Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

184 ŠD atsipalaidavimas

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

184 ŠD atsipalaidavimas

Kpt. Simas Urbonas

Senajame Varėnos poligone stovyklavusi 184 šaulių divizija, būdama arčiau Vokietijos pasienio, daug greičiau suėjo į sąlytį su puolančiąja vokiečių kariuomene ir išsigelbėjo nuo atitraukimo į Rusijos gilumą. Dar birželio 22-osios rytą virš I ir II Varėnos vyko oro kautynės. Bombarduotas aerodromas, geležinkelio stotis. Nors komisarai, politvadovai slėpė tiesą, lietuviams buvo aišku, kad karas prasidėjęs. Apie vidudienį, po audringų mitingų ir oficialių pranešimų apie prasidėjusį karą, divizijos pulkai neorganizuoti vyko iš stovyklos ir pavakare išsidėstė gynimuisi rytiniame Varėnės upelio krante. Pulko vadovai sutrikę, praradę orientaciją. Artilerija ir prieššarviniai ginklai netvarkingi, be šaudmenų. Šaulių pulkuose vos po keliolika tūkstančių šovinių šautuvams… Granatų taip pat neturi. Vis dėlto įsirausę į apkasus, daliniai nekantriai laukė. Komisarai ir politvadovai buvo suirzę. Netoli Alytaus aidėjo smarkios artilerijos salvės.

Birželio 23 d. apie 6-7 val. divizijai įsakyta trauktis Valkininkų kryptimi ir ruoštis gynybai ties Luknės ir Merkio upėmis. Šis įsakymas trauktis buvo papildomai gautas beveik para per vėlai. Mat, pirmasis įsakymas, kapitono atsitiktinai gautas armijos štabe Kaune, dar birželio 22 d. apie 9 val. buvo perduotas ne į 29 korpuso štabą, o vokiečių šarvuotosios voros štaban Alytuje… Tuo būdu birželio 23 d. jau apie 10 val. Valkininkų kryptimi besitraukiančius kareivius pradėjo puldinėti vokiečių lėktuvai. Dėl šių aplinkybių 184 divizijos pulkams toliau Valkininkų trauktis neteko. Nors vėliau ir buvo įsakyta skubiai žygiuoti Vilniaus link, tačiau pulkai galėjo išsisklaidyti po miškus ir galutinai atsiskirti nuo rusų, kuriems toliau trauktis buvo neįmanoma. Birželio 24 d. Valkininkų stotyje susirinko apie 1500 karių. Vėliau jie lamingai paržygiavo į vokiečių kariuomenės užimtą Vilnių.

Žinoma, ne visi 184 šaulių divizijos daliniai pagal įsakymą traukėsi į Valkininkus. Po artimiausius miškus išsisklaidę batalionai kareivių, puskarininkių ir karininkų iniciatyva atsipalaidavo nuo politvadovų, nuginklavo kai kuriuos sovietų vadus ir raudonarmiečius, kuriuos vėliau perdavė vokiečiams.

Išgirsta per Kauno radiją džiaugsminga žinia apie Lietuvos išlaisvinimą iš bolševikų vergijos tuojau plačiai pasklido. Lietuvių daliniai rinkosi į buvusią Varėnos stovyklą. Birželio 23 d. popiete susibūrė per 250 karių iš buvusių šaulių batalionų, artilerijos pulkų. Vienas kapitonas pradėjo eiti stovyklos komendanto pareigas. Vakare išleistas pirmasis įsakymas. Jau buvo sueita į kontaktą su vokiečiais ir bendradarbiaujant pradėta organizuoti stovyklos apsaugą, nes aplinkui dar klaidžiojo daug ginkluotų raudonarmiečių. Svarbiomis kryptimis siunčiami patruliai, susisiekiama su vietiniais gyventojais, kurie ne sykį pateikė svarbių žinių apie pasirodančius bolševikus.

Gyvai, linksmai leido laiką lietuviai kariai savo stovykloje, kurioje nebuvo politvadovų ir kitokių šnipų. Suimtieji politvadovai ir belaisviai buvo uždaryti saugioje vietoje. Iš raudonųjų pragaro išsilaisvinę kariai šnekučiavosi, dalijosi įspūdžiais, išgyvenimais. O jų būta nemažai! Atsiskiriant nuo sovietų, įvykę daug susirėmimų ir kautynių. Buvę ir aukų, kurių atminimas pagerbtas.

Raudonarmiečiai, ypač politvadovai, kartais laikėsi labai atkakliai ir iki paskutiniųjų.

Artėjant birželio 23 d. vakarui, visiems rūpėjo apsirūpinti šoviniais. Kiekvienam šautuvui tebuvo likę po 8-10 šovinių, o kulkosvaidžiams – po 50-70. Nakčiai pastatoma stipri sargyba.

Po vidurnakčio Bobriškės plentu Varėnos link besitraukiantis rusų pulkas pradėjo atakuoti lietuvių sargybas. Ankstų rytą bolševikų puolimas smarkėjo. Stovykla apšaudyta iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių. Puolama visu vakariniu stovyklos pakraščiu. Gynėjai taikliai leido paskutinius šovinius. Bolševikai, patyrę nuostolių, atremti, tačiau bendra padėtis darėsi vis sunkesnė. Kritišku momentu virš stovyklos pasirodė vokiečių lėktuvas. Lietuviai pasiženklino. Po kelių minučių apie I Varėną prasidėjo smarkus susišaudymas. Tuo tarpu vokiečių tankai ėmė pulti bolševikus rytiniame Varėnės upelio krante, o lėktuvas paleido ugnį į miškeliuose priešais stovyklą besislapstančius rusus, kuriuos vokiečių daliniai supo iš vakarų pusės. Netrukus bolševikų pulkas buvo sunaikintas. Į vokiečių rankas pateko apie 300 belaisvių.

Šiose kautynėse lietuvių auka buvo tokia: trys kariai nukauti, septyni sužeisti ir vienas dingęs be žinios. Vieno vokiečių karininko parodymu, nuo lietuvių kulkų žuvę apie 200 rusų; iš visų puolančiųjų buvę 1200.

Apie 7 val. kautynės visiškai baigėsi. Nuotaika stovykloje buvo pakili.

Vėliau po įvairių pertvarkymų daliniams buvo nurodyta pasilikti stovyklos rajone. Birželio 27 d. buvo suformuotas ir apginkluotas geležinkelių apsaugos batalionas. Birželio 28 d. jis patraukė į Varėnos geležinkelio stotį, iš kurios išvyko vykdyti užduočių ilgame geležinkelio ruože Varėna – Vilnius. Čia pirmomis savaitėmis beveik kasnakt tekdavo kautis su besislapstančiais raudonarmiečiais ir jų talkininkais, kurie puldinėjo sargybas ir patrulius.

Kiti Varėnos stovykloje pasilikę daliniai, čia išgyvenę dar apie porą savaičių, vėliau išsiskirstė, gavę įvairius uždavinius.

Apibendrinant aprašytus faktus, galima teigti, jog greitas lietuvių dalinių atsipalaidavimas, išsiveržimas iš raudonarmiečių ir politvadovų apsupties, susiorganizavimas Varėnos stovykloje ir bendradarbiavimas su vokiečiais leido birželio 24 d. atremti smarkų sovietinės armijos puolimą. Buvo išgelbėti Varėnos sanatorijoje gydęsi sužeistieji kariai, kiti ligoniai ir medicinos personalas. Taip pat išsaugotas stovykloje likęs karinis turtas, kuris vėliau labai pravertė.

Antra vertus, patys pirmieji puolančios vokiečių kariuomenės daliniai įsitikino, kokie narsūs Lietuvos kariai, pakilę į kovą už savo laisvę prieš nepalyginamai stipresnį priešą. Nei bolševikinis teroras, nei nuolatinė demoralizacija nepalaužė lietuvių. Sunkai tikėtas išsilaisvinimas buvo jau įvykęs faktas.

„Sukilimas. 1941 m. birželio 22 – 25 d.“ (sud. Antanas Martinionis). Vilnius, 1994, p. 137–139.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas