šelpimo klausimą. Ne gana to, panašūs asmenys apsaugojo įvairius sąrašus, knygas, bylas ir dokumentus, kad „liaudies priešai“ šių nesunaikintų. Nepagalvojo vargšai, kad vis tiek ir patys bus likviduoti ir kad tuo savo žygiu tik pasitarnavo raudoniesiems budeliams, padėdami padaryti skaudesnę žaizdą tautai. Tokie žmonės nežinojo, kad dėkingumas svetimas bolševikams žodis; juk bolševikai negailestingai išvežė dalį net tokių žmonių, kurie bendradarbiavo su jų NKVD. Bolševikai nuolat „valė“ ir partijos žmones. Pasirodo, kad įvairūs net nepilnamečiai vagiliai svarstė „bylas“ senų bolševikų, ir šiuos, kaip „buožių sūnus“, iš partijos mėtė. Bolševikai puikiai parodė savo taktiką: iščiulpti iš žmogaus visa, kas galima, o paskui jį sunaikinti.

Šiaip gyvenimas Vilniuje plaukė palyginti ramiau, negu kitose Lietuvos vietose, nes Vilnius jau buvo spėjęs pajusti bolševikų valdžią 1939 metais. Apie kitų Lietuvos vietų gyvenimą iš spaudos maža ką galima buvo orientuotis, tačiau įvairios „rezoliucijos“ apvalyti valdžios aparatą nuo liaudies priešų, išlaisvinti įvairius kovotojus – politinius kalinius, daugiausia žydus, didino susirūpinimą. Lygiagrečiai su tuo įstaigose, lyg grybai po lietaus, dygo žydeliai. Tai šen tai ten stambiais pareigūnais tapo mums gerai žinomi, jei taip galima išsireikšti, „politvagys“.

Liepos pradžioje seni tarnybos liudijimai surenkami, o jų vietoje išduodami nauji, su Sniečkaus parašu. Tarnautojų tarpe varoma propaganda, kad visi „liaudies priešai“ pabėgo, ir kad pasilikusiems nėra ko bijoti. Ne vienas gavome naują liudijimą su paaukštinimu – atseit, „liaudies vyriausybė“ eina sėdama malones. Tačiau tikrumoje paaukštintieji pirmiausia buvo sudoroti. Gavęs naują liudijimą, lyg ką pikta nujausdamas, pasidariau abiejų – seno ir naujo – fotokopijas, kurios paskui padėjo išnešti sveiką kailį iš milicininkų nagų.

O įvairūs vagys vis kilo. Štai keli broliai Pultinevičiai, buvę lašinių vagys: vienas tampa Vilkaviškio apskrities viršininku ir apskrities kompartijos sekretorium, antras – tos pat apskrities policijos vadu, trečias – Virbalio miesto burmistru. Iškilę tuojau sudoroja „liaudies priešą“ policininką, kuris pas juos vogtus lašinius surado.

Vilkaviškio papirosų fabriko savininko žydo Braudės sugyventinė, Geležūnaitė, ligi tol šilkų ir papuošalų skaičiaus nežinojusi, tampa „liaudies dukra“ ir pakyla iki aukščiausios tarybos deputatės.

Sistemingam Vilniuje kino „Kazino“ kasos apvogimui besikartojant, pirštų antspaudai parodo, kad vagis – komjaunimo kuopelės įkūrėjas, Vilniaus rusų Puškino vardo gimnazijos sargo sūnus.

Policija suseka nusikaltėlius. Juos (žinoma žydus) su ginklu lydi vieno iš vagių brolis „pagalbinis milicininkas“ – žydas su raudonu raiščiu.

Smuklėje pasigėręs „liaudies milicininkas“ peršauna du darbininkus. Bolševikų pareigūnai bylą iš tardytojo išreikalauja, o jų giminėms, pasiskundus kitose įstaigose, paaiškina, kad „kvotą dariusi buvusi policija ir kad kvota kažkur dingusi“; komunistas – žmogžudys perkeliamas į kitą vietą.

Sulaikytas piktadarys gatvėj (pvz., Solečnikas – žydas, stambus vagis) ima rėkti, kad jį sulaikė smetoninė policija; pareigūnui nuo įsiutusios žydų minios dažnai belieka tik pasislėpti.

Toks bendrais bruožais buvo darbas policijoj bolševikams užėjus; panašių ir dar gražesnių faktų būtų galima paminėti ištisą tomą. Ir prisiminė sena rusų pasaka: kalinys paklaustas, už ką nubaustas, atsako, kad už politiką, o paklaustas, už kokią politiką, paaiškina „vaito karvę pavogęs“. Vadinasi, jei iš valdžios atstovo ką pavogei – jau politika. Mūsų bolševikai „politikos“ sąvoką dar labiau praplėtė – jiems kiekvienas nusikalstamas darbas, nukreiptas prieš nebolševiką, jau buvo politika dėl darbo klasės – tai pat žydiškas charakteris: tik paskaitykite „slaptasis pasaulinis – žydų suokalbis“, arba ištraukos iš talmudo. Visa, kas bloga padaryta nežydui, yra gera. Skirtumas tik toks, kad šie pataikūnai, naudodamiesi talmudu, kaip evangelija, sąvoką „žydas“ pakeitė „bolševiku“. Ir tokie „svieto lygintojai“ – „politvagys“ ėjo iš kalėjimų ir kopė į valdžios viršūnes teikti laisvių ir atstatyti „žmonių teises“…

Liepos mėn. pradžioje internuojama senoji saugumo policija. Valdininkai nuginkluojami, ir juos turi saugoti kriminalinės policijos valdininkai. Daugumas nuo šios bjaurios pareigos slapstosi. Tačiau atvyksta naujas apygardos viršininkas, Gabrys, vis dar iš senojo režimo ir padėtį atstato. Pasirodo, saugumo likvidavimas buvo vietinių bolševikų pagreitintas žygis; Maskvos budeliams dar reikėjo, kad ta policija prieš likviduojant susiteptų dar rankas.

Prasidėjo areštai. Kiekvieną naktį ne tik saugumo, bet ir kriminalinė policija mobilizuojama kratų ir areštų vykdyti. Tiesa, Vilniuje areštuojami tik lenkų veikėjai bei karininkai ir skelbiama, kad tik „lietuvių priešai“ renkami, bet mintyse daugelis numato, kas darosi kitose Lietuvos vietose. Vėliau teko išgirsti, kad ne vienas pareigūnas, medžiodamas savo tautiečius, raudoniesiems tikrai sąžiningai talkininkavo. Tokių areštų metu ir juokų pasitaikydavo: veža kartą kažkokį sulaikytą lenkų karininką. Pakely sulaiko bolševikų patruliai. Karininkas, gerai mokėdamas rusiškai, paaiškina, kad jį sulaikiusi fašistinė policija, ir patruliai visus išvaiko į visas keturias puses; sugrįžus pareigūnams, GPU instruktoriai keikiasi, bet „paukščio“ jau antrą kartą nebesučiupsi.

„Učiteliai“ – GPU instruktoriai, nuolat nurodinėja, esą buvusios policijos valdininkai neatidžiai darą kratas: štai, pvz., rodo seną prieškarinį albumą – almanachą, kuriame yra caro atvaizdas; tai esąs „didžios svarbos įrodymas, pakankamas kontrrevoliucionierių sušaudyti“. Prisiminus, kad kiekviename mūsų kalendoriuje galima rasti fašistiškų atvaizdų, šiurpas nukrėsdavo, bet apie tai pagalvoti nebuvo laiko. Kai kurie pasitardavome bėgti per sieną, bet ir vėl sustodavome: argi jau taip ir užleisime viską žydams?

Prieš Liaudies Seimo rinkimus nuotaika dar labiau aprimo. Į rinkimų apylinkes prisireikė išsiųsti „stebėtojus“, kuriais paskiriami saugumo ir kriminalinės policijos valdininkai. Tokie skyrimai būdavo labai nervingi: įsakoma tą ir tą valandą susirinkti saugume ir ligi paskutinės minutės, kol reikia vykti į paskirtą vietą, niekas nieko nežino.

Stebėtoju išvykstu ir aš į vieną Vilniaus krašto bažnytkaimį. Susirišu su vietos policija ir projektuoju, ką reikės iš fantazijos ištraukti blogiems rinkimų rezultatams pateisinti, nes balsavimas vyko „labai entuziastiškai“. Taip begalvojant, atvyksta grupelė driskių, kurių vienas net basas (atvyksta liuksus automobiliu), ir pareiškia esą revizoriai iš kompartijos ir norį padaryti mitingą. Kadangi, siunčiant „stebėtojus“, buvo duotas nurodymas jokių mitingų neleisti, tai skambinu į apygardą ir iš ten pakartotinai gaunu įsakymą mitingo neleisti. Visi reiškia atvykusiems driskiams šiek tiek baimės, o šie pirmiausia sudrasko tautinę vėliavą, paskui nori mitinguoti. Čia jiems griežtai pareiškiu, kad mitinguoti neleisiu. Kai jie pasako, kad mane iš būstinės pašalinsią – parodau iš kišenės kyšančią pistoleto rankeną. „Draugai“ išvyksta, bet po kiek laiko vėl grįžta ir prašo leisti susijungti su Vilniaus kompartija. Leidus praneša, kad „rinkiminėje apylinkėje nėra tvarkos, kad esąs svolačius iš smetoninės žvalgybos, kuris neleido iškabinti raudonos vėliavos, provokuoja ir kursto gyventojus nebalsuoti“. Po to klausia, ar tą provokatorių palikti, ar areštuoti ir atvežti į Vilnių. Ką jiems atsakė, negirdėjau, bet areštuoti nemėgino. Nors, išgirdus jų pasikalbėjimą, ir šaltas prakaitas išpylė, tačiau nutariau geruoju nepasiduoti. Atsiminęs tą įvykį dabar ir pats juokiuosi iš savo „drąsumo“, bet tada bolševikus daug kas matavo kultūringų šalių ir jų propagandos mastu…

Tiek vietos policija, tiek rinkimų komisija mano žygio išsigando. Vakare, pasitarę su rinkiminės komisijos pirmininku, nutarėme, kad renkamieji vis tiek bus išrinkti, todėl dėžėn kišome tiek kortelių, kiek tilpo, o parvykęs Vilniun parašiau ilgą raportą, kad apylinkėse bastėsi „revizoriai“, kurie savo mitingais atbaidė ūkininkus nuo balsavimo, tik ten, kur aš neleidau mitinguoti, nors nėra nė vieno komunisto, balsavo beveik per 100%, ir tai dėl rinkiminės komisijos veiklumo atvykę net iš kitų apylinkių. Rinkimų „rezultatai“ instruktorių matyti nepatenkino, tad „revizorių“ sutramdymo pasėkų nebuvo, ar gal nespėjo, nes tuoj buvau išvytas; tik kai kas iš viršininkų murmėjo, kad padarytas „išsišokimas“, kuris galėjo blogiau pasibaigti.

Praslinkus Liaudies Seimo rinkimams, saugumo policija, matyti, savo uždavinį buvo atlikusi ir buvo pradėta likviduoti šuoliais — lygiai kaip ir periodinė spauda. Tuščias spragas užpildinėjo žydukai ir analfabetai. Būdavo taip, kad naujas pareigūnas parašo arešto nutarimą, iš kurio atrodo, kad sulaikytas piktadarys areštuoja viršininką ir pasirašo nutarimą. Būdavo nutarimų, kuriuos reikėdavo siųsti į nuovadas atgal, išaiškinti, kas ir ką sulaikė. Naujieji pareigūnai buvo tokie „išmokslinti“, kad gamtinio reikalo atlikimą vadino „antgamtiniu reikalu“…

Net ir tuo metu buvo optimistų, kurie įtikinėjo, kad kriminalinė policija liksis nepajudinta, kad bolševikai, aplamai, į gyvenimą maža ką naujo įneš ir net valstybės ženklas Vytis paliksiąs tas pats, tik ne skyde, o penkiakampėje žvaigždėje, ir kaip tai būsią gražu…

Rugpjūčio pirmomis dienomis vienas iš kriminalinės policijos pareigūnų, Dimavičius Juozas, neatvyksta į tarnybą. Pasirodo, susidraugavęs su bolševikų karininkais, o kai šie kartą jo bute nusigėrę pavėluoja į tarnybą, pasiaiškina, kad smetoninės policijos pareigūnas „juos tyčia girdęs šnipinėjimo tikslu“; aišku, valdininkas dingsta be žinios. Tai buvo pirmoji auka iš kriminalinės policijos Vilniuje. Netrukus apygardos viršininkas iškviečia raštinėn ir duoda paskaityti telefonogramą; 11 asmenų skaičiuje, kuriuos, „atėmus visus valdinius ir nuosavus ginklus ir tarnybos dokumentus, tuojau paleisti iš tarnybos“ randu ir savo pavardę. Dėl algos, kompensacijos ir taupmenų išmokėjimo niekas nė neužsiminė, ir net vėliau paklausus pareiškė, esą „džiaukis, kad dar laisvas vaikščioji“.

Viena, kas man tuo metu buvo likę, tai ginklas, su kuriuo buvau nutaręs nesiskirti. Slinko dienos, mintis mintį ginė. Ne vienas iš to laiko bolševikiškų viešpačių gali padėkoti mano draugams, kurie mane atkalbėjo, kad „nors ir dešimt bolševikų gyvybių yra mažiau vertos, negu vieno lietuvio“. Netrukus ir ginklą teko likviduoti; mat, vienas buvęs bendradarbis aplankė mane „su užuojauta“ apie 23 val., ir, kol aš jo paprašytas atnešiau gerti, jis spėjo pastebėti muilo gabale įlipdytas pistoleto dalis. Ginklą pardaviau. Juk ir be to kai kurie draugai klausinėdavo, esą „pristatei tik vieną ginklą, o pats turėjai kelis, tad kur juos padėjai?“ Tokiems aiškinausi, kad buvau paskolinęs pažįstamiems apie tėviškę; paminėjau kaip tik tokius pažįstamus, kuriuos žinojau esant tuo metu jau anapus sienos ir kurių jau buvo paskelbtas paieškojimas.

Gavęs už ginklą pinigų vykstu į Kauną. Ponas „draugas Vitulskis“ audiencijos nesuteikia ir praneša, kad išmestas „kaip netinkamas ir liaudies priešas“ ir kad su tokiais jis kalbėtis neturįs reikalo. Namo vykti bijau: pažįstami „politvagys“ juk lauks parvažiuojant. Rūpinuosi išvykti svetimšalių legijonan, bet prancūzų pasiuntinybėje atsako, kad jiems jau nebe legijonas galvoje. Kalbuosi su draugais – nuolatiniai areštai visus išvedę iš pusiausviros, argi išsigelbėjimas – tik bėgti?

Kalbuosi su kitos valstybės atstovu; pasiūlau savo jėgas ir sugebėjimą bei pasiryžimą keršyti azijatams. Jis man atsako:

– Tamsta esi žmogus dar jaunas ir karštas. Gal ta energija truks ilgai, o gal labai trumpai. Vieni iš tamstos bendradarbių pardavė draugus ir sąžinę ir tarnauja priešui, kiti, gelbėdami savo kailį, išbėgo per sieną, o aš tamstai sakau, kad tas, kas nuoširdžiai nori dirbti savo krašto atvadavimui ir keršyti pavergėjams, pakankamai ras darbo ir čia: iš pavojaus pabėgti drąsus žmogus ir paskutinį momentą suspėja.

Tai mane tiesiog uždegė. Ir aš nutariau, kol sąlygos leis – liksiuos savo tėviškėj.

Parašau „liaudies ministeriui Gedvilui“ prašymą, kuriame apgailestauju anksčiau nepažinęs komunizmo, nes tie, kuriuos aš pažinau kaip komunistus, buvo girtuokliai ir vagys. Kad ir pats buvau nuo buvusio režimo morališkai nukentėjęs, norėdamas nusikaltusį neolituaną traktuoti lygiai su kitais, kad mano tėvas buvo artimas Kapsuko draugas (faktiškai taip ir buvo, tik mano tėvas buvo bedarbis, o Kapsukas – stambus „buožė“ ir, pagal bolševikų terminologiją, mano tėvą „eksploatavo“ – naudojosi jo rankų darbu) ir t.t. Šį prašymą rašiau Vilniuje, buvusios tarnybos vietos būste, geriems draugams „nematant“. Vis dėlto atsirado tokių draugų, kurie pamatę pakėlė protestą, kaip pašalintas gali naudotis tarnybine mašinėle ir, aplamai, eiti į įstaigos būstinę; esą toks tipas galįs būti tuoj areštuotas ir sudorotas ir t. t. Tas žmogus buvo visai kito skyriaus tarnautojas ir šio skyriaus būste svečias, kaip ir aš pats. Rašymą teko nutraukti, o jam pagrūmoti svariausiu tokių žmonių bijomu argumentu, kad kol jis mane areštuos, aš jam sprandą nusuksiu. Po to atsisveikinau su įstaigos viršininko padėjėju, kuris, reikia pasakyti, buvo geras lietuvis ir savo pareigūnus išleido, kaip tėvas, gailėdamasis. Su kartumu pasakiau, kad jo įstaigoje lieka niekšų, kurie pasiryžę parduoti kiekvieną neatsargų draugo mirktelėjimą, be to, jį įspėjau, jei kas pultų dėl mano rašymo mašinėle.

Nuvykau į Kauną pas Gedvilą savo prašymo rezultatų sužinoti. Čia beveik jėga teko įsiveržti, pareiškus, kad „dabar ne tie laikai, kad iš kažkur atvykęs ir nuvargęs pas ponų duris kelias dienas stovėtum“. Reikia pasakyti, kad savo arogantiška laikysena aš tuomet tikrai priminiau gerą „politvagį“. Su Gedvilu kalbėjausi gerą valandą. Jam išpasakojau savo rašto komentarus: būtent, kad mane išnaudojusio piliečio žmona buvo žydė, o jis pats nors tautininkas – kalba namie rusiškai, kad neolituanas, dėl kurio aš nukentėjau – spėjęs tapti žymiu komjaunuoliu ir pakilti, kad žmonės, kuriuos aš pažinojau, kaip komunistus, buvo girtuokliai ir vagys ir kad tam išrodyti aš turiu dokumentų. Sakau, aš turiu apie komunistus daug nešvarios medžiagos, kurią, išbėgęs už sienos, galiu panaudoti propagandai, bet vis dėlto aš pats, kaip darbo žmogus, dėl atskirų komunistų nenoriu kompromituoti pačią sistemą ir į užsienį nebėgsiu. Tačiau pagal konstituciją aš turiu teisę į darbą, tai kam man prievarta bruka teisę į badą ir poilsį ir dar apvagia – negrąžina nei taupmenų, nei kompensacijos nemoka. Ta pati kompensacija pagal senus įstatymus buvo didesnė, dabar apkarpyta ir nė tos neduoda.

Gedvilas atsakė, kad „Smetonos teroro laikais“ bolševikai turėjo gerti iš nusivylimo; nusikaltimus darė, kaipo protestą prieš buržuazinės šalies įstatymus, kurių bolševikas neprivaląs vykdyti, o nuo visokių perėjūnų „liaudis“ atsikratysianti. Dėl teisės į darbą, tai, esą, mano prašymas būsiąs ištirtas iš pagrindų (tai man nieko gera nežadėjo, nes pakako paklausti kurį nors mano apylinkės „politvagį“, ir rezultatai aiškūs). Be to, esą, „kas gėrė darbo klasės prakaitą“, gali pagyventi ir paragauti to gyvenimo, kurį vilkusi darbo liaudis, o paskui darbo visiems pakaksią ir tą „darbo rankų perteklių, kurį čia vietoj neaprūpinsime, priglaus broliškos respublikos“.

Šito posakio aš tuomet nesupratau, nes tai buvo tik 1940 m. rugpjūčio mėn. Jei man kas būtų tuo metu paaiškinęs apie „teisę į darbą broliškose respublikose“, kaip tai paaiškėjo 1941 m. birželio mėn., „draugas“ Gedvilas gali būti tikras, kad kraštas būtų išsivadavęs nuo vieno išgamos.

Savo adreso jam nenurodžiau – pasakiau, kad esu benamis, valkata, kuriam tarybų valdžia viską atėmė ir kad rezultatų sužinoti ateisiu pats: juk jei prašymas bus pagrindinai tiriamas, nieko gero laukti netenka. Parašiau prašymą vienos bolševikų įgulos komendantui, norėdamas gauti buhalterio tarnybą, bet ir iš ten, tik pasikalbėjus su „politruku“ ir sužinojus, kad užklaus NKVD nuomonės, teko dumti.

Kurį laiką pasibastęs, nutariau kaip nors nuvykti į namus, nors jie ir nė kiek neviliojo. Turiu prisipažinti, kad geležinkelio bilietą buvau paprasčiausiai akiplėšiškai pavogęs (nemokami nuolatiniai bilietai keliauti visais geležinkeliais buvo duoti saugumo departamento tarnautojams) ; tuo bilietu ilgą laiką ir naudojausi.

Taip parvykau iki pasienio geležinkelio stoties. Reikia nepamiršti, kad 10 kilometrų pasienio ruožas nuo rugpjūčio mėn. vidurio (1940 m.) buvo paskelbtas draudžiamąja zona. Pagal slaptą bolševikų instrukciją (kurią taip pat paprasčiausiai pavogiau) į tą ruožą faktiškai negalėjo įžengti joks buvusio režimo administracijos pareigūnas. Tas ruožas, ypatingai prie sieną kertančių plento ir geležinkelio knibždėte knibždėjo slaptų ir viešų agentų, įvairių „ant drąsos“ išgėrusių komjaunuolių – buvusių peštukų ir kitų naktibaldų. Vargas buvo žmogui į jų rankas pakliuvus – neretą apmušdavo, atimdavo pinigus, neretą sužeisdavo. Vis dėlto atvažiavau.

Lyja. Paskui mane atvažiuoja automobilis. Manau, kad tai vietinio susisiekimo taksi. Kadangi eiti 4 km, tai sugalvoju parvažiuoti. Mano nustebimui iš automobilio išlenda raguoto ruso galva. Vis dėlto jis toks malonus, kad sutinka pavėžinti ir parveža iki tėviškės miestelio. Išlipu kaip tik „patruliams“ į rankas; suvaidinu kuo draugiškiausią atsisveikinimą su rusu ir einu namų link. Patruliai, stebėdamiesi – „jis parvyko su sovietų mašina“ – eina paskui. Skersgatvyje praeinu dar du. Pro šiuos praėjus jaučiu, kai pirmieji aiškina, kad „parvyko su sovietų mašina“. Vis tiek jaučiu, kaip vejasi ir šaukia „stok, šausim“. Sustoju: su lagaminu bėgti per purvyną ir laukus nėra prasmės. Pareikalauja dokumentų. Parodau „nuolatinį geležinkelio bilietą, duotą saugumo departamento tarnautojui“ ir anksčiau pasigamintą asmens liudijimo foto nuotrauką. Žinoma, mažaraščiams milicininkams nekilo įtarimas dėl bilieto pavogimo, o foto nuotrauką palaikė asmens liudijimu. Pamatę „liudijimą“ su „savo žmogaus“ Sniečkaus parašu, iš karto nuo „tu“ pereina į „jūs“, pasiteirauja, ar ne atostogų būsiu parvykęs, atsiprašinėja už sutrukdymą, mat, „liaudies priešai bėgą per sieną, tai reikia daboti“ ir net padeda iki namų atnešti mano bagažą. Namuose persivelku sausais drabužiais, paimu ginklą ir vėl į platų pasaulį.

Ir vėl akiplėšišku drąsumu teko veržtis į įvairiausias tarybines įstaigas, lankstytis įvairiausiems naujų laikų „referentams“. Manau, kad tik besaikis akiplėšiškumas neleido šiems suprasti, kad prieš juos stovi „aršus liaudies priešas iš buvusio saugumo departamento“. Čia išgirdau daug įdomių dalykų; pav., tokioj darbo ministerijoj man paaiškino, kad „oficiozai rašo užsienio propagandai, o mes bedarbių dar niekada tiek neturėjome ir jei jiems tik darbo įrankius supirktume, tai visos šelpimui skirtos lėšos išsisemtų, bet, esą, drauge, tuo nereikia sielotis, nes dauguma dabartinių bedarbių, tai buvę liaudies priešai ir išnaudotojai, kurie tegu išmėginą, kiek kainuoja svaras bėdos“. Bet, esą, Sovietų Sąjungoj kiekvienas turi dirbti, ir net tie priešai, kurie dabar darbo ieško, bus aprūpinti darbu, jei ne čia, tai broliškose respublikose. Iš to, kad tą patį posakį girdėjau ir pas Gedvilą, aš manau, kad šie žmonės arba tiesiogiai žinojo apie 1941 m. birželio mėn. trėmimus, arba taip manė, turėdami prieš akis pačią „rojaus“ praktiką.

Vienas, kuris man savo atvirumu patiko, tai ėjęs vidaus reikalų ministerio pareigas Dikčius. Kaip šiandien atmenu jo žodžius:

– Drauge, mums labai skaudu, kad mes turime būti savų lietuvių skriaudimo liudininkais ir net bendrininkais. Tikėkite, mes dabar ne daugiau, kaip šachmatų figūros: štai šiandien aš gavau įsakymą, kad iš Maskvos atvyksta žmogus, kuriam turi būti paskirta ne mažesnė, kaip XVI kategorijos vieta; aš jums sakau, kad rytoj šio žmogaus žodis reikš daugiau, kai mūsų visų ministerių, nors jis bus tik mano archyvaras.

Tuomet aš supratau baisiąją mūsų tautos tragediją: tariamos „mūsų“ įstaigos ir ministerijos, o vėliau komisariatai buvo tik lėlių teatras, kurį šokdino, siūlą tampydamas, žydas. Be abejo, žydui padėjo vienas kitas žydbernis, kaip, pvz., toj pačioj vidaus reikalų ministerijoj referentas Kežinaitis, kuris labai karščiavosi, kad aš „draugą ministerį perilgai asmeniškais reikalais varginu“. O aš Kežinaičiui atkirtau; labai gerai, kad tėvas neišleido jo gydytoju, nes jis, prapjovęs ligoniui pilvą ir pamatęs, kad darbo valandos baigėsi, užsiuvimą, tikriausiai, atidėtų kitai dienai.“ Kežinaitį aš tuo metu pavadinau biurokratu, „smetoniškesniu už patį Smetoną“. Po to jis išsinešdino.

Panašiai teko susikibti su daugeliu pataikūnų ar žydų, kurie, „tautos valiai pasireiškus“, lyg blakės, lindo į tautos organizmą, vieni kitus stumdami. Tokiu laiku iš žydės prokurorės Kaselienės girdėjau (kalbėjo telefonu su kažkokia įstaiga), kad vienai vietai užimti, kur pirmiau dirbo lietuvis inžinierius, daug geriau tinkąs jos giminaitis, 17 metų žydelis, kuris, nors ir žydų tikybinę amatų mokyklą baigęs, bet „turi gana platų politinį akiratį“. Aišku, darbo našumą reikėjo kelti…

„Socialistinėj tėvynėj kiekvienas turi teisę į darbą“. Teisę į poilsį aš buvau gavęs, bet – „kas nedirba, tas nevalgo“, tad nevalgius nusibodo ilsėtis ir pradėjau energingai ieškoti teisės į darbą. Tą teisę aš radau, lyg konstitucijoj padėtą, bet kol radau, tai per nepilnus du mėnesius pėsčias, dviračiu ir vogtu geležinkelio bilietu atlikau lygiai 5.107 kilometrus. Buvo dienų, kad dviračiu sukeliaudavau 170-210 kilometrų, o pėsčias 60-80 kilometrų per dieną. Čia, kaip minėjau, labai pravertė vogtas nuolatinis geležinkelio bilietas. Žinoma, reikėjo ir valgyti, bet juk vasaros pabaigoje ir rudenį daržai pilni, ir tai didelio sunkumo nesudarydavo. Miegoti – plačios daržinės, pievos su šieno kūgiais.

Įstaigose apie ankstyvesnę kriminalinės policijos tarnybą daugiausia nutylėdavau. Daug kur tekdavo nutylėti ir išsilavinimo klausimą. Nors bolševikai švietimą labai pabrėždavo, bet tik politinį, nes kai, pvz., sveikatos komisaro pavaduotojui pasakiau, kad buvęs studentas, tai jis susiraukė, kad ne iš darbo klasės, kai pasakiau, kad gali rekomenduoti „tikras socialistas universiteto rektorius“, jis atrėžė, kad „tikras socialistas yra tik tas, kas kaltu ar kūju dirba“. Žinoma, pasakius, kad nė vienas komisaras su kūju nedirba, jis nieko neatsakė, tik 1940 m. rugsėjo mėn. paduotą prašymą gavau atgal 1941.V.31. su kadrų skyriaus rezoliucija „tokiems vietų nėra“.

Vienas bolševikas (Lietūkyje) pasakė, kad nereikią tikėtis, kad buržuazija vėl sugrįš, bet fašistų negalima įsileisti, nes, kitam vėjui papūtus, jie sabotuos. Fašistus, esą, „galima įsileisti tik ten, kur vienas fašistas padės išaiškinti ir likviduoti užsimaskavusius kitus fašistus, kad, šiuos likvidavus, ir jį būtų galima sunaikinti“. Esą, „iš seno režimo pasiliks tik tie, kurie su mūsų žinia ir mūsų naudai jame dirbo“. Iš šito posakio aišku, dėl ko visi žydai naujoje santvarkoje liko nepajudinti. Buvo svarbu bolševikams turėti kuo kvailesnį kadrą – viršininkus, kurių padėjėjai, paprastai, buvo žydai. Tokiu būdu galėjo lobti analfabetų viršininkų atsakomybe. Aišku, tie žmonės, kurie iš pagrindų, o ne paviršutiniškai mokėjo ką nors dirbti, buvo pavojingi žydams, kad jie šunybių neiškeltų aikštėn.

Ruošdamasis kriminalinės policijos tarnybai, iš pagrindų išmokau visą eilę specialybių ir darbų. Bolševikų santvarkos metu tos žinios galėjo tik pakenkti. Spalių mėn. pradžioje gavau darbo Vilkaviškio kooperatyve, kuris vėliau virto apskrities kooperacine sąjunga. Dirbo jame nebolševikai ir net smarkūs antibolševikai, tačiau neorganizuotai. Kaip tik tuo pačiu metu bolševikai apvoginėjo ir karikatūrino prekybą. Ir čia teise į darbą neilgai teko naudotis, nes, apskritai, pas bolševikus teisę į darbą „liaudies priešai“ turi tik darbo stovyklose. Bet ir per trumpą tarnybos laiką suspėjau daug ką pamatyti. Suspėjau pamatyti, kad inteligento darbas „tarybų šaly“, kaip mes vadinome, visai nevertinamas, pergyvenau du masinius liaudies apvogimus, visagalinčios GPU viešą grasinimą, spalių revoliucijos minėjimą, deputatų rinkimus ir sužinojau, kad „liaudies priešai“ gali dirbti, bet tik ten, kur yra paskirti ir griežtai prižiūrimi (atseit, darbo stovyklose), nes, priešingu atveju, „jie dirba prieš liaudies interesus“.

Kaip tik tuo metu, kai aš pradėjau kooperacinę tarnybą, ėjo didysis gyventojų apvogimas iždo naudai. Spalių 6 d. vakare pradėtas darbas: surašytos visos prekės ir jų kaina pakelta dideliu %, o susidaręs kainų skirtumas turėjo būti nurašytas iždui. Žinoma, tai turėjo būti atlikta slaptai. Šito surašinėjimo metu, kaip ir per ankstyvesnes ir vėliau vykdomas „nacionalizacijas“, kompartijos atstovai grobė kas po ranka pakliuvo. Kartą, darbo dieną baigus, buvo pasiūlyta „savikritika“, kad nebūtų kokio nors įtarimo ar kalbų, tarpusavy pasidaryti kratas; nors kompartijos atstovas ir protestavo, bet, visiems reikalaujant, asmens kratos buvo padarytos, ir „draugo“ atstovo rastos pilnos kišenės įvairių prekių. Aukštieji partiečiai paskui labai jaudinosi, kad „dėl menkniekio“ nevertėtų sugadinti žmogui gyvenimą. Aišku, jam gyvenimas nebuvo sugadintas, nes juk bolševikui viskas galima.

Atvykęs rusas Girka, Vilkaviškio apskrities komunistų partijos sekretorius, kalbėjo apie „tarybinę kooperaciją“; jam asistavo vietinė rusė – gatvės merga, Volkova, kuri nuolat šukavo susivėlusią galvą ir žiūrėjo į šukas. Iš šio bolševikų pareigūno sužinojome, kad „tarybų šaly“ įprasta vogti: jis, mat, nusistebėjo, kaip tokia įstaiga, kaip kooperatyvas, nelaiko nuolatinės sargybos. Paaiškinti, kad ligi bolševikų atėjimo pas mus nebuvo vagių, buvo nepatogu, todėl, visagalinčiai partijai pageidaujant, buvo statomos naktinės sargybos. Greitai mums paaiškėjo ir tų sargybų reikalingumas. Kad bolševikų žemėje žmogus uždirba tik tiek, kad badu nenumirtų, bet ne drabužiams, buvo matyti ne tik iš įvairių civilinės valdžios pareigūnų, bet ir iš karininkų apdaro. Atvykę pas mus įvairūs pareigūnai suskato įsitaisyti odinius paltus: tokio palto, mat, iki mirties užteks. Vienas toks komandiras, atėjęs į odos krautuvę, nutvėrė odos ryšulį ir spruko pro duris. Įbėgęs į palapinę iš lauko pusės pastatė sargybinį, kad į vidų nieko neįleistų. Vis dėlto buvo sučiuptas. Aišku, tokios kultūros galėjo pasiekti tik sovietų rojaus komandirai; tuomet ir mes supratome, kad atėjo vagių laikai ir kad sargybos tikrai reikalingos.

Visokie kainų pakėlimai ir nacionalizacijos žmones be galo nuvargindavo: nuo 8 val. ryto su 1 val. pietų ir 1 val. vakarienės pertraukomis neretai tekdavo dirbti iki 24 valandos. Ir vis dėlto kanceliarinis darbas nieko nereiškė: sekmadieniais tarnautojai būdavo raginami į „baudžiavą“ – ar tai bulvių, ar tai cukrinių runkelių kasti. Tokių kasimų metu neretai koks nors apylinkės peštukas – brigadierius su raudonu raiščiu tyčiodavosi, sakydamas: „štai ir baltarankiai ponai kartą paragaus, kas tai yra darbas“, nors, dirbant ir juodą darbą, su tais baltarankiais „draugai“ netesėdavo.

Jei kurią dieną dirbdavome trumpiau, tai reikėdavo susirinkti klausyti „Marksizmo ir leninizmo“ klausimų aiškinimo.

Nežinau, ką būtų pasakiusi spauda ir rašytojų sąjunga, jei „buržuaziniais laikais“ saugumo policijos pareigūnas būtų sušaukęs viešą tarnautojų susirinkimą ir gundęs šnipinėti vienas kitą; tačiau bolševikų laikais ir ta „garbinga pareiga“ mums buvo priminta. Aš atsimenu, kaip visokio plauko komunistėliai ir žydukai universitete varydavo propagandą prieš kiekvieną „šnipą“, net oficialiai tarnaujantį saugumo departamente. Bolševikų laikais Vilkaviškio apskrities GPU skyriaus viršininkas Povilaitis sušaukė viešą tarnautojų susirinkimą ir pasakė kalbą, kad „yra čia daug tokių, kurie dar galvoja, kad grįš seni laikai, o aš jums sakau, kad seni laikai niekada nebegrįš ir jei kas manytų priešingai, tai aš turiu daug priemonių tokias mintis su šaknimis išrauti. Šitam darbui turi talkininkauti kiekvienas liaudies darbuotojas iš dėkingumo, kad turi darbo. Tam tikslui reikia pasiskirstyti brigadomis, o brigadierių svarbiausias tikslas stebėti liaudies priešus ir darbo drausmės laužytojus“. Taip kalbėjo bolševikų saugumo atstovas ir taip buvo reikalinga. Su GPU mielai bendradarbiavo tie humanistai, kurie apie „šunį – šnipą“ ir pagalvoti bjaurėdavosi…

Spalių revoliucijos minėjimas praėjo nuobodžiai, be jokio entuziazmo. Netrukus po jo pradėjo ir iš kooperatyvų šalinti senus darbininkus, o priiminėti analfabetus. Priiminėjimas ėjo per buvusios turtingo žydo Braudės sugyventinės Geležūnaitės cenzūrą. Žydui pakako būti žydu, o jei jis dar buvo buržuiškos kilmės, tai tas reiškė, kad jis „kvalifikuotas prekybos darbuotojas“. Lietuviui reikėjo būti komjaunuoliu, tuomet jis turėjo pirmenybę po žydų.

Privati prekyba palaipsniui buvo užgniaužiama – nacionalizuojama: aišku – vienintelis gamintojas ir tiekėjas turi būti valstybė ir tuomet su mažiausiais nuostoliais, be jokios konkurencijos, daugiausia galima išspausti. Pasėkos tuojau pasirodė; „stachanoviškų“ audinių 1 metras buvo žymiai lengvesnis, t. y. plonesni siūlai, mažiau metmenų ir ataudų, negu buržuiškas, o tuo pačiu ir mažiau patvarumo. Socialistinė vyriausybė ir čia apvoginėjo gyventoją.

Nacionalizuojant žydo krautuvę, neretai jam už ją būdavo sumokama (pvz., Uliamperliui Vilkaviškyje), o visa žydo šeima išskirstomą komisarais ir kitu vadovaujančiu personalu. Neretai tokie šeimos nariai paduodavo prašymą, kad „eksploatatorius“ – vyras ar tėvas – nesumokėjęs jiems už tam tikrą tarnybos laiką, kaip buhalteriams, vedėjams ir pan., ir prašė išmokėti iš nacionalizuotų krautuvių. Tokių prašymų rezultatų man sužinoti nepavyko. Priešingai išeidavo nacionalizuojant lietuvio įmonę. Pvz., buvo nacionalizuota lietuvio Gelgoto manufaktūros prekyba ir nebaigtas įrengti pastatas; lietuvis buvo priimtas pardavėju į krautuvę, kurios vedėju buvo kitas manufaktūrininkas – žydas Lavitas. Ir ne iš žydo, bet iš lietuvio buvo pareikalauta, kad įrengimo darbai bus atliekami iš jo algos. Žydui dažnai nepastebėtai, praeidavo, jei jis didelę dalį prekių nuslėpdavo (pvz., Lapidusas Vilkavišky), nes žydas mokėjo jautriuosius „partiečius“ patepti, kad necyptų. Tokiu būdu nacionalizuojant lietuvis būdavo nusmukdomas, o žydas išeidavo su pelnu.

Ne gana to, tokie žydai varydavo plačią spekuliaciją ir, dar pikčiau, savo kaltes stengdavosi suversti lietuviams. Štai, žydas, manufaktūros sandėlio vedėjas Lavitas, daręs manipuliacijų su prekėmis, įskundžia lietuvį pardavėją Žemaitį, kad šis varąs spekuliaciją savo naudai. Šią versiją ištirti, kaip specialistui, kooperatyvo vadovybė pavedė man; pasirodė besąs gryniausias šmeižtas, tačiau toks išaiškinimas kompartijos viršūnėse buvo komentuojamas, kaip netarybiškas; kelti aikštėn žydo kaltę, reiškė nerti sau pačiam kilpą ant kaklo. Arba vėl „Tarybų Lietuvos“ korespondentas pranešė apie netarybišką kooperatyvo tarnautojų elgesį, kurį tiriant taip pat paaiškėjo žydų kaltė. Ir čia „pagal planą“ kaltininkus reikėjo teisinti, nes jie buvo žydai. Kasose didesnių apyvartų dienomis neretai trūkdavo pinigų. Kriminaliniu požiūriu tai buvo visai aiškus dalykas, bet tuo laiku, kai beveik visas vyresnysis kooperatyvo sąstatas buvo nebolševikai, bet koks žodis prieš žydą ar komjaunuolį buvo pavojingas. Tokios vagystės praeidavo net netyrinėtos: pakakdavo, kad kasininkės trūkumą padengdavo.

Naujai priimtų į darbą komjaunuolių sugebėjimas buvo menkas. Jei per porą mėnesių buhalterijos kontoros ir skyriaus krautuvės knygose liekana skyrėsi ne tik tūkstančiais, bet ir dešimtimis tūkstančių, galima įsivaizduoti, kaip tai buvo dirbama. Kai kurios prekės pagal sąskaitas būdavo užpajamuojamos po 2-3 kartus, kai kurios visai neužpajamuojamos, arba dar gražiau – užpajamuojama tik pelnui numatytas kainos pakėlimo skirtumas. Ir šitokiu metu kooperatyvus užgriuvo dar didesnis darbas. Nors Gedvilas per radiją iškilmingai patikino, kad daugiau kainų pakėlimų nebus, tačiau jau lapkričio mėn. pabaigoj padarytas antras didelis apvogimas iždo naudai: prekės pakeltos kelis šimtus %, nuvertintas litas ir įvesti rubliai. O bolševikų spauda išsijuosus įrodinėjo, kad tuo buvo pagerintas pragyvenimas. Puikiai atsimenu vieno straipsnio vietą, kur įrodinėjama, kad vilnoniams audiniams kainos pakeltos dėl to, kad juos perką tik buržujai. Atseit, darbininkas gali apsivilkti ir maišu. Tuo laiku toks perkainojimas ir prityrusiam buhalterijos žinovui buvo sunkus, tai ką jau bekalbėti apie komjaunuolius, kurie vos pasirašyti temokėjo. Aišku, žydeliai trynė rankas.

Per trumpą laiką padaryti du milžiniški kainų pakėlimai ir lito nuvertinimas parodė, kad tarybų vyriausybė tikrai moka iš nieko uždirbti. Juk ir visa „plačioji šalis“ plėšė kaip įmanydama, ne tik nuolatinėmis pyliavomis, bet ir įvairiausiomis „laisvomis“ paskolomis, draudimais ir kitomis priemonėmis, išspausdama iš žmogaus ne tik tai, ką jis drabužiams taupydavo, bet ir kasdieninės duonos kąsnį mažinti versdama. Ir vis dėlto, jei kas šiek tiek susitaupydavo (iš pačios bolševikų spaudos žinome) tai buvo laikoma nenormalumu, ir toks žmogus gaudavo aiškintis GPU apie savo „pralobimo“ priežastis.

Dar neatsipeikėjus po šio apvogimo (po kurio tarnautojams griežčiausiomis bausmėmis buvo grasinama, kad jei ką nusipirko senomis kainomis – tuoj atiduotų atgal), pergyvenome kitą akių dūmimą, tai deputatų rinkimus. Ir vėl, kaip avinai, suvaryti į salę, kurioje tarp minios išskirstyta GPU agentų ir žydų, išklausėme ruso – partijos sekretoriaus Girko kalbą ir rinkome geriausius mūsų miesto atstovus – Staliną, Kaganovičių ir visą eilę kitų „tėvų“, kurių pavardes kartodami kiti partijos pareigūnai vos liežuvių nenusilaužė. Priedu buvo pasiūlytas Paleckis, kažkada mieste buvęs, ir „geriausia miesto dukra“ Geležūnaitė. Apie ją taip kalbėjo: „Jos charakteristika, draugai, jei kam dar nežinoma, ši: vargingai augo, tarnavo pas buožę, sėdėjo kalėjime už komunizmą, vėliau dirbo pas eksploatatorių“. Deja, „draugas“ nepasakė, kaip Geležūnaitė buvo eksploatuojama, o tai buvo žinoma bent trijose apskrityse: būtent, jos eksploatatorius buvo žydas Braudė, vežiojo ją po kurortus, dengė šilku ir papuošalais ir eksploatavo ne tik pats, bet perleisdavo ir savo tautiečiui Grosmanui – Didžiuliui. Įkopusi į sostą – apskrities kompartijos sinodą, ji savo eksploatatoriaus neužmiršo: šis buvo paskirtas savo fabriko komisaru. Rinkimus tvarkė, tarp kitų „pareigūnų“, ir Pultinevičius – jau minėtas dokumentų klastotojas ir lašinių vagis.

Tuojau po deputatų rinkimų vėl susilaukiau teisės į poilsį. Tatai iš anksto jau nujaučiau, nes jei ne aš, žydeliams būtų pasisekę likviduoti keletą lietuvių. To nei žydai, nei kompartija negalėjo dovanoti. Po pašalinimo jie kažkaip sužinojo mane dar buvus „šnipu“ – kriminalinės policijos valdininku; turėjo įvykti areštas, bet jo metu mano ir pėdsakai jau buvo atšalę.

Būdamas kooperatyvo tarnyboje padariau didelę klaidą – įvykdžiau atidėtas vedybas. Šią klaidą man vėliau primindavo daugumas vienminčių. Iš tikrųjų tokiais laikais tai buvo klaida, galėjusi kainoti gyvybės ne vieno, bet dviejų. Pasirodžius viešumoje, geri kaimynai netrunka pranešti, kam reikalinga. Tokiu atveju ypatingai pavojinga buvo draudžiamoje zonoje. Bet ir čia nenusimenant daug ką galima padaryti: šioje zonoje ne kartą teko atsidurti prieš pavojų gyvybei, bet visuomet išėjau sveiku kailiu. Draudžiamos zonos gyventojai pasuose turėjo štampus, pažymėtus 1 ir 3 Nr.; iš tų skaitmenų rusų patruliai spręsdavo, kad paso savininkas yra zonos gyventojas. Juk kiekvienas į pasienį einąs autobusas ir traukinys buvo kontroliuojamas. Teko matyti, kad ir prekinį traukinį apspisdavo mėlynkepuriai su šautuvais, o komandiras apuostinėdavo kiekvieną plyšį, kur, rodos, tik vabzdžiai tegalėtų slėptis. Be galo bolševikai bijojo, kad kas nepabėgtų iš jų rojaus. Vis dėlto po truputėlio rizikos ir aš savo pase tokį štampą turėjau.

Nenorėdamas savo žmonos įtraukti į per didelį pavojų, persikėliau į tokią vietą, kur toliau nuo pažįstamų, arčiau miškų. Bet ir čia tenka slėpti kiekvieną rizikingą žingsnį nuo žmonos labiau negu nuo kita ko: žmona myli ir dėl to sielojasi dėl kiekvieno žingsnio. Jos baimėje ir išvaizdoje atsispindi, kad tu ką nors dirbi. Tatai jau tenka pasakyti apie visus gimines iš moteriškosios pusės, nors pasitaiko ir išimčių. Štai, pvz., per 1941 m. užgavėnes mano sesuo parvežė man didįjį 9 mm mauzerį su buože ir šoviniais iš už apie 100 km į draudžiamąjį ruožą, nors autobuse buvo kalbama, kad apie tą patį laiką, tarp Lazdijų ir Marijampolės čekistai iš autobuso išsodino vieną mergaitę, pas kurią buvo rastas pistoletas ir žirklės vielai.

Judėjimas bolševikų laikais buvo ypatingai sunkus dėl nežmoniško sekimo. Reikia neužmiršti, kad didžiausią lėšų dalį bolševikai skyrė „socialistinei statybai“, t. y. naikinimui visa to, kas nebolševikiška. Šį darbą dirbo didžiulė mašina NKVD. Jei jos bendradarbių tarpe buvo net dvasininkų, tai ką jau bekalbėti apie paprastus mirtinguosius… Juk buvęs kaizerio ir vėlesnių laikų žvalgybos viršininkas plk. Nikolaus savo veikale „Geheime Maechte“ rusų caro žvalgybą labai iškelia; ne veltui tuomet buvo sakoma, kad kiekvieną rusą seka trys šnipai. Bolševikai čia tikrai padarė didelę pažangą, nes, jei kiekvieną rusą sekė keli šnipai, tai kiekvieną užimtųjų kraštų gyventoją sekė visa komjaunuolių ir žydukų armija ir net supjudyti artimieji iš keršto ar iš baimės. Šnipinėjimas buvo skiepijamas net vaikams: tik prisiminkime savo laiku per radiją garsintą „pionieriaus Kundroto“ žygdarbį – kelių žmonių išdavimą. Vis dėlto apie bolševikų valstybės „akis ir ausis“ aš esu blogos nuomonės. Tai nebuvo protingi organai ką nors susekti ar išaiškinti, bet tuo jie sau ir galvos nekvaršino; jiems svarbu buvo bent mažiausią įtarimo gandą išgirsti, o iš suimtojo arba išgaudavo tokį „prisipažinimą“, kokį jų fantazija išgalvodavo, arba tokį likviduodavo prisipažinimo neišgavę – juk lavonai nekalba. Reikia pasakyti, kad daug kas įkliuvo dėl per didelio draugų entuziazmo; atsiradus apylinkėje padoriam vyrukui (kiti nors taip pat padorūs ir entuziastai), neretai pagirdavo: „ot tas tai vyras, kaip ugnis, tokių vyrų mums daugiau reikia“. To bolševikų žvalgybai jau pakakdavo, nes jis jų akyse jau būdavo kontrrevoliucionierius, ir tinkamiausia proga toks žmogus patekdavo ten, iš kur retas tegrįžo. Plepumas ir tik plepumas, neretai prie stiklo, daugelį energingų vyrų pražudė.

Tvarkant bolševikų paliktus popierius, teko skaityti ir tokį būdingą dalyką. Kažkurios šventės proga NKVD „darbuotojai“ skelbia jų įprastas „soclenktynes“ – per tam tikrą laiką sudaryti atitinkamo skaičiaus agentų tinklą. Užtekdavo po tokio nutarimo vėlai naktį pakliūti į jų rankas, ir žmogus arba pasirašydavo pasižadėjimą tapti šnipu, arba iš NKVD būstinės nebeišeidavo. Tik retas, tai yra toks, kuris tvirtai ir visu 100% galėjo įrodyti savo nekaltumą ir net palankumą socialistinei santvarkai, išėjo davęs raštelį, kad visa, „ką girdėjo NKVD būstinėj laikys griežtoje paslaptyje“. Tokių sulaikymų metu svarbiausią vaidmenį vaidino smurtas ir net ginklas. Vienas partizanas pasakojo, ėjęs su draugais iš ilgiau užtrukusio mitingo ir kalbėjęs, „kažin ar kur gausim pietų“, o už pusvalandžio jau buvęs tardomas, kaip viešai gatvėje išsireiškęs, „greitai nebus sovietų“. Išsigelbėjęs tik pasirašęs pasižadėjimą, nes jo kaltę įrodę ir liudininkai…

Tuo būdu pamokyti žmonės, daugumas bet ką prasižioti, kaip ugnies, bijojo, nes nežinojo, kas iš draugų yra pasirašęs gėdingąjį pasižadėjimą ir gali jį įvykdyti. Norint ką nors organizuoti, tekdavo į šitą aplinkybę kreipti labai daug dėmesio. Tokiu atveju sistema iš 2-3 asmenų, kurie retai žinojo vienas kitą, o vadas likdavo nežinoma dvasia, buvo vienintelė, nenorint išsišifruoti. Bendradarbiams reikėjo duoti plačiausią veikimo laisvę su vienu aprėžimu – neišsišifruoti.

1941 m. pradžioje ir pačiam teko tapti „NKVD bendradarbiu“. Tą bjaurią dieną prisiminęs, ir dabar nusipurtau – juk tai galėjo tą pačią dieną net du kartu man gyvybės kainoti. Sausio 23 d. vidunaktį siautė tokia pūga, jog nei šuo išvytas nebūtų ėjęs iš namų. Tokiu tad metu išsijudinau rogėmis į 25 km kelionę, kurią toliau turėjau tęsti traukiniu. Neprivažiavus 2 km ligi stoties, jau apie 3 val. ryto, iš tamsos čia pat po akimis išdygo juodas siluetas, kuris liepė sustoti. Pamatėme milicininką. Aš pagalvojau, kad jis kur nors buvo užsilinksminęs ir nori, kad pavėžėtume į miestą. Deja, kai jis liepė sustoti prie vartų ir eiti į vidų, kur užsimiegojęs čekistas paklausė: „Tai vis dėlto pasisekė?“ – pasijutau pinklėse. Būti kambariuose su kailiniais ir po jais jausti deginančius 9 mm Browning ir nors savo darbo, bet vis dėlto granatą, yra menkas malonumas, juo labiau kad šalia du ginkluoti asmenys, o užpakaly dvejos durys ir vartai, prie kurių stovi ginkluoti sargybiniai. Buvo tik viena mintis, kad granatą išsprogdinti vis tiek suspėsiu, nes gyvam pasiduoti neapsimoka : geriau mirti iš karto, o ne palengva. Bet ir galvoti nebuvo kada, nes „draugas“ čekistas, kuriam, mane įvedant, buvo nutrauktas sapnas, smogęs porą kartų į veidą, sušuko: „Tai ką, rupūže, manei kad pūgoj ir vidunakty niekas nepastebės ? Į Vokietiją manei bėgti ? Nebijok, liaudis kiekvieną žingsnį seka“.

Skęstantis už skustuvo griebiasi; norėdamas paslėpti didelį susijaudinimą, ėmiau „iš šalčio“ drebėti ir „draugui“ paaiškinau, kaip aš bėgsiu į Vokietiją, kad vykau nuo sienos pusės. Be to, liaudžiai nėra reikalo sekti kiekvieną mano žingsnį, nes aš esu liaudies darbuotojas – kooperatyvo tarnautojas, o be to, dabar vykstu į stotį, nes motina serga ir kviečia aplankyti. Rankose pasirodė prieš pat išvijimą gautas kooperatyvo tarnybos liudijimas ir mano paties pusdienį kaire ranka keverzotas „motinos laiškas“, kviečiantis „sūnelį prieš smertį aplankyti“. Antra vertus, už poros valandų turi išeiti traukinys. Šie argumentai „draugą“, matyti, įtikino, nes jis atvedusiam milicininkui pareiškė, kad „matyti, ne tą būsite sulaikę“. Tuomet jis, atleidęs milicininką ir liepęs dėl visa ko patikrinti roges, išdrožė ilgą kalbą apie pareigas socialistinei tėvynei. Pareiškė, kad pas juos yra tvarka, kad paleidžiamas sulaikytasis turi duoti pasižadėjimą toliau bendradarbiauti su NKVD organais. Aš pareiškiau, gal man geriau būtų bendradarbiauti su savo apskrities NKVD, ir tuoj pat savo posakio gailėjausi, nes man pasakė, kad galės mane persiųsti ir į mano apskritį, o tai jau nieko gera nelėmė. Po kiek laiko, pažiūrėjęs į laikrodį, pasakė: „Tai kaip ar rašaisi, ar nori važiuoti, ar ne?“ Abejoti nebuvo ko; „draugas“ diktavo, o aš rašiau: „Aš, NN pasižadu bendradarbiauti su VRLK organais, padedant išaiškinti prieš Liaudies Vyriausybę veikiančias slaptas grupes bei asmenis. Savo bendradarbiavimą laikysiu griežtoje paslaptyje, nes esu įspėtas, kad priešingu atveju atsakysiu prieš įstatymus kaip už Valstybės paslapties išdavimą. Duotus uždavinius pildysiu sąžiningai, pranešdamas raštu ir pasirašydamas slapyvardžiu Laikas“.

To pasižadėjimo neužteko; reikėjo pasižadėti per 3 dienas parašyti savo biografiją ir nurodyti adresą, o po savaitės atvykti pačiam gauti uždavinį. Tuomet liepė mane vežusiam žmogui nuvežti ligi stoties, o jam atvykti į NKVD, kur pasiliko jo pasą.

Išėjęs pats stebėjausi, kaip „draugas“ užmiršo pas mane kratą padaryti. Stotyje nusipirkau bilietą ir, ginklą perkėlęs į viršutinę kišenę, lyg ką nujausdamas, paėjėjau į šalį nuo stoties. Labai nustebau, kai po kiek laiko į mano pusę pradėjo artėti figūra, kuri pareikalavo stoti. Šiuo kartu mano šūvis nuskambėjo su paskutiniu „stok“ garsu. Aidą užgniaužė pūga, o tamsus siluetas už kokių 10-15 žingsnių pargriuvo. Valandėlę, lyg sąmonės netekęs, ėjau nosies tiesumu. Paskui man kilo tik viena mintis – kaip galima greičiau link sienos.

O čia pūga siaučia. Kad nepaklysčiau, iš pradžių bėgau geležinkelio linija. Pabėgėjęs ligi artimiausios sustojimo vietos, išgirdau atpūškuojantį traukinį. Kadangi ypatingai šiame ruože bolševikų traukiniuose būdavo tamsu, tai su kitais žmonėmis įlipau į traukinį. Kazlų Rūdoje per-sėdau į kitą traukinį ir, nuvykęs į Pilviškius, pėsčias patraukiau į Šakius, o iš ten į Sintautus. Vakare, visiškai nuvargęs ir peršlapęs (sniego beveik visur ligi kelių), draudžiamoje zonoje vėl susidūriau su mėlynkepuriu. Pasidavus – jokių galimybių išsisukti, o 9 mm Browning juk kliūčių nedaro. Visos dienos nuovargis ir du šūviai anaiptol nesujaudino: priešingai, pajutau, kad esu savo žemėje ir kovoj su priešu. Prisimenu dar seniau, tarnyboje teko pavartoti ginklą, persekiojant piktadarį, kurį kliudęs kelias dienas vaikščiojau kaip nesavas. Dabar, priešingai, jaučiau lyg pasididžiavimą, kad savo gėdingą pasižadėjimą priešo krauju nuploviau. Šie šūviai kėlė nuotaiką, lyg sumynus įgelti taikantį šliužą.

Pernakvojęs pas vieną į Vokietiją repatrijuojantį asmenį, gulėdamas apsvarsčiau visas savo žygio pasėkų galimybes. Priėjau išvadą, kad per sieną bėgti reikia, bet apgalvotai.

Tą atsitikimą dabar apgalvojęs, prieinu išvadą, kad mano turėta pasiutusi laimė. Visas įvykio aplinkybes aš tik karui prasidėjus tesužinojau iš kvočiamų buvusių bolševikų pareigūnų. Pasirodo, savo apsistojimo vietoje, Seirijuose, jau buvau spėjęs įkristi į akį vienam žydeliui, Simšeliui Žerebkauskui. Be to, tose pačiose NKVD būstinėse buvo nemaža fotografijų, kurios mane vaizdavo saugumo departamento uniforma, tačiau mano pavardė nebuvo žinoma, o ant fotografijų tik pažymėta, kad „K-o švogeris“. Tai ir buvo visas išganymas. Pasirodo, kad apie mano išvykimą vidunaktį vienas žydelis painformavęs telefonu NKVD. Mane paleidusiam čekistui parūpę sužinoti, kas iš tikrųjų yra išvykęs, buvę atsakyta, kad ieškomasis ,,K-o švogeris“, ir, tik pasakius mane vežusiojo žmogaus pavardę, čekistas suprato, kad paleido tą, kuris jam kaip tik buvo reikalingas. Žinoma, šito aš tuomet nežinojau, ir šūvį prie stoties laikiau grynu atsitiktinumu.

Savo pasirašyto pasižadėjimo reikalą aptariau su kai kuriais partizanais, dvasininkais ir su adv. L. Visi jie reiškė vieną nuomonę, jei nevykdysiu pasižadėjimo – būsiu kontrrevoliucionierius. Žinoma, tai išgirdęs, apie šūvius nė neužsiminiau – vis tiek reikia bėgti per sieną. Pasitaręs su tais pačiais asmenimis, nutariau dėl sulaikymo naktį pasiskųsti LTSR prokuratūrai. Bet žydas prokuroras man pasakė kad jų pareigūnai „tai ne smetonininkai, kurie liejo kraujo klanus“, esą, jei aš nepatenkintas, tai galiu skųstis, ir byla bus sprendžiama anksčiau, negu aš parvyksiu į namus. Tai man pasirodė lyg ir kokiu įspėjimu ir aš pasakiau, kad bendradarbiavimą su NKVD ir aš laikau garbinga pareiga, bet tik tuomet, kai bendradarbiaujama laisvai, o ne iš prievartos. Žydas man atrėžė, jei aš norėjęs laisvai bendradarbiauti, tai kodėl ligi tol nebendradarbiavęs, o dabar, esą, gali arba „garbingai bendradarbiauti“, arba jei nori – skųstis.

Vėl kilo klausimas, ar įtaria mane dėl šūvio prie stoties? Juk aš per 3 dienas turiu atsiųsti savo biografiją, o po savaitės atvykti pats. Pasiruošimas su žmona išbėgti per sieną truks ilgiau. Todėl rašau savo biografiją – laišką, kad iš tikrųjų esu pasiruošęs būti naudingu socialistinei santvarkai, bet kad šios santvarkos lig tol nepažinojau, nes man žinomi komunistai buvo girtuokliai ir vagys, o atėjusi naujoji santvarka man atėmė duonos kąsnį ir dabar verčia ne tik badauti, bet ir skųsti kitus. Kad „draugas“ neįsižeistų, pridūriau, kad dėl to komunizmo nekaltinu, ir aš pasiryžęs naujai santvarkai duoti, bet ir pats už tai turiu gauti. Be to, patikinau, kad atvyksiu asmeniškai, nors to žodžio išlaikyti nė negalvojau: tai buvo pirmą kartą gyvenime sulaužytas žodis.

Pergyvenimai mane padarė dar didesniu fanatiku. Rodos, viskas nuo likimo priklauso. Išvyksiu į svetimą šalį, tėviškės, rodos, daugiau nebematysiu. Dėl to nuskubėjau į Vilnių, prie Gedimino kalno ir Aušros Vartų praleisti Vasario 16-sios dieną. Šioje kelionėje išsikalbu su mjr. G., stud. J. В., J. K., ltn. V. Z.; visi tuo tarpu jaučiasi nepersekiojami, pritaria, kad aš, bėgdamas per sieną, pasiimčiau ir kitus tam žygiui pasiryžusius vyrus. Atsisveikindamas su stud. B. įduodu jam laišką, adresuotą: „Ponui VRLK Alytaus skyriaus viršininkui“, kuriame rašiau:

„Malonus Ponuli, Tamsta dar puikiai mane prisimeni, nes tai tas pats, kurį buvai sugriebęs I. 24 naktį. Aš labai dėkoju, kad mane paleidai, o tokios progos pagauti aš Tamstai jau daugiau nebesuteiksiu, nes kai skaitysi šį mano raštą, aš jau seniai būsiu kultūringame pasaulyje, anapus nenugalimosios tėvynės sienos ir visa jūsų „budrioji čeka“ su pačiu tėvu Stalinu galės patriūbyt man į užpakalį. Kas link to, kad tada jausdamas Tamstos revolverį prie kaktos aš „laisvu noru ir niekieno neverčiamas“ pasirašiau slapyvardžiu „Laikas“ pranešinėti visus priešvalstybinius gaivalus… atvykti pas Tamstą, sykį išnešus sveiką kailį, nebūtų jokio proto… visas aršiausias priešvalstybinis gaivalas dabar susispietęs į NKVD… taigi, jie aiškūs ir be aiškinimo… Durniai jūs durniai, argi manot, kad bolševikų nuskriaustas ir išmestas iš darbo bei paliktas be duonos kąsnio žmogus susidės su žydberniais ir šnipinės savo brolius ?… Pirmyn vergai nužemintieji… Jei jūs į mano nagus kada įkliūsit, kaip aš jums buvau įkliuvęs, tai aš būsiu už jus gudresnis, o jei savo kvailą galvą po mano šūvio linija pakišit, tai nei mėlyna kepurė su kūju ir pjautuvu jos neišgelbės…“

Studentui J. Blekaičiui pabrėžiau, kad per porą savaičių manęs čia tikrai nebus; jei reikalai apsiverstų kiton pusėn, tai aš parašysiu, o jei iš manęs jokios žinios negaus, reiškia viskas tvarkoj ir kovo pradžioj mano laišką gali įmesti į pašto dėžutę. Reikalai pakrypo taip, kad aš nei išbėgti, nei apie save žinios suteikti negalėjau, ir gegužės pradžioje, tą patį J. Blekaitį sutikęs, sužinojau, kad mano laišką jis kovo mėn. vidury išsiuntė, įmesdamas į pašto vagoną Vilniaus stoty. Kaip „draugas“ NKVD skyriaus viršininkas man būtų „triūbinęs“ mane pagavęs, šiurpas nukrato pagalvojus.

Būdamas Vilniuje, sutikau korpo štabo viršilą J. Apolainį, kuris, dideliam mano nusistebėjimui, buvo labai „raudonas“. Esą, jau kandidatas į karininkus. Paklausus, ar Vitkauską dar niekas nuo kojų nenuverčia, pasakė, kad „liaudis perdaug budri, kad toks išdavikiškas žygis pavyktų“. Toliau pradėjo girti bolševikišką aprūpinimą, kuris esąs žymiai geresnis, negu buvęs lietuvių kariuomenėje. Tai man mažai terūpėjo, nes ką gali suprasti apie gyvenimą žmogaus, kuriam anksčiau alkoholis buvo vienintelis gyvenimo tikslas. Toliau jis pasakojo, kad „atsirado slovočių iš karininkų tarpo, kurie pardavė liaudį. Pvz., toks gen. št. plk. A. Šova ir kiti panašūs, kurie nori repatrijuoti į Vokietiją. Tegu nemano tokie ponai, kad jiems pavyks. Tokių, kurie priešui gali ką nors naudingo išvežti, yra sekamas kiekvienas žingsnis, ir jei toks šuo iš valstybės kur nors išvyks, tai tik į kapus“. Išgirdęs panašių žinių, skubėjau atsisveikinti: jei jau rusai mano plk. Šovą likviduoti, tai jis turi išvykti, nes visas korpas nuo pat jo užuomazgos jam gerai žinomas. Esant tokioms aplinkybėms, reikėjo įtraukti dar vieną kitą narsų vyrą. Kaipo tokį žinojau plieninės drąsos ir pasiryžimo ltn. A. R., kuriam taip pat turėjo grėsti pavojus. Reikia tik susirasti, o paskui nuvykti iki Vyžainio ežero vieni niekai; nuo ten už miškelio rusų kordonas ir siena per kelis kilometrus, kaip ant delno, matyti: nė lapė nesulos, kai būsi anapus sienos.

Su tokiomis mintimis skubu į Kauną. Mano ruda barzda, kuri turėjo padaryti panašų į rusą, matyti, suvilioja įkyrų smalsuolį, nuo jo tik Paneriuose pavyksta atsikratyti, pavaišinus porcija švino. Atskubėjęs Kaunan, susižinau su ltn. V. Z. ir prašau žūt būt susižinoti su ltn. R. ir su plk. Šova, pasiteirauti, ar jie nenorėtų su manim per sieną dumti, nes kas ne kas, bet plk. Šova vis tiek paklius kalėjiman. Jei tik jie norėtų, parūpinsiu ir ginklus ir nugabensiu iki pat sienos.

Sieną apžvalgome tuoj po Užgavėnių, saulei šviečiant. Perspektyvos labai geros. Netrukus ltn. Z. informuoja, kad tiek plk. Šova, tiek ltn R. jau kalėjime.

Visas pasiruošimas ir kelionės gerokai sutrukdė, ir apie tą laiką klonis ties Vyžainiu virsta ežeru. Vandeniui kiek nuslūgus, vėl apžvalgau sieną. Keletą dienų slapstausi anapus sienos daržinėse. Grįžtu žmonos parsigabenti. Grįžtant vos neteko galvos pakišti, bet laimė ir šį kartą buvo mano pusėje. Tuo kartu susergu; besergant aplanko vienas mano buvusių mokytojų ir pasako, kad karas – tik savaičių klausimas (tai buvo dar prieš Velykas). Jei taip – bėgti nėra prasmės, ir jis mane nuo tos minties atkalbinėja: ginkluotų vyrų juk ir čia reikės. Bet kad nebūtų tėviškėj įtarimų, vėl išvykstu į tolimesnes vietas, nes čia milicininkai net kelis kartus mėgino sulaikyti.

Atvykęs naujon vieton, randu partizanų užuomazgą. Entuziazmas didelis, bet vyrai, bent daugumas, netarnavę kariuomenėje, apie sistemą ir bet kokį slaptą darbą neturi supratimo. Nejučiomis, po truputį, patariamas Kauno ir Vilniaus draugų, imu iniciatyvą į savo rankas. Daug kas veikti negalima, nes vienu neatsargiu žygiu galima daug tautiečių pražudyti. Tylus kurstymas – propaganda, vilties kėlimas, kad greit išauš išsivadavimo karas. Iš tikrųjų, juk visu pasieniu daromi įtvirtinimai, apkasai, iškeliami gyventojai ir net nugriaunami pastatai. Reikia organizuotai įvykius sutikti. Kaimuose mažas grupeles organizuoja informuoti patikėtiniai, kurie kartą, du kartus per savaitę atskuba naujų instrukcijų.

Pyliavos… mažaraštingumo likvidavimas… Sužinome, kad Lietuvoje buvę labai daug beraščių… nieko nuostabaus: kas nemoka rusiškai, tas ir beraštis; kas nemoka bolševikų partijos istorijos, tas ir gi mažaraštis; trumpai kalbant, išsilavinimas buvo sprendžiamas ne pagal mokėjimą ar nemokėjimą rašyti, bet pagal politinį nusistatymą – kas nebolševikiškai galvoja, tai ir beraštis, kas svyruoja – tas mažaraštis (plg. „Politgramota“). Patį mažaraščių ir beraščių surašinėjimą vykdė analfabetai. Ir to „surašinėjimo“ duomenys kaip tik ir buvo ruošimasis „mažaraštingumui likviduoti“, trumpai kalbant, –„politiškai nesusipratusį elementą (politinius beraščius)“ išvežti. Juk ir pagal bolševikų instrukciją politiškai „svetimo“ elemento surašymas turėjo būti pridengtas kitais vardais. Kai kur toks „mažaraščių“ surašymas buvo vykdomas pakartotinai, ir galutinai žinias net milicija tikrino (pvz., Virbalyje mažaraščių surašinėjimą du kartu atliko beraštis komjaunuolis, o trečią kartą milicininkas čekistas Orantas).

O vyrai tuo laiku nesnaudė. Tai šen, tai ten į pasienį skubantieji bolševikų sunkvežimiai ant vinių užvažiavę valandas prastovėdavo. Čia vienoje, čia kitoje vietoje, ypatingai pasieny, dažnas sargybinis negrįždavo. Kai kur net telegrafo stulpas vienas kitas nupjautas. Buvo ir kuriozų. Vieną tokį atsitikimą daug kas kaip anekdotą pasakoja. O buvo tai mūsų apylinkėje ir leiskime apie tai papasakoti buvusiam bolševikų kriminalinės milicijos Alytaus apskrities skyriaus viršininkui Balynui: „…vieną kartą buvome kažin kokiais reikalais Seirijų milicijoje. Mums ten bebūnant Krikštonis, vykdomojo komiteto pirmininkas, atneša negyvą vištą ir su ja laišką. Radęs tą vištą su laišku medyje kabančią, o laiške rašoma: „Žmonės apsigalvokit; per savaitę aš galiu padėti 7 kiaušinius, o pagal planą iš manęs reikalaujate 8. Todėl, negalėdama įvykdyti plano, nutariau pasikarti“. Kadangi tai jau buvo „priešvalstybinis“ reikalas, tai viską skubiausiai parvežę atidavėme NKGB skyriui, kuriame kilo didžiausias sujudimas; rodos, kad višta su visu laišku buvo išsiųsta į Kauną“.

Gegužės pabaigoje vėl vykstu pasižvalgyti į pasienį. Partizanai nerimsta: argi karo nebebus? Vykstu dviračiu. Sustiprinimų darbai pačiame įkarštyje. Ruošiami blindažai, apkasai. Suskaldytų akmenų didžiausios krūvos; esą, sustiprinimams akmenys skaldomi dieną ir naktį. Pasienio zonoje sargybinis sargybinį mato, tiek jų ten daug. Tą dieną padariau rekordinį kelią: 20 valandų ant dviračio ir atlikta 226 km.

Parvažiavus blogos žinios – esą, buvęs milicininkas teirautis, kas gyvenąs neužsiregistravęs. Išvada viena, arba kuris partizanų prasiplepėjo, arba kas nors pranešė, kad daug kas lankosi. Duodu informacijų., jei dar kas klaus, pasakyti, kad esu Vilniuje, universitete.

Viena, kas daug kam neduoda ramybės, tai naujų pasų išdavinėjimas ir naujokų ėmimas. Nutariame laukti iki paskutinio termino, nes iki tol vis tiek turi būti karas, o jei nebus – spruksimo per sieną.

Dalinamės įspūdžiais iš pasienio. Buvęs seimo atstovas L., senas politikas, išgirdęs mus kalbant, kad karas ant plauko, net supyksta: „Ką, tamstele, svaičioji: vaikas prieš mane esi politikoj. Karo mažiausiai 3 metus nebus. Jūs snargliai, karštagalviai visko įsikalbate; karas tai jūsų troškimas, laisva tėvynė – tuščios jūsų fantazijos padaras…“ Skaudu buvo partizanams klausytis tokių „veteranų“ kalbų, o vis dėlto, atsisukę į vakarus, visais plaučiais traukė orą, lyg užuodę paraką. Ėjo į miškus, miegojo rugiuose, drugio krečiami, uodų kandžiojami, baisių sapnų kankinami. Per pamatus lindo į svetimas daržines ir – neapsiriko: vieną apsiniaukusį rytą pasigirdo verksmai, prasidėjo areštai. Miškuose vyrų skaičius dar padidėjo. Padidėjo ir nepasitikėjimas, nes niekas nežinojo, kas sąžiningai slapstosi, o kas provokatorius, šnipas. Prasidėjo ir propaganda, kad daugiau suėmimų nebebus, kad ir iš suimtųjų nekalti bus paleisti. Tokių paleistųjų iš tikrųjų vienas kitas buvo, turbūt, tik dėl to, kad kitus besislapstančius suviliotų. Bet partizanai jokiais pažadais netikėjo, nes bolševikuojančių šeimos paslapčia kalbėjo apie ruošiamą kažkokią „raudonąją savaitę“.. .

Pirmąją išvežimų dieną vėl pasitarimai: areštai reiškė, kad kažkas artėja. Aš visai buvau pamiršęs Gedvilos žodžius, kad „darbo rankų perteklių priglaus broliškos respublikos“, kad tūkstančiai geriausių Lietuvos vaikų turėjo gauti „teisę į darbą“ raudonojoj vergijoj. Juk jei stiprinamas pasienis, jei girdėti nežinomų lėktuvų garsai, jei yra žinių apie užsieny sudarytą Lietuvos vyriausybę, tai artėja dideli įvykiai ir azijatai ima įkaitus. Taip partizanai aiškino areštus. Jei tai, tai kas gyvas į miškus.

Mes budime ant nebaigtos daržinės, pastogėje. Mūsų tik trys. Prieš mus tamsumoje milicijos būstinės siluetas. Užsidega ir vėl užgęsta šviesa. Matyti slankioja sargybiniai. Suūžia ir vėl nutyla sunkvežimiai. Pasigirsta kūdikio verksmas ar moters sudejavimas ir vėl viską praryja nakties tamsa. Tai gabena areštuotuosius. Mes budime ir spaudžiame šaltą plieną: jeigu užklups – gyvi nepasiduosime. Viešpatie, jei būtume žinoję, kad karas taip greit prasidės… Tačiau vargšus nelaiminguosius išvežė ir mūsų ginklai kurtūs liko.

Renkamės vakarais pamiškėj. Sutartas ženklas – tris kartus pakartotas zuikio riksmas. Tylūs pasikalbėjimai; rūkyti negalima, nes pamiškėj labai matyti. O žmones vis veža, veža, veža. Iš Kauno atbėga pabėgėlių : ir ten veža ir veža. Oras tvankus, girdėti širdį verią motinų šauksmai. Kad būtume tada viską žinoję, juk budelius su žemėmis sumaišyt galėjom. Tačiau… Slenkam, lyg vagys, šilto viralo išalkę. Žvelgiam nuo krūmų, nuo kalnelio, ar nematyt baltos skaros palangėje: jei padžiauta, reiškia dar nėra pavojaus, dar nekviestų svečių nebuvo. O namus šnipai iš abiejų pusių daboja.

Prieš akis tamsi nežinia: kaip ilgai tatai truks? Ar ištesėsime? Drabužiai plyšta pasijudinus: nieko nuostabaus, rasa ir prakaitas ėste suėdė. Kuo dengsimės, kas laukia mus ir šeimas? Ir projektuojame žūt būt tolimesnėj vietoj apiplėšti banką ar kooperatyvą. Auka pasirenkame Vilkaviškio kooperatyvą, kuris turgadieniais daro iki 20.000 rublių apyvartą, o pinigus į banką neša kasininkė. Žygis lengvas. Atliksime jį per Jonines. O paskui ? Kaip nors reikės ginklu skintis kelią per sieną.

Penktadienis. Kai kas važiuoja į turgų. Vienas vietinis bolševikas viešai kapoja ant kaladės kryžių… moterėlės galvomis linguoja: Dievas turi atkeršyti, šeštadienio naktis… Slenkame arčiau namų. Lendame per pamatą daržinėn. Sugulam šiauduose. Naktį sapnai kankina. Nuolat pabundu. Pabudęs 2 valandą, niekaip negaliu užmigti. Staiga pasigirsta keistas ūžimas, sprogimų garsai, kulkosvaidžio tratėjimas. Žadinu draugą, kuris pašokęs griebiasi už ginklo. Bombonešiai… Ašaros iš džiaugsmo veržiasi. Artėja žingsniai per kiemą. Gulame už mašinų, pasiruošę švinu pavaišinti nekviestą svečią. Pasirodo, mano kompaniono tėvas, nujautęs slėptuvę, atidaro duris. Visi linksmi. Ant pikiruojančio lėktuvo sparnų matyti kryžiai, kurie bet kokias abejones išblaško. O mūs seimo narys „politikas“ jau politikuoja boboms: „Kai tik bolševikai įžengė, aš jau sakiau, kad po metų karas bus“. Bet mums, kuriems, anot jo. tėvynė „tuščia fantazija“ nėr laiko galvoti – už ginklo ir prie darbo. Tuoj pasklinda gandas, kad raudonarmiečiai su vietos bolševikais šaudys visus vyrus. Vyrai tuojau parugėmis išbėgiojo iš miesto. Taip pat iš miesto ilgiausiomis eilėmis, pasikrovę mantas, bėga žydai. Kokie jie keisti ir juokingi: kur dingo jų vakarykštis „didvyriškumas“? Ne veltui mokyklų mokiniai, pamėgdžiodami žydukus, dainuodavo: „Jeigu karas rytoj, pilnos kelnės bus tuoj…“ Taip, rodos, mielai paleistum ginklą į darbą, bet šovinių mažai, juos reikia taupyti, kol atplauks su pabėgėliu banga „stambesnės žuvys“. Netrukus, nors apie 30 km nuo sienos pasirodo pirmieji vokiečių kariuomenės daliniai.

O partizanams vėl nemiga, vėl darbas. Gaudome besislapstančius bolševikus, vedžiojame kariuomenės dalinius link jų slėptuvių. Vietos bolševikėliai galvas nuleidę eina registruotis. Ir štai, tie prieš kelias dienas buvę „kovingi bolševikai“ ne vienas ašaroja. Tas „budriosios čekos“ atstovas, kuris drąsiai kovojo su beginkliais „liaudies priešais“, kuris buvo toks drąsus, kad drįso „patį Dievą ant kaladės sukapoti“, užsikabinęs rožančių ant kaklo, meldžiasi, kaip dar gal niekas nesimeldė. Ne vienas rėksnys žydas, nutvėręs medalikėlį ar rožančių, ašarodamas bučiuoja.

Jie davė mums teisę į partizaninį darbą, o sučiupę – teisę į poilsį kalėjime. Negarbingai pabėgdama nenugalimoji armija tapo nepavejama armija; ji išnešė mus slėgusias „teises“. Pro rūkstančius griuvėsius kilo karšta vasaros saulutė, džiovino ašaras ant lauko gulintiems nors be pastogės, bet laisviems likusiems tautiečiams ir žadino juos į naują darbą.

Lietuvių archyvas (bolševizmo metai). III tomas, Kaunas, 1942, p. 228–250.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas